- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-03-21
- Bylos Nr.
- I-5713-244/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00362-2016-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- R. S.
- Atsakovas
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, dalyvaujant pareiškėjai R. S., atsakovo atstovui Romualdui Narui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. S. skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja R. S. skunde prašo panaikinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015-12-28 įsakymą Nr. 5-TE-692 „Dėl R. S. atleidimo iš vidaus tarnybos“, įpareigoti atsakovą paskirti ją į to paties pobūdžio funkcijas turinčias karjeros valstybės tarnautojo A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas. Nepatenkinus šio reikalavimo, prašo įpareigoti atsakovą perkelti jos atleidimo datą ir laikyti atleista iš vidaus tarnybos nuo sprendimo įsigaliojimo (įvykdymo) dienos, įpareigoti atsakovą už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2016-01-01 iki teismo sprendimo įsigaliojimo (įvykdymo) dienos perskaičiuoti ir nustatyti stažus vidaus tarnybai, Lietuvos valstybei ir pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, įpareigoti atsakovą apskaičiuoti bei apmokėti jai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2016-01-01 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (įvykdymo) dienos ir priteisti iš atsakovo jai padarytą 4 000 Eur neturtine žalą;
Pareiškėja skunde paaiškino, kad 2015-12-28 atsakovo įsakymu Nr. 5-TE-692 remiantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 str. 1 d. 11 p., 57 str. 1 ir 2 d. bei Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir PD) 2015-12-21 komisijos posėdžio protokolu Nr. 5-P1-609 (toliau – ir Protokolas Nr. 5-P1-609), 2015-12-31 buvo atleista iš PD Personalo valdybos (toliau – ir PV) Mokymo skyriaus (toliau – MS) vyresniojo specialisto, statutinio valstybės tarnautojo, pareigų. Atsakovas įsakymą priėmė atsižvelgdamas į PD komisijos posėdžio protokole Nr. 5-P1-609 pateiktas išvadas. Teigia, kad 2015-12-28 įsakymas priimtas pažeidžiant Statuto 53 str. 1 d. 11 p. ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymo Nr. XII-1855 (toliau - Naujas statutas) 3 str. (įstatymo įgyvendinimas) 2 ir 3 d. nuostatas, nesilaikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-05-20 nutarimu Nr. 685 patvirtintos Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos reikalavimų bei pažeidžiant jos teises bei teisėtus lūkesčius. Atsakovo nurodytas pareigybių panaikinimo faktas buvo tik formalus, negalintis objektyviai pagrįsti jos tarnybos santykių nutraukimo su atsakovu. Atlikta Žmogiškųjų išteklių valdybos Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto, karjeros valstybės tarnautojo, pareigybės (A lygio 12 kategorija), į kurią pareiškėja sutiko būti perkelta, ir jos eitos PD PV MS vyresniojo specialisto, statutinio valstybės tarnautojo (A lygio 11 kategorija), pareigybių aprašymų lyginamoji analizė parodė, kad abiejų pareigybių paskirtis iš esmės yra analogiška. Atsakovas, 2015-11-19 įsakymu Nr. 5-V-1037 nustatęs PD ŽIV KS pareigybių lygius, nepagrįstai sudarė tokią teisinę situaciją, kurioje pagal Statuto 56 str. 1 d. 5 p., Valstybės tarnybos įstatymo 43 str. 1 d. ir Naujo Statuto 3 str. 2 d. pareiškėjai negalėjo būti pasiūlyta konkreti įsteigta karjeros valstybės tarnautojo pareigybė (ji turėjo A11 kategoriją, o pareigybei buvo nustatyta A12 kategorija), kurioje buvo numatytos to paties pobūdžio funkcijos kaip naikinama pareigybė, nors pareiškėja sutiko šias pareigas eiti, bei kartu atėmė jai galimybę siekti būti perkeltai į lygiavertes karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Teigia, kad reikalavimas turėti pedagogo kvalifikaciją perteklinis, nes Žmogiškųjų išteklių valdybos Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo funkcijose nėra numatytos personalo mokymo funkcijos. Net ir padarius prielaidą, kad specialusis reikalavimas turėti pedagogo kvalifikaciją yra būtinas atliekant PD ŽIV KS vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio 12 kategorijos) pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, akivaizdu, kad pedagogo kvalifikacijos neturėjimas negalėjo ir negali būti teisine kliūtimi nesiūlyti šių pareigų pareiškėjai. Atsakovas pateiktame įspėjime tendencingai nepateikė informacijos apie Naujo statuto 3 str. 3 d. nuostatas, ir taip atėmė galimybę siekti pareigybės, kurioje yra priskirtos to paties pobūdžio funkcijos kaip ir pareiškėjos naikinamos pareigybės. Neteisėti atsakovo veiksmai ir priimti sprendimai sukėlė jai nervinę įtampą, sveikatos sutrikimą, pasikeitė bendradarbių požiūris į ją, pareiškėja buvo dvasiškai sukrėsta, todėl prašo iš atsakovo priteisti jai padarytą 4 000 Eur neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą su skundu nesutinka.
