Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 4 d. ir nubaustas laisvės apribojimu trylikai mėnesių.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

E. K. nuteistas už tai, kad 2011 m. vasario 26 d. apie 10.30 val., būdamas UAB (duomenys neskelbtini) kavinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), jis pagrobė bendros 384 litų vertės R. J. turtą – 369 litų vertės mobiliojo ryšio telefoną „LG“ su jame įdėtomis 10 Lt vertės „Ežio“ kortele ir 5 litų vertės atminties kortele.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašė jį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, todėl apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas kitų bylos aplinkybių, nesusijusių su skundo argumentais, išsamiau neanalizuoja.

Dėl pagrobto turto vertės ir veikos kvalifikavimo

BPK 20 str. 1, 2 ir 5 d. įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, todėl klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kiekvienu atskiru atveju išimtinai sprendžia tik teismas (teisėjas), kurio žinioje yra byla.

BK 178 straipsnyje įtvirtinta atsakomybė už svetimo turto pagrobimą – vagystę. BK 190 straipsnyje nustatyta, kad BK 178 straipsnyje minimas turtas yra nedidelės vertės, kai jo vertė viršija 1 MGL, bet neviršija 3 MGL dydžio sumos. Šioje byloje ištirtos nusikalstamos veikos padarymo metu 1 MGL buvo lygus 130 litų (2007-12-06 Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo Nr. X-1353 8 str.). Iš viso to seka, kad asmuo pagal BK 178 str. 4 d. atsako, kai jis pagrobia ne mažesnės nei 1 MGL (130 litų) ir ne didesnės kaip 3 MGL (390 litų) vertės turtą. Už mažesnės nei 1 MGL (130 litų) vertės turto pagrobimą asmenys atsako pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 50 str.

Svetimas turtas suprantamas kaip daiktai, turintys vertę bei atitinkamus fizinius parametrus, kurie jų pagrobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Šių daiktų pagrobimas yra tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas jų užvaldymas, atimantis iš teisėto turto savininko galimybę disponuoti jam priklausančiu turtu. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 178 str. įtakos turi tik paties pagrobto turto vertė. Tais atvejais, kai byloje yra duomenų apie pagrobto daikto įsigijimo kainą, tačiau daiktas pagrobiamas praėjus laikotarpiui, turinčiam reikšmės jo kainai, daikto vertė nustatoma pagal faktinę turto vertę (didmenines, rinkos ar komiso kainas) nusikalstamos veikos padarymo metu.

Apeliaciniu skundu nuteistasis E. K. ginčija pagrobto turto vertę, kas turi esminės įtakos jo veikos kvalifikavimui. Teisiamojo posėdžio metu E. K. nepripažino pagrobęs didesnės nei 1 MGL bendros vertės nukentėjusiosios turtą teigdamas, kad pagrobtas telefonas buvo nenaujas, aptrintas, todėl jo vertė yra apie 100 litų. Tokį savo įsitikinimą nuteistasis, kaip kad jis pats tvirtino teisme, grindė pokalbiu su UAB „Omnitel“ darbuotojais bei kitais mobiliojo ryšio telefonais prekiaujančiais asmenimis, o taip pat internete pateikiama informacija (63 b.l.). Iš esmės tokios pat pozicijos nuteistasis laikosi ir apeliaciniame skunde. Tačiau, atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu E. K. visiškai prisipažino pagrobęs didesnės nei 1 MGL bendros vertės nukentėjusiosios turtą, su jos civiliniu ieškiniu sutiko ir žadėjo atlyginti jai padarytą turtinę žalą (26–27 b.l.). Kita vertus, nukentėjusioji viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad telefonas, nors ir nebuvo naujas vagystės metu, tačiau buvo geros būklės, asmeniškai jai brangus, todėl E. K. pagrobtą turtą bendrai įvertino daugiau nei 1 MGL (1, 7–8, 63–64 b.l.). Kad pagrobtas nukentėjusiosios telefonas buvo pakankamai vertingas, iš dalies patvirtina ir tai, jog įvykio metu vienas šalia kito buvo trys telefonai, tačiau E. K. pagrobė būtent nukentėjusiosios telefoną (7–8 b.l.). Be to, apylinkės teismui pateiktas nuo 2011-02-09 galiojantis UAB „Omnitel“ kainoraštis rodo, kad tokio paties modelio, kaip ir buvo pagrobtas, naujo telefono vertė įvykio metu buvo 369 litai (59 b.l.), o internete patalpintuose skelbimuose tokio paties modelio padėvėtų telefonų nurodytos kainos yra gerokai didesnės nei 1 MGL (130 litų).

