Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovei Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atkreipia dėmesį, kad tarnybinė nuobauda paskirta už galimą pažeidimą daugiau nei prieš 20 metų, o tai prieštarauja imperatyvioms Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) tarnybinių nuobaudų skyrimo nuostatoms. Mano, kad šiuo atveju yra suėjęs senaties terminas nuobaudai skirti. Be to, tariamą tarnybinį nusižengimą padarė būdamas ne Aukštadvario regioninio parko direktoriumi, o Strėvos girininkijos girininku, todėl vertinant tariamą pažeidimą griežtesni reikalavimai negali būti taikomi.

Nurodo, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje neaptarta nuobaudos (papeikimo) skyrimo būtinybė. Pažymi, kad papeikimas nuobaudų hierarchijoje yra viena griežtesnių nuobaudų, todėl jos skyrimas turi būti pagrįstas nusižengimo pasekmėmis, nusižengimo aplinkybių visuma, valstybės tarnautojo kalte ir veikla iki nusižengimo padarymo, tačiau visų šių aplinkybių išsamaus įvertinimo išvadoje nėra. Be to, Įsakyme nėra nuorodos į konkrečią teisės normą, kuri tariamai buvo pažeista. Skundžiamame įsakyme yra tik nuoroda į išvadą, tačiau joje nenurodyta, kokį konkretų pažeidimą pareiškėjas, būdamas Aukštadvario regioninio parko direktoriumi, padarė.

Mano, kad Įsakymas neteisėtas taip pat dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

Paaiškina, kad pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimas pradėtas 2017 m. kovo 24 d. gavus asociacijos „Visuomeninė kraštotvarkos draugija“ raštą „Dėl jūsų pavaldume esančio parko direktoriaus nuolatinių įstatymų pažeidimų“ ir 2017 m. kovo 30 d. gavus tarnybinį pranešimą.

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) pareiškėjo nuosavybės teise valdomame žemės sklype užfiksavo savavališkos statybos faktą ir nurodė jam pašalinti savavališkos statybos padarinius – išardyti savavališkai pastatytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę iki 2017 m. rugpjūčio 11 d. (nustatytas terminas pareiškėjo prašymu buvo pratęstas iki 2017 m. lapkričio 8 d.).

Pažymi, kad pareiškėjas Aukštadvario regioninio parko vadovu dirba nuo 1994 m. rugsėjo 8 d. ir turi daugiau kaip 20 metų darbo patirties saugomų teritorijų apsaugos ir tvarkymo srityje. Jis yra atsakingas už regioninio parko priežiūrą ir apsaugą, įgalintas teisės aktais užtikrinti teritorijos apsaugos ir naudojimo režimą. Taigi, visuomenė turi pagrįstų lūkesčių, kad valstybės institucijos vadovas yra ne tik aukštesnės profesinės kvalifikacijos, bet ir veikia laikydamasis aukštesnių moralės ir tarnybinės etikos principų. Pareiškėjo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis, pasinaudodamas savo pareigomis, būdamas regioninio parko direktorius, savavališkos statybos faktą savo nuosavybės teise valdomame žemės sklype slėpė nuo tiesioginio vadovo, kitų asmenų, nesiėmė veiksmų pažeidimui pašalinti, ieškojo ir tebeieško būdų, kaip įteisinti savavališką statybą, tokiais veiksmais menkindamas savo, kaip įstaigos vadovo, statusą bei saugomų teritorijų sistemos įvaizdį.

Mano, kad nustatyto pažeidimo faktas (įstatymų nesilaikymas ir neteisėtas veikimas) pagrindžia pareiškėjo kaltę dėl netinkamai pavestų pareigų vykdymo, netinkamo teisės aktų reikalavimų laikymosi užtikrinimo. Tokie veiksmai vertinami kaip kalti. Pažymi, kad visus veiksmus pareiškėjas atliko sąmoningai, per tęstinį laikotarpį, ignoruodamas privalomas įstatymų nuostatas.

Nurodo, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nurodyti tiek tarnybinio nusižengimo rezultatai, tiek teisinis pagrindas, kuriuo remiantis nustatytas tarnybinis nusižengimas. Kadangi ši išvada pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktiką laikytina įsakymo, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda, sudėtine dalimi, todėl daro išvadą, kad Įsakymas yra pagrįstas ir motyvuotas.

