Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

9. Įvertinęs BVK 39 straipsnio 10 dalies, Taisyklių 94, 157.5, 157.6 punktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad BVK nustato imperatyvią pareigą sutuoktiniams, kurie naudojasi šio kodekso 39 straipsnio 10 dalyje nustatyta teise pasimatyti, apmokėti visas su vieno iš sutuoktinių pervežimu į kitą bausmės atlikimo vietą susijusias laisvės atėmimo vietų įstaigos patiriamas išlaidas. Taip pat BVK įtvirtinta, kad pervežimo į kitą bausmės atlikimo vietą išlaidų apskaičiavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministras. Taigi, esant galiojančioms taisyklėms – įstatymą įgyvendinamajam teisės aktui, reglamentuojančiam laisvės atėmimo vietų įstaigos išlaidų, patiriamų dėl suimtųjų ar nuteistųjų pervežimo ir (ar) palydos, apskaičiavimo tvarką, atsakovo atstovas neturėjo jokio pagrindo juo nesivadovauti ir pareiškėjo sutuoktinės pervežimo išlaidas skaičiuoti kitaip nei numatyta Taisyklėse.

10. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog Tarnyba nagrinėjamu atveju jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Teismas nurodė, kad nenustačius Tarnybos pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie turtinės žalos buvimo faktą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios turtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, pareiškėjo skundas netenkinamas.

11. Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymo dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo turinį, konstatavo, kad prašymas iš esmės yra grindžiamas tik bendro pobūdžio abstrakčiais teiginiais. Teisinių motyvų, leidžiančių abejoti Taisyklėse nustatytu reguliavimu tiek, kiek tai susiję su nagrinėjamu ginču, pareiškėjas nenurodė, todėl nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo inicijuoti šio norminio administracinio teisės akto teisėtumo tyrimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 113 str. 2 d. 4, 5 p.).

III.

13.1. Susitikti iki 24 valandų trukmės pasimatyme pareiškėjui su žmona yra įstatymo leidėjo suteikta teisė (BVK 39 str. 4 d. 1 p., 5 d.). Nors įstatymas numato, jog visas išlaidas, susijusias su vieno iš sutuoktinių pervežimu į kitą bausmės atlikimo vietą, apskaičiuotinas teisingumo ministro nustatyta tvarka, apmokėti našta tenka patiems sutuoktiniams ar kitiems jų nurodytiems asmenims (BVK 39 str. 10 d.), tačiau pastaroji įstatyminė norma nekildina ją įgyvendinančiam subjektui (teisingumo ministrui) absoliučios diskrecijos pasirinkti sampratos „visos išlaidos“ apimtį. Aptariamų išlaidų turinys turi atitikti ir neprieštarauti nacionalinių įstatymų sistemai (t. y. teisėtumo požiūriu), taip pat neturi diskredituoti pačios įstatyminės teisės nuteistiesiems pasimatyti įgyvendinamumo (t. y. objektyvumo bei proporcingumo požiūriais).

13.3. Esant aptartai akivaizdžiai kolizijai tarp nacionalinių įstatymų ir teisingumo ministro įsakymo, Tarnyba, apskaičiuodama pareiškėjo žmonos konvojavimo pasimatymui su pareiškėju kaštus, privalėjo kritiškai vertinti vairuotojo ir lydinčio pareigūno darbo užmokesčio įtraukimą į pareiškėjui asmeninėmis lėšomis padengti priskirtiną sumą. Viešojo administravimo subjektas, kuris gali ir privalo veikti tik vadovaujantis teisėtumo principu ir paisyti teisinio reglamentavimo hierarchijos, šiuo atveju privalėjo pirmumą teikti įstatymui ir jam prieštaraujančio poįstatyminio teisės akto aptariamoje apimtyje netaikyti. Tačiau Tarnyba tai ignoravo, tuo taikant pareiškėjui neteisėtą mokestį, nukreiptą į biudžetinės įstaigos pareigūnų (darbuotojų) atlyginimų padengimą.

