Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų (kreditorių) A. K. ir A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 18 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-127-258/2016, kuria netenkintas pareiškėjų prašymas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus bankrutuojančios draudimo uždarosios akcinės bendrovės „Ingo Baltic“ bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjai (kreditoriai) A. K. ir A. B. 2015 m. rugpjūčio 28 d. pateikė Vilniaus apygardos teismui prašymą įpareigoti BD UAB „Ingo Baltic“ išmokėti kreditoriams paskaičiuotą ir patvirtintą darbo užmokestį. Nurodė, jog iki pat bankroto bylos iškėlimo pareiškėjai dirbo DUAB „Ingo Baltic“, tačiau iškėlus įmonei bankroto bylą, su jais liko neatsiskaityta. BUAB „Ingo Baltic“ turi sukaupusi milijonines lėšas, kurios turi būti išmokėtos pirmosios eilės kreditoriams vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 35 straipsnio 2 dalimi.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pareiškėjai bankroto byloje kėlė reikalavimus dėl darbo užmokesčio išmokėjimo buvusiems darbuotojams, kurie buvo pripažinti kreditoriais, tačiau juos nepagrįstai buvo atsisakoma patenkinti, nors bankroto byla nagrinėjama jau 11 metų. Prašymas išmokėti darbo užmokestį yra kildinamas iš darbinių teisinių santykių, o ne iš draudiminių teisinių santykių, todėl teismas turėjo ginti darbuotojų, o ne bankroto administratoriaus (akivaizdžiai stipresnės šalies) interesus.Teismas vadovavosi ne DĮ, o Draudimo priežiūros komisijos išaiškinimu. DĮ nėra konkrečiai nustatyta, kad darbo užmokestis negali būti išmokamas buvusiems darbuotojams. Be to, bankroto byla buvo iškelta ĮBĮ pagrindu, todėl visa bankroto administravimo procedūra turi būti vykdoma būtent šio įstatymo pagrindu. Teismas neargumentavo, kodėl DĮ turi viršenybės teisę prieš ĮBĮ.

Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2005 m. gegužės 22 d. neeiliniame posėdyje (protokolas Nr. 1-28N), atsižvelgiant į kreditorių sutikimus būti bankrutuojančios BD UAB „Ingo Baltic“ kreditorių atstovų komiteto nariais bei vadovaujantis DĮ 129 straipsnio 6 dalimi (tuo metu galiojusi įstatymo redakcija), buvo sudarytas BD UAB „Ingo Baltic“ kreditorių atstovų komitetas iš penkių narių. Darbuotojų atstovas komiteto narys A. B. kreditorių atstovų komiteto posėdžiuose jau ne kartą kėlė klausimą dėl buvusių draudimo bendrovės darbuotojų kreditorinių reikalavimų, kylančių iš darbo santykių, tenkinimo, tačiau nei viename iš jų nebuvo priimtas nutarimas, kuriuo bankroto administratorius būtų įpareigotas tenkinti buvusių draudimo bendrovės darbuotojų reikalavimus, atsiradusius iš darbo santykių.DĮ 148 straipsnio 1 dalis imperatyviai nustato, kad likviduojamos, bankrutavusios draudimo įmonės ir trečiosios valstybės draudimo įmonės filialo, kurio veikla nutraukiama, techninius atidėjinius dengiantis turtas ir iš šio turto gaunamos pajamos gali būti naudojami tik draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų bei nukentėjusių trečiųjų asmenų reiškiamiems kreditorių reikalavimams, atsirandantiems iš draudimo sutarčių, tenkinti. Kadangi įmonės turimo turto neužtenka draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ir nukentėjusių trečiųjų asmenų kreditorinių reikalavimų, atsirandančių iš draudimo sutarčių, tenkinimui, pareiškėjų reikalavimai, kylantys iš darbo santykių, negali būti patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų. Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo nutarties, kuria atmestas apeliantų prašymas įpareigoti BD UAB „Ingo Baltic“ (bankroto administratorių) išmokėti pirmosios eilės kreditoriams paskaičiuotą ir patvirtintą darbo užmokestį.

