Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, A-556-2081-12

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2012-09-11
Bylos Nr.: A-556-2081-12
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03062-2010-7
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Atsakovas: Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Pareiškėjas: akcinės bendrovės ,,Lithun“
Advokatai: Ramūnas Kontrauskas

Kategorijos

1.3Užsieniečių teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje
8.1.6pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A556 - 2081/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03062-2010-7Procesinio sprendimo kategorija 1.3; 8.1.6 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. rugsėjo 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės - Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovams Daliui Gedvilui, advokatui Ramūnui Kontrauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės ,,Lithun“ skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas akcinė bendrovė ,,Lithun“ (toliau – ir pareiškėjas, AB ,,Lithun“ ) su skundu (b. l. 7-13), kurį patikslino (b. l. 1-3), kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. (14.5)-161-1 „Dėl AB „Lithun“ skolos biudžetui pripažinimo beviltiška“; 2) panaikinti Inspekcijos 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. (14.5)-152-2 pakeisti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto; priteisti išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. vasario 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I1-175/02 yra nustatyta Inspekcijos pareiga priimti sprendimą dėl jai 2001-02-05 pareiškėjo AB „Lithun“ pateikto skundo. Atsakovas 2002-10-10 priėmė neteisėtą sprendimą Nr. 325 dėl skolos biudžetui pripažinimo beviltiška. Šį sprendimą pareiškėjas apskundė. Įsiteisėjusiais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010-06-28 nutartimi ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009-04-06 sprendimu pareiškėjo argumentai buvo pripažinti teisėtais ir pagrįstais, inter alia buvo konstatuotas neteisėtų valstybės (savivaldybės) aktų ir atsiradusios pareiškėjo mokestinės nepriemokos priežastinis ryšys. Vykdydamas šiuos įstatymo galią turinčius aktus ir priimdamas ginčijamą 2010-09-10 sprendimą Nr. (14.5)-161-1 dėl AB „Lithun“ nepriemokų pripažinimo beviltiškomis, atsakovas privalėjo visapusiškai, išsamiai bei objektyviai ištirti visas aplinkybes, įvertinti pareiškėjo pateiktus įrodymus, mokestinės nepriemokos ir delspinigių atsiradimo aplinkybes, jos išieškojimo tikslingumą socialiniu bei ekonominiu požiūriu ir pan., t. y. turėjo įvykdyti Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto (1999-06-17 įstatymo Nr. VIII-1234 redakcija) reikalavimus, įpareigojančius viešojo administravimo subjektus savo veikloje vadovautis objektyvumo principu, reiškiančiu, kad sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs bei pagrįsti visapusišku ir pilnu priimamam sprendimui reikšmingų aplinkybių nustatymu, ištyrimu bei įvertinimu. Vertindamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, atsakovas turėjo inter alia atsižvelgti ir į įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytą pareiškėjui padarytą žalą (kaip LVAT pripažintus reikalavimus Mokesčių administravimo įstatymo 29 str. 7 d. 4 p. taikymo aspektu) ir konstatuotą neteisėtų valstybės (savivaldybės) aktų ir atsiradusios pareiškėjo AB „Lithun“ mokestinės nepriemokos priežastinį ryšį. Atsakovas, nepaisydamas ankščiau minėtų įsiteisėjusių prejudicinę galią turinčių teismo sprendimų, juose nustatytų faktinių aplinkybių, įpareigojimų, 2010-09-10 sprendimu