- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-07-27
- Bylos Nr.
- AN2-505-594/2017
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Albinas Antanaitis
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo J. K. (toliau – J. K.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 20 d. nutarties, kuria netenkintas J. K. skundas dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panemunės policijos komisariato Veiklos skyriaus 2017 m. balandžio 4 d. nutarimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
J. K. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panemunės policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiosios tyrėjos 2017 m. balandžio 4 d. nutarimu buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 481 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 30 eurų bauda už tai, kad jis 2017 m. kovo 3 d., 13.15 val., būdamas daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), t. y. viešoje vietoje, matant kitiems namo gyventojams, atliko žeminančius ir įžūlius veiksmus, t. y. vandeniu iš kibiro apliejo kaimynę, po to kibirą metė jai į nugarą, tokiais chuliganiškais veiksmais pažeisdamas viešąją tvarką ir piliečių rimtį.Nesutikdamas su priimtu nutarimu, J. K. pateikė skundą Kauno apylinkės teismui, kuris 2017 m. birželio 20 d. nutartimi J. K. skundo netenkino ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panemunės policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiosios tyrėjos 2017 m. balandžio 4 d. nutarimą paliko nepakeistą.Apeliaciniu skundu J. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną jo atžvilgiu nutraukti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. J. K. teigimu, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panemunės policijos komisariato Veiklos skyriaus nutarime nurodyta, kad jis, būdamas daugiabučio namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), koridoriuje, tai yra viešoje vietoje, matant kitiems namo gyventojams, vandeniu iš kibiro apliejo kaimynę. Tuo tarpu skundžiamoje Kauno apylinkės teismo nutartyje konstatuojama, kad kaimynė buvo aplieta srutomis. Apelianto vertinimu, šie prieštaravimai leidžia pagrįstai teigti, kad administracinio nusižengimo byla jo atžvilgiu buvo ištirta ir išnagrinėta nevisapusiškai. Šios išvados kontekste aiškindamas vertinamo įvykio aplinkybes apeliantas pažymi, kad įvykio metu jokių necenzūrinių žodžių jis nevartojo, jokių įžeidžiančių gestų taip pat nerodė, prie žmonių nesikabinėjo, kibiro nei į V. K. nugarą, nei į kitus žmones nemetė. Apelianto teigimu, 2017 m. kovo 3 d., apie 13.15 val. (duomenys neskelbtini), jis nuėjo įsileisti geriamojo vandens. Jam einant iš bendro naudojimo patalpų su kibiru, kuriame buvo įsipylęs vandens, V. K., stovėdama prausyklos tarpduryje, iš viršaus trenkė jam šlapiu skuduru, tačiau jos smūgį J. K. atrėmė kibiru, kuriame buvo apie litrą švaraus vandens. Kibire buvęs vanduo, veikiamas išcentrinės jėgos, išsiliejo ant apelianto bei grindų. Šie kaimynės veiksmai buvo atliekami įeinant į jam priklausantį butą. Tuo tarpu liudytoja apklausta D. K., laikė jo kambario duris. V. K. liko stovėti prausyklos tarpduryje, laikydamasi už tarpdurio. Kaimynė D. K. pašaukė kitą kaimynę R. U., kuri stovėdama koridoriuje, ėmė filmuoti ar fotografuoti vykstančius įvykius bei apelianto kambario vidų. Kai J. K. atvėrė statmenai koridoriaus duris, kad patektų į savo kambario vidų, D. K. čiupo už durų rankenos ir atvėrusi duris 180 laipsnių kampu, jas laikė. Siekdamas išvengti tolesnių konfliktų, J. K. įbėgo į savo kambarį ir užsidarė. Esant šių aplinkybių visumai, apelianto įsitikinimu, vertinamo įvykio metu būtent jis buvo užpultas V. K., D. K. ir R. U., kurios jau eilę metų prie jo kabinėjasi. Juo labiau įvertinus tai, kad jam yra 85 metai, jis sunkiai juda, beveik nieko nemato, tuo tarpu kaimynė, kuri neva buvo jo užpulta, yra dvigubai už jį jaunesnė. Šiame kontekste pažymima, kad kibirą J. K. buvo atsinešęs ir į bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teismo posėdyje, kur parodė, kaip viskas