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nukentėjusioji nuteistojo iki įvykio nepažinojo. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusioji asmeniniais ar kitokiais tikslais sąmoningai siekė padidinti pagrobto telefono vertę ir taip įtakoti nuteistojo teisinę padėtį, t. y. stengėsi, kad jam baudžiamoji atsakomybė būtų griežtesnė. Tokių duomenų apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nenurodė. Nukentėjusiosios parodymai nuoseklūs, logiški, atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, iš dalies – ir kitus bylos įrodymus, t. y. 2011-03-01 daiktų, dokumentų pateikimo bei apžiūros protokolų duomenis, iš kurių matyti, kad M. K. policijos pareigūnams pateiktas nukentėjusiosios mobilaus ryšio telefonas, vizualiai jį apžiūrėjus, yra geros būklės (16–18 b.l.). Todėl kolegija neturi jokio pagrindo abejoti ar netikėti jos parodymais ir nustatant telefono vertę remtis vien tik niekuo nepatvirtintais apelianto parodymais.

Šioje baudžiamojoje byloje teisėjų kolegija nenustatė procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimų. Konkrečių tokių pažeidimų (pažeistų BPK straipsnių ar jų dalių) apeliantas savo skunde taip pat nenurodė. Nagrinėjamoje byloje surinktus įrodymus, patvirtinančius pagrobto turto vertę, apylinkės teismas įvertino vadovaudamasis įstatymu ir remdamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu bei nešališku bylos aplinkybių ištyrimu. Atsižvelgęs į tai, apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, jog apylinkės teismas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, pagrįstai padarė išvadą, kad E. K. iš nukentėjusiosios pagrobė didesnės nei 1 MGL, tačiau neviršijančios 3 MGL bendros vertės turtą, t. y. nustatė, jog telefonas vagystės metu buvo vertas 369 Lt, ir todėl teisingai jo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 178 str. 4 d. Apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais sumažinti pagrobto telefono vertę iki 100 litų, nuteistąjį E. K. išteisinti iš kaltinimo pagal BK 178 str. 4 d. kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir nutraukti bylą nėra jokio pagrindo.

Dėl BK 59 str. 1 d. 2 p. ir 3 p. numatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir kitų bausmės skyrimo klausimų

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 str. 1 d. ir 2 d. įtvirtinta pareiga kiekvienam asmeniui laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, o padarius žalą visiškai ją atlyginti. BK 59 str. 1 d. 3 p. reglamentuoja kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kai jis savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Akivaizdu, kad ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė gali būti pripažinta tik tada, kai kaltininkas žalą atlygino (pašalino) savo noru. Pripažįstant kitą – BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytą – atsakomybę lengvinančią aplinkybę būtina, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo prisipažintų įvykdęs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailėtųsi arba padėtų išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog E. K. nukentėjusiosios turtą pagrobė 2011 m. vasario 26 d. Tuo metu įvykio vietoje jis buvo su liudytoju M. K.. Nukentėjusioji jau tą pačią dieną nurodė, kad jos turtą pagrobti galėjo kartu su M. K. atėjęs vaikinas (1, 7–8 b.l.). Neužilgo, t. y. 2011 m. kovo 1 d. apklausus M. K. paaiškėjo nusikaltimą padaręs asmuo – E. K.. Šio liudytojo apklausos metu taip pat paaiškėjo, kad netrukus po nukentėjusiosios turto pagrobimo, tą pačią dieną, M. K. paskambino mama ir pasakė, kad jo ieško policija. Jis suprato, kad policija jo ieško dėl E. K. pagrobto turto, todėl apie tai jis pasakė E. K. ir jiedu, pastarajam pasiūlius, kartu išvažiavo į kitą miestą. Tik kitą dieną grįžus į Anykščius, nepavykus susitikti su nukentėjusiąja ir supratus, kad atsakomybės nepavyks išvengti, E. K. paprašė M. K. už viską prisiimti atsakomybę. Pastarajam nesutikus, E. K. prašė jo pasakyti ikiteisminio tyrimo pareigūnams, kad nukentėjusiosios turtą pagrobė jam nepažįstamas asmuo (15 b.l.). Taip pat matyti, kad 2011 m. kovo 1 d. pagrobtą nukentėjusiosios turtą ikiteisminio tyrimo pareigūnams atnešė ne E. K., o M. K. (16 b.l.). Ir tik po viso to įtariamuoju apklaustas E. K. prisipažino įvykdęs minėtą vagystę (26–27 b.l.).

Visos šios aplinkybės rodo, kad E. K. vengė atsakomybės už padarytą nusikaltimą ir slėpėsi nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, o nusikaltimą padaręs prisipažino nenuoširdžiai ir pagrobtą turtą grąžino ne savo noru. Visa tai jis padarė dėl nukentėjusiosios ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliktų veiksmų, būdamas priremtu byloje surinktų jo kaltę patvirtinančių įrodymų – tik būdamas anksčiau teistu penkis kartus ir supratęs, kad atsakomybės už padarytą veiką išvengti nepavyks bei savo veika padarytą žalą, CK 6.263 str. 1 d. ir 2 d. prasme, jis vis tiek turės atlyginti. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nesant E. K. prisipažinime (gailestyje) nuoširdumo ir pagrobtų daiktų grąžinimo savo noru požymių, nėra pagrindo pripažinti ir jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių – prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką, nuoširdaus gailesčio dėl to arba padėjimo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis ir savanoriško padarytos žalos pašalinimo (BK 59 str. 1 d. 2 p. ir 3 p.).

Negalima sutikti ir su E. K. skundo teiginiu, kad apylinkės teismas paskyrė jam per griežtą bausmę. Teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė visas aplinkybes ir teisės normas, į kurias jis atsižvelgė skirdamas E. K. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką. Naujų aplinkybių, kurių, skirdamas bausmę, teismas neįvertino, skundą nagrinėjantis teismas nenustatė. Paskyręs nuteistajam laisvės apribojimo bausmę, atitinkančią baudžiamajame įstatyme numatytam šios bausmės vidurkį, apylinkės teismas teisės normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, reikalavimų nepažeidė. Tokiu būdu apylinkės teismas, teisėjų kolegijos manymu, skirtingai, nei teigiama skunde, teisingai parinko tiek pačią bausmės rūšį – laisvės apribojimą, tiek ir ją lydinčius draudimus bei įpareigojimus.

Apeliantas skunde nurodo, kad jis kartais išvyksta į užsienį, o jam paskirta laisvės apribojimo bausmė tokią galimybę riboja. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra baudžiamosios atsakomybės priemonė, kuri skiriama nusikalstamą veiką padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti juos, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendrąsias gyvenimo taisykles, taip pat – kad tiek pats nuteistasis, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų nusikalstamų veikų. Taigi, bausme siekiama nubaudimo ir prevencinių tikslų. Tokiu būdu įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir kaltininko nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, visuomenės saugumą, o ne asmens, padariusio nusikalstamą veiką, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių ir nepatogumų, susijusių su įvykdyta nusikalstama veika. Bet kurios baudžiamajame įstatyme numatytos bausmės paskyrimas neišvengiamai sukelia tam tikras neigiamas pasekmes baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui ir vien tai, kad tokios pasekmės kils, negali būti vertinama kaip pagrindas bausmę sušvelninti. Įvertinus tai, švelninti nuteistajam paskirtą bausmę parenkant švelnesnę bausmės rūšį ar nustatant trumpesnį paskirtos bausmės terminą, pagrindo nėra.

Įvertinusi visa tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas šioje byloje teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai kvalifikavo E. K. nusikalstamą veiką ir paskyrė jam teisingą bausmę. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismo argumentų, su kuriais sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde dėstomais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

E. K. apeliacinį skundą atmesti.