Nr. (14.5)-161-1 pripažino pareiškėjo 2 779 361 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio, 1 011 602 Lt pridėtinės vertės mokesčio ir 108 886 Lt atskaitymų į Kelių fondą mokestines nepriemokas beviltiškomis, nepateikdamas jokių šio sprendimo motyvų, svarbių faktinių ir joms taikytinų teisės normų. Skundžiamas sprendimas prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams, nėra pagrįstas jokiais nustatytais faktais ir šiems faktams taikomomis teisės normomis, jame nėra pateikti jokie motyvai dėl pareiškėjo 2001-02-05 atsakovui pateikto skundo, šiame sprendime nėra aiškiai suformuluotų nustatytų arba suteikiamų teisių ir pareigų. 2002-10-10 priimtas ir pareiškėjo jau ginčytas analogiškai motyvuotas atsakovo sprendimas Nr. 325 dėl skolos biudžetui pripažinimo beviltiška teismo įsiteisėjusiu sprendimu pripažintas prieštaraujančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui, kaip priimtas be motyvų, nepagrindžiant išvadų nustatytais faktais ir šiems faktams taikomomis teisės normomis. Pareiškėjo manymu, atsakovas ir toliau ignoruoja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, dėl ko faktiškai neįmanoma nustatyti nei sprendimo motyvų, nei teisinio pagrindo nei konkrečių mokestinių nepriemokų, kurių atžvilgiu priimtas šis sprendimas, nei motyvų, kodėl beviltiškomis pripažintos tik šios sumos. Priimant 2010-09-10 sprendimą Nr. (14.5)-161-1 nėra atsižvelgta į teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, t. y. įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytą neteisėtų valstybės (savivaldybės) aktų pareiškėjui padarytą žalą, įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytą neteisėtų valstybės (savivaldybės) aktų ir atsiradusių pareiškėjo mokestinių nepriemokų priežastinį ryšį bei visus pareiškėjo atsakovui pateiktus reikalavimus dėl nepriemokos pripažinimo beviltiška apimties ir motyvų. Įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002-02-11 sprendimu bei LVAT 2002-04-25 nutartimi nustatyta, kad: pareiškėjo prašymai dėl mokestinių nepriemokų pripažinimo beviltiškomis buvo pradėti nagrinėti 1999 m. ir buvo pripažįstama, kad valstybės bei savivaldybės įstaigos turi įsiskolinimų pareiškėjui; Inspekcija bei Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) netinkamai nagrinėjo pareiškėjo prašymus, rėmėsi prieštaringais dokumentais; nei Inspekcija, nei VMI prie FM nuo 1999 m. nepriėmė jokio sprendimo dėl pareiškėjo atleidimo tiek nuo fizinių asmenų pajamų mokesčio nepriemokos, tiek nuo pridėtinės vertės mokesčio nepriemokos. Dėl atsakovo 2010-09-10 sprendimo Nr. (14.5)-152-2 ir juo keičiamo sprendimo dėl išieškų nukreipimo į turtą pareiškėjas paaiškino, kad minėtas sprendimas prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams, yra be motyvų, nėra pagrįstas jokiais nustatytais faktais ir iš jo nėra aišku, kokių nepriemokų atžvilgiu ir kodėl yra priimtas sprendimas dėl išieškojimo. Pareiškėjas nurodė, kad sprendimas grindžiamas skunde ginčijamu neteisėtu administraciniu 2010-09-10 atsakovo sprendimu Nr. (14.5)-161-1; įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra expressis verbis konstatuotas neteisėtų valstybės (savivaldybės) aktų ir atsiradusios pareiškėjo mokestinės nepriemokos priežastinis ryšys; įsiteisėjusia LVAT nutartimi konstatuota, kad tarp mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška ir mokestinės nepriemokos, kuri gali būti nukreipta išieškojimui arba kuri yra jau išieškoma, yra prejudicinis ryšys. Atsižvelgiant į tai, atsakovas neturi teisės vykdyti išieškojimo iš pareiškėjo tol, kol nėra priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška.

