Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tatjanos Žukauskienės, Virginijaus Kairevičiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Lindorff Oy apeliacinį skundą dėl 2015-01-16 Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės Lindorff Oy ieškinį atsakovui B. B. dėl skolos priteisimo,

ieškovė Lindorff Oy kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė priteisti iš atsakovo B. B. 860,40 Lt skolos, 215,22 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 2009-08-21 iki 2014-08-21 (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str.), 5 % metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 1998-05-26 atsakovas B. B. su pradiniu kreditoriumi UAB „Omnitel“ sudarė Skaitmeninio korinio ryšio (GSM) tinklo paslaugų teikimo sutartį Nr. MB 057187, pagal kurią atsakovui buvo teikiamos skaitmeninio korinio ryšio tinklo paslaugos, o atsakovas įsipareigojo tinkamai naudotis ryšio paslaugomis ir už suteiktas paslaugas atsiskaityti numatyta tvarka pagal išrašytas sąskaitas. Atsakovui atsiskaityti buvo pateiktos 1998-06-01 ir 1998-07-01 sąskaitos, tačiau už paslaugas atsakovas tinkamai neatsiskaitė ir liko skolingas pradiniam kreditoriui UAB „Omnitel“ 860,40 Lt. 2008-12-23 pradinis kreditorius UAB „Omnitel“ Skolų portfelio pirkimo – pardavimo sutartimi ieškovui perleido reikalavimo teisę į atsakovo vardu susidariusį įsiskolinimą. Apie reikalavimo perleidimą atsakovas buvo informuotas rašytiniu pranešimu jį siunčiant jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, kuris nurodytas ir šalių sudarytoje sutartyje. Įrodymų apie laiškų siuntimą ieškovas nepateikė, nes buvo siųsti neregistruoti laiškai. Tai patvirtinantys duomenys likę tik vidinėje duomenų bazėje.

Atsakovui procesiniai dokumentai buvo įteikti viešo paskelbimo būdu. Atsiliepimas negautas. Apie posėdį pranešta viešo paskelbimo būdu, tačiau atsakovas į posėdį neatvyko.

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015-01-16 sprendimu ieškinį atmetė, skyrė ieškovui 1000 EUR baudą už piktnaudžiavimą procesu. Nurodė, kad pagal CK 1.126 str. 1 d. reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs, tačiau pagal minėto straipsnio 2 d. teismas taiko senatį, jeigu to reikalauja ginčo šalis, o tokiu atveju pasibaigęs ieškinio senaties terminas yra pagrindas ieškinį atmesti, nepriklausomai nuo to ar asmens subjektinė teisė yra pažeista, nes pasibaigus senaties terminas asmuo praranda teisę į pažeistos subjektinės teisės gynimą (CK 1.131 str. 1 d.). Taigi plačiąja prasme ieškinio senatimi visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, CK 1.2 straipsnio 1 dalis) veikimas yra ribojamas, taip pat tam tikra apimtimi kiekvienu konkrečiu atveju ribojamos asmens teisės į pažeistų jo teisių teisminę gynybą. Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba, įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Svarbus ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančių teisės normų požymis yra tas, kad jos yra imperatyvios.

Ieškovas įgijo teisę reikšti ieškinio reikalavimą jau praėjus bendram maksimaliam 10 metų ieškinio senaties terminui (CK 1.125 str.). Ieškovas ir po to pareiškė ieškinį praėjus dar beveik 6 metam, ir dar neformaliai skaičiuoja delspinigius už paskutinius penkis metus, kurių papildomai prašo priteisti. Atsakovas apie ieškinį neformaliai nežino, nes jo paskutinėje gyvenamoje vietoje nerasta (tai reiškia, kad objektyviai šioje situacijoje jis ten negyvena), o apie teismo posėdį jis formaliai informuotas tik viešo paskelbimo būdu (CPK 130 str.) praėjus daugiau kaip 15 metų po skolos atsiradimo. Ieškovas įvertino, kad atsakovas negali pasinaudoti savo teise atsikirsti tuo pagrindu, kad ieškinys paduotas praleidus ieškininės senaties terminą ir tada šis ieškinys būtų nenagrinėjamas CK 1.125 str. pagrindais.