Atsiliepime į skundą atsakovas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2015-08-31 išleido įsakymą Nr. 1V-680 „Dėl vidaus reikalų įstaigų statutinių valstybės tarnautojų pareigybių, neatitinkančių 2016-01-01 įsigaliosiančiame Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statute nustatytos vidaus tarnybos sistemos pareigūno sąvokos, sąrašo patvirtinimo“. Pareiškėjos eitos Policijos departamento Personalo valdybos Mokymo skyriaus statutinio valstybės tarnautojo vyresniojo specialisto (A11) pareigybė į šį sąrašą pateko. Policijos generalinis komisaras 2015-08-19 išleido įsakymą Nr. 5-V-718 „Dėl Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos administracijos struktūros patvirtinimo“. Šio įsakymo 1 p. patvirtinta ir įsakymo priede išdėstyta nauja Policijos departamento administracijos struktūra. Personalo valdybos, kaip struktūrinio padalinio nebeliko, įsteigti du nauji padaliniai, kurių veikla sietina su personalo administravimo, mokymo ir kitomis panašiomis funkcijomis: įsakymo priedo 16-1 p. įsteigtas Personalo administravimo skyrius, o 17 p. įsteigta Žmogiškųjų išteklių valdyba (toliau – ir ŽI valdyba) ir nustatyta jo struktūra. Numatyta, kad ŽI valdyba sudaryta iš Plėtros skyriaus, Psichologų poskyrio ir Karjeros skyriaus. Minėtuose padaliniuose statutinių valstybės tarnautojų pareigybių nebeliko. 2015-08-31 policijos generalinis komisaras išleido įsakymą Nr. 5-V-759 „Dėl Policijos departamento naikinamų pareigybių sąrašų patvirtinimo“, kuriame nurodyta, kad pareiškėjos eitos Policijos departamento Personalo valdybos Mokymo skyriaus vyresniojo specialisto (statutinio valstybės tarnautojo) pareigybė bus panaikinta nuo 2016-01-01. 2015-09-01 R. S. apie tai buvo raštu pasirašytinai įspėta. Įspėjime nurodyta, kad jai, esant galimybei, bus siūloma eiti kitas laisvas lygiavertes pareigas, o tokių nesant - žemesnes pareigas. 2015-10-21 policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-923 buvo patvirtinti ŽI valdybos steigiamų bei perkeltų ir pervardytų pareigybių sąrašai. 2015-10-27 policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-943 buvo patvirtinti ŽI valdybos nuostatai. 2015-12-28 policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-TE-692 R. S., vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 str. 1 d. 11 p., iš vidaus tarnybos buvo atleista. 2015-11-30 raštu Nr. 5-S-11750 pareiškėjai buvo pateikti pasiūlymai ir informacija apie laisvas pareigybes bei nurodyta pranešti apie pageidavimus pretenduoti eiti vienas ar kitas pareigas, taip pat pranešti, jei jokių pareigų policijos sistemoje eiti nepageidauja. Atsakydama į šį pasiūlymą, pareiškėja 2015-12-03 pateikė policijos generaliniam komisarui tarnybinį pranešimą, kuriame jokių konkrečių pareigų, kurias pageidautų eiti, nenurodė, todėl 2012-12-04 raštu Nr. 5-S-12139 jai pateiktas pakartotinis pasiūlymas. 2015-12-09 R. S. pateikė policijos generaliniam komisarui tarnybinį pranešimą Nr. 5-PR2-2747, kuriame nurodė, kad ji pageidauja, vadovaudamasi Statuto pakeitimo įstatymo (2015-06-25 Nr. XII-1855) 3 str. 3 d. ir 4 d., nuo 2016-01-01 eiti ŽI valdybos Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, kurioms priskirtos to paties pobūdžio kaip ir jos naikinamos pareigybės funkcijos. Policijos generalinis komisaras, susipažinęs su šiuo pareiškėjos pageidavimu, 2015-12-11 raštu Nr. 5-S-12592 R. S. pateikė atsakymą, kuriame nurodė motyvus dėl kurių ji negali būti paskirta į pasirinktą pareigybę. Pareiškėjai buvo paaiškinta, kad jos pasirinktos naujai steigiamos pareigybės funkcijos nėra to paties pobūdžio, be to, jos yra aukštesnė kategorija (A lygio 12 kategorijos) bei jai nustatytas specialus reikalavimas turėti pedagogo kvalifikaciją, kurios pareiškėja neturi. Pareiškėjai tarnybiniu elektroniniu paštu buvo teikiami pasiūlymai eiti ir kitas tiek statutines, tiek karjeros valstybės tarnautojo pareigas. R. S. į teikiamus jai pasiūlymus dėl kitų pareigybių pasirinkimo nereagavo, atsakymų nepateikė, jokių pageidavimų nepareiškė. Iš tokio pareiškėjos elgesio (sąmoningai pasirinko pareigybę, į kurią negali būti paskirta, nepasirinko jokios kitos iš siūlytų jai pareigybių) galima spręsti apie jos apsisprendimą neiti jokių pareigų Policijos departamente ir būti atleista iš valstybės tarnybos pasinaudojant jai priklausančiomis tokiais atvejais socialinėmis garantijomis (piniginė išmoka, teisė į pareigūno valstybinę pensiją). Taigi, Policijos departamente įvykusių struktūrinių, funkcijų paskirstymo bei pareigybių pokyčių visuma leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjos pareigybė, kurią ji ėjo atleidimo iš pareigų metu, buvo realiai panaikinta, o pareiškėja, turėdama teisę dalyvauti jos užimamos pareigybės panaikinimo procedūroje ta prasme, kad turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jos sutikimu) eiti žemesnės kategorijos pareigas, pasirinko tokį elgesio modelį, kuriuo sąmoningai tokio dalyvavimo atsisakė, kartu atsisakydama visų jai siūlomų lygiaverčių ar žemesnių statutinių ar karjeros valstybės tarnautojų pareigų.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Byloje kilęs ginčas dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš tarnybos, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama, teisėtumo ir pagrįstumo. Iš bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja ginčija Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015-12-28 įsakymą Nr. 5-TE-692 dėl jos atleidimo iš vidaus tarnybos dėl pareigybės panaikinimo.
Pagal Statuto 3 str. 3 d. pagal lygiateisiškumo principą kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis turi lygias teises stoti į vidaus tarnybą, o pareigūno statusas negali būti ribojamas dėl aplinkybių, nesusijusių su pareigūno profesinėmis ir dalykinėmis savybėmis.
Pagal Statuto 53 str. 1 d. 11 p. (ginčui aktuali redakcija) pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei panaikinama pareigybė dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų ir jis nesutinka eiti jam pasiūlytų pareigų.
Pareiškėja kelia klausimą dėl įstatyme įtvirtintos socialinės garantijos – prievolės atleidžiamam valstybės tarnautojui pasiūlyti to paties lygio ir kategorijos arba žemesnės kategorijos pareigas, taikymo jos atžvilgiu, taip pat savo skundą grindė tuo, jog jos eitos Policijos departamento Personalo valdybos Mokymo skyriaus statutinio valstybės tarnautojo vyresniojo specialisto A11) pareigybės panaikinimas nebuvo realus.
Pagal Statuto 56 str. 2 d. esant šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodytam pagrindui, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, apie galimą jo atleidimą jį įspėjus raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki atleidimo dienos. Nėščia moteris (kai vidaus reikalų įstaiga likviduojama), moteris ar vyras, vieni auginantys vaikus (vaiką) iki 14 metų, asmuo, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip 5 metai, apie galimą jų atleidimą turi būti įspėti raštu ne vėliau kaip prieš 4 mėnesius iki atleidimo dienos. Įspėjimas apie galimą atleidimą netenka galios, jei nuo jo termino pabaigos praeina daugiau kaip vienas mėnuo, neįskaitant pareigūno laikinojo nedarbingumo ir atostogų laiko.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tam tikros institucijos vidinės organizacinės struktūros projektavimas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, atitinkamai yra viešojo administravimo subjekto steigėjo arba viešojo administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisė, kuri naudojama, siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A662-684/2010, A146-241/2011, A146-174/2011; sprendimus administracinėse bylose Nr. A62-930/2011, A62-1367/2011 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl valstybės institucijos diskrecijos projektuoti savo vidinę organizacinę struktūrą bei teismo galių kvestionuoti atliktus pakeitimus yra ne kartą konstatavęs savo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A146-2643/2011, A492-1954/2012, A520-3085/2012 ir kt.).
Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2015-08-31 išleido įsakymą Nr. 1V-680 „Dėl vidaus reikalų įstaigų statutinių valstybės tarnautojų pareigybių, neatitinkančių 2016-01-01 įsigaliosiančiame Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statute nustatytos vidaus tarnybos sistemos pareigūno sąvokos, sąrašo patvirtinimo“. Pareiškėjos Policijos departamento Personalo valdybos Mokymo skyriaus statutinio valstybės tarnautojo vyresniojo specialisto (A11) pareigybė į šį sąrašą pateko. Policijos generalinis komisaras 2015-08-19 išleido įsakymą Nr. 5-V-718 „Dėl Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos administracijos struktūros patvirtinimo“. Šio įsakymo 1 p. patvirtinta ir įsakymo priede išdėstyta nauja Policijos departamento administracijos struktūra. Personalo valdybos, kaip struktūrinio padalinio nebeliko, įsteigti du nauji padaliniai, kurių veikla sietina su personalo administravimo, mokymo ir kitomis panašiomis funkcijomis: įsakymo priedo 16-1 p. įsteigtas Personalo administravimo skyrius, o 17 p. įsteigta Žmogiškųjų išteklių valdyba ir nustatyta jo struktūra. Nustatyta, kad ŽI valdyba sudaryta iš Plėtros skyriaus, Psichologų poskyrio ir Karjeros skyriaus. Minėtuose padaliniuose statutinių valstybės tarnautojų pareigybių nebeliko. 2015-08-31 policijos generalinis komisaras išleido įsakymą Nr. 5-V-759 „Dėl Policijos departamento naikinamų pareigybių sąrašų patvirtinimo“, kuriame nurodyta, kad pareiškėjos užimama Policijos departamento Personalo valdybos Mokymo skyriaus vyresniojo specialisto (statutinio valstybės tarnautojo) pareigybė bus panaikinta nuo 2016-01-01. 2015-09-01 R. S. apie tai buvo raštu pasirašytinai įspėta. Įspėjime nurodyta, kad jai, esant galimybei, bus siūloma eiti kitas laisvas lygiavertes pareigas, o tokių nesant - žemesnes pareigas. 2015-10-21 policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-923 buvo patvirtinti ŽI valdybos steigiamų bei perkeltų ir pervardytų pareigybių sąrašai. 2015-10-27 policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-943 buvo patvirtinti ŽI valdybos nuostatai. 2015-12-28 policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-TE-692 R. S., vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 str. 1 d. 11 p., iš vidaus tarnybos buvo atleista.
Pareiškėjos skunde nurodytos aplinkybės nepatvirtina jos teiginių dėl eitų pareigų panaikinimo fiktyvumo ir siekio tik atleisti iš jų pareiškėją. Kaip minėta, teismas, nagrinėjantis bylą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, neįgalintas vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, todėl teismas skundo argumentus dėl būtinybės keisti administracijos struktūrą nelaiko galinčiais sudaryti pagrindą konstatuoti pareiškėjos pareigybės panaikinimo fiktyvumą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką tarnybinių ginčų dėl atleidimo iš valstybės tarnybos bylose yra išaiškinęs, kad sprendžiant ginčus dėl Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytos garantijos (valstybės tarnautojo, kurio pareigybė panaikinta, paskyrimo į kitas pareigas), pirmiausia turi būti įvertinta, ar valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimas yra realus (žr., pavyzdžiui, nutartys administracinėse bylose Nr. A662-674/2011, A756-346/2011, A146-174/2011 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad nagrinėdami ginčus dėl atleidimo iš valstybės tarnybos kai panaikinama pareigybė, teismai turi neapsiriboti formaliu fakto nustatymu, kad buvo priimtas administracinis aktas dėl pareigybės panaikinimo, tačiau turi išnagrinėti struktūrinius pertvarkymus tuo aspektu, kuris atskleidžia, ar atitinkamos (ginčui aktualios) pareigybės panaikinimas yra realus (šiuo tikslu teismas palygina panaikintų ir įsteigtų padalinių funkcijas; panaikintų ir įsteigtų pareigybių sąrašus, panaikintų ir įsteigtų pareigybių aprašymus, atkreipdamas dėmesį į pareigybių aprašymuose nustatytus specialiuosius reikalavimus; analizuoti funkcijų perskirstymą tarp padalinių ir pareigybių) (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A2-1791/2005, A146-2643/2011, A756-346/2011, A662-348/2012, A662-670/2013 ir kt.).
Pareiškėja teigia, kad Žmogiškųjų išteklių valdybos Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė (A lygio 12 kategorija), į kurią pareiškėja sutiko būti perkelta, ir jos eito PD PV MS vyresniojo specialisto, statutinio valstybės tarnautojo (A lygio 11 kategorija), pareigybių aprašymų lyginamoji analizė parodė, kad abiejų pareigybių paskirtis iš esmės yra analogiškos, tačiau teismas konstatuoja, kad Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė (A lygio 12 kategorija) (b. l. 107) ir statutinio valstybės tarnautojo (A lygio 11 kategorija) (b. l. 104 – 106) paskirtis ir funkcijos akivaizdžiai skiriasi, todėl pareiškėja nepagrįstai teigia, kad jos eitos pareigos nebuvo realiai panaikintos.
Iš Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės prašymo matyti, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas rengia kvalifikacijos tobulinimo programas, vertina ir teikia siūlymus dėl mokymo, studijų programų, prižiūri ir koordinuoja mokymo programų rengimo procedūras, parenka ir siūlo naujus mokymo metodus, pedagoginės veiklos būdus ir formas, todėl pareiškėja nepagrįstai teigia, kad reikalavimas turėti pedagogo kvalifikaciją perteklinis.
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Policijos departamento Personalo valdybos Mokymo skyriaus statutinio valstybės tarnautojo vyresniojo specialisto (A11) pareigybės panaikinimas buvo realus, sprendimas priimtas kompetentingo subjekto. Teismas daro išvadą, kad šis struktūrinis pertvarkymas nebuvo padarytas turint tikslą tik atleisti iš valstybės tarnybos nepageidaujamus asmenis, taip pat ir pareiškėją.
Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, 2015-11-30 raštu Nr. 5-S-11750 pareiškėjai buvo pateikti pasiūlymai ir informacija apie laisvas pareigybes bei nurodyta pranešti apie pageidavimus pretenduoti eiti vienas ar kitas pareigas, taip pat pranešti, jei jokių pareigų policijos sistemoje eiti nepageidauja. Atsakydama į šį pasiūlymą, pareiškėja 2015-12-03 pateikė policijos generaliniam komisarui tarnybinį pranešimą, kuriame jokių konkrečių pareigų, kurias pageidautų eiti, nenurodė, todėl 2012-12-04 raštu Nr. 5-S-12139 jai pateiktas pakartotinis pasiūlymas. 2015-12-09 R. S. pateikė policijos generaliniam komisarui tarnybinį pranešimą Nr. 5-PR2-2747, kuriame nurodė, kad ji pageidauja, vadovaudamasi Statuto pakeitimo įstatymo (2015-06-25 Nr. XII-1855) 3 str. 3 d. ir 4 d., nuo 2016-01-01 eiti ŽI valdybos Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, kurioms priskirtos to paties pobūdžio kaip ir jos naikinamos pareigybės funkcijos.
Policijos generalinis komisaras, susipažinęs su šiuo pareiškėjos pageidavimu, 2015-12-11 raštu Nr. 5-S-12592 R. S. pateikė atsakymą, kuriame nurodė motyvus, dėl kurių ji negali būti paskirta į jos pasirinktą pareigybę. Pareiškėjai buvo paaiškinta, kad jos pasirinktos naujai steigiamos pareigybės funkcijos nėra to paties pobūdžio, be to, jos yra aukštesnė kategorija (A lygio 12 kategorijos) bei jai nustatytas specialusis reikalavimas turėti pedagogo kvalifikaciją, kurios pareiškėja neturi. Šis R. S. pageidavimas 2015-12-21 taip pat buvo apsvarstytas Policijos departamento komisijos darbuotojų atitikties pretenduojamoms Policijos departamento pareigoms eiti posėdyje. Komisija nutarė, kad pareiškėja neatitinka Policijos departamento ŽI valdybos Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio 12 kategorijos) pareigybės aprašymo specialiųjų reikalavimų, neturi pedagogo kvalifikacijos; taip pat Statuto pakeitimo įstatymo 3 str. 2 d. nurodyta, kad pareigūnas gali būti jo rašytiniu sutikimu perkeltas į esančias ar įsteigtas naujas karjeros valstybės tarnautojo pareigas toje pačioje ar, vidaus reikalų įstaigų vadovams suderinus, kitoje vidaus reikalų įstaigoje, jei jos yra tos pačios ar žemesnės kategorijos kaip naikinama pareigybė. R. S. ėjo A lygio 11 kategorijos vyresniojo specialisto pareigas.
Valstybės tarnybai, kaip sistemai, keliami profesionalumo ir kvalifikuotumo reikalavimai. Tai suponuoja, kad teisės aktais gali būti nustatyti ir specialieji reikalavimai asmenims, siekiantiems tam tikrų pareigų valstybės tarnyboje ar konkrečioje valstybės ar savivaldybės institucijoje. Šios specialiosios stojimo į valstybės tarnybą sąlygos gali būti diferencijuojamos pagal atitinkamų pareigybių valstybės tarnyboje turinį. Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies taikymo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog minėtoje teisės normoje įtvirtinta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija - būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas - nėra absoliuti. Tarnautojas, pretenduojantis eiti atitinkamas pareigas, turi atitikti jų aprašyme nustatytus tiek bendruosius, tiek specialiuosius reikalavimus (žr. administracines bylas Nr. A438-1743/2009, A143-227/2011 ir kt.). Ši garantija be išlygų gali būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojas pretenduoja eiti pareigas, kurioms jų aprašyme nėra nustatyti specialieji reikalavimai. Tačiau jeigu tarnautojas pretenduoja eiti pareigas, kurioms jų aprašyme yra nustatyti specialieji reikalavimai, ši garantija gali būti ribojama tokio tarnautojo dalykinių savybių atitiktimi specialiųjų reikalavimų kriterijams, t. y. ši garantija galės būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojo dalykinės savybės atitiks pareigų, kurias tarnautojas pretenduoja eiti, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus, nes priešingu atveju, gali būti neįgyvendinti arba netinkamai įgyvendinti tie ypatingi valstybės tarnybos tikslai ir uždaviniai, kurių įgyvendinimas yra priskirtas šioms pareigybėms