Atsiliepimas

Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į skundą (b. l. 61-62) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, cituodamas teismų procesinius sprendimus, sutinka, jog bylos nagrinėjimo dalykas buvo 2002-10-10 Inspekcijos sprendimas. Pareiškėjas nebuvo suformulavęs savarankiško reikalavimo pripažinti visas įmonės mokestines nepriemokas beviltiškomis, nurodydamas konkrečias priskaičiuotas nepriemokų sumas ir jų susidarymo laikotarpius, todėl, atsakovo manymu, teiginys, kad byloje buvo išspręstas visų pareiškėjo nepriemokų pripažinimo beviltiškomis klausimas yra nepagrįstas ir atmestinas, nes šių faktinių aplinkybių teismai netyrė ir dėl jų nepasisakė. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai administracinėje byloje Nr. I-711-561/2009 nusprendė dėl visos susidariusios mokestinės nepriemokos. Taip pat nesutinka, jog 2010-09-10 sprendimas Nr. (14.5)-161-1 yra be motyvų, nepagrįstas jokiais nustatytais faktais ir šiems faktams taikomomis teisės normomis ir nurodė, kad minėtame sprendime aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog šis sprendimas priimtas remiantis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009-04-06 sprendimu ir LVAT 2010-06-28 nutartimi, t. y. šis sprendimas buvo priimtas vykdant teismų procesinius sprendimus, kuriais buvo panaikintas minėtas Inspekcijos 2002-10-10 sprendimas Nr. 325. Taigi atsakovas, priimdamas ginčo sprendimą, neturėjo teisinio pagrindo vertinti jau teismų nustatytų faktinių aplinkybių, pritaikytų teisės normų ir jų pagrindu priimtų sprendimų – Inspekcija privalėjo juos vykdyti (Teismų įstatymo 9 str. 1 d.). Be to, Inspekcija sprendime taip pat nurodė teisės aktus, kurie buvo nagrinėti minėtoje byloje vertinant Inspekcijos 2002-10-10 sprendimą. Dėl 2010-09-10 sprendimo Nr. (14.5)-152-2 atsakovas paaiškino, kad minėtame sprendime aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog jis priimtas remiantis 2010-09-10 sprendimu Nr. (14.5)-161-1, dėl kurio teisėtumo motyvai išdėstyti. Be to, sprendime nurodoma, kad keičiamas 2002-01-11 sprendimas dėl išieškų nukreipimo į turtą Nr. 9, t. y. mažinama mokestinė nepriemoka sumai, kuri buvo pripažinta beviltiška vykdant jau minėtus teismų procesinius sprendimus. Atsakovas nurodė, kad palaiko argumentus, išdėstytus byloje Nr. I-516-602/2010 dėl 2002-01-11 sprendimo Nr. 9 teisėtumo apimtyje dėl galiojančių mokestinės nepriemokos sumų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 19 d. sprendimu (b. l. 150-153) pareiškėjo skundą patenkino. Teismas panaikino Inspekcijos 2010-09-10 sprendimą Nr. (14.5)-161-1 „Dėl AB „Lithun“ skolos biudžetui pripažinimo beviltiška“ ir Inspekcijos 2010-09-10 sprendimą Nr. (14.5)-152-2 pakeisti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, ir įpareigojo Inspekciją priimti naujus sprendimus, atitinkančius Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Pareiškėjo prašymą atlyginti teismo išlaidas paliko nenagrinėtą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 1999-09-17 pateikė prašymą Inspekcijai (patikslintas 1999-09-29) pripažinti 2 779 361 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio ir 1 011 602 Lt pridėtinės vertės mokesčio nepriemokas beviltiškomis, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 29 straipsnio 7 dalies 4 punktu. 1999-11-16 pareiškėjas pateikė Inspekcijai prašymą pripažinti 108 886 Lt atskaitymų į Kelių fondą skolą beviltiška vadovaujantis MAĮ 29 straipsnio 7 dalies 4 punktu. VMI prie FM sprendimo dėl užskaitų nepriėmė, pareiškėjo prašymo netenkino. AB „Lithun“ 2001-05-21 kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris, 2002-02-11 sprendimu administracinėje byloje Nr. I1-175/02 išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Inspekcijos 2001-05-03 sprendimų dėl išieškų nukreipimo į bankų sąskaitose esančias lėšas panaikinimo, Valstybinės mokesčių inspekcijos 2001-04-25 sprendimo panaikinimo ir