- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-09-07
- Bylos Nr.
- I-2716-644/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- M. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. J. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 10‘000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. vasario mėn. iki 2015 m. balandžio 10 d. jis buvo laikomas Alytaus pataisos namuose kamerų tipo patalpose (toliau KTP) nežmoniškomis sąlygomis. Nurodė, jog kameros buvo nuolat perpildytos, jose kaupėsi drėgmė, buvo netinkamas apšvietimas ir oro temperatūra. Teigė, kad Alytaus PN pareigūnai nereagavo į pareiškėjo paaiškinimus ir prašymus. Dėl minėtų atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė žalą – depresiją, sveikatos pablogėjimą, dvasinį diskomfortą, nepatogumus, sumažėjo bendravimo galimybės. Prašo skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 10‘000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime (b. l. 8-11) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka. Atsiliepime pateikė duomenis iš kurių matyti, kad M. J. bausmę kamerų tipo patalpose atliko nuo 2014 m. vasario 21 d. iki 2015 m. balandžio 24 d. Minėtais laikotarpiais pareiškėjui kamerose teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto. Alytaus visuomenės sveikatos centras yra atlikęs kamerų tipo patalpų patikrinimą ginčo laikotarpiu, kurio metu pažeidimų nebuvo nustatyta, tai patvirtina į bylą pateiktas 2014 m. gruodžio 12 d. Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas Nr. PA-369. Atsakovo nuomone, jei pareiškėjo netenkino gyvenimo sąlygos kamerų tipo patalpose, jis galėjo ginčyti pareigūnų veiksmus ar sprendimus, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Pareiškėjo medicininės kortelės duomenimis, galvos skausmai, kuriais pareiškėjas skundžiasi atsirado dar vaikystėje, o kuomet skundėsi dėl nugaros skausmų, jam buvo pasiūlyta vykti į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, tačiau pareiškėjas atsisakė. Pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo žalos atlyginimui. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas teismui pareikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį netinkamomis sąlygomis Alytaus pataisos namų kamerų tipo patalpose laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 21 d. iki 2015 m. balandžio 10 d.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimui dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinama nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Bylos duomenimis, ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2014 m. vasario 21 d. iki 2015 m. balandžio 10 d. už administracijos nurodymų nevykdymą pareiškėjui buvo skirtos drausminės nuobaudos, perkelti pareiškėją į kamerų tipo patalpas.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose kamerų tipo patalpose, kur gyvenamasis plotas vienam nuteistajam neatitiko nustatytų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m.
Bylos duomenimis nustatyta, kad M. J. ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2014 m. vasario 21 d. iki 2015 m. balandžio 10 d., buvo laikomas šiose Alytaus PN kamerų tipo patalpose: laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 21 d. iki 2014 m. vasario 24 d. KTP kameroje Nr. 33, kurioje pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko 3,38 kv. m. ploto; nuo 2014 m. vasario 24 d. iki 2014 m. vasario 25 d. KTP kameroje Nr. 34, kurioje pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko 3,94 kv. m. ploto; nuo 2014 m. vasario 25 d. iki 2014 m. kovo 7 d. KTP kameroje Nr. 40, kurioje pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko 4,19 kv. m. ploto; nuo 2014 m. kovo 7 d. iki 2014 m. balandžio 18 d., nuo 2014 m. balandžio 22 d. iki 2014 m. liepos 18 d., nuo 2014 m. liepos 21 d. iki 2014 m. rugsėjo 26 d. KTP kameroje Nr. 41, kurioje pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko 4,1 kv. m. ploto; nuo 2014 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. lapkričio 19 d., nuo 2014 m. lapkričio 20 d. iki 2015 m. sausio 19 d., nuo 2015 m. sausio 20 d. iki 2015 m. kovo 13 d. KTP kameroje Nr. 30, kurioje pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko 3,69 kv. m. ploto; nuo 2015 m. kovo 13 d. iki 2015 m. kovo 34 d. KTP kameroje Nr. 35, kurioje pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko 4,29 kv. m. ploto; nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2015 m. balandžio 10 d. KTP kameroje Nr. 31, kurioje pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko 3,83 kv. m. ploto (b. l. 7-8).
Taigi, iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjui kamerų tipo patalpose laikotarpiu, nuo 2014 m. vasario 21 d. iki 2014 m. vasario 24 d. teko 3,38 kv. m. t. y. 3 dienas pareiškėjui teko 0,22 kv. m. ploto mažiau nei nustatyta teisės aktuose. Laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 24 d. iki 2015 m. balandžio 10 d. pareiškėjui kamerų tipo patalpoje tenkanti ploto norma buvo užtikrinta t. y. 3,6 kv. m. ir didesnis plotas.