13.4. Skunde pirmosios instancijos teismui, be kita ko, pareiškėjas pateikė argumentus, kad Tarnyba privalėjo kritiškai vertinti įstatymui prieštaringą „poįstatyminį“ teisinį reguliavimą ir konvojavimo kaštų apskaičiavimo tvarkos netaikyti ta apimtimi, kiek ji oponuoja nacionaliniams įstatymams dėl Tarnybos pareigūnų / darbuotojų darbo užmokesčio šaltinio (valstybės biudžeto). Tačiau teismas to nenagrinėjo ir sprendime nepasisakė. Be to, skunde pareiškėjas nurodė, jog tvarka pareiškėjui taikyta nepagrįstai, kaštų už konvojaus vairuotojo ir lydinčio pareigūno priskyrimas yra pirmiausia neteisėtas, taip pat neproporcingas / neobjektyvus. Nors tiek pareiškėjas, tiek jo žmona yra dirbantys ir iš to gauna pajamas, tačiau jų pajamos yra nepakankamos susimokėti apytiksliai po 240 Eur kiekvieną mėnesį už galimybę pasimatyti (negali būti taip, kad visi pinigai išleidžiami tik už konvojavimą, gyvenant pataisos įstaigoje lėšų reikia ir maistui ir higienos priemonėms, ir kitiems daiktams bei poreikiams).

13.5. Tarnyba yra tiesiogiai atsakinga už kalinamų asmenų praktines galimybes įgyvendinti teises, ypač kai šios kyla iš bausmių vykdymo teisinių santykių. Taigi, laisvės atėmimo bausmę atliekančio sutuoktinio konvojavimas į pasimatymą pas sutuoktinį kitoje laisvės atėmimo vietoje (šiems realizuojant įstatyminę teisę pasimatyti) priskirtinas Tarnybos kompetencijai. Už tiesioginių pareigų, funkcijų bei uždavinių vykdymą Tarnybos pareigūnai bei kiti darbuotojai atlyginimą įstatymo nustatyta tvarka gauna iš valstybės biudžeto lėšų.

13.6. Pareiškėjas skunde pateikė pakankamai aiškius ir nuoseklius argumentus, sudarančius pagrindą suabejoti Taisyklių teisėtumu. Taisyklių 157.5, 157.6 papunkčiai nustato, kad Tarnybos vykdomo konvojaus vairuotojo ir lydinčio pareigūno darbo laikas, kurį šie skiria nuteistojo konvojavimui į kitą laisvės atėmimo vietą, yra apmokamas nuteistojo asmeninėmis lėšomis, nors nacionaliniai įstatymai nustato, jog biudžetinės valstybės įstaigos pareigūnų / darbuotojų atlyginimus apmoka valstybės biudžeto lėšos. Kadangi minimų dviejų Taisyklių punktų galimumo BVK tiesiogiai nemini, todėl valstybės biudžeto lėšoms alternatyvus ir tik poįstatyminiu lygmeniu egzistuojantys valstybės įstaigos pareigūnų / darbuotojų atlyginimo šaltinio teisėtumas kelia aiškią abejonę. Tiek Tarnyba, tiek Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimuose į skundą akcentuoja, jog, išsiuntus pareigūnus į tokius konvojus, atsiranda papildomos išlaidos dėl neva poreikio kviesti papildomus pareigūnus darbui pataisos įstaigoje, nes įstaigoje susidaro pareigūnų trūkumas. Net jei toks argumentas patikimas ir įrodomas, tokiu atveju „išlaidos“ kyla ne iš konvojuojančių vairuotojo ir lydinčio pareigūno darbo užmokesčio, bet iš kitų pareigūnų / darbuotojų darbo užmokesčio, kurie konvojuje nedalyvauja. Kitaip tariant, nuteistajam turėtų būti priskiriama apmokėti ne konvojaus pareigūnų / darbuotojų atlyginimus, bet įstaigos iškviestų kitų pareigūnų / darbuotojų atlyginimus. Nustatydamas tvarką, pagal kurią nuteistajam priskiriama asmeninėmis lėšomis apmokėti būtent konvojaus pareigūnų / darbuotojų atlyginimus, teisingumo ministras viršijo įstatymo leidėjo jam suteiktą įgaliojimą nustatyti tvarką, pagal kurią apskaičiuojamos laisvės atėmimo vietos įstaigos patiriamos išlaidos, susijusios su konvojavimu, todėl šios tvarkos minima apimtimi atitikimas įstatymui kelia aiškią abejonę.

15. Atsakovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, papildomai pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ar nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose dėl turtinės žalos atlyginimo. Tai, kad skundžiamas teismo sprendimas netenkina pareiškėjo, nesudaro pagrindo sprendimą panaikinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 649,85 Eur turtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lietuvos kalėjimų tarnybos veiksmų, nepagrįstai į pareiškėjo sutuoktinės pervežimo į kitą bausmės atlikimo vietą pasimatyti su pareiškėju išlaidas įtraukiant vairuotojo ir vieno lydinčio pareigūno darbo užmokesčius.

19. Pirmosios instancijos teismas nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, todėl atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo inicijuoti norminio administracinio akto (Taisyklių 157.5 ir 157.6 papunkčių) teisėtumo tyrimą.

20. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad teismas neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjo pareiškėjo skundo argumentus, nepagrįstai vertino, kad prašymas ištirti norminio administracinio teisės akto teisėtumo tyrimą yra nemotyvuotas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikė prašymą ištirti, ar Taisyklių 157.5, 157.6 papunkčiai neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams dėl Tarnybos pareigūnų / kitų darbuotojų darbo užmokesčio šaltinio, taip pat BVK 39 straipsnio 10 daliai.

21. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.)

22. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais.

23. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas nuostatas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus galbūt vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

24. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

25. Pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Akcentuotina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.).

26. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas iš savo asmeninių lėšų 2023 m. vasario 17 d., 2023 m. kovo 14 d., 2023 m. balandžio 23 d., 2023 m. gegužės 23 d., 2023 m. birželio 2 d., 2023 m. birželio 14 d. sumokėjo už savo sutuoktinės etapavimo į ilgalaikio pasimatymo su juo vietą; į bylą pateiktos buhalterinės pažymos patvirtina, kad į minėtas išlaidas buvo įtraukti vairuotojo bei lydinčio pareigūno darbo užmokesčiai; pareiškėjas nekelia ginčo dėl išlaidų apskaičiavimo teisingumo, tačiau nurodo, jog vairuotojo ir lydinčiojo pareigūno darbo užmokesčiai į jo apmokamas sutuoktinės pervežimo išlaidas įtraukti nepagrįstai.

27. BVK 39 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems sutuoktiniams, kurie abu atlieka bausmę ir abu neturi teisės išvykti iš bausmės atlikimo vietos, leidžiama pasimatyti šio straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 4 dalies 1 punkte nurodytais būdais, jeigu jie arba kiti jų nurodyti asmenys apmoka visas su vieno iš sutuoktinių pervežimu į kitą bausmės atlikimo vietą susijusias laisvės atėmimo vietų įstaigos patiriamas išlaidas, apskaičiuotas teisingumo ministro nustatyta tvarka. Šių pasimatymų vietą nustato laisvės atėmimo vietų įstaigos direktoriaus įgalioti pareigūnai.

28. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, vadovaudamasis, be kita ko, BVK 39 straipsnio 10 dalimi, 2022 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1R-444 „Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso, Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo įgyvendinimo“ patvirtino Laisvės atėmimo vietų įstaigos vidaus tvarkos taisykles, kurios nustato suimtųjų ir arešto ar laisvės atėmimo bausmėmis nuteistų asmenų (toliau kartu – nuteistieji) teisių, nustatytų Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme, įgyvendinimo ir laisvės atėmimo vietų įstaigos veiklos organizavimo tvarką. Šių Taisyklių 157 punkte nustatyta, kad Taisyklių 94, 144 ir 153 punktuose nurodytais atvejais su suimtojo ar nuteistojo pervežimu ir (ar) palyda susijusių išlaidų dydis apskaičiuojamas nustatant transporto priemonės vienos valandos kainą. Nustatant tam tikro tipo transporto priemonės vienos valandos kainą, atsižvelgiama į šiuos rodiklius: vairuotojo atlyginimas, atsižvelgiant į išskaitymus iš darbo užmokesčio (157.5 p.); laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūno darbo užmokestis, įvertinant priedus, priemokas, viršvalandžius (157.6 p.).

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas teisės aktų nuostatas, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovo atstovas, į išlaidas už pareiškėjo sutuoktinės etapavimą į ilgalaikio pasimatymo su juo vietą įtraukdamas vairuotojo bei lydinčio pareigūno darbo užmokesčius, vadovavosi teisės aktais ir jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad BVK nustato imperatyvią pareigą sutuoktiniams, kurie naudojasi šio kodekso 39 straipsnio 10 dalyje nustatyta teise pasimatyti, apmokėti visas su vieno iš sutuoktinių pervežimu į kitą bausmės atlikimo vietą susijusias laisvės atėmimo vietų įstaigos patiriamas išlaidas, apskaičiuotas teisingumo ministro nustatyta tvarka. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad, galiojant Taisyklėms – įstatymą įgyvendinamajam teisės aktui, reglamentuojančiam laisvės atėmimo vietų įstaigos išlaidų, patiriamų dėl suimtųjų ar nuteistųjų pervežimo ir (ar) palydos, apskaičiavimo tvarką, atsakovo atstovas neturėjo jokio pagrindo juo nesivadovauti ir pareiškėjo sutuoktinės pervežimo išlaidas skaičiuoti kitaip nei numatyta Taisyklėse. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir nesudaro pagrindo aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.

30. Kadangi šioje byloje nenustatyti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą turtinę žalą, todėl pagrįstai netenkintas pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo priteisimo.

32. ABTĮ 113 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prašyti administracinio teismo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais administracinis teismas motyvuota nutartimi arba motyvuotu sprendimu išsprendžia, ar yra pagrindas pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą. Teismas atmeta prašymą pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, jeigu: 1) prašymas nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla; 2) yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčijamo norminio administracinio akto; 3) teismo žinioje yra byla dėl ginčijamo norminio administracinio akto; 4) prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais; 5) teismui nekyla abejonių dėl norminio administracinio akto teisėtumo (ABTĮ 113 str. 2 d.).

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi šio prašymo argumentus, konstatuoja, kad be deklaratyvių teiginių pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje pradėti norminio administracinio teisės akto teisėtumo tyrimą. Teisėjų kolegija byloje nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą abejoti Taisyklių 157.5 ir 157.6 papunkčių, taikytinų byloje, teisėtumu, todėl daro išvadą jog nagrinėjamoje byloje nėra nei faktinio nei teisinio pagrindų pradėti aptariamo norminio teisės akto tyrimą. Ypač akcentuotina, kad pareiškėjas iš savo asmeninių lėšų 2023 m. vasario 17 d., 2023 m. kovo 14 d., 2023 m. balandžio 23 d., 2023 m. gegužės 23 d., 2023 m. birželio 2 d., 2023 m. birželio 14 d. sumokėjo už savo sutuoktinės etapavimo į ilgalaikio pasimatymo su juo vietą, ir nepagrindė, kad tokie etapavimai buvo atliekami per retai ar, kad buvo kitaip pažeidžiamos pareiškėjo teisės būtent dėl Taisyklių 157.5 ir 157.6 papunkčiuose nustatyto reguliavimo.

34. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.