Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri kildinama iš neteisėtų valstybės valdžios institucijos veiksmų nesudarant tinkamų kalinimo sąlygų, kai telefoninių pokalbių metu nebuvo užtikrintas privatumas.

I. Dėl ieškinio senaties termino taikymo

Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos. Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenimo sąlygų į įstaigos administraciją, tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi 2023 m. lapkričio 6 d. (b. l. 9), todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis Nr. A822-1037/2009).

Sprendžiant dėl likusių skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Pravieniškių 1-ajame kalėjime laikotarpiu nuo 2020 m. lapkričio 6 d. iki 2023 m. rugsėjo 30 d. Nors pareiškėjas skunde tiklios dienos neįvardino, nagrinėjant skundą vertintinas visas 2023 m. rugsėjo mėnuo, kaip apibendrintai skunde ir nurodo pareiškėjas.

II. Dėl sąlygų neturtinei žalai kilti ir jos priteisimo

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsniu, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų administracinių aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Taigi, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Sprendžiant pataisos įstaigos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis, garantuojantis žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą, nustato ir tai, kad įstatymas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad minėtos Konstitucijos 22 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatos yra vienos svarbiausių žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo garantijų. Jomis žmogaus privatus gyvenimas saugomas nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų neteisėto kišimosi (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Tačiau pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją svarbu ir tai, kad žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Šiame kontekste itin aktualios tampa konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių (tarp jų ir teisės į privatumą) ribojimo sąlygos: tai turi būti daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 24 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai).

Vadinasi, teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuteistųjų skambinimo telefonu tvarką, numatyti tam tikri šios teisės apribojimai, susiję su ypatingu nuteistųjų teisiniu statusu, be kita ko, nustatyta maksimali telefoninių pokalbių trukmė ir skaičius, galimybė kontroliuoti, su kuo telefonu bendrauja nuteistasis, registruojant jo skambučius nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelėje, ir pažymint joje asmens, kuriam skambinama, telefono numerį, vardą ir pavardę. Pareigūnams yra suteikta galimybė nutraukti telefoninį pokalbį tuo atveju, jeigu nuteistasis nesilaiko teisės aktuose nustatytos skambinimo tvarkos.

Taigi, pareigūnai privalo stebėti nuteistąjį, besinaudojantį teise paskambinti ir, nustatę pažeidimą, jo pokalbį nutraukti.

Pažymos patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. atlieka bausmę Pravieniškių 1-ajame kalėjime (b. l. 26–29, 52–53). 2022 m. gruodžio 27 d. ir 2022 m. gruodžio 28 d. skundais pareiškėjas kreipėsi dėl privatumo kalbantis taksofonu neužtikrinimo, nes kalbantis su artimaisiais yra galimybė girdėti jo pokalbius, taip pat galima nužiūrėti jo kortelės PIN kodą ir ja pasinaudoti (b. l. 30). 2023 m. sausio 5 d. raštu Nr. SN-22-33 Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininkas pranešė pareiškėjui, kad teisės aktuose nenustatyta, jog nuteistiesiems skambinant fiksuoto ryšio telefonu turi būti užtikrinamas jų pokalbių privatumas. Už telefono kortelės saugumą, PIN kodo neatskleidimą tretiesiems asmenims atsako patys nuteistieji, taip pat paaiškino tvarką, kaip galima auti naują kortelę (b. l. 6–8). Nuotrauka patvirtina, kad uždara erdvė taksofono buvimo vietoje neįrengta (b. l. 55).

Įvertinus tai, pripažintina, kad nuteistųjų teisių ribojimas telefoninių pokalbių srityje yra teisėtas: tai įtvirtinta įstatymu; ribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimu nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad dėl privatumo telefoninių pokalbių metu ribojimo pareiškėjas patyrė žymiai didesnių ribojimų, nei numatyta aukščiau nurodytuose teisės aktuose, kad ribojimas buvo tiek intensyvus, kad būtų realiai sukliudęs pareiškėjui palaikyti telefonu socialinius, šeiminius ryšius. Pareiškėjas taip pat nenurodė ir jokių konkrečių aplinkybių, dėl kurių teismas turėtų pagrindą spręsti apie pareiškėjo patirtą neproporcingą jo nurodomos teisės ribojimo, jo nurodomi nusiskundimai yra hipotetiniai. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Pravieniškių 1-ojo kalėjimo elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų.

Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo spręsti apie atsakovės kaltus veiksmus.

Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad kiti nuteistieji pasinaudojo jo telefono kortelės PIN kodu ir išnaudojo sąskaitoje esančius pinigus, tačiau šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip neįrodytas grindžiant atsakovės kaltę. Pareiškėjas nenurodė, jokių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad PIN kodo atskleidimui įtakos turėjo administracijos veiksmai. Teismas pažymi, kad vadovaujantis Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2022 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. V-79 „Dėl nuteistųjų skambinimo ir kalbėjimo telefonu bei vaizdo skambučių įranga tvarkos aprašo“ (toliau - Aprašas) 13 laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji gali naudotis tik savo ir tik teisėtais būdais įsigytomis telefono kortelėmis. Už telefono kortelės saugumą ir telefono kortelės PIN kodo atskleidimą tretiesiems asmenims atsako patys nuteistieji. Taigi, atsakomybė dėl PIN kodo atskleidimo tenka asmeniui, kuris ir disponuoja su PIN kodu susijusia informacija.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad dviejuose būriuose buvo įrengti tik du taksofonai, teismas pažymi, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (galiojusios iki 2020 m. gruodžio 12 d.), taip pat Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintos Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (galiojančios nuo 2020 m. gruodžio 22 d.) nenustato pataisos įstaigoms konkrečių reikalavimų taksofonams įrengti ar jų kiekio.

Byloje nenustatyta, kad pareiškėjui būtų tekę laukti eilėse prie taksofonų ar kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių 1-ojo kalėjimo administraciją dėl paneigtos jo teisės skambinti telefonu dėl didelio besinaudojančiųjų telefonu skaičiaus. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovė, žinodama apie nuteistojo konkretų pageidavimą realizuoti tam tikrą teisę (skambinti telefonu), ėmėsi veiksmų, kad pareiškėjas galėtų ją realizuoti. Taigi, svarbu ne abstraktūs nepasitenkinimai dėl teisės skambinti ribojimo, o konkrečios aplinkybės, dėl kurių būtų galima apie asmens teisės pažeidimą didesne apimtimi nei nustatyta teisės aktuose. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas su tokiais konkrečiais skundais būtų kreipęsis į atsakovę. Pagal abstrakčius pareiškėjo teiginius nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovės veiksmų.

Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo spręsti, kad Pravieniškių 1-ajame kalėjime pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos ar ribojama jo teisė skambinti telefonu ir bendrauti su artimaisiais ir dėl nepakankamo taksofonų skaičiaus.

Nagrinėjamu atveju nenustatyti atsakovės neteisėti veiksmai, taigi ir viena iš būtinų, CK 6.271 straipsnyje numatytų, sąlygų viešajai atsakomybei atsirasti. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Nors nenustačius kaltės, civilinė atsakomybė negali atsirasti, tačiau teismas pasisakys ir dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su neturtine žala.

Neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytas neigiamas poveikis asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinių išgyvenimų, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių atmetami.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais.

Dėl CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinių išgyvenimų, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (LVAT 2018 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-985-556/2018, 2017 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017). Taip pat išaiškinta, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2009 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-95/2009, 2012 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1342/2012).

Pareiškėjas teigia, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė fizinių skausmų, papildomų psichologinių išgyvenimų, patyrė nepatogumų, dvasinių sukrėtimų, išgyveno depresiją, tačiau nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Atsakovės atstovas į bylą pateikė Pravieniškių 1-jo kalėjimo Resocializacijos skyriaus pažymą (b. l. 32), kurioje nurodoma, kad pareiškėjas dėl nesudarytos galimybės paskambinti telefonu į psichologus nesikreipė. Darytina išvada, kad pareiškėjo nurodyti abstraktūs ir nepagrįsti teiginiai negali būti laikomi neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.

Nagrinėjamu atveju, nenustačius visų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų ir žalos), nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2015 m. spalio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015, 2015 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2631-520/2015).

Atsižvelgus į aukščiau aptartus argumentus, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo K. T. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.