Teismas laikė, kad ieškovas yra juridinis asmuo, kuriam pagal savo veiklos pobūdį aiškiai suprantama, kad jis „įsigijo“ reikalavimo teisę dėl atsakovo skolos pirminiam kreditoriui jau praėjus maksimaliam ieškinio senaties terminui, t.y. ieškovas net neturi ieškinio reikalavimo teisės pagal CK 1.125 str., 1.131 str. prasmę. Ieškovas neprašo atnaujinti ieškinio senaties termino, nes akivaizdu, kad jokios svarbios tam priežasties nebuvo ir nėra. Tačiau net ir šioje situacijoje ieškovas peržengė savo teisių ribas, nes, suprasdamas teisinę situacijos esmę, elgiasi nesąžiningai kreipdamasis į teismą, t.y. ignoruoja bendruosius sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus tiek teisine prasme, tiek visuomenine moraline prasme (CK 1.5 str.), ko pasėkoje tokiu savo elgesiu piktnaudžiauja jam suteikta procesine teise kreiptis į teismą (CPK 5,7 str.). Ieškovas tokiu būdu formuoja ypač neteisingą ir nesąžiningą teismų praktiką, kadangi teismas tiek teisine, tiek moraline prasme neturi prioritetiškai ginti tai, kad ieškovas turi tik formaliąją teisę kreiptis su ieškiniu į teismą (CPK 5 str.), pasinaudodamas jam žinoma situacija, kai atsakovas tiesiogiai negali apginti savo teisių, ko pasekmė - ieškovas siekia prisiteisti skolą ir naujus delspinigius, kurių reikalavimo teisės ieškovas iš viso neturi nuo 2008-12-23 (ieškovas pats teisme pripažino, kad ieškinio senatis baigėsi iki jam „įsigyjant“ reikalavimo teises į atsakovo skolą), kadangi skolinis reikalavimas atsirado iki 2008 metų gruodžio mėnesio, ir pirminis kreditorius apie tai žinojo. Todėl teismas laikė, kad ieškovas yra praradęs teisę reikšti ieškinį (CK 1.131str.), apie tai realiai suprato prieš pateikiant ieškinį ir procesualiai nesąžiningai padavė ieškinį paneigdamas įstatymo imperatyvą, sąžiningą ir gerąją moralę. Atsižvelgdamas į išdėstytą situaciją, kad ieškovas nesąžiningai pareiškė teismui aiškiai nepagrįstą ieškinį, siekiant ateityje išvengti panašios teismų praktikos taikymo analogiškam ieškiniui pareikšti, kadangi teismo giliu įsitikinimu tokie ieškiniai iškreipia teisminio teisingumo prasmę, pirmosios instancijos teismas skyrė ieškovui 1000 EUR baudą.

