Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės K. M. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017-10-16 nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės K. M. patikslintą ieškinį atsakovui E. M., trečiajam asmeniui AB „Luminor bank“ dėl turto atidalijimo iš bendrosios nuosavybės, papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė 2017-09-25 Klaipėdos rajono apylinkės teismui pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo – atlikti įrašą viešame registre dėl nuosavybės teise valdomo žemės sklypo, buto bei įmonės akcijų perleidimo draudimo. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017-09-27 nutartimi ieškovės prašymu iki ieškinio pateikimo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – vieši įrašai dėl ginčo turto perleidimo draudimo.Ieškovė 2017-09-28 Klaipėdos rajono apylinkės teismui pateikė prašymą dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Ieškovė prašė uždrausti atsakovui trukdyti jai ir jos nepilnamečiam vaikui K. M., gimusiam 2009-12-08 (toliau – nepilnametis vaikas arba sūnus), naudotis ginčo patalpomis. Ieškovė nurodė, kad 2017-08-21 tarp ieškovės ir atsakovo kilo konfliktas ir atsakovas 2017-09-27 pareikalavo išsikraustyti. Nurodė, kad 2017-09-27 nuvykusi į gyvenamąjį namą rado pakeistą namo spyną, neveikė vartų valdymo pultelis. Dėl šių priežasčių ieškovė su sūnumi negali patekti į namą ir juo naudotis. Namuose liko visi asmeniniai daiktai, dokumentai, vaiko mokymosi priemonės. Ieškovė su sūnumi kitos gyvenamosios vietos neturi. Atsakovas vienas gyvendamas name gali iš esmės pabloginti jo būklę, sunaikinti ar perleisti daiktus. Teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, kad ieškovė gali pasiimti jai ir jos sūnui priklausančius daiktus. Ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, kad daiktų pasiimti negali, nes neturi kur jų laikyti. Ieškovė 2017-10-05 Klaipėdos rajono apylinkės teismui pateikė ieškinį, juo prašė pripažinti jai nuosavybės teisę į 1/2 dalį atsakovo vardu registruoto turto: 652/1187 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas), su butu Nr. 1, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) r. (toliau – namas), UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas.Ieškovė nurodė, kad su atsakovu nuo 2014 m. vedė bendrą ūkį. 2015-06-18 atsakovas savo vardu sudarė nebaigto statyti gyvenamojo namo ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį bei 2015-07-10 paskolos sutartį su banku dėl paskolos šiam nekilnojamajam turtui įsigyti. Pradiniam įnašui buvo panaudoti jos su atsakovu bendri pinigai. Ieškovė, pardavusi jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą, adresu (duomenys neskelbtini), gautus pinigus – apie 50 000 Eur investavo į atsakovo vardu įregistruotą nekilnojamąjį turtą. Atsakovas buvo pažadėjęs namą įforminti kaip bendrąją dalinę nuosavybę po 1/2 dalį. Šalys į ginčo namą persikėlė gyventi ir gyveno nuo 2016 m. balandžio mėnesio. Ieškovė 2017-12-13 Klaipėdos rajono apylinkės teismui pateikė patikslintą ieškinį, juo prašė pripažinti namą ieškovės ir atsakovo bendrąja daline nuosavybe ir pripažinti jai nuosavybės teisę į 1/2 dalį namo dalį.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Pirmosios instancijos teismas 2017-10-16 nutartimi netenkino ieškovės prašymo dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad sprendžiamas ginčas dėl nekilnojamojo turto – namo atidalijimo. Nekilnojamojo turto registre ginčo turtas įregistruotas atsakovo vardu asmeninės nuosavybės teise. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad prašymas dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išimtinai grindžiamas nepilnamečio vaiko – ieškovės sūnaus – interesais, kuris nėra dalyvaujantis byloje asmuo ir nėra atsakovo vaikas, atsakovas pareigos išlaikyti nepilnametį vaiką ar suteikti jam gyvenamąjį plotą neturi. Pirmosios instancijos teismas nurodęs, jog tarp šalių, buvusių sugyventinių, yra nesantaika ir didelė įtampa, kuri vykstant ginčui, tikėtina, gali dar labiau padidėti, konstatavo, jog prašomos taikyti papildomos laikinosios apsaugos priemonės gali būti ne naudingos, bet žalingos vaikui, nes pažeistų jo teisę į ramią ir saugią aplinką. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pritaikius prašomas laikinąsias apsaugos priemones, jų vykdymas būtų itin sudėtingas ir jų vykdymo metu, tikėtina, kiltų dar daugiau ginčų tarp šalių. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas užtikrintas pritaikius laikinąsias apsaugos priemones – viešus įrašus dėl ginčo turto perleidimo draudimo, kurios yra proporcingos ir pakankamos būsimo galbūt palankaus sprendimo įvykdymui užtikrinti, todėl papildomos laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai suvaržytų atsakovo teises, pažeistų šalių interesų pusiausvyrą ir būtų perteklinės, kas prieštarautų jų paskirčiai, be to, ieškovė prarastų suinteresuotumą greitu bylos išnagrinėjimu, kas nesuderinama su civilinio proceso principais.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Ieškovė (toliau – apeliantė) pateikė atskirąjį skundą, juo prašė panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017-10-16 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – iki bylos išnagrinėjimo taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones: uždrausti atsakovui pačiam ar per trečiuosius asmenis bet kokia forma trukdyti apeliantei ir jos sūnui naudotis gyvenamosiomis patalpomis; uždrausti atsakovui bet kokia forma atjungti ar kitokiu būdu riboti nepertraukiamą elektros energijos tiekimą į gyvenamąjį namą ar jo dalis; uždrausti jam atjungti ar kitokiu būdu riboti gyvenamojo namo / jo dalių šildymą; uždrausti atjungti ar kitokiu būdu riboti šalto ir (ar) karšto vandens tiekimą į gyvenamąjį namą; uždrausti keisti įėjimo į gyvenamąjį namą, jo pagalbines patalpas spynas ar kitokiu būdu riboti apeliantės ir jos sūnaus galimybę patekti į gyvenamąjį namą; įpareigoti atsakovą perduoti apeliantei po 1 komplektą raktų nuo visų pakeistų namo įėjimo durų bei vieną naują veikiantį pakeistą automatinių vartų pultą. Apeliantė prašė nustatyti laikiną naudojimosi namu tvarką taip, kad: žemės sklypu naudotųsi bendrai, apeliantė su sūnumi naudotųsi izoliuotomis 2 aukšto patalpomis, pažymėtomis indeksais 1-8, 1-11, atsakovas naudotųsi 2 aukšto patalpomis, pažymėtomis indeksu 1-10, kitomis patalpomis šalys naudotųsi bendrai.Apeliantė nurodė, jog įvertinus būsimo ieškinio reikalavimus – atidalyti gyvenamąjį namą su žemės sklypu iš bendrosios dalinės nuosavybės ir pripažinti jai dalį nuosavybės teisių, akivaizdu, kad netaikius šių priemonių, galbūt jai palankų teismo sprendimą gali būti ne tik daug sunkiau, bet ir iš viso neįmanoma įvykdyti, kadangi atsakovas, gyvendamas vienas name, gali iš esmės pabloginti jo būklę, sunaikinti ar tretiesiems asmenims perleisti name esančius jos pirktus baldus, techniką ir įrangą. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, be pagrindo neatsižvelgęs į nepilnamečio vaiko interesus, nurodydamas, kad vaikas nėra dalyvaujantis byloje asmuo ir nėra atsakovo vaikas, atsisakęs užtikrinti vaiko interesus į būstą, iš esmės pažeidė ir viešąjį interesą.Apeliantė nurodė, jog ji laikinai apsigyveno pas mamą, tačiau neturi galimybės visą laiką sūnų vežioti į mokyklą iš Kretingos į Klaipėdą ir būrelius, nes kelionė yra labai brangi vykti kiekvieną dieną į kitą miestą. Piniginių lėšų įsigyti kitą būstą ar jį nuomotis Klaipėdoje taip pat neturi. Apeliantė nurodė, kad važinėjimas, kėlimasis anksti ryte į mokyklą sukelia vaikui daug nepatogumų, o sūnaus perkėlimas į kitą mokyklą dar labiau pablogintų jo emocinę būklę. Apeliantė nurodė, kad po to, kai su sūnumi nepateko į namus, kitą dieną kreipėsi į psichologą, kadangi vaikas, nepatekęs į namus, patyrė šoką, baimę, nerimą, atstūmimą, išdavystę, praradimą ir daug kitų jam nepažįstamų jausmų, kurie sujaukė jo įprastą būseną. Apeliantė nurodė, jog namas buvo pirktas atsižvelgiant į vaiko poreikius, kad vaikas turėtų didelį, jaukų kambarį, visas priemones, reikalingas jo lavinimui, saugų kiemą, kuriame vėliau buvo įrengta vaiko žaidimų zona, nupirkti lauko žaislai. Nurodė, jog ginčo name liko vaiko mokymosi priemonės, visi jo baldai, rūbai, žaislai, knygos bei žaidimai, taip pat jo mėgstami paveikslai, piešiniai, vaistai, taip pat šuo, kurį ji buvo nupirkusi sūnui ir prie kurio vaikas yra prisirišęs. Apeliantė nurodė, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakęs taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ekonomiškumo ir proporcingumo principus ir nepagrįstai užtikrino vien tik atsakovo interesus.Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo skundžiamoje nutartyje nurodė, kad jai su sūnumi leidus gyventi name dėl didelės įtampos ir galimos konfliktinės situacijos gali būti padaryta žala nepilnamečiam vaikui, nes namas antrame aukšte turi tris izoliuotus kambarius (vaiko kambarys, miegamasis, atsakovo darbo kambarys), be to, paskutinį mėnesį jie kiekvienas naudojosi izoliuotomis savo patalpomis, o bendromis patalpomis naudojosi bendrai ir vaiko gyvenimo sąlygos gyvenant kartu su atsakovu buvo visiškai užtikrintos. Apeliantė nurodė, jog taikant prašomas laikinąsias apsaugos priemones būtų nustatyta laikina naudojimosi namu tvarka, kad būtų išvengta galimų konfliktų su atsakovu dėl naudojimosi namo gyvenamosiomis ir negyvenamosiomis patalpomis.Apeliantė nurodė, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadą, kad laikinosios apsaugos priemonės neprieštarauja vaiko interesams, ir siūlymą prašymą tenkinti.Apeliantė nurodė, jog kelia pagrįstų abejonių teisėjos šališkumas, kadangi šioje byloje atsakovui atstovaujantys advokatai Audrius Saulėnas ir Darius Kurpavičius dirbo Klaipėdos miesto apylinkės teisme, o teisėja galėjo būti nurodytų teisėjų padėjėja ir būti jiems pavaldi. Aplinkybės, jog teisėja, pripažinusi, kad vaiko interesams užtikrinti būtina į procesą įtraukti Vaiko teisių apsaugos tarnybą, vėliau to atsisakė į bylą įstojus atstovais nurodytiems advokatams, taip pat sukėlė abejonių dėl teisėjos nešališkumo.Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas prašė atskirąjį skundą atmesti ir Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017-10-16 nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.Atsakovas nurodė, kad kritiškai vertintinas skundo teiginys, jog „atsakovas, gyvendamas vienas name, gali iš esmės pabloginti jo būklę“. Atsakovas yra vienintelis teisėtas ginčo turto savininkas, kategoriškai nesutinka su jam reiškiamais reikalavimais ir neabejoja, kad nepagrįsti ieškovės reikalavimai jam bus atmesti, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovas naikintų ir blogintų jam pačiam priklausančio turto būklę. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas jau yra uždraudęs perleisti ginčo turtą, todėl net hipotetiškai teigiant, kad ieškinys bus patenkintas, sprendimo vykdymas niekaip nepasunkėtų ir, priešingai, pritaikius prašomas laikinąsias apsaugos priemones ir ieškinį atmetus, būtų pažeisti teisėti atsakovo, kaip turto savininko, interesai.Atsakovas nurodė, kad ieškovės skunde dėstomos aplinkybės, susijusios su nepilnamečiu vaiku, niekaip nepatvirtina būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantė, nesugebėdama tinkamai pasirūpinti savo vaiku ar neturėdama tokių galimybių, gali kreiptis pagalbos į atitinkamas institucijas dėl pašalpų skyrimo ir pan. Atsakovas nėra ieškovės nepilnamečio vaiko tėvas ir neturi pareigos nei jo išlaikyti, nei suteikti jam gyvenamąją vietą. Atsakovas nurodė, kad ieškovės skunde išdėstytos aplinkybės apie šalių tarpusavio santykius, jos santykius su nepilnamečiu vaiku, subjektyvus ieškovės tų santykių vertinimas, taip pat jos filosofiniai pamąstymai nagrinėjamu atveju neturi jokios teisinės reikšmės. Atsakovas nurodė, kad aplinkybė, kad buvo priimtas apeliantei nepalankus procesinis sprendimas, neįrodo teisėjos šališkumo. Nurodė, kad procesinėmis teisėmis privalu naudotis sąžiningai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 42 straipsnio 5 dalis), todėl jei skunde nurodytos aplinkybės apeliantei atrodė svarbios, ji galėjo naudotis savo teise reikšti nušalinimą, o ne sau nepalankaus sprendimo priėmimo atveju kelti abejones dėl teismo šališkumo atskirajame skunde.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 144 straipsnio 1 dalis teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas teismui suteikia teisę spręsti, ar būtina imtis civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos tokios, kurios užkirstų galimybę išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 straipsniai). Pagal formuojamą teismų praktiką, teismas turi parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios neprieštarautų ekonomiškumo principui, reikalaujančiam, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kurios konkrečiu atveju yra būtinos (pakankamos) būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, taip pat teisingumo principui, įpareigojančiam teismą, parenkant laikinąsias apsaugos priemones, išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, t. y. nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, negu būtina šioms priemonėms įstatymo leidėjo keliamam tikslui – užtikrinti teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą – pasiekti (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Kartu tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.Rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo turtas įregistruotas atsakovo vardu asmeninės nuosavybės teise. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog, kol neįrodyta kitaip, atsakovas yra vienintelis ginčo turto savininkas ir turi teisę spręsti, kas jame gali gyventi. Šiuo metu byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, jog name gali gyventi dvi šeimos. Apeliantės argumentai, jog ji negali naudotis jai ir jos sūnui nuosavybes teise priklausančiais daiktais, buvo paneigti teismo posėdžio metu, atsakovui nurodžius, jog jis prašė ieškovės pasiimti jai priklausančius daiktus, o ieškovei nurodžius, jog visų jai priklausančių daiktų pasiimti negali, nes neturi kur jų laikyti. Apeliantė argumentuodama, jog netaikius prašomų papildomųjų laikinųjų apsaugos priemonių gali būti neįmanoma įvykdyti galbūt jai palankų teismo sprendimą, kadangi atsakovas, gyvendamas vienas name, gali iš esmės pabloginti jo būklę, sunaikinti ar tretiesiems asmenims perleisti name esančius jos pirktus baldus, techniką ir įrangą, nepateikė jokių įrodymų, jog atsakovas gali atlikti apeliantės nurodytus veiksmus. Be to, apeliantė prašydama taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones net neprašė užtikrinti kilnojamojo turto apsaugą, o tik prašė uždrausti atsakovui bet kokia forma netrukdyti jai ir jos sūnui naudotis ginčo patalpomis. Todėl apeliantės anksčiau nurodyti argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliantės skundas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iš esmės grindžiamas nepilnamečio vaiko interesais, argumentuojant, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakęs užtikrinti nepilnamečio vaiko interesus į būstą, iš esmės pažeidė ir viešąjį interesą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog ginčo turtas įregistruotas atsakovo vardu asmeninės nuosavybės teise ir teisme sprendžiamas ginčas dėl nuosavybės teisės į namo dalį pripažinimo, konstatuoja, kad apeliantės nurodyti argumentai, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakęs užtikrinti nepilnamečio vaiko interesus į būstą iš esmės pažeidė ir viešąjį interesą, nepakankami daryti priešingas išvadas, nei padarė pirmosios instancijos teismas, netenkinęs apeliantės prašymo taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas mano, jog Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017-09-27 nutartimi pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – vieši įrašai dėl ginčo turto perleidimo draudimo – yra proporcinga ir pakankama galimo būsimo sprendimo įvykdymui užtikrinti.Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalis 1 punktas).Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliantė atskirajame skunde pateikė naujus prašymus, kurie nebuvo pareikšti pirmosios instancijos teismui prašant taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones. CPK 312 straipsnyje reglamentuojama, kad apeliaciniame skunde negali būti keliami nauji reikalavimai, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. CPK 338 straipsnyje numatyta, jog atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minėti reikalavimai nebuvo reiškimai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl negali būti apeliacines instancijos teismo nagrinėjimo objektas.Apeliantė nurodė, kad teisėja, priėmusi skundžiamą nutartį, galėjo būti šališka, nes anksčiau galėjo būti pavaldi atsakovo atstovams. Teisėjų ir teismų nepriklausomumas ir nešališkumas kaip vienas civilinio proceso principų įtvirtintas ir CPK 21 straipsnyje. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK I dalies VI skyriaus normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali, remdamasis CPK 65–66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68straipsnis). Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, jog egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, kad byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliantė, nurodydama teisėjos galimo šališkumo aplinkybes, jokių tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Be to, apeliantė, manydama, jog teisėja gali būti šališka, turėjo teisę reikšti nušalinimą (CPK 68 straipsnio 1 dalis), tačiau tokio prašymo apeliantė nepateikė.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Už paduotą atskirąjį skundą apeliantė sumokėjo 38 Eur žyminį mokestį. Atsakovas pateikė prašymą atlyginti 250 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliaciniame procese. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nenagrinėtinas, nes visos šalių patirtos šioje byloje bylinėjimosi išlaidos bus paskirstytos bylą išnagrinėjus iš esmės, o ne atlikus atskirus procesinius veiksmus (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais teismas

nutaria:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017-10-16 nutartį palikti nepakeistą.