vyko, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino, tokiu būdu šiurkščiai pažeisdamas ANK. Apeliaciniu skundu taip pat pažymima, kad liudytojomis nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje apklaustos R. U. ir D. K. tiesiogiai vertinamo įvykio nematė, į koridorių jos išbėgo tik išgirdusios kaimynės riksmus, kas, pasak apelianto, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog tiek teismas, tiek ir nutarimą priėmusį tyrėja iš esmės rėmėsi vien tik V. K. parodymais, ką iš esmės patvirtino ir liudytoja apklausta policijos pareigūnė A. M.. Be to, pasak J. K., skiriant jam administracinę nuobaudą, nebuvo atsižvelgta į tai, kad praeityje jis neteistas, administracine tvarka nebaustas, gauna tik senatvės pensiją, kuri skiriama jo būtinųjų poreikių tenkinimui.Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Panemunės policijos komisariato Veiklos skyrius pateikė atsiliepimą į J. K. apeliacinį skundą, kuriuo prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį palikti nepakeistą ir J. K. apeliacinio skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
J. K. apeliacinis skundas netenkinamas. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Sutinkamai su ANK 5 straipsnio 1 dalimi, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Tokiu būdu neabejotina, kad asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Sutinkamai su ANK 569 straipsnio nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis komentuojamo straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs J. K. bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su apylinkės teismo išvada, kad jis padarė jam inkriminuoją administracinį nusižengimą, numatytą ANK 481 straipsnio 1 dalyje, jokie esminiai procesiniai pažeidimai bylos nagrinėjimo metu nebuvo padaryti. Nesutikti su apylinkės teismo argumentacija bei naikinti apylinkės teismo sprendimą remiantis apeliaciniame skunde pateiktais samprotavimais apie vertinamo įvykio faktines aplinkybes, teisinio pagrindo nėra. Skundžiamos nutarties turinys patvirtina, kad apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutartyje aiškiai ir išsamiai nurodė sprendimo motyvus, taip pat išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo sprendimo motyvams, o vien tai, kad apylinkės teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi J. K., skundžiamos nutarties išvados dėl įrodymų vertinimo bei bylos faktinių aplinkybių nustatymo jam nėra priimtinos, nesant jokių ANK nuostatų pažeidimų, nesudaro pakankamo pagrindo teisėtos ir pagrįstos apylinkės teismo nutarties panaikinimui. J. K. padarytas administracinis nusižengimas pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį kvalifikuotas tinkamai. Jis betarpiškai realizavo visus jam inkriminuoto administracinio nusižengimo požymius, t. y. viešoje vietoje elgėsi taip, kaip nepriimta visuomenei ir nesuderinama su jos dorove – būdamas daugiabučio namo koridoriuje matant kitiems namo gyventojams, vandeniu iš kibiro apliejo kaimynę, po to kibirą metė jai į nugarą. Tokie apelianto veiksmai, atlikti viešoje vietoje, rodo nepagarbą visuomenei, šiais veiksmais jis neabejotinai pažeidė viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Akivaizdu, kad apeliantas pagal savo amžių ir gyvenimišką patirtį turėjo suprasti ir suprato, kad atlikdamas jam inkriminuotus veiksmus, elgiasi netinkamai, taip, kaip nepriimta visuomenėje. Ir nors apeliaciniu skundu su tokiomis išvadomis nesutinkama, iš esmės teigiant, kad vertinamu atveju dėl kaltų kaimynės V. K. veiksmų jis apsiliejo pats ir išliejo vandenį ant grindų, tačiau kaimynės neapliejo, sutikti su tokiais, t. y. jokiais objektyviais duomenimis neparemtais apelianto teiginiais, įvertinus nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje surinktus ir apylinkės teismo posėdyje patikrintus įrodymus, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Kaip nustatyta V. K. 2017 m. kovo 3 d. pareiškime išdėstytomis aplinkybėmis, 2017 m. kovo 3 d., apie 13.15 val. kaimynas J. K., būdamas namo koridoriuje, išplovęs išmatų kibirą, jame esančiu vandeniu ją (V. K.) apipylė