Kaip minėta, pareiškėja kelia klausimą dėl Statute įtvirtintos socialinės garantijos – prievolės atleidžiamam valstybės tarnautojui pasiūlyti kitas pareigas – taikymo jos atžvilgiu. Atsižvelgiant į nurodytą garantinį pobūdį, darytina išvada, kad kai dėl tam tikrų priežasčių yra numatomas atitinkamos pareigybės panaikinimas ir su tuo sietinas karjeros valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos, šis valstybės tarnautojas turi teisę dalyvauti jo užimamos pareigybės panaikinimo procedūroje ta prasme, kad turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jo sutikimu) eiti žemesnės kategorijos pareigas. Teismas pažymi, kad tokia valstybės tarnautojo teisė yra suponuojama atitinkama darbdavio (institucijos (įstaigos), su kuria valstybės tarnautoją sieja tarnybos santykiai) pareiga užtikrinti šios teisės realizavimą. Tai reiškia, kad, numatydama atitinkamos pareigybės panaikinimą, atitinkama institucija (įstaiga) per laiko tarpą nuo pranešimo valstybės tarnautojui apie jo užimamos pareigybės numatomą panaikinimą įteikimo dienos iki šiame pranešime nurodytos pareigybės panaikinimo datos privalo suteikti šiam valstybės tarnautojui visą (išsamią) informaciją apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį arba kitokį atitinkamos institucijos (arba jos padalinio) reorganizavimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A438-1743/2009, A143-247/2010, A146-2643/2011).
Teismas atmeta pareiškėjos skundo argumentus, kad ji atitinka reikalavimus, keliamus Žmogiškųjų išteklių valdybos Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigoms. Naujai steigiamos pareigybės funkcijos nėra to paties pobūdžio, kaip buvo pareiškėjos, be to jos yra aukštesnė kategorija (A lygio 12 kategorijos) bei jai nustatytas specialusis reikalavimas turėti pedagogo kvalifikaciją, kurios pareiškėja neturi. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir įvertinęs atsakovo atsiliepime nurodytus argumentus, neturi faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai nustatė specialųjį reikalavimą turėti pedagogo kvalifikaciją. Pareiškėja reikalaujamos pedagogo kvalifikacijos neturėjo, todėl ji neatitiko šiai pareigybei keliamo specialiojo reikalavimo.
Remdamasis išdėstytais argumentais teismas konstatuoja, kad valstybės tarnautojo pareigybės, kurią ėjo pareiškėja, panaikinimo faktas byloje yra nustatytas. Šios pareigos buvo panaikintos realiai. Atsakovas siūlė pareiškėjai laisvas pareigas, kurioms keliamus reikalavimus pareiškėja atitiko, todėl pareiškėjos atleidimas iš tarnybos yra pagrįstas ir teisėtas.
Remiantis išdėstytais motyvais, atmestini pareiškėjos reikalavimai panaikinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015-12-28 įsakymą Nr. 5-TE-692 dėl jos atleidimo iš vidaus tarnybos, įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus - paskirti į atitinkamas pareigas, perskaičiuoti tarnybos stažus bei apmokėti jai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2016-01-01 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (įvykdymo) dienos.
Pareiškėja taip pat prašo jai priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kadangi dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė itin stiprius neigiamus dvasinius išgyvenimus, asmeninius nepatogumus.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, neatsižvelgiant į konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltę. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Teismas pažymi, jog šioje byloje nėra konstatuotų neturtinei žalai atsirastip būtinų atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Nenustačius neteisėtos veikos, nėra ir būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Kadangi teismas konstatavo, jog pareiškėjos atleidimas iš pareigų nebuvo neteisėtas, šiuo atveju neegzistuoja sąlygos viešajai atsakomybei atsirasti, todėl atmestinas pareiškėjos reikalavimas priteisti jai neturtinę žalą.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., teismas
nusprendė:
Pareiškėjos R. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.