Panevėžio apygardos teismo sprendimas, 2A-189-280/2010

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2010-06-04
Bylos Nr.: 2A-189-280/2010
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Zina Mickevičiūtė (pirm.), Laimutė Sankauskaitė (pran.), Margarita Dzelzienė
Ieškovas: J. K., B., J., B. K.
Atsakovas: V. M., L. M., Panevėžio
Trečiasis asmuo: R. J., A. P.

Civilinė byla Nr. 2A-189-280/2010Procesinio sprendimo kategorija: (S) 121.15; 24.2;34.3; 34.5

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASS PRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. birželio 4 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: kolegijos pirmininkės Zinos Mickevičiūtės, Margaritos Dzelzienės, Laimutės Sankauskaitės (pranešėja),

sekretoriaujant Editai Šinkūnienei,dalyvaujant ieškovams J. K., B. K., jų atstovui adv. Vytautui Garlai,

atsakovui V. M., atsakovų atstovei adv. I. Radinienei, Panevėžio apskrities viršininko administracijos atstovei Z. K.,

tretiesiems asmenims R. J. ir A. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų J. ir B. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3328-812/2009 pagal ieškovų J. K. ir B. K. ieškinį atsakovams L. M., V. M., Panevėžio apskrities viršininko administracijai, tretieji asmenys R. J., A. P. dėl paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą pripažinimo, sandorio nuginčijimo, juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovai J. K. ir B. K. ieškiniu prašė:

– pripažinti 1994-05-12 paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 2469 tariamu sandoriu ir jį panaikinti;

– pripažinti negaliojančia 2007-08-22 dovanojimo sutartį Nr. 5728 kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms;

– pripažinti, kad pastatas – gyvenamasis namas (30 100 Lt vidutinės rinkos vertės), pastatas – viralinė (2610 Lt vidutinės rinkos vertės), ūkinis pastatas (3240 Lt vidutinės rinkos vertės), pastatas – garažas (2740 Lt vidutinės rinkos vertės), kiemo statiniai (245 Lt vidutinės rinkos vertės), esantys (duomenys neskelbtini), Panevėžio r., yra ieškovų bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė,

– pripažinti 2003-01-14 valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 269, sudarytą Panevėžio apskrities viršininko su L. M., kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms, niekine, negaliojančia nuo sudarymo momento, taikyti restituciją, pirkėjo teises perkelti ieškovams, nustatant, kad valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi įgijo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise,

– teismui nesutikus su aukščiau nurodytais argumentais (nepatenkinus reiškiamų pirmųjų reikalavimų), nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovė J. K. po motinos S. A. mirties priėmė palikimą, susidedantį iš gyvenamojo namo ir priklausinių, faktiškai pradėdama valdyti paliktą turtą.

Šalies argumentai

Ieškovė J. K. nurodė, kad ji su tėvais S. ir J. A. 1959 metais grįžo iš tremties Sibire. Tėvai įsigijo sodybą (duomenys neskelbtini) kaime, Panevėžio rajone, kurioje visi gyveno. 1965 metais ieškovės tėvai S. ir J. A. nutraukė santuoką. Jos tėvas jam priklausiusią ½ turto dalį – pusę namo ir ūkinio pastato paliko ieškovei J. K. 1968 m. ieškovai sudarė santuoką su (jos sutuoktinis ieškovas B. K.) ir toliau gyveno minėtoje sodyboje kartu su motina S. A. Vykdant melioracijos programą, sodyba turėjo būti nugriauta, todėl Staniūnų eksperimentinis ūkis 1973–1974 metais skyrė naujo namo statybai žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime ieškovės motinos S. A. vardu kaip seniausiam šeimos nariui. S. A. (gim. 1902 m.,) negavo pensijos, buvo ieškovės šeimos išlaikoma, todėl nebuvo pajėgi pasistatyti namą. Namą savo darbu ir lėšomis statė abu ieškovai savo šeimai, pinigų namo statybai turėjo. Prie statomo namo S. A. nei darbu, nei pinigais neprisidėjo, bet pastatytas namas buvo įregistruotas jos vardu. 5000 rublių pašalpą, gautą iš Staniūnų eksperimentinio ūkio namo statybai S. A. pasidėjo į taupomąją kasą ir šiuos pinigus panaudojo savo reikmėms. 1993 metais, mirus S. A., jie, ieškovai, žinojo, kad dėl palikimo paveldėjimo reikia eiti pas notarą, tačiau nesirūpino dokumentų tvarkymu. Jie žinojo, kad motinos namą su priklausiniais, esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k. 1994-05-12 paveldėjimo teisės liudijimu pagal įstatymą paveldėjo ir savo vardu įregistravo atsakovė L. M.

Kadangi atsakovė L. M. buvo tik formali turto savininkė, todėl atsakovas Panevėžio apskrities viršininko administracija neteisėtai su ja sudarė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovai ginčija ir 2007-09-03 dovanojimo sutartį Nr. 5278, kuria atsakovė ½ dalį turto padovanojo savo sūnui V. M., nes nenori, kad jame gyventų pašaliniai žmonės. Po motinos mirties L. M. žadėjo perrašyti namą ieškovei, tačiau to nepadarė. Jei ieškinys dėl pirmųjų reikalavimų nebūtų patenkintas, prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad motinos palikimą J. K. priėmė faktiškai pradėdama valdyti paliktą turtą, nes po motinos mirties ieškovė ir toliau gyveno jos namuose, priėmė ir naudojo kaip savo motinos daiktus, jos nekilnojamąjį turtą – mokėjo mokesčius, rūpinosi kaip savo turtu.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė, priteisė iš J. K. 625 Lt atstovavimo išlaidų L. M., 375 Lt atstovavimo išlaidų atsakovui V. M., 33,50 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei, priteisė iš B. K. 625 Lt atstovavimo išlaidų L. M., 375 Lt atstovavimo išlaidų atsakovui V. M. ir 33,50 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.

Teismas nustatė, kad ieškovė J. K. ir atsakovė L. M. yra S. A., gimusios 1902 m. ir mirusios 1993-10-23 (b. l. 16) dukterys (b. l. 16). Nuo 1958 m. S. A. su vyru J. A. ir abiem dukromis gyveno (duomenys neskelbtini) k. Panevėžio r., o ūkinio kiemo šeimos galva buvo J. A. (b. l. 146–147, ūkinės knygos). 1961-04-06 atsakovė L. A. (M.) išvyko gyventi ir dirbti į Panevėžio m. (b. l. 148).