Nesutinka su pareiškėjo skundo argumentu, kad buvo pažeistos procedūros nuobaudai skirti. Pažymi, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra atlikta pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 „Dėl Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių“ patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (toliau – Taisyklės) nuostatas. Be to, pareiškėjas konkrečiai nenurodo, kurios, jo manymu, procedūros galimai buvo pažeistos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Tarnybos direktoriaus Įsakymo, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad Tarnyboje 2017 m. kovo 27 d. buvo gautas asociacijos „Visuomeninė kraštotvarkos draugija“ pranešimas „Dėl jūsų pavaldume esančio parko direktoriaus nuolatinių įstatymų pažeidimų“, kad Aukštadvario regioninio parko direktoriui V. P. dėl savavališkai rekonstruoto gyvenamojo namo 2017 m. vasario 8 d. surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-100-170208-00011 (toliau – Savavališkos statybos aktas).

2017 m. kovo 30 d. Tarnybos Teisės ir personalo skyriaus vyriausioji specialistė R. B.-G. tarnybiniame pranešime nurodė, kad pareiškėjui yra surašytas savavališkos statybos aktas ir privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius iki 2017 m. rugpjūčio 8 d. Pažymėjo, kad situacija dėl pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio pastato nagrinėjama nuo 2015 m. Specialistė, įvertinusi visas aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjas ne tik savavališkai rekonstravo statinį, bet, tikėtina, žinojo, kad leidimo rekonstruoti negaus, o vėliau neturės galimybės šios statybos įteisinti. Be to, būdamas valstybės tarnautojas, slėpė šį faktą tiek nuo tiesioginio vadovo, tiek nuo kitų institucijų, vykdžiusių tyrimus. Tarnybos direktorius 2017 m. kovo 31 d. rezoliucija nusprendė pradėti tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūrą ir 2017 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. V-53 sudarė komisiją galimam tarnybiniam nusižengimui tirti.

Komisija, atlikusi tarnybinio nusižengimo tyrimą, 2017 m. rugsėjo 28 d. surašė išvadą dėl valstybės tarnautojo V. P. tarnybinio nusižengimo Nr. V6-6 (toliau – Išvada). Joje konstatavo, kad pareiškėjas vadovauja Aukštadvario regioninio parko direkcijai, organizuoja jos veiklą, sprendžia jos kompetencijai priklausančius klausimus ir yra tiesiogiai atsakingas už jai pavestų uždavinių įgyvendinimą, funkcijų atlikimą. Jo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad, pasinaudodamas pareigomis, būdamas regioninio parko direktorius, savavališkos statybos faktą savo nuosavybės teise valdomame žemės sklype slėpė nuo tiesioginio vadovo, kitų asmenų, nesiėmė veiksmų pažeidimui pašalinti, ieškojo ir ieško būdų, kad savavališka statyba būtų įteisinta, tokiais veiksmais menkindamas tiek savo, kaip įstaigos vadovo, statusą, tiek ir saugomų teritorijų sistemos įvaizdį. Nurodė, kad toks pasyvus elgesys (neveikimas) diskredituoja valstybės tarnybą, (įstaigos vadovo) vardą, o tokia veikla akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės normomis bei teisėtais visuomenės lūkesčiais. Komisija pareiškėjo veiksmus vertino kaip kaltus, o atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatė, taigi padarė išvadą, kad pareiškėjas pažeidė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1, 4 ir 5 punktų nuostatas, bei pasiūlė skirti tarnybinę nuobaudą – papeikimą.

Tarnybos direktorius ginčijamu Įsakymu, vadovaudamasis VTĮ 29 ir 30 straipsniais, Taisyklėmis bei atsižvelgdamas į Išvadą, pripažino, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, ir paskyrė tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja VTĮ ir Taisyklės.

Valstybės tarnautojai už tarnybinius nusižengimus traukiami tarnybinėn atsakomybėn (VTĮ 28 straipsnis). Tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas valstybės tarnautoją, įtariamą padariusį tarnybinį nusižengimą, į pareigas priėmusio asmens iniciatyva arba gavus oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą (Taisyklių 3 punktas).

Tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (VTĮ 29 straipsnio 2 dalis).

Už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojui gali būti skiriama viena iš tarnybinių nuobaudų: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) griežtas papeikimas; 4) atleidimas iš pareigų. Ši įstatymo norma leidžia daryti išvadą, kad įstaigos vadovas, atsižvelgdamas į minėtus tarnybinės nuobaudos skyrimo kriterijus, turi diskrecijos teisę parinkti ir paskirti vieną šių nuobaudų. Sprendimas, kuriuo paskiriama nuobauda, gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (VTĮ 30 straipsnio 6 dalis).

Taigi, valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo turi išimtinę teisę pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą ir priimti sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo.

LVAT, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra ne kartą pažymėjęs, jog tam, kad valstybės tarnautojas būtų traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien konstatuoti faktą, kad jis neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai. Būtina nustatyti visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus – pažeidimo padarymo faktą, jį padariusį valstybės tarnautoją, pasekmes, priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltę (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1457/2010, 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1958/2008, 2008 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-845/2008, 2008 m. vasario 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-242/2008 ir kt.). Tarnybinės atsakomybės tikslas yra tiek tarnybos pažeidimų prevencija, tiek pažeidėjo nubaudimas už netinkamą tarnybos funkcijų atlikimą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2635/2012).

Pareiškėjas skundą iš esmės grindžia tuo, kad Išvada yra neaiški, joje nenurodytas nei galimai padarytas tarnybinis nusižengimas, neatskleista jo sudėtis, neįvertintos visos aplinkybės, be to, tariamas pažeidimas padarytas prieš 20 metų, todėl dėl senaties termino nuobauda nebegali būti paskirta.

Pagal Taisyklių 13 punktą, jeigu motyvuotoje išvadoje teigiama, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, šis nusižengimas turi būti kvalifikuojamas (nurodomas atitinkamas VTĮ straipsnis, jo dalis ir punktas), nurodoma jo padarymo diena, jeigu ją įmanoma nustatyti, įvykdymo aplinkybės, ar jis padarytas tyčia, dėl neatsargumo ar aplaidumo, jo padariniai, tarnybinę atsakomybę lengvinančios, sunkinančios aplinkybės ir siūloma konkreti tarnybinė nuobauda. Šioje išvadoje pateiktas pasiūlymas dėl konkrečios tarnybinės nuobaudos skyrimo valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui arba valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos, į kurią perkeltas valstybės tarnautojas, vadovui neprivalomas.

Pažymėtina, kad LVAT praktikoje tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada pripažįstama sudėtine įsakymo, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda, dalimi (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-3738/2011). Taigi, vertinant ginčijamo Įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat vertinami Išvadoje nurodyti argumentai.

VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyti tarnybinių nuobaudų skyrimo terminai. Tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, neįskaitant laiko, kurį valstybės tarnautojas nebuvo darbe dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo. Tarnybinė nuobauda neskiriama, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, išskyrus atvejus, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą, taip pat kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas, tiriamas tarnybinis nusižengimas šio straipsnio 2 dalyje nustatytais atvejais. Šiais atvejais tarnybinė nuobauda skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos.

Kaip minėta, pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimas pradėtas 2017 m. kovo 27 d. gavus pranešimą bei 2017 m. kovo 30 d. tarnybinį pranešimą dėl nusižengimo.

Savavališkos statybos aktą Nr. SSA-100-170208-00011 dėl savavališkai rekonstruoto gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Trakų r., Inspekcija pareiškėjui surašė 2017 m. vasario 8 d. Tą pačią dieną Inspekcija pareiškėjui surašė privalomąjį nurodymą iki 2018 m. rugpjūčio 8 d. pašalinti savavališkos statybos padarinius. Išvada dėl tarybinio nusižengimo surašyta 2017 m. rugsėjo 28 d., tarnybinė nuobauda ginčijamu Įsakymu paskirta 2017 m. rugsėjo 29 d.

Iš Tarnybos direktoriaus 2017 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. A1-60 patvirtinto Saugomų teritorijų direkcijų vadovų 2017 m. kasmetinių atostogų grafiko matyti, kad pareiškėjui 2017 m. balandžio 3–21 d., rugpjūčio 14–18 d., rugsėjo 18–spalio 6 d. buvo suteiktos kasmetinės atostogos. Iš byloje esančio Tarnybos 2017 m. rugsėjo 20 d. rašto Nr. (5)-V3-1331(2.9) ir „Sodros pažymėjimo“ matyti, kad pareiškėjui 2017 m. balandžio 14 d.–rugpjūčio 25 d. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas.