Apeliaciniu skundu ieškovė Lindorff Oy prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-01-16 sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Nurodo, jog nesutinka su teismo padaryta išvada, kad „ieškovas neturi ieškinio reikalavimo teisės pagal CK 1.125 str., 1.131 str. prasmę“. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismo nurodyti civilinio kodekso straipsniai reglamentuoja ieškinio senaties suėjimo terminus bei ieškinio senaties termino pabaigos teisines pasekmes (CK 1.131 str.). Ieškinio senaties termino pabaiga nepanaikina ieškovo subjektinės materialinės teisės, taip pat, kaip ir procesinės teisės kreiptis į teismą, kadangi ieškinio senaties terminas yra procedūrinis, o ne naikinamasis terminas. Pažymėtinas naikinamojo ir procedūrinio termino atskirties aspektas yra tai, jog naikinamojo termino suėjimas yra sąlyga prievolei pasibaigti (CK 6.124 str.), tačiau procedūrinio termino pabaiga nesiejama su materialinės teisės pabaiga. Taigi šiuo atveju apeliantas nėra praradęs teisės kreiptis į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo. CK 1.126 str. 2 d. yra aiškiai įtvirtina, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja, tačiau prašymas dėl ieškinio senaties taikymo šioje civilinėje byloje nebuvo pateiktas. Teismas 2015-01-16 sprendime nurodo, jog ieškinio reikalavimas, pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, iš esmės reiškia tai, kad reikia nustatyti, kurį iš dviejų viešųjų interesų (ieškovo teisės kreiptis į teismą ir atsakovo teisės netrukdomai naudotis savo turtu) teiktų ginti prioritetiškai. Apeliantas nesutinka su teismo nuomone, jog šioje civilinėje byloje yra viešojo intereso faktorius. Teismas pažymėjo, jog atsakovas neturi galimybės apginti savo pozicijos teisme, tačiau byloje teismui priėmus sprendimą už akių ir atsakovui B. B. manant, jog jo teisės yra pažeistos, nėra užkertamas kelias CPK tvarka bylos, užbaigtos nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesui atnaujinti. Todėl ieškovas yra įsitikinęs, jog pareikšdamas ieškinį jis procesinėmis teisėmis nepiktnaudžiavo, o 1000 EUR bauda jam paskirta nepagrįstai

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Byloje kilo ginčas dėl ieškinio senaties taikymo. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo ieškinį dėl skolos priteisimo remdamasis tuo, kad ieškovas praleido bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą ir ieškovas nebeturi ieškinio reikalavimo teisės pagal CK 1.125 str., 1.131 str. prasmę.

CK 1.126 str. 1 d. reglamentuojama, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs. Šio straipsnio 2 d. imperatyviai reglamentuojama, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Įstatymas nenumato išimčių iš šios bendros taisyklės, sprendžiant su vartotojų teisėmis susijusius ginčus. Taigi, nesant išreikštos atsakovo valios ieškinio senaties taikymo klausimu, teismas neturėjo teisės savo iniciatyva taikyti ieškinio senaties termino ir dėl to atmesti ieškinį. Kadangi pagal minėtą reglamentavimą ieškovui, praleidusiam ieškinio senatį, teisė pareikšti ieškinį nėra išnykusi, pirmosios instancijos teismas taip pat neturėjo pagrindo skirti ieškovui baudą dėl nesąžiningai pareikšto aiškiai nepagrįsto ieškinio.

Spręsdamas dėl ieškinio senaties taikymo, pirmosios instancijos teismas vadovavosi teismų praktika, kurioje buvo analizuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ginamų dviejų vertybių - ieškovo teisės kreiptis į teismą ir atsakovo teisės netrukdomai naudotis savo turtu (turint pagrįstų lūkesčių išvengti reikalavimų savo turtui, suėjus įstatyme nustatytam senaties terminui) - konkuravimo problema. Tačiau, skirtingai nuo nagrinėjamos bylos, nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo teismo bylose senaties terminas nebuvo taikomas teismo iniciatyva, o, nesant atsakovo reikalavimo taikyti ieškinio senatį, minėtų vertybių konkuravimo problemos šiuo atveju nekyla, todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nurodyta teismų praktika netaikytina.

Kaip buvo minėta, teismas atmetė ieškinį tik dėl ieškinio senaties termino praleidimo. Faktinių aplinkybių, susijusių su reikalavimo esme (su atsakovo prievole atsiskaityti, jos dydžiu ir t.t.) teismas nenustatė. Pažymėtina ir tai, kad CPK 130 str. yra pasakyta, kad kai adresato gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos ir kai šio Kodekso nustatyta tvarka nėra galimybės paskirti kuratorių, teismas gali įteikti procesinius dokumentus viešo paskelbimo būdu. Tačiau byloje nėra duomenų, kad teismas išreikalavo duomenis apie atsakovo darbovietę, todėl šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, jog buvo išnaudotos visos įstatyme numatytos galimybės įteikti procesinius dokumentus atsakovui paštu, siekiant išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl ginčijamas sprendimas naikintinas, o byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutarė

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 16 d. sprendimą panaikinti.

Bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.