J. A. 1965 m. iš (duomenys neskelbtini) k. išvyko. Vienkiemio įkainojimo 1972-02-01 aktu Staniūnų eksperimentinio ūkio sausinamose (nusausintose) žemėse esantis S. A., A. priklausantis įkainotas 3 031,67 rublių (b. l. 78). Staniūnų eksperimentinio ūkio direktoriaus 1975-01-29 įsakymu S. A. išsikirtas 15 arų žemės sklypas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., individualaus gyvenamojo namo statybai (b. l. 83) 1975-05-15. Panevėžio rajono Velžio apylinkės Staniūnų eksperimentinis ūkis 1975-06-06 suteikė S. A. neterminuotam naudojimui 1 500 kv. m ploto žemės sklypą individualaus gyvenamojo namo statybai (b. l. 127, 128). Gyvenamas namas pradėtas statyti 1975-08-06 statytojos S. A. vardu, o valstybinės komisijos priimtas eksploatacijon 1977-12-15 (b. l. 80). Laikotarpiu nuo 1964 m. iki 1975 m. birželio mėn. (duomenys neskelbtini) k. esančio ūkinio kiemo galva buvo S. A. (b. l. 149–151, 153). Nuo 1971 m. (duomenys neskelbtini) k. buvo registruotas ir B. K. ūkinis kiemas, kiemo nariai: B. K., J. K. ir R. K. (b. l. 152, 154), ūkiniam kiemui priklausantys pastatai – ½ gyvenamojo namo. Tačiau jau 1978 m. B. K. su šeima gyveno (duomenys neskelbtini) k. Panevėžio r. pas S. A., o jo ūkiui priklausančių pastatų nebebuvo. S. A. ūkiniam kiemui priklausė gyvenamasis namas, pastatytas 1976 m., tvartas, garažas (b. l. 157–164). S. A. 1992-09-07 kreipėsi į Panevėžio rajono valdybą, prašydama parduoti 15 arų žemės sklypą (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., atsiskaitant investiciniais čekiais (b. l. 126), žemės sklypas įkainotas 3 375 rub. (b. l. 124). 1992-10-09 Panevėžio rajono valdybos potvarkiu S. A. įtraukta į sąrašą asmenų, kuriems parduodami žemės sklypai, suteikti individualiai gyvenamųjų namų statybai (b. l. 120). 1992-10-14 mokomuoju pranešimu apie nurašymą iš nebalansinės sąskaitos Panevėžio rajono žemėtvarkos tarnybai nurašyti 3 375 rub. už žemę (b. l. 123). Teismas nurodė, kad pagal CK 4.47 str. 4 p. vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų yra naujo daikto sukūrimas. S. A. vardu gyvenamojo namo statybos metu pastatų statybą kaimo vietovėje iki 1983-08-31 reglamentavo Individualios statybos kaimo gyvenvietėse nuostatai, patvirtinti Lietuvos Ministrų tarybos 1975 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 228. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad S. A. išreiškė valią dėl nuosavybės objekto sukūrimo, nes pastačius gyvenamąjį namą atliko jo pridavimo valstybinei komisijai procedūrą, įregistravo nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ūkinėje knygoje savo vardu (b. l. 157–164). Tokie jos veiksmai pilnai atitiko aukščiau minimų Nuostatų reikalavimus. Nuosavybės teisių į turtą S. A. neatsisakė iki savo mirties. Gyvenamojo namo statybos darbai vyko S. A. vardu, ji buvo namo statytoja, nors jo statyba ir rūpinosi ieškovas B. K. Gyvenamasis namas daugiausia buvo statomas savo jėgomis, padedant pažįstamiems, kaimynams (ūkio būdu). S. A. namo statybai buvo suteikta negrąžintina apie 5000 rub. paskola (A. P. paaiškinimai, liudytojų O. R. B., Z. M. parodymai), dar išmokėta 3 031,67 rublių už nukeltą vienkiemį (b. l. 78), taip pat jai Staniūnų tarybinio ūkio suteikta 1 775 rublių paskola (b. l. 75). Iš to teismas nustatė, kad S. A. turėjo lėšų vykdyti gyvenamojo namo statybą ir namus pasistatė. Ieškovai neįrodė aplinkybių, kad S. A. namo statybai neturėjo lėšų, turėtus pinigus panaudojo savo reikmėms, o ne namo statybai. Teismas nustatė, kad ieškovai teismo posėdyje pripažino, jog jie sutiko, kad gyvenamasis namas būtų statomas S. A. vardu, o jį pastačius ir S. A. įregistravus namą su priklausiniais ūkinėje knygoje, jie nereiškė pretenzijų S. A. dėl nuosavybės, įdėtų lėšų kompensavimo (b. l. 188–205, teismo posėdžio protokolas). Todėl teismas sprendė, jog ieškovų reikalavimas pripažinti, kad gyvenamasis namas su priklausiniais, esantis (duomenys neskelbtini) k. (duomenys neskelbtini), Panevėžio r., yra ieškovų sukurta bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, netenkintinas.

Teismas nustatė, kad 1993-10-23, mirus S. A. (b. l. 16), 1994-05-12 Panevėžio rajono notarų biuras išdavė paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą atsakovei L. M., kuriuo L. M. po S. A. mirties paveldėjo gyvenamąjį namą su priestatu ir veranda, viraline, ūkio pastatu, garažu ir kiemo statiniais, esančius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k. Panevėžio r., 15 arų sklype ir piniginius indėlius (b. l. 76, 122). Be to, 2002-01-29 išduotas papildomas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas L. M. dėl 3 375 investicinių čekių, sumokėtų už namų valdos žemę (duomenys neskelbtini) k. Panevėžio r. pagal 1992-10-09 Panevėžio rajono valdybos potvarkį Nr. 358, paveldėjimo po S. A. mirties (b. l. 121, 120). Paveldėjimo byloje po S. A. mirties L. M. pareiškime nėra nurodyta kitų įpėdinių, nėra J. K. pareiškimo apie atsisakymą nuo palikimo (b. l. 167, notarės informacija).