Taigi, iš nurodytų aplinkybių matyti, kad didžiąją tarnybinio nusižengimo tyrimo dalį pareiškėjas sirgo, todėl, atsižvelgiant į VTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostatą (laikas, kurį valstybės tarnautojas nebuvo darbe dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo, neįskaitomas į terminą nuobaudai skirti), laikytina, kad terminas nuobaudai skirti nebuvo praleistas.

Toliau vertinant paskirtos nuobaudos pagrįstumą, analizuotini tarnybinio nusižengimo sudėties elementai.

Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė VTĮ 15 straipsnio 1, 4 ir 5 punktų nuostatas.

Pagal VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, valstybės tarnautojai privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, pagal 4 punktą – tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis, o pagal 5 punktą – laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoti privačius interesus, nepiktnaudžiauti tarnyba. Taigi, šioje VTĮ dalyje valstybės tarnautojams nustatyti reikalavimai yra bendro pobūdžio, jie turi būti individualizuoti vertinant pareiškėjo veiką.

LVAT praktikoje pažymima, kad VTĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas valstybės tarnautojų bendrąsias pareigas valstybės tarnautojas gali pažeisti konkrečiais veiksmais (neveikimu), kurie tuo pačiu metu pažeidžia ir atitinkamo specialiojo teisės akto atitinkamą normą (straipsnį, dalį, punktą). Taigi, tam, kad valstybės tarnautojas galėtų būti pripažintas kaltu padaręs pažeidimą, nustatytą VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte, būtina nustatyti, kokios konkrečiai pareigybės aprašyme nustatytos funkcijos ar funkcijų valstybės tarnautojas neatliko ar atliko netinkamai (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146–2476/2012).

Tarnybos direktoriaus 2002 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. 11 patvirtintų Aukštadvario regioninio parko direkcijos nuostatų (Tarnybos direktoriaus 2016 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. V-229 redakcija) 1 punkte nustatyta, kad ši direkcija yra biudžetinė įstaiga, pagal kompetenciją vykdanti Aukštadvario regioninio parko kraštovaizdžio kompleksų ir objektų (vertybių), biologinės įvairovės apsaugą, organizuojanti nuolatinę jų priežiūrą ir tvarkymą, skatinanti pažintinį turizmą, racionalų gamtos išteklių naudojimą, pagal kompetenciją kontroliuojanti, kad fizinių ir juridinių asmenų veikla regioniniame parke atitiktų nustatytus saugomos teritorijos apsaugos ir naudojimo reikalavimus.

Išvadoje teigiama, kad pareiškėjas taip pat pažeidė Tarnybos direktoriaus 2002 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 42 patvirtinto pareigybės aprašymo IV skyriaus 1 punkto (organizuoti aplinkosauginę ir aplinkotvarkinę, mokslinę, pažintinę, rekreacinę, švietėjišką, propagandinę ir kitą direkcijos veiklą, siekiant išsaugoti vertingiausius gamtinius ir kultūrinius kompleksus bei objektus, juos tvarkyti ir racionaliai naudoti), 4 punkto (pagal kompetenciją organizuoti kraštotvarkinės bei statybinės veiklos, vykdomos parko teritorijoje, kontrolę), 6 punkto (nagrinėti ir teikti išvadas regionų aplinkos apsaugos departamentams dėl projektinės dokumentacijos derinimo), 15 punkto (sprendžiant jam patikėtus uždavinius ir funkcijas, vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Aplinkos ministerijos ir Tarnybos įsakymais, nurodymais, instrukcijomis, kitais teisės aktais, parko direkcijos nuostatais) nuostatas.

Šios pareigybės aprašyme nurodytos Aukštadvario regioninio parko direktoriaus funkcijos yra plataus pobūdžio, o Išvadoje šių funkcijų pažeidimas nėra detaliai atskleistas. Iš Išvados turinio aiškiai matyti, kad pareiškėjas pažeidė pareigybės aprašymo 4 punktą (organizuoti kraštotvarkinės bei statybinės veiklos, vykdomos parko teritorijoje, kontrolę), o kitų punktų pažeidimo sudėties atsakovas nenurodė, todėl teismas daro išvadą, kad kitų punktų pažeidimų neįrodė.

Išvadoje nustatyta, kad pareiškėjo veiksmai nesuderinami su padorumo ir pavyzdingumo principais.

VTĮ 3 straipsnio 2 dalyje nurodyti pagrindiniai valstybės tarnybos ir valstybės tarnautojų veiklos etikos principai, t. y. pagarba žmogui ir valstybei, teisingumas, nesavanaudiškumas, padorumas, nešališkumas, atsakomybė, viešumas, pavyzdingumas.

Teisingumo principas reiškia, kad valstybės tarnautojas privalo vienodai tarnauti visiems gyventojams nepaisydamas jų tautybės, rasės, lyties, kalbos, kilmės, socialinės padėties, religinių įsitikinimų bei politinių pažiūrų, būti teisingas spręsdamas prašymus, nepiktnaudžiauti jam suteiktomis galiomis ir valdžia (2 punktas). Padorumo principas reiškia, kad valstybės tarnautojas privalo elgtis nepriekaištingai, būti nepaperkamas, nepriimti dovanų, pinigų ar paslaugų, išskirtinių lengvatų ir nuolaidų iš asmenų ar organizacijų, galinčių daryti įtaką, kai jis eina valstybės politiko pareigas ar atlieka tarnybines pareigas (4 punktas). Viešumo principas reiškia, kad valstybės tarnautojas privalo užtikrinti priimamų sprendimų ir veiksmų viešumą, pateikti savo sprendimų motyvus, o informaciją gali riboti tik tuo atveju, kai tai būtina svarbiausiais visuomenės interesais (7 punktas). Pavyzdingumo principas reiškia, kad valstybės tarnautojas privalo deramai atlikti savo pareigas, nuolat tobulėti, būti nepriekaištingos reputacijos, tolerantiškas, pagarbus ir tvarkingas (8 punktas).

Iš Išvados turinio teismas daro išvadą, kad pareiškėjas pažeidė teisingumo ir viešumo principą, nes būdamas vadovu ir kontroliuodamas kitus asmenis savo kontrolės srityje padarė pažeidimą ir neužtikrino savo veiksmų viešumo apie savo neteisėtus veiksmus nepranešdamas vadovui.

Iš minėto savavališkos statybos akto matyti, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis namas, dėl kurio savavališko rekonstravimo surašytas šis aktas, yra Aukštadvario regioninio parko teritorijoje. Šis savavališkos statybos aktas nenuginčytas, todėl yra galiojantis. Teismas sutinka su Išvados argumentais, kad pareiškėjas, būdamas valstybės tarnautojas ir vienas iš saugomų teritorijų sistemos vadovų, turi elgtis taip, kad nepažeistų teisės aktų, t. y. pagal kompetenciją organizuodamas kraštotvarkos bei statybinę veiklą, vykdomą parko teritorijoje, bei vykdydamas tų veikų kontrolę pats nepažeidinėti įstatymų.

Kritiškai vertintini atsakovės argumentai, kad pareiškėjas nesiėmė veiksmų pažeidimui pašalinti, ieškojo ir ieško būdų, kad savavališka statyba būtų įteisinta. Iš byloje esančio Inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sprendimo matyti, kad pareiškėjo prašymu privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius terminas buvo pratęstas iki 2017 m. lapkričio 8 d. Ginčijamas Įsakymas priimtas 2017 m. rugsėjo 29 d. Taigi, priimant ginčijamą Įsakymą nebuvo pagrindo teigti, kad pareiškėjas buvo pasyvus.

Papildomai pažymėtina, kad valstybės pareigūnams ir ypač įstaigos vadovams keliami aukštesni reikalavimai. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT (žr., pvz., 2005 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-349-2005).

Tai, kad dėl pareiškėjo veiksmų buvo surašytas savavališkos statybos aktas, t. y. buvo nustatyti teisės aktų pažeidimai dėl jam nuosavybės teise priklausančio pastato rekonstrukcijos Aukštadvario regioninio parko teritorijoje, apie kuriuos pareiškėjas nepranešė vadovui, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas atliko neteisėtus veiksmus.

Teisės teorija kaltę apibrėžia kaip asmens (teisės pažeidėjo) psichinį santykį su savo veika, priešinga teisei, kaltės formos – tyčia ir neatsargumas. Tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo sąmoningai atlieka teisei priešingus veiksmus ir sąmoningai siekia tų padarinių, kuriuos gali sukelti tie veiksmai. Netiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo sąmoningai atlieka teisei priešingus veiksmus, bet nenori tų padarinių, kuriuos būtinai sukels tie veiksmai. Neatsargumas – tai tokia kaltės forma, kai asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti padariniai. Neatsargumas išskiriamas į nusikalstamą pasitikėjimą ir nusikalstamą nerūpestingumą. Nusikalstamas pasitikėjimo atveju veiką padaręs asmuo numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikisi jų išvengti, o nusikalstamo nerūpestingumo atveju veiką padaręs asmuo nenumato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti padarinių, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes gali ir turi tai numatyti.

Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas buvo nerūpestingas, nes nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti padarinių, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo numatyti. Tokie pareiškėjo veiksmai sumenkino valstybės tarnautojo vardą, kartu sumenkino ir Tarnybos prestižą bei autoritetą.

LVAT 2012 m. liepos 23 d. išplėstinės kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2748/2012 konstatuota, kad kai yra pripažįstama, kad valstybės tarnautojas (pareigūnas) yra padaręs tarnybinį nusižengimą, tačiau jam paskirta tarnybinė (drausminė) nuobauda yra neadekvati padarytam pažeidimui (per griežta) arba, kaip yra nagrinėjamu atveju, nėra tenkinamos įsakymuose ir (ar) kituose norminiuose aktuose nustatytos konkrečios tarnybinės nuobaudos rūšies skyrimo privalomosios sąlygos, teismas privalo spręsti klausimą dėl paskirtos nuobaudos pakeitimo švelnesne. Priešingas vertinimas, t. y. kad teismui panaikinus, o ne pakeitus paskirtą tarnybinę nuobaudą vien dėl to, jog ji nėra adekvati padarytam pažeidimui ar nėra kitų privalomų sąlygų atitinkamai nuobaudai skirti, kai tarnybinis nusižengimas buvo padarytas ir egzistuoja kitos sąlygos švelnesnei tarnybinei nuobaudai skirti, leistų tarnybinį nusižengimą padariusiems valstybės tarnautojams (pareigūnams) nepagrįstai išvengti teisinės atsakomybės už savo pareigų neatlikimą ar netinkamą jų atlikimą, t. y. valstybės tarnautojui (pareigūnui) neatsirastų jokių neigiamų pasekmių. Ši LVAT praktika pagal analogiją taikytina ir šioje byloje.

Atsižvelgęs į pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdį, nedidelį kaltės laipsnį, neigiamas pasekmes, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, teismas mano, kad jam pritaikyta neproporcinga nuobauda pažeidimo sunkumui (teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda), o nuobaudos tikslai galėjo būti pasiekti kita tarnybinės nuobaudos rūšimi – papeikimu. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjui skirta nuobauda – griežtas papeikimas – keistina į kitą nuobaudą – papeikimą, o pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. d. H. prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2017 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1584-552/2017).

Vadovaudamasis šia praktika teismas nenagrinėja argumentų, kurie neturi esminės reikšmės ginčui išspręsti.

Pareiškėjas yra pateikęs prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal to paties įstatymo 41 straipsnio 1 dalį dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai atlyginti išlaidas, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėjas prašymą atlyginti 1 700 Eur patirtų teismo išlaidų pateikė iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, tačiau prašymas turi trūkumų. Pagrįsdamas patirtas išlaidas kartu su prašymu pateikė 2017 m. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 49/17, iš kurios matyti, kad skundo teismui parengimas įvertintas 1 200 Eur suma, o atstovavimas teismo posėdyje 500 Eur suma. 2017 m. spalio 30 d. mokėjimo nurodymas patvirtina, kad pareiškėjas advokatei sumokėjo 1 350 Eur. Taigi, pareiškėjas nepateikė duomenų, kad patyrė iš viso 1 700 Eur išlaidų.

Atsižvelgiant į tai, kad prašymas atlyginti patirtas teismo išlaidas turi trūkumų, šis prašymas bus išspręstas rašytinio proceso tvarka, jį patikslinus ABTĮ nustatyta tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. P. skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos direktoriaus 2017 m. rugsėjo 29 d. įsakymą Nr. P1-125 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo Aukštadvario regiono parko direktoriui V. P.“, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, ir paskirti jam tarnybinę nuobaudą – papeikimą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.