ir trenkė juo į nugarą, skausmo nesukėlė, tik ji liko šlapia (administracinio nusižengimo medžiaga ROIK: 170066103650, b. l. 12). Iš esmės analogiškas vertinamo įvykio aplinkybes, jas kiek detalizuodama, V. K. patvirtino ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nurodydama, kad įvykio metu J. K. nusinešęs kibirą (į kurį atlieka gamtinius reikalus) į prausyklą, pylė į jį vandenį. Kadangi prausyklos kranai yra labai žemi, jie buvo neseniai pakeisti (J. K. prie jų keitimo finansiškai neprisidėjo), ji subarė J. K., kad šis negadintų kranų ir nuėjo toliau koridoriumi. J. K. jau buvo prisileidęs vandens į kibirą, kurio turinį, jai (V. K.) būnant koridoriuje, išpylė ant galvos ir trenkė kibiru per pečius (jos nesužeidė). Ji nukrito ant grindų, nuo kurių ją pakėlė kaimynės (iš viso buvo keturios kaimynės, tačiau dvi iš jų name, kuriame įvyko vertinamas įvykis, nebegyvena). Įvykį matė R. U. ir D. K.. Kaimynės į koridorių išėjo jau po to, kai ji pradėjo rėkti, t. y. buvo nukritusi ant grindų. Policiją iškvietė ji (V. K.). Atvykus policijai, jos drabužiai buvo šlapi, policijos pareigūnai tai matė. Jokio skuduro su savimi įvykio metu ji neturėjo. Netikėti šios liudytojos, teismo posėdžio metu įspėtos dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, parodymais, teisinio pagrindo nėra. Juos iš esmės patvirtino ir į įvykio vietą iškviesta bei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja apklausta A. M., nurodydama, kad atvykus į įvykio vietą ją šlapiais drabužiais pasitiko moteris (sutinkamai su bylos medžiaga – V. K.), kuri buvo labai susijaudinusi ir nurodė, kad ją apliejo kaimynas J. K.. Tai, kad V. K. vertinamo įvykio metu buvo aplieta būtent apelianto, teismo posėdžio metu patvirtino ir liudytojomis apklaustos R. U. bei D. K., kurių parodymus aukštesnysis teismas vertina tik V. K. būsenos po vertinamo konflikto su J. K. (šio konflikto jos nematė, ką teismo posėdžio metu patvirtino ir pati V. K.) kontekste. Tokiu būdu, neabejojant V. K. parodymais, pažymėtina ir tai, kad nors apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ji ir nurodė, jog jos santykiai su J. K., kaip ir jo santykiai su kitais namo gyventojais nėra geri – jis nemoka už namo šildymą (malkas), neprisideda prie name atliekamų remonto darbų (ką teismo posėdžio metu iš esmės patvirtino ir kitos namo gyventojos – R. U. ir D. K.), o teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tokio pobūdžio bylose, kai kaimynų santykiai yra itin konfliktiški, vidinis įsitikinimas dėl asmens kaltės turi būti paremtas konkrečiais ir abejoti neverčiančiais įrodymais, tačiau teigti, jog toks liudytojos požiūris į administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį galėjo įtakoti melagingų jos parodymų apie vertinamo įvykio aplinkybes davimą pirmosios instancijos teisme, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau įvertinus tai, kad policijos pareigūnus po analizuojamo konflikto iškvietė būtent V. K., o J. K. pabendrauti su į įvykio vietą atvykusiais policijos pareigūnais vengė – neatidarė savo buto durų, nors apeliaciniu skundu tvirtina, jog tai jis, o ne V. K., buvo užpultas namo laiptinėje. Toks apelianto elgesys, įvertinus jo apeliaciniame skunde išdėstytus priekaištus savo kaimynėms, yra nelogiškas ir leidžia apeliaciniame skunde jo išdėstytą įvykių versiją atmesti kaip nepagrįstą. Konstatuojant šią išvadą, tuo pačiu atmetant J. K. apeliacinį skundą, pažymėtina ir tai, kad nei teikdamas rašytinius paaiškinimus, nei apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, priešingai nei byloje apklausiami liudytojai ar nukentėjusieji, nėra prisaikdinamas bei įspėjamas už melagingų parodymų davimą, kas leidžia pagrįstai teigti, jog sakyti tiesą atitinkamos ANK nuostatos jo neįpareigoja. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna būtent kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė administracinio nusižengimo bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti/paneigianti asmens kaltę. Analizuojamu atveju nesant pagrindo netikėti V. K. paaiškinimais, nesant jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių J. K. keliamas analizuojamo įvykio versijas, tikėti jo prieštaringais ir nenuosekliais parodymais sprendžiant jo kaltės klausimą, teisinio pagrindo nėra. Šios išvados kontekste atkreiptinas apelianto dėmesys į jo paties apeliaciniame skunde išdėstytas itin prieštaringas vertinamo įvykio aplinkybes. Sprendžiant iš jo apeliaciniame skunde pateiktos analizuojamo įvykio versijos, jame tiesiogiai dalyvavo ne tik jis ir V. K., bet ir D. K. (į bendrąsias bendrabučio patalpas atėjusi J. K. nuėjus įsileisti geriamojo vandens, neįleidusi jo į savo kambarį, kai tuo tarpu V. K. trenkė jam skuduru, po ko J. K., jo paties teigimu, pats apsiliejo kibire turėtu vandeniu, dalį jo išliedamas ant grindų) bei R. U. (pasak, apelianto, viską filmavusi). Tačiau, šią J. K. versiją apklausiama teismo posėdžio metu paneigė V. K., nurodžiusi, jog į koridorių, kuriame ji buvo aplieta J. K., tiek D. K., tiek R. U. išėjo jau po to, kai ji nukrito ant grindų (jau aplieta vandeniu). Jos nepatvirtino ir D. K. bei R. U., iš esmės patvirtinusios V. K. teiginius, jog į namo koridorių jos išėjo tik išgirdusios V. K. pagalbos šauksmą. Tuo tarpu tame pačiame apeliaciniame skunde, ginčydamas liudytojomis apklaustų D. K. ir R. U. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotus parodymus, J. K. jau nurodo, jog nei R. U., nei D. K. vertinamo įvykio nematė (b. l. 53). Šių duomenų visumoje vertinant J. K. pateikto apeliacinio skundo pagrįstumą atsižvelgtina ir į tai, kad, pasak apelianto (duomenys, pateikti apeliaciniame skunde), vertinamo įvykio metu neva jo užpulta kaimynė (administracinio nusižengimo bylos duomenimis – V. K.) yra dvigubai už jį jaunesnė (J. K. yra 85 metai), kas iš esmės neatitinka faktinių nagrinėjamos administracinio nusižengimo bylos aplinkybių, kadangi J. K. gimusi 1935 metais, kas suponuoja išvada, jog J. K. ir V. K. amžiaus skirtumas yra vos keleri metai, tačiau ši aplinkybė esminės reikšmės sprendžiant J. K. kaltės klausimą neturi. Nors apeliaciniu skundu teigiama, kad V. K. vertinamo įvykio metu trenkė J. K. rankose turėtu skuduru, dėl ko, jis apsipylė vandeniu, dalį jo išliedamas ant grindų, tačiau, apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdžio metu V. K. šiuos apelianto teiginius paneigė, nurodydama, kad jokio skuduro įvykio metu ji su savimi neturėjo, kas įvertinus tai, jog konfliktas tarp J. K. ir V. K. analizuojamu atveju iš esmės kilo dėl V. K. pastabos apeliantui, vėlgi leidžia pagrįstai abejoti J. K. apeliaciniame skunde išdėstytų teiginių patikimumu ir objektyvumu. Konstatuojant šią išvadą pažymėtina ir tai, kad pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį, necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių, kiti tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį, užtraukia baudą nuo trisdešimt iki vieno šimto keturiasdešimt eurų. Iš komentuojamos teisės normos dispozicijos seka, kad pažeidimo motyvas ir tikslas nėra pagrindiniai šio nusižengimo požymiai, todėl sprendžiant asmens atsakomybės pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį klausimą, kokie motyvai ar tikslai nulėmė pažeidėjo elgesį, esminės reikšmės neturi. Tokiu būdu abejoti J. K. kalte padarius ANK 481 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą administracinį nusižengimą, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Neteisėti apelianto veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje – gyvenamojo daugiabučio namo bendro naudojimo patalpose, įvykio metu buvo neabejotinai sutrikdyta kitų namo gyventojų rimtis – D. K. ir R. U. dėl koridoriuje išgirsto triukšmo išėjo pasižiūrėti, kas vyksta, ko iš esmės pakanka asmens administracinei atsakomybei pagal komentuojamo straipsnio nuostatas kilti, dėl ko, J. K. apeliacinio skundo teiginiai, jog vertinamo įvykio metu jokių necenzūrinių žodžių jis nevartojo, nerodė jokių įžeidžiamų gestų, kaip neturintys reikšmės nagrinėjamos administracinio nusižengimo bylos kontekste, nevertintini, kadangi tokie veiksmai jam ir nebuvo inkriminuoti. Priešingos išvados dėl