Teismas nurodė, kad netenkintinas ieškovų prašymas nustatyti palikimo priėmimo juridinę reikšmę turintį faktą ir panaikinti, kaip tariamą sandorį 1994-05-12 paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 2469 (b. l.76), kuriuo po S. A. mirties gyvenamąjį namą su priestatu, ūkio pastatą, garažą ir kitą nekilnojamąjį turtą paveldėjo atsakovė, turto palikėjos duktė L. M. dėl senaties termino palikimui priimti praleidimo, nes dėl paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo atsakovai prašo taikyti ieškinio senatį ir ją teismas pritaikė.

S. A. mirė 1993 m., galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui, todėl nagrinėjamam teisiniam santykiui taikytinos 1964 m. Civilinio kodekso nuostatos, numačiusios, kad palikimo atsiradimo laiku buvo laikomas palikėjo mirties momentas (1964 m. CK 569 str. 1 d.). Pirmos eilės įpėdiniais, paveldint pagal įstatymą, lygiomis dalimis buvo palikėjo vaikai (tarp jų ir įvaikiai), sutuoktinis ir tėvai (įtėviai) (1964 m. CK 573 str. 1 d. 1 p.). Įvertinęs ieškovų J. K., B. K., trečiųjų asmenų A. P., R. J. paaiškinimus, kad po S. A. mirties jos duktė ieškovė S. K. liko gyventi motinos name, naudojosi jos daiktais, gyvenamuoju namu, mokėjo jo išlaikymo mokesčius ir rūpinosi likusiu turtu kaip savo, taip pat rašytinius įrodymus – pažymą apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą, patvirtinančią, kad nuo 1980-01-17 J. K. yra deklaravusi gyvenamąją vietą S. A. name (b. l. 12), teismas padarė išvadą, kad J. K. priėmė palikimą po motinos S. A. mirties 1993-10-23, pradėdama faktiškai valdyti paliktą mirusiosios turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (tuo metu galiojusio 1964 m. CK 587 str. 1 d., 2 d., 3 d.), nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis padavė palikimo vietos atsiradimo notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą ar yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Paveldėjimo teisės liudijimo teisinė reikšmė teismų praktikoje vertinama tik kaip įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į pavedėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties. Įstatymas laiko atžvilgiu neriboja įpėdinio teisės prašyti išduoti paveldėjimo teisės liudijimą (LAT 2008-04-18 nutartis Nr. 3K-3-240/2008, 2008-12-22 nutartis Nr. 3K-3-627/2008). Atsakovė L. M. priėmė palikimą po S. A. mirties, pareikšdama savo valią notarui pateiktu pareiškimu per 6 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (1964 m. CK 587 str. 2 d.). Toks palikimo priėmimas atitiko CK 587 straipsnio 2 dalies nuostatas ir jai 1994-05-12 buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą (b. l. 122). Iš nurodytų faktų teismas pripažino nustatytu, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė įstatymų nustatyta tvarka įgyvendino paveldėjimo pagrindu atsiradusias teises ir yra įgiję nuosavybės teises į paliktą mirusiosios S. A. turtą. Toks teisinis santykis yra teisinis pagrindas pripažinti, kad ginčas yra kilęs tarp bendraturčių įgyvendinusių teises į palikimą nuosavybę, atsiradusią po S. A. mirties, paveldėjimo pagrindu. Ieškovė ir atsakovė yra nuosavybės teisinių santykių subjektai (CK 4.47 str. 2 p.), todėl sprendė, kad jų teisių į teisminę gynybą įgyvendinimui taikytinas bendrasis ieškinio senaties terminas. 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis numatė bendrą 3 metų ieškinio senaties terminą. To paties CK 86 straipsnis nustatė, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškovė J. K. pripažino, kad ji sutiko ir jai buvo žinoma, kad atsakovė L. M. kreipėsi į notarą ir 1994-05-12 gavo paveldėjimo teisės liudijimą į visą S. A. turtą, kurio pagrindu savo vardu įregistravo gyvenamąjį namą su priklausiniais, esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k. Panevėžio r. Ieškovė nenurodė jokių svarbių (objektyvių) priežasčių, kodėl per ieškinio senaties terminą nesiėmė priemonių įgyvendinti nuosavybės teisę į paliktą turtą – ginčyti L. M. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą į motinos palikimą. J. K. nurodytos aplinkybės, kad ji dirbo, augino mažus vaikus, dėl to neturėjo laiko, kad buvo su klaidomis jos ir S. A. giminystės ryšį patvirtinantys civilinės būklės aktai, teismas nepripažino svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Klaidingi civilinės būklės aktų įrašai buvo ištaisyti ne teismo tvarka (b. l. 103), tačiau dėl jų ištaisymo J. K. kreipėsi į Civilinės metrikacijos skyrių tik 2001 m. rugsėjo mėnesį, nors apie įrašuose esančius duomenų neatitikimus žinojo jau 1993 m. (ieškovės, A. P. paaiškinimai). Ieškovų nurodytos aplinkybės buvus J. K. ir L. M. susitarimą dėl paveldimo turto pasidalinimo, byloje esantys įrodymai nepatvirtina, ieškovės teisme nurodytos aplinkybės, kad L. M. žadėjo dovanoti J. K. paveldėtą pusę namo, taip pat to nepatvirtina jokie byloje esantys kiti įrodymai. Priešingai, iš šalių paaiškinimų nustatyta, kad J. K. ne kartą buvo raginama susitvarkyti paveldėjimo dokumentus, ką ir pati pripažino. Iš L. M. elgesio nustatė, kad, gavusi paveldėjimo teisės liudijimą, ji laikė paveldėtą po S. A. mirties turtą savo nuosavybe, jokių sandorių su J. K. nesudarė. L. M., kaip turto savininkė, yra teisėtai sudariusi 2001 metais testamentą (b. l. 17) ir kaip nurodė teismui pusę paveldėto gyvenamojo namo yra padovanojusi sūnui V. M. (b. l. 82). Teismas nurodė, kad ieškovų nurodyta aplinkybė, jog apie teisių pažeidimą jiems tapo žinoma tik po to, kai 2007-08-22 L. M. sudarė ½ gyvenamojo namo su priklausiniais ir ½ žemės sklypo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k. Panevėžio r., dovanojimo sandorį ir 2008 m. liepos mėnesį atsakovas V. M. pareikalavo atlaisvinti jam nuosavybės teise priklausančias patalpas, neįrodyta.

Byloje nustatyta, kad paveldėjimo teisės liudijimas L. M. išduotas 1994-05-12. Ieškovei apie paveldėjimo teisės liudijimo išdavimą buvo žinoma, ieškovė suprato, kad turtas nuosavybės teise registruojamas L. M. vardu ir su tuo sutiko, todėl 1994-05-12 paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo diena pripažintina ieškovės teisių į jai priklausančią paveldėto turto dalį pažeidimo diena, nuo kurios prasidėjo ieškinio senaties termino eiga (1964 m. CK 86 str.). Ieškinio senaties terminas ginčyti paveldėjimo teisės liudijimą (3 metai), išduotą 1994-05-12, suėjo 1997-05-13 (1964 m. CK 84, 87 str. ir 85 str.). Ieškovai nuo atsakovų reikalavimo taikyti ieškinio senatį tinkamai neatsikirto, prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nereiškė. Jeigu asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipia į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, yra pagrįsta manyti, kad toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės arba nemano, kad ji teisė pažeista. Ieškinys teisme pareikštas suėjus ieškinio senaties terminui (ieškinys teisme užregistruotas 2009-03-23), o svarbių priežasčių termino atnaujinimui ieškovai nenurodė, jų nenustatyta, prašymas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nepareikštas, atsakovai prašo taikyti ieškinio senaties terminą, todėl teismas sprendė, kad reikalavimas dėl 1994-05-12 paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 2469 panaikinimo netenkintinas pritaikius ieškinio senaties terminą.

Žemesnės instancijos teismas

Ieškovai ginčija 2007-08-22 dovanojimo sutartį Nr. 5728 (b. l. 82) ir 2003-01-14 valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 269 (b. l. 81), kartu ir 1994-05-12 paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 2469 kaip tariamus sandorius. Teismas sprendė, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad 1994-05-12 paveldėjimo teisės liudijimas Nr. 2469, 2007-08-22 dovanojimo sutartis Nr. 5728 ir 2003-01-14 valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 269 yra niekiniai sandoriai, sudaryti tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, kaip nuodo ieškovai. Įvertinęs visumą byloje esančių įrodymų, teismas nustatė, kad S. A., o ne ieškovai, buvo gyvenamojo namo su priklausiniais (duomenys neskelbtini), Velžio k. Panevėžio r., statytoja ir savininkė, turtas buvo registruotas jos vardu ūkinėje knygoje, o po S. A. mirties atsakovė L. M. priėmė palikimą, pareikšdama savo valią notarui pateiktu pareiškimu, gavo paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą ir įregistravo nuosavybę savo vardu. Nors nustatyta, kad palikimą po S. A. mirties priėmė ir J. K. pradėdama paliktą turtą faktiškai valdyti, tačiau reikalavimui ginčyti 1994-05-12 paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 2469 yra suėjęs senaties terminas ir teismas atsakovės prašymu taikė ieškinio senaties terminą ir tuo pagrindu sprendė šio reikalavimo netenkinti. Ieškovai nenurodo jokių kitų sandorių negaliojimo aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų, o pagal ieškovų nurodytas aplinkybes naikinti sandorius nėra pagrindo.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovai J. K. ir B. K. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimą panaikinti (visą ar iš dalies) ir priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti; atnaujinti ieškinio senaties terminą, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.

Nurodo, kad teismas formaliai vertino tarp šalių kilusį ginčą, faktinių aplinkybių ir įrodymų, tikrųjų šalių tikslų ir ketinimų iš esmės visumoje nenagrinėjo, nevisiškai tyrė aplinkybes dėl pažeistų ieškovų ir trečiųjų asmenų teisių į nuosavybę. Kvalifikuojant ginčą iš esmės pažeisti teisingumo ir protingumo kriterijai, todėl byla išnagrinėta neatskleidus jos esmės.

Klaidinga teismo išvada, jog neįrodyta aplinkybė, kad apie teisių pažeidimą ieškovams tapo žinoma tik po to, kai 2007-08-22 atsakovė L. M. sudarė ½ gyvenamojo namo su priklausiniais ir ½ žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., Panevėžio r., dovanojimo sandorį ir 2008 m. liepos mėnesį atsakovas V. M. pareikalavo atlaisvinti jam dovanotas ir nuosavybės teise priklausančias patalpas. Dar teikdami teismui ieškinį (b. l. 1–7), vykstant teismo posėdžiui ji, ieškovė, nurodė, kad su atsakove, seserimi L. M., po motinos S. A. mirties, dėl to, kad buvo neatitikimai J. K. asmens dokumentuose, pas notarą žodžiu buvo susitarę dėl paveldimo turto pasidalinimo. Teisme ieškovė paaiškino, jog jai buvo žinoma, kad L. M. 1994-05-12 gavo paveldėjimo teisės liudijimą į visą S. A. turtą. Tuo laiku nebuvo jokio pagrindo ginčyti L. M. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, nes buvo su L. M. laisvai ir geranoriškai žodine forma susitarusios dėl paveldimo turto pasidalijimo. Susitarimas paremtas pasitikėjimu dėl artimos giminystės, sąžiningumu, gerais tarpusavio santykiais. L. M. gyveno Panevėžyje, o S. A. name, esančiame (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ji niekada negyveno. Ieškovė nerašė jokių pareiškimų apie palikimo atsisakymą (b. l. 167). Tvirtina, kad su atsakove L. M. tarpusavio santykiai buvo geri ir atsakovė laikėsi žodinio susitarimo gyvenamąjį namą su priklausiniais perrašyti ieškovei J. K., o ne perleisti kitiems asmenims, ką patvirtina jos 2001-11-20 sudarytas testamentas (b. l. 17), pagal kurį L. M. žemės sklypą su pastatais, esančius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., Panevėžio rajone palieka jai, savo seseriai J. K. Po šio testamento sudarymo iki 2007-08-22 ieškovai buvo tikri, kad vieni kitų atžvilgiu elgiasi sąžiningai.