Pirmosios instancijos teismas nustatė ir teismų informacinėje sistemoje LITEKO esanti informacija (CPK 179 straipsnio 3 dalis) patvirtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi DUAB „Ingo Baltic“ iškelta bankroto byla. Bankroto byloje Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 8 d., 2006 m. gegužės 30 d., 2006 m. rugpjūčio 22 d., 2009 m. balandžio 16 d. nutartimis patvirtinti BD UAB „Ingo Baltic“ kreditoriniai reikalavimai, kilę iš darbo teisinių santykių, kurių bendra suma 325 273,38 Eur, iš jų apeliantų A. B. – 3 294,34 Eur, A. K. – 11 276 60 Eur. Garantinio fondo lėšomis patenkinus dalį pirmosios eilės kreditorių reikalavimų liko nepatenkinta 157 651,68 Eur kreditorių, kurių reikalavimai kilę iš darbo teisinių santykių, suma.

Kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka reglamentuojama ĮBĮ 35 straipsnyje. Pirmąja eile tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais; reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe; žemės ūkio veiklos subjektų reikalavimai sumokėti už parduotus žemės ūkio produktus (ĮBĮ 35 straipsnio 2 dalis). Antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą ir dėl privalomojo valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų; dėl paskolų, suteiktų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų, ir paskolų, gautų su valstybės ar garantijų institucijos, už kurios įsipareigojimų vykdymą garantuoja valstybė, garantija; dėl paramos, suteiktos iš Europos Sąjungos lėšų ir valstybės biudžeto lėšų (ĮBĮ 35 straipsnio 3 dalis). Trečiąja eile tenkinami visi likusieji kreditorių reikalavimai (ĮBĮ 35 straipsnio 4 dalis). Kiekviename etape kiekvienos paskesnės eilės kreditorių reikalavimai tenkinami po to, kai visiškai patenkinti atitinkamo etapo pirmesnės eilės kreditorių reikalavimai. Jeigu neužtenka lėšų visiems vieno etapo vienos eilės reikalavimams visiškai patenkinti, šie reikalavimai tenkinami proporcingai pagal priklausančią kiekvienam kreditoriui sumą. Jeigu tenkinant pirmąja eile tenkinamus kreditorių reikalavimus teisės aktų nustatyta tvarka iš Garantinio fondo ar Žemės ūkio ministerijos lėšų buvo neišlaikytas šioje dalyje nurodytas reikalavimų tenkinimo proporcingumo principas, tai tenkinant iš įmonės lėšų likusius nepatenkintus šių kreditorių reikalavimus turi būti išlyginami atsiradę proporcingumo neatitikimai (ĮBĮ 35 straipsnio 6 dalis).

Šioje byloje keliamas teisės klausimas, ar BD UAB „Ingo Baltic“ draudimo techninius atidėjinius dengiantis turtas (įskaitant iš jo gautas pajamas) gali / turi būti panaudotas, visų pirma, bankrutuojančios draudimo bendrovės kreditorių reikalavimams tenkinti ĮBĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, t. y. pirmąja eile tenkinant darbuotojų reikalavimus, susijusius su darbo santykiais, ar prioritetas teiktinas DĮ įtvirtintai techninius atidėjimus dengiančio turto naudojimo tvarkai.

CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kituose įstatymuose. Bankroto bylų nagrinėjimas reglamentuojamas ĮBĮ. Be to, vadovaujantis ĮBĮ 1 straipsnio 2 dalimi, šis įstatymas taikomas visiems juridiniams asmenims, įregistruotiems Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, išskyrus biudžetines įstaigas, politines partijas, profesines sąjungas, religines bendruomenes ir bendrijas. Juridinių asmenų veiklą reguliuojančiuose specialiuosiuose įstatymuose gali būti nustatyti bankroto proceso ypatumai. DĮ 143 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog draudimo ar perdraudimo įmonės bankroto byla nagrinėjama ĮBĮ nustatyta tvarka, jei šis įstatymas (t. y. DĮ) nenustato kitaip. Vadinasi, draudimo įmonių bankroto ypatumus reguliuoja DĮ normos. Todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas apeliantų reikalavimą, susijusį su įpareigojimu BD UAB „Ingo Baltic“ išmokėti darbo užmokestį, t. y. patenkinti patvirtintus kreditorinius reikalavimus, šioje byloje pagrįstai nurodė, kad bankrutavusios draudimo įmonės turto, dengiančio techninius atidėjinius, naudojimą nustato DĮ 148 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, jog techninius atidėjinius dengiantis turtas, įtrauktas į šio įstatymo 42 straipsnio 12 dalyje nurodytą sąrašą, ir iš šio turto gaunamos pajamos gali būti naudojami tik draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų bei nukentėjusių trečiųjų asmenų reiškiamiems kreditorių reikalavimams, atsirandantiems iš draudimo sutarčių, tenkinti, išskyrus šio straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį. Jeigu kito turto negu dengiantis bankrutuojančios draudimo įmonės techninius atidėjinius nepakanka administravimo išlaidoms apmokėti, teismas kreditorių atstovų komiteto siūlymu, atsižvelgdamas į priežiūros institucijos nuomonę, administratoriaus prašymu turi teisę skirti iki 10 procentų techninius atidėjinius dengiančio turto bankrutuojančios draudimo įmonės administravimo išlaidoms (DĮ 148 straipsnio 4 dalies aktuali redakcija).

Aplinkybės, kad BD UAB „Ingo Baltic“ draudimo techninius atidėjinius dengiantis turtas (įskaitant iš jo gautas pajamas), įtrauktas į draudimo techninius atidėjinius dengiančio turto sąrašą, visų pirma turi būti naudojamas draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų bei nukentėjusių trečiųjų asmenų kreditoriniams reikalavimams, atsirandantiems iš draudimo sutarčių, tenkinti, bei tai, kad kitų asmenų (šiuo atveju apeliantų) kreditoriniai reikalavimai iš BD UAB „Ingo Baltic“ draudimo techninius atidėjinius dengiančio turto (įskaitant iš jo gautas pajamas), įtraukto į draudimo techninius atidėjinius dengiančio turto sąrašą, galėtų būti tenkinami tik tuo atveju, jei iš šio turto būtų visiškai patenkinti iš draudimo sutarčių kylantys draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų bei nukentėjusių trečiųjų asmenų kreditoriniai reikalavimai, t. y. tai, kad draudimo techninius atidėjinius dengiančio turto ir iš jo gautų pajamų naudojimo tvarka yra imperatyviai nustatyta DĮ normų, apeliantui A. B., kaip BD UAB „Ingo Baltic“ kreditorių atstovų komiteto nariui (darbuotojų atstovui), buvo žinoma ir iš 2010 m. balandžio 20 d. Draudimo priežiūros komisijos rašto Nr. (4.5) S-792, su kuriuo buvo prašyta supažindinti ir BD UAB „Ingo Baltic“ kreditorių atstovų komiteto narius. Nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina ir tai, kad draudimo techninius atidėjinius dengiančio turto (įskaitant iš jo gautas pajamas) naudojimo kreditoriniams reikalavimams tenkinti klausimai buvo keliami BD UAB „Ingo Baltic“ kreditorių atstovų komiteto posėdžiuose, vykusiuose dar 2010 m. balandžio 29 d., 2012 m. kovo 27 d., tačiau kaip pažymėta ir minėtame Draudimo priežiūros komisijos rašte, klausimai, imperatyviai reglamentuojami DĮ nuostatų, nėra priskirtini kreditorių atstovų komiteto kompetencijai.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad tiek aptarti, tiek ir kiti atskirojo skundo argumentai nesukuria teisinių pagrindų pakeisti ar panaikinti apskųstą nutartį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.