J. K. kaltės aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir jo teiginiai, jog vertinamu atveju V. K., teigusiai, jog J. K. kibiru jai trenkė į nugarą, nebuvo nustatyti jokie sužalojimai. Atmetant šiuos apelianto argumentus vis tik pažymėtina, jog apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdžio metu V. K. paaiškino, kad dėl šio smūgio ji nenukentėjo, todėl į medikus nesikreipė, tačiau apie tai pranešė į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, ką teismo posėdžio metu betarpiškai patvirtino ir liudytoja apklausta A. M.. Šiame kontekste atkreiptinas apelianto dėmesys, kad nors bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ir buvo aiškinamasi, kas vis dėl to buvo įvykio metu J. K. turėtame kibire – vanduo ar srutos, tačiau faktinės bylos aplinkybės, nustatytos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panemunės policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiosios tyrėjos 2017 m. balandžio 4 d. nutarimu, o būtent tai, kad J. K., būdamas daugiabučio namo koridoriuje, matant kitiems namo gyventojams, atliko žeminančius ir įžūlius veiksmus, t. y. vandeniu iš kibiro apliejo kaimynę, po to kibirą metė jai į nugarą, tokiais chuliganiškais veiksmais pažeisdamas viešąją tvarką ir piliečių rimtį, skundžiama apylinkės teismo nutartimi, konstatuojant, kad kaimynė buvo apipilta ne vandeniu, bet srutomis, pakeistos nebuvo, todėl spręsti, jog vien dėl to skundžiama apylinkės teismo nutartis yra prieštaringa ir neteisėta, teisinio pagrindo nėra. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Kauno apylinkės teismo 2017 m. 20 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ar keisti ją apeliacinio skundo argumentais, teisinio pagrindo nėra. Manyti priešingai aukštesniajam teismui neleidžia ir J. K. apeliacinio skundo teiginiai, jog skiriant jam administracinę nuobaudą, nebuvo atsižvelgta į tai, kad praeityje jis neteistas, administracine tvarka nebaustas, gauna tik senatvės pensiją, kuri skiriama jo būtinųjų poreikių tenkinimui. Kaip nustatyta skundžiama apylinkės teismo nutartimi, spręsdamas klausimą dėl J. K. paskirtos administracinės nuobaudos, teismas įvertino vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (ANK 35 straipsnio 1 dalies 9 punktas), susijusią būtent su apelianto amžiumi, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių neįžvelgdamas, konstatuodamas, kad J. K. paskirta minimali ANK 481 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bauda, atitinka administracinio nusižengimo pobūdį, pavojingumą, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo principus. Abejoti tokiu apylinkės teismo sprendimu, vėlgi nėra jokio objektyvaus pagrindo. Darant šią išvadą vis tik atkreiptinas apelianto dėmesys, kad administracine nuobauda yra siekiama nubausti administracinį nusižengimą padariusius asmenis, auklėti juos, kad laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat sulaikyti tiek patį teisės pažeidėją, tiek ir kitus asmenis nuo naujų nusižengimų padarymo, todėl vien tik administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens poreikius tenkinančios administracinės nuobaudos paskyrimas netoleruotinas. Tokiu būdu, vien J. K. finansinė padėtis ar jo sveikata esminės reikšmės, sprendžiant jam paskirtos administracinės nuobaudos švelninimo klausimą neturi. Juo labiau, jog šios aplinkybės neabejotinai egzistavo ir jam inkriminuoto administracinio nusižengimo padarymo metu, tačiau nuo neteisėtų veiksmų pažeidėjo nesulaikė. Be to, įvertinus visumą jį charakterizuojančių aplinkybių, jam buvo paskirta minimali sankcijoje numatyta nuobauda, kurios dar labiau švelninti pagrindo nėra.Atsižvelgiant į tai, kad šia nutartimi J. K. apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartis paliekama nepakeista, tenkinti administracinėn atsakomybėn patraukto J. K. prašymą priteisti jam bylinėjimosi išlaidas, teisinio pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, teismas,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį palikti nepakeistą ir J. K. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.