Tačiau 2007-08-22 atsakovė L. M. anuliavo testamentą ir dalį turto, t. y. ½ dalį gyvenamojo namo su priklausiniais, kuris jų šeimai yra vienintelis būstas, padovanojo atsakovui V. M. Mano, kad teismas, nagrinėdamas šios bylos faktines aplinkybes ir tirdamas tiek rašytinius, tiek liudytojų parodymus, į šias aplinkybes ypatingai turėjo atsižvelgti ir įvertinti. Teismas pripažino, kad ieškovai nuo atsakovų reikalavimo taikyti ieškinio senatį nesigynė, prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nereiškė, ieškinys teisme pareikštas pasibaigus ieškinio senaties terminui. Atsakovai prašo taikyti ieškinio senaties terminą, todėl teismas nusprendė, kad jų reikalavimas dėl 1994-05-12 paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 2469 panaikinimo netenkintinas, pritaikius ieškinio senaties terminą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, yra pažymėjęs, kad jeigu atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, teismas ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, tarp jų ir teisės normas dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, turi taikyti ex officio, t. y. nepriklausomai nuo to, ar ieškovas pareiškė prašymą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, ar ne. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeista teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 str. 2 d.). Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį naujinti (CK 1.131 str. 2d.) teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar įtrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 r. 3–4 d., CPK 3 str. 6 d.) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Būtent taip teismo teisė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą aiškinama Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz., LAT 2006 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006, 2001 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-653/2001, 2002 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1123/2002). Galima sutikti, kad formaliai ieškovė turėjo teisę ginčyti paveldėjimo teisės liudijimą, tačiau iš esmės dėl gerų santykių su L. M., savo išsilavinimo (yra baigusi tris pradžios klases) ir teisinių žinių stokos, to nepadarė. Su teismo pripažinta data (1997-05-13) nesutinka, nes tai tik formalus senaties termino pabaigos nustatymas. Apie tai, kad buvo pažeistos jos ir jos šeimos teisės J. K. suvokė tik po to, kai ieškovė L. M. atliko nesąžiningus veiksmus (anuliavo testamentą ir turtą perleido kitam asmeniui), nors to nedarė daug metų. Supratusi ir suvokusi, kad yra apgauta, ji ir kreipėsi į teismą ginti pažeistų teisių. Mano, kad teismas turėjo pagrindą turimų įrodymų pagrindu teisingai įvertinti susiklosčiusią situaciją ir padaryti teisingą išvadą, atnaujinti ieškinio senaties terminą, pripažinus, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių. Ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą iškelia apeliaciniame skunde ir prašo apeliacinės instancijos teismą pripažinti, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir todėl gali būti atnaujintas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą atsakovai L. M. ir V. M. prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliaciniu skundu apeliantai reikalauja atnaujinti ieškinio senaties terminą, pripažinus jį esant praleistą dėl svarbių priežasčių, tačiau remiantis CPK 312 straipsniu apeliaciniame skunde negalima kelti naujų reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

L. M. po motinos S. A. mirties paveldėjo gyvenamąjį namą su priklausiniais ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k. Panevėžio rajone, apie ką ieškovai žinojo (tai jie pripažino bylą nagrinėjant teisme, pripažįsta ir apeliaciniame skunde), kadangi tarp jų buvęs susitarimas dėl paveldimo turto pasidalijimo, paremtas pasitikėjimu, artima giminyste. Ieškovų nurodytų aplinkybių, kad neva buvęs J. K. ir L. M. susitarimas dėl paveldimo turto pasidalinimo, pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nenustatė. Teismas nustatė priešingas aplinkybes, o būtent, kad 2001-11-20 testamentu L. M. jai priklausantį turtą paliko J. K., o jei ji mirs anksčiau, nei atsiras palikimas, lygiomis dalimis turtą paliko tretiesiems asmenims A. P. ir R. J. Šis vienašalis sandoris įrodo, jog L. M. valia buvo palikti savo seseriai ar jos dukroms ginčo turtą po L. M. mirties, o dalintis su J. K. paveldėtu ginčo turtu ji valios neišreiškė. Šias aplinkybes patvirtina ir 2007-08-22 gyvenamojo namo su priklausiniais ir žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k. Panevėžio rajone, dovanojimo sutartis V. M.

Ieškovė (ieškovai) sutiko ir suprato, kad ginčo turto nuosavybės teisės bus registruojamas L. M. vardu, kai ji turtą paveldėjo notarei išdavus paveldėjimo teisės liudijimą į motinos palikimą, ir tai žinodama nuo 1994 m. savo teisių negynė. Nuosavybės teisių ieškovė ėmė reikalauti tik tuomet, kai nauji sąžiningi įgijėjai pradėjo realiai įgyvendinti savo daiktines teises, tarp jų pareiškiant reikalavimus ieškovams išsikelti. Atmestini kaip nepriimtini ieškovų argumentai, kad L. M., nepaaiškinusi priežasčių, anuliavo testamentą, kad L. M. jos sūnus V. M. įkalbėjo minėtus sandorius sudaryti dėl turto dovanojimo, kadangi minėtos aplinkybės neatitinka tikrovės, nėra susijusios su nagrinėjama byla. Ieškovai prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nereiškė. Teismas 2009-12-07 sprendime teisingai konstatavo, kad, jei asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipia į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, yra pagrįsta manyti, kad toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės arba nemano, kad ji pažeista. Nepaisant to, teismas vertino aplinkybes, susijusias su galimybe atnaujinti ieškinio senaties terminą ieškovams ir sprendime konstatavo, kad svarbių priežasčių termino atnaujinimui nenustatyta. Todėl atmestinas apeliacinio skundo motyvas, jog teismas netyrė aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti ieškovams ieškinio senaties terminą.

Atsiliepimu Panevėžio apskrities viršininko administracija prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Mano, kad apeliacinis skundas nepagrįstas. Namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime, Panevėžio rajono savivaldybėje, privatizavimo byla buvo sukomplektuota bei 2003 m. sausio 14 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta vadovaujantis Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260. Atsakovė L. M. Panevėžio rajono žemėtvarkos skyriui pateikė visus šių taisyklių 12 punkte nurodytus dokumentus, kuriais remiantis 2003 m. sausio 14 d. buvo teisėtai, nepažeidžiant įstatymų reikalavimų, sudaryta nurodyta valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, todėl pripažinti šią sutartį niekine ir negaliojančia nėra pagrindo.

Atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą tretysis asmuo R. J. sutinka su ieškovų apeliaciniu skundu, skundo motyvais.

Atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą tretysis asmuo A. P. sutinka su ieškovų apeliaciniu skundu, skundo motyvais ir jį palaiko. Nurodo, kad apylinkės teismas padarė neteisingą išvadą, kad jai apie L. M. 2001-11-20 d. testamento (b. l. 17) sudarymo aplinkybes nebuvo žinoma, kurios iš tikrųjų jai buvo gerai žinomos. Ji gerai atsimena, kai jos mama, ieškovė J. K. su seserimi, atsakove L. M., važiavo pas notarą sudaryti testamento. Kai testamentą sudarė, L. M. tada sakė, kad viskas gerai, padaryta kaip tarėmės, nereikia nieko niekam perrašyti, visiems jums bus ramu. Teismo posėdžio apeliacinėje instancijoje metu ji pripažino, kad testamentas buvo 2001 metais įformintas tik todėl, kad nekilnojamojo turto perrašymas buvo daug brangesnis. Tarp šalių jokių ginčų nebuvo.

Kadangi nuosavybės dokumentai buvo įteisinti atsakovės L. M. vardu, ji galėjo elgtis kaip panorėjusi, bet tuo metu elgėsi sąžiningai. Po močiutės S. A. mirties, 1993 m. dėl netikslumų dokumentuose mama J. K. negalėjo priimti palikimo ir su atsakove žodžiu buvo susitarta, kad tai bus atlikta vėliau, tačiau ištaisius dokumentuose netikslumus, atsakovė, sudarė testamentą, o ne dovanojimo sutartį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies (CPK 326 str. 1 d. 2 p., CK 1.127 str. 1 d., CK 1.130 str. 2 d.; 1964 m. CK redakcijos 587 str. ).

Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-12-07 sprendimu teismas iš esmės tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tačiau jas teisiškai įvertino neteisingai (CPK 330 str.). Bylos esmė atskleista ir tuo pagrindu naikinti sprendimo nėra pagrindo.

Byloje nustatyta, kad ieškovė J. K. ir atsakovė L. M. yra S. A., gimusios 1902 m. ir mirusios 1993-10-23, dukterys. 1975-01-29 Staniūnų eksperimentinio ūkio direktoriaus įsakymu S. A., kaip iš nusausinamų žemių nukeliamo vienkiemio gyventojai, išskirtas 15 arų žemės sklypas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., individualaus gyvenamojo namo statybai (b. l. 83). 1975-06-06 Panevėžio rajono Velžio apylinkės Staniūnų eksperimentinis ūkis suteikė S. A. jos prašymu neterminuotam naudojimui 1 500 kv. m ploto žemės sklypą individualaus gyvenamojo namo statybai (b. l. 127, 128). 1975-05-15 S. A. pasirašė pasižadėjimą gyvenamojo namo ir ūkio pastato statybos darbus atlikti laikantis projekto (b. l. 84). S. A. asmeninis gyvenamasis namas pradėtas statyti 1975-08-06 ir valstybinės komisijos priimtas eksploatacijai 1977-12-15 (b. l. 80) jos vardu. Ieškovas B. K. su šeima gyveno (duomenys neskelbtini) k. Panevėžio r. pas S. A. naujai jos pasistatytame name. Ūkinėse knygose 1978 m. duomenimis ir B. K. ūkiui nuosavybės teisėmis pastatai nepriklausė, ūkis naudojosi S. A. pastatais. S. A. atskiram ūkiniam kiemui priklausė gyvenamasis namas 1976 m. statybos, tvartas, garažas (b. l. 157–164).

Ginčo patalpų savininkė S. A. 1992-09-07 kreipėsi į Panevėžio rajono valdybą, prašydama jai parduoti 15 arų žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., atsiskaitant investiciniais čekiais (b. l. 126). Žemės sklypas įkainuotas 3 375 rub. (b. l. 124), 1992-10-09 Panevėžio rajono valdybos potvarkiu S. A. įtraukta į sąrašą asmenų, kuriems parduodami žemės sklypai, suteikti individualiai gyvenamųjų namų statybai (b. l. 120). 1992-10-14 mokomuoju pranešimu apie nurašymą iš nebalansinės sąskaitos Panevėžio rajono žemėtvarkos tarnybai nurašyti 3 375 rub. už žemę (b. l. 123). Ginčo gyvenamojo namo statybos metu gyvenamųjų namų statybą kaimo vietovėje iki 1983-08-31 reglamentavo Individualios statybos kaimo gyvenvietėse nuostatai, patvirtinti Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1975 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 228. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad S. A. išreiškė valią dėl gyvenamojo namo su priklausiniais nuosavybės teisėmis statybos, nes pastačius gyvenamąjį namą, jį pridavė valstybinei komisijai, po to įregistravo nuosavybės teises nustatyta tvarka Velžio apylinkės ūkinėse knygose (b. l. 156–164). Kol S. A. buvo gyva, ieškovai jos nuosavybės teises pripažino, jų neginčijo. Tuo nustatyta, kad gyvenamasis namas su priklausiniais nuosavybės teisėmis iki pat mirties priklausė S. A. To nepaneigia ir tas faktas, kad namo statyba rūpinosi ieškovas B. K. ir ieškovė J. K., teikė lėšas. Jie gyveno su S. A., todėl teikė jai pagalbą, bet jos teisių į namą neginčijo iki pat jos mirties ir ilgą laiką po motinos mirties. Juk atsakovės L. M. veiksmai, kuriais ji pripažino ieškovams teisę įgyti nuosavybės teises į ginčo pastatus būtent paveldėjimo būdu, juos tenkino. Jeigu jie būtų nepripažinę S. A. nuosavybės teisių į namus, nebūtų sutikę su motinos palikimo atsiradimu, jo paveldėjimu, būtų reikalavę nuosavybės teisių pripažinimo iš motinos S. A., o po jos mirties – iš L. M.. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad S. A. buvo gyvenamojo namo su priklausiniais savininkė. Ieškovai neįrodė aplinkybių, kad S. A. nebuvo gyvenamojo namo statytoja, o vėliau ir savininkė. Pripažinti ieškovams nuosavybės teises jų nurodomu pagrindu ir pateiktais įrodymais negalima.

Byloje nustatyta, kad 1993-10-23 mirus S. A. (b. l. 16), 1994-05-12 Panevėžio rajono notarų biuro notarė išdavė paveldėjimo teisės liudijimą į visą palikimą pagal įstatymą atsakovei L. M. Tokiu būdu L. M. po S. A. mirties paveldėjo atsiradusį palikimą — gyvenamąjį namą su priestatu ir veranda, viraline, ūkio pastatu, garažu ir kiemo statiniais, esančius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k. Panevėžio r., 15 arų sklype ir piniginius indėlius (b. l. 76, 122). Be to, jai, L. M., 2002-01-29 išduotas papildomas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas dėl 3 375 investicinių čekių, sumokėtų už namų valdos žemę (duomenys neskelbtini) k. Panevėžio r. pagal 1992-10-09 Panevėžio rajono valdybos potvarkį Nr. 358, paveldėjimo po S. A. mirties (b. l. 121, 120). Paveldėjimo byloje po S. A., mirusios 1993-10-23, L. M. pareiškime notarui nėra nurodyta kitų įpėdinių, taip pat nėra J. K. pareiškimo apie atsisakymą nuo palikimo (b. l. 167, notarės informacija).

Kadangi po S. A. mirties jos duktė, ieškovė S. K. liko gyventi motinos name (b. l. 12), naudojosi jos daiktais, gyvenamuoju namu, mokėjo jo išlaikymo mokesčius ir rūpinosi likusiu turtu kaip savo, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad J. K. priėmė palikimą po motinos S. A. mirties, pradėdama faktiškai valdyti paliktą mirusiosios turtą (tuo metu galiojusio 1964 m. CK 587 str. 1 d., 2 d., 3 d.), nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis padavė palikimo vietos atsiradimo notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą ar yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą ir tuo įgijo nuosavybės teises į atitinkamą dalį palikimo. Paveldėjimo teisės liudijimo teisinė reikšmė teismų praktikoje vertinama tik kaip įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties. Įstatymas laiko atžvilgiu neriboja įpėdinio teisės prašyti išduoti paveldėjimo teisės liudijimą (LAT 2008-04-18 nutartis Nr. 3K-3-240/2008, 2008-12-22 nutartis Nr. 3K-3-627/2008). Taigi, esant nustatytoms aplinkybėms ir nurodytam teisiniam reglamentavimui, galima daryti išvadą, kad J. K. po savo motinos S. A. mirties paveldėjo ½ dalį jos palikimą sudarančio turto ir tuo pagrindu šią turto dalį valdo iki šiol, todėl neatitinka įstatymo reikalavimų L. M. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas visam S. A. palikimui.

Nors atsakovė L. M. priėmė palikimą po S. A. mirties pareikšdama savo valią notarui pateiktu pareiškimu per 6 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (1964 m. CK 587 str. 2d.) ir toks palikimo priėmimas atitiko CK 587 straipsnio 2 dalies nuostatas, bet negalima daryti išvados, kad jai 1994-05-12 buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą (b. l. 122) yra teisėtas ir pagrįstas visa apimtimi, nes nustatyta, kad palikimo ½ dalis priklauso ieškovei J. K., faktiškai priėmusiai palikimą po motinos mirties. Nors L. M. ir gavo paveldėjimo teisės liudijimą į visą savo motinos palikimą, bet savo faktiniu elgesiu ji nelaikė savęs vienintele įpėdine, priėmusia motinos palikimą, neignoravo ieškovės J. K. teisių, jas pripažindama, ką patvirtina 2001 m. testamento surašymo faktas, 2008-07-12 (b. l. 24) ir 208-06-11 (b. l. 29) raštai ieškovės J. K. šeimai, kuriuose J. K. įvardijama kaip 1/2 dalies statinių ir žemės sklypo bendrasavininke su atsakovu V. M.

Palikimo po S. A. mirties atsiradimo metu galiojusio CK 86 straipsnis nustatė, kaip ir šiuo metu galiojančio CK 1.127 str., kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nors Ieškovė J. K. pripažino, kad ji sutiko ir jai buvo žinoma, kad atsakovė L. M. kreipėsi į notarą ir 1994-05-12 gavo paveldėjimo teisės liudijimą į visą S. A. turtą, kurio pagrindu savo vardu įregistravo gyvenamąjį namą su priklausiniais, esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k. Panevėžio, bet nustatyta, kad jos teisės į palikimą iš esmės tuo nebuvo pažeidžiamos, nes ji liko gyventi ir tebegyveno motinai priklausiusiuose namuose. Be to, ji nurodė, kad palikimas buvo įformintas atsakovės L. M. vardu tik todėl, kad jos dokumentai buvo netvarkingi, o atsakovė L. M. faktiškai jos teises į palikimą pripažino ir jų neginčijo iki 2007 metų. Taigi šiomis aplinkybėmis galima daryti išvadą, kad ieškinio senaties termino eiga skaičiuojama nuo dienos, kai asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kai asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti arba ginčijami. Vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena nustatoma pagal to asmens nurodymą.

Byloje nustatyta, kad ieškovai aplinkybės, jog apie jų teisių į visą palikimą pažeidimą jiems tapo žinoma tik po to, kai 2007-08-22 atsakovė L. M. sudarė ½ gyvenamojo namo su priklausiniais ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k. Panevėžio r., dovanojimo sandorį ir 2008 m. liepos mėnesį atsakovas V. M. pareikalavo atlaisvinti jam nuosavybės teise priklausančias patalpas.

CK 5.8 str. nustato, kad asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Taigi ieškinio senatį ginčyti L. M. paveldėjimo teisę ieškovė J. K. praleido, nes per vienerius metus nuo L. M. dalies perleidimo V. M. ieškinio teisme nepareiškė, terminą praleido be svarbių priežasčių. Iki tol ieškovai laikė save visų ginčo patalpų teisėtais savininkais, nes niekas pretenzijų į turtą jiems nereiškė, jų teisių nepažeidinėjo, netrukdė ginčo turtu naudotis savo nuožiūra. Nuo 2007-08-22 jie įgijo teisę ginčyti ½ dalies atsakovės L. M. vardu registruoto turto ir padovanoto atsakovui V. M. paveldėjimą. Bet jie per įstatymo nustatytą vienerių metų terminą šių teisių nenuginčijo. Ieškinį teisme pareiškė tik 2009 m. kovo 23 d.

Pagal įstatymą priklausančios ieškovei J. K. motinos palikimo dalies, kurią ji faktiškai valdo ir naudojasi savininko teisėmis, teisių pažeidimas atsirado tik po to, kai ieškovai pareiškė ieškinį teisme ir L. M. su pareikštais reikalavimais visiškai nebesutinka, prašo 2009-04-23 atsiliepimu ieškovų ieškinį atmesti. Šiomis aplinkybėmis nereikia nustatyti palikimo priėmimo juridinio fakto.

Apeliacinės instancijos teisme atsakovės atstovė adv. I. Radinienė ir atsakovas V. M. nurodė, kad pripažįsta J. K. nuosavybės teises į 1/2 dalį ginčo statinių, tik kad J. K. to per maža. Tačiau ieškovė J. K. negali paveldėti viso S. A. palikimo, nes palikimą priėmė ir atsakovė L. M.. Nenustatyta, kad šioji jai tenkančio palikimo dalį priėmė tik dėl to, kad vėliau galėtų jį perleisti savo seseriai J. K., t. y. dėl objektyvių kliūčių – neteisingų įrašų J. K. asmens dokumentuose, motinos palikimą, kuris priklausytų tik J. K., įformino savo vardu, pripažinusi, jog viso palikimo paveldėtoja buvo viena J. K. Ši išvada daroma dėl to, kad atsakovė L. M. savo dalį perleido sūnui atsakovui V. M., o ieškovei J. K. nei 2001 metais, nei vėliau ginčo turto neperrašė, tik niekada neginčijo ir pripažino jai teisę į ½ dalį palikimo. Nenustatyta, kaip tvirtinama ieškinyje, kad įpėdinės buvo susitariusios ir laikėsi susitarimo, kad visas palikimas liks tik ieškovei J. K., nes byloje esantys įrodymai neleidžia daryti abejonių nekeliančių išvadų. Palikimą priėmė abi mirusiosios S. A. dukros, jį valdė bendru sutarimu iki L. M. savo dalį perleido savo sūnui atsakovui V. M.

Tariamasis sandoris – sandoris sudarytas dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių. Toks sandoris realiai nevykdomas, jame neišreikšta tikroji dalyvių valia, tikrieji šalių ketinimai suderintai paslėpti. Pagal šį sandorį jo (sandorio) dalyviai neįgyja teisių ir neprisiima įsipareigojimų. Tai niekinis sandoris, negaliojantis nuo pat sudarymo momento. Kaip jau minėta, apeliantė ginčija atsakovės L. M. paveldėjimo teisės liudijimą, kuris, apeliantės įsitikinimu, pažeidžia jos turtinius interesus. L. M. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo kaip tariamo sandorio aplinkybės paneigtos, nes atsakovė L. M. paveldėtu turtu, kaip aptarta aukščiau, disponavo.

Dėl visų nagrinėjamojoje byloje nustatytų aplinkybių, tenkintinas iš dalies ieškovės J. K. reikalavimas pripažinti negaliojančiu paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 2469, išduotą 1994-05-12 atsakovei L. M. į 1/2 S. A. palikimą, pripažįstant ieškovei J. K. nuosavybės teises 1 ½ dalį į gyvenamojo namo su priklausiniais Panevėžio rajone (duomenys neskelbtini) k. (duomenys neskelbtini), įgytas kaip motinos S. A. ½ palikimo, priimto faktiškai pradėjus turtą valdyti po palikėjos mirties. Atsakovės L. M. paveldėjimo teisės liudijimas į ½ dalį S. A. palikimo pripažintinas negaliojančiu CK 1.78 str. 1 d. ir dabar galiojančio CK 5.50 str. 2 d. ir iki 2001-07-01 galiojusio CK 86 str. pagrindu.

Pripažinus paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą atsakovei L. M., negaliojančiu dalyje dėl 1/2 dalies S. A. palikimo, ½ dalies valstybinio žemės sklypo 2003-01-04 pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 269, sudaryta tarp Panevėžio apskrities viršininko ir atsakovės L. M., pirkėjo teisės iš atsakovės L. M. perkeltinos ieškovei J. K., nes ji, paveldėdama ½ dalį motinos palikimo, įgijo teises į ½ jos sumokėtų iki mirties lėšų už perkamą žemę ir turėjo teisę pirkti ½ dalį žemės sklypo, paskirto namų valdai (duomenys neskelbtini) k. (duomenys neskelbtini), tačiau šią teisę Panevėžio apskrities viršininkas, remdamasis atsakovei L. M. neteisėtai išduotu paveldėjimo teisės liudijimu į ½ dalį palikimo, suteikė L. M. Pripažinus negaliojančia paveldėjimo teisės liudijimo dalį, ir pripažinus ieškovei nuosavybės teises į palikimą, pirkėjo teisės perkeltinos ieškovei, paliekant žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį galioti, tik ½ dalies žemės sklypo pirkėja pripažįstant ieškovę J. K. (CK 1.87 str. 1 d., CK 4.98 str., CK 6.305 str.). Jeigu bendraturčių dalys į gyvenamąjį namą lygios, turi būti nustatomos lygios bendraturčių perkamos žemės sklypo dalys (Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 7, 10 p.). Dėl parduoto žemės sklypo dydžio bei ribų ginčo byloje nėra. Šioje byloje nesprendžiamas naudojimosi žemės sklypu ir kitu paveldėtu turtu tvarkos klausimas.

Ieškovei priteistina ½ dalis žyminio mokesčio, sumokėto už ieškinį ir apeliacinį skundą, iš atsakovės L. M.. Iš ieškovų ir atsakovės L. M. priteistinos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei ir atsakovo V. M. advokato pagalbos išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 2 p.,

nusprendžia:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, jį išdėstant taip:

Ieškovės J. K. ieškinį tenkinti iš dalies, ieškovo B. K. ieškinį atmesti.

Pripažinti negaliojančiu dalyje dėl 1/2 dalies S. A. palikimo paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą atsakovei L. M. 1994-05-12 ir 2002-01-29 (papildomas paveldėjimo teisės liudijimas), ir pripažinti, kad šią ½ dalį S. A. palikimo paveldėjo ieškovė J. K. ir pripažinti jai nuosavybės teises į šią palikimo dalį.

Pripažinti ½ dalies valstybinio žemės sklypo (duomenys neskelbtini) k. (duomenys neskelbtini) 2003-01-04 pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 269, sudarytos tarp Panevėžio apskrities viršininko ir atsakovės L. M., pirkėja vietoje atsakovės L. M. ieškovę J. K.

Likusioje dalyje J. K. ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovų J. K. ir B. K. po 17,50 Lt iš kiekvieno ir iš atsakovės L. M. 35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei, jas sumokant į valstybinės mokesčių inspekcijos Surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Priteisti iš ieškovų J. K. ir B. K. po 312,50 Lt atstovavimo išlaidų L. M. ir po 1 125 Lt advokato pagalbos išlaidų iš kiekvieno V. M.

Priteisti iš atsakovės L. M. ieškovei J. K. 830,5 Lt žyminio mokesčio ir 110 Lt suteiktos J. K. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybei, teisinės pagalbos išlaidas sumokant į Surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5630.

Zina MickevičiūtėTeisėjai Margarita DzelzienėLaimutė Sankauskaitė