Pažymėtina, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas buvo apskaičiuotas atsižvelgiant į patalpoje esančių lovų skaičių, tačiau todėl tai neatspindi faktinės padėties. Atskirais laikotarpiais pareiškėjui galėjo tekti didesnis gyvenamasis plotas, nei nurodytas atsakovo atsiliepime, kadangi, bylos duomenimis, kameros atskirais laikotarpiais nebuvo užpildytos.
Atsižvelgiant į surinktus duomenis pastebėtina, jog pareiškėjui 3 dienas nebuvo užtikrinta sąlyga į teisės aktuose numatytą kamerų tipo patalpoms taikomą ploto normą. Tačiau iš esamų byloje duomenų matyti, jog pareiškėjas įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie per mažo gyvenamojo ploto poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Vadovaujantis minėtų Taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktų, garantuojančių minimalų 3,1 kv. m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, ir ne mažesnį kaip 3,6 kv. m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose, nuostatomis bei teismo nustatytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, jog šios Taisyklėse nustatytos minimalios ploto normos vienam asmeniui nagrinėjamam ginčui aktualiu, šioje byloje vertinamu laikotarpiu buvo pažeistos, taigi atsakovas iš esmės neužtikrino teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam ir taip buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Tačiau pabrėžtina, jog minimali gyvenamojo ploto riba, nustatyta asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose, buvo pažeista nežymiai, t.y. 0,22 kv. m. ir šis pažeidimas truko 3 paras. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus T. T. praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Pareiškėjas savo teisių pažeidimus grindžia aplinkybėmis, kad Alytaus pataisos namų kamerose buvo drėgna, trūko oro, apšvietimo, buvo šalta.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010), kurios 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Tačiau tos pačios higienos normos 2 punktas nustato, jog ji taikoma projektuotiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Pagal higienos normos HN 76:2010 26 punktą, santykinė oro drėgmė šiltuoju metų laiku turi būti 35-65 proc., šaltuoju – 35-60 proc. Patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas - 0,5 %, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta - 200 lx. (22 p.). Oro temperatūra šiltuoju metų laiku turi būti 18-28 oC, šaltuoju – 18-22 oC. (28 p.)
Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Alytaus pataisos namų kamerų netinkamo apšvietimo, temperatūros ar drėgmės. Atsakovas į bylą pateikė įrodymus, 2014 m. gruodžio 12 d. Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktą Nr. PA-369, kuriame nurodyta, kad visose kamerų tipo kamerose atliktas kapitalinis remontas. Kiekvienoje kameroje įrengta tualeto patalpa su plautuve, tiekiamas šaltas tekantis vanduo. Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. PA-369, patikrinimo išvadoje, nurodyta jog tikrinimo metu pažeidimų nenustatyta (b. l. 28-29). Teismas neabejoja Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. gruodžio 12 d. akte Nr. PA-369 pataisos namų vertinimu, jų išvada, jog pataisos namai atitinka Lietuvos higienos normą HN 76:2010“ Laisvės atėmimo vietos: bendruosius sveikatos saugos reikalavimus“. Taigi, atsižvelgiant į nustatytas bylos faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, pareiškėjo argumentai dėl netinkamų kamerų tipo patalpų temperatūros, oro trūkumo joje, didelės drėgmės ir nepakankamo apšvietimo atmestini kaip nepagrįsti.
2015 m. liepos 13 d. pareiškėjas teismui pateikė prašymą, jog teismas išreikalautų duomenis iš atsakovo, kurie patvirtintų jo prastą sveikatos būklę. Į bylą pateikti atsakovo įrodymai apie pareiškėjo sveikatos būklę, t. y. 2015 m. balandžio 28 d. medicinos dokumentų išrašas kuriame yra nurodyta, jog pareiškėjas skundėsi galvos skausmais, kurie jam kartojasi nuo vaikystės, pareiškėjas taip pat skundėsi nugaros skausmais, tačiau 2013 m. pareiškėjui siūlant važiuoti į laisvės atėmimo ligonę ištyrimui, jis atsisakė (b. l. 12). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas atsisakė vykti į laisvės atėmimo vietų ligoninę specialistų konsultacijai, o kitų įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų neigiamą poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, nėra, pareiškėjo argumentai, dėl prastų kalinimo sąlygų neigiamo poveikio jo sveikatos būklei yra atmestini, kaip nepagrįsti.
Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Pažymėtina, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Teismo funkcija patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti, ar asmens, prašančio atlyginti neturtinę žalą, nurodytos pasekmės yra susijusios priežastiniu ryšiu su jo nurodytos valdžios institucijos neteisėtais veiksmais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-70/2014).
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo Pataisos įstaigoje sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus T. T. 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus T. T. 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99).
Teismas, įvertinęs šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas (kamerų tipo patalpos plotą), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 21 d. iki 2014 m. vasario 24 d. buvo pažeista M. J., a. k. (duomenys neskelbtini) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygas (gyvenamosios patalpos plotą).
Pareiškėjo M. J., a. k. (duomenys neskelbtini) reikalavimą dėl 10‘000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.