Inspekcijos 2001-07-05 turto arešto akto panaikinimo bei įpareigojimo pripažinti mokesčių nepriemoką beviltiška įskaitant priešpriešinius reikalavimus, skundą patenkino iš dalies, nutarė inter alia įpareigoti Inspekciją priimti sprendimą pagal pareiškėjo 2001-02-05 skundą, kuriuo prašoma pripažinti beviltišku nesumokėtą fizinių asmenų ir pridėtinės vertės mokestį pagal MAĮ 29 straipsnio 4 punktą. Atsakovas 2002-10-10 priėmė sprendimą Nr. 325 ,,Dėl AB ,,Lithun“ skolos biudžetui pripažinimo beviltiška“. Šiuo sprendimu nepripažino pareiškėjui 2 779 361 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio, 1 011 602 Lt pridėtinės vertės mokesčio ir 108 886 Lt atskaitymų į Kelių fondą mokestinės nepriemokos valstybės (savivaldybės) biudžetui beviltiška ir nuo jos neatleido. Sprendimo pagrindimą Inspekcija išdėstė Nepriemokų išieškojimo skyriaus 2002-10-10 išvadoje, nurodydama, kad norint pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška turi būti gautas asignavimų valdytojų prievolių mokesčių mokėtojui patvirtinimas. Atsakovas 2002-09-02 raštu Nr. 14-04-16533 prašė AB ,,Lithun“ pateikti asignavimų valdytojų, neįvykdžiusių finansinių prievolių, sąrašą ir skolas. AB ,,Lithun“ 2002-07-02 išsiųstame rašte prašė suderinti skolas su asignavimų valdytojais. Per 15 dienų nuo kreipimosi į asignavimų valdytojus dienos negavus neįvykdytų prievolių mokesčių mokėtojui patvirtinimų buvo priimtas sprendimas nepripažinti mokestinės nepriemokos beviltiška. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo 2002-10-10 sprendimu, 2002-11-11 kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas priteisti iš Lietuvos Respublikos bei Vilniaus miesto savivaldybės solidariai 149 229 549,98 Lt turtinės žalos bei 5 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą bei prašydamas panaikinti Inspekcijos 2002-10-10 sprendimą Nr. 325 dėl skolos biudžetui pripažinimo beviltiška bei įpareigoti Inspekciją priimti sprendimą dėl AB ,,Lithun“ mokestinių nepriemokų pripažinimo beviltiškomis, įskaitant AB ,,Lithun“ priešpriešinius reikalavimus valstybei – atlyginti 149 229 549,98 Lt turtinės žalos bei 5 000 000 Lt neturtinės žalos (administracinė byla Nr. I-711-561/2009). Teismas, 2009-04-06 sprendimu išnagrinėjęs skundą, padarė išvadą, kad ginčijamas atsakovo 2001-10-10 sprendimas Nr. 325 prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui, t. y. yra be motyvų, išvados nepagrįstos nustatytais faktais ir šiems faktams taikomomis teisės normomis. Skundžiamas sprendimas prieštarauja tiek teisingumo, tiek protingumo principams bei Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintiems principams. Teismas konstatavo, kad Inspekcija privalėjo realiai, išsamiai bei objektyviai įvertinti AB ,,Lithun“ pateiktus įrodymus ir mokestinės nepriemokos bei delspinigių atsiradimo aplinkybes, jos išieškojimo tikslingumą socialiniu bei ekonominiu požiūriu, o dėl mokesčių teisės aktų kilę neaiškumai turėtų būti aiškinami mokesčio mokėtojo naudai. Todėl mokestinės nepriemokos išieškojimas prieštarauja teisingumo ir protingumo principams, yra netikslingas ekonominiu bei socialiniu požiūriu, t. y. AB ,,Lithun” mokestinė nepriemoka turėtų būti pripažinta beviltiška. Teismas konstatavo, kad skundžiamas Inspekcijos 2002-10-10 sprendimas Nr. 325 ,,Dėl AB ,,Lithun“ skolos biudžetui pripažinimo beviltiška“ buvo priimtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, Inspekcijai netinkamai vertinant faktines ginčo aplinkybes, todėl sprendimas panaikintinas, o Inspekcija įpareigota priimti naują sprendimą, pripažįstant minėtas AB ,,Lithun“ mokestines nepriemokas beviltiškomis. LVAT 2010-06-28 nutartimi administracinėje byloje A-438-502/2010 išnagrinėjęs pareiškėjo ir atsakovų apeliacinius skundus paliko šį sprendimą galioti. Vykdydamas teismo sprendimą, atsakovas Inspekcija priėmė šioje byloje skundžiamą 2010-09-10 sprendimą Nr. (14.5)-161-1 dėl AB „Lithun“ skolos biudžetui pripažinimo beviltiška, kuriuo nusprendė AB „Lithun“ skolą: 2 779 361 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio, 1 011 602 Lt pridėtinės vertės mokesčio ir 108 886 Lt atskaitymų į Kelių fondą pripažinti beviltiška ir nuo jos atleisti, ir 2010-09-10 sprendimą Nr. (14.5)-152-2, keičiantį 2002-01-11 sprendimą Nr. 9 dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš turto, kuriuo nusprendė išieškoti į biudžetą iš pareiškėjo AB „Lithun“ turto 6 503 620,28 Lt. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiais atsakovo sprendimais, 2010-10-13 apskundė juos Vilniaus apygardos administraciniam teismui bei 2010-12-06 kreipėsi į teismą dėl 2009-04-06 sprendimo administracinėje byloje Nr. I-711-561/2009 išaiškinimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011-01-24 nutartimi byloje Nr. I-711-561/2009 atmetė pareiškėjo prašymą dėl sprendimo išaiškinimo, konstatavęs, kad teismas 2009-04-06 sprendimu nusprendė panaikinti konkretų Inspekcijos 2002-10-10 sprendimą Nr. 325 ,,Dėl AB ,,Lithun“ skolos biudžetui pripažinimo beviltiška“, kuriuo Inspekcija nepripažino AB ,,Lithun“ 2 779 361 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio, 1 011 602 Lt pridėtinės vertės mokesčio ir 108 886 Lt atskaitymų į Kelių fondą mokestinės nepriemokos valstybės (savivaldybės) biudžetui beviltiška ir neatleido AB ,,Lithun“ nuo nepriemokos sumokėjimo, t. y. buvo panaikintas Inspekcijos sprendimas, kuriame buvo įvardintos konkrečios nesumokėtų mokesčių sumos (2 779 361 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio, 1 011 602 Lt pridėtinės vertės mokesčio ir 108 886 Lt atskaitymų į Kelių fondą) ir tik dėl minėtame Inspekcijos sprendime nurodytų sumų Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009-04-06 sprendime pasisakė, panaikindamas Inspekcijos 2002-10-10 sprendimą Nr. 325 ,,Dėl AB ,,Lithun“ skolos biudžetui pripažinimo beviltiška“ bei įpareigodamas priimti naują sprendimą, pripažįstant AB ,,Lithun“ mokestines nepriemokas, t. y. būtent 2 779 361 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio, 1 011 602 Lt pridėtinės vertės mokesčio ir 108 886 Lt atskaitymų į Kelių fondą, beviltiškomis. Nutartis įsiteisėjo LVAT 2011-06-03 nutartimi atmetus pareiškėjo atskirąjį skundą. Atsakovas skundžiamą 2010-09-10 sprendimą Nr. (14.5)-161-1 „Dėl AB „Lithun“ skolos biudžetui pripažinimo beviltiška“ priėmė vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009-04-06 sprendimą administracinėje byloje I-711-561/2009, kuriuo buvo įpareigotas priimti naują sprendimą, pripažįstant AB ,,Lithun“ mokestines nepriemokas – 2 779 361 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio, 1 011 602 Lt pridėtinės vertės mokesčio ir 108 886 Lt atskaitymų į Kelių fondą, beviltiškomis. Teismas nurodė, kad pagal MAĮ 29 straipsnio 7 dalies 4 punktą beviltiška pripažįstama ta mokesčio mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, t. y. mokestinė nepriemoka pripažįstama beviltiška, jeigu netikslinga išieškoti nepriemoką, susidariusią iki 1999 m. gruodžio 31 d., tais atvejais ir tokio dydžio, kai ji pasibaigia įskaitant priešpriešinius mokesčio mokėtojo ir valstybės (savivaldybės) reikalavimus. Ši nuostata taikoma ir įskaitant nesumokėtą deklaruotą pridėtinės vertės mokestį, susidariusį už atliktus iki 1999 m. gruodžio 31 d. darbus, kuriuos numatyta finansuoti 2000 metais iš Privatizavimo fondo lėšų, bei mokesčio mokėtojo reikalavimus Privatizavimo fondui už atliktus iki 1999 m. gruodžio 31 d., bet neapmokėtus darbus. MAĮ 29 straipsnio 11 dalis, galiojusi nagrinėjamų teisinių santykių metu, taip pat nustatė, jog kai mokesčio mokėtojo mokestinės nepriemokos pripažįstamos beviltiškomis šio straipsnio 7 dalyje nurodytais pagrindais, beviltiška nepriemoka taip pat pripažįstami ir su mokesčio nesumokėjimu ar sumokėjimu ne laiku susiję delspinigiai, su nesumokėta ar sumokėta ne laiku bauda susiję delspinigiai, su pagal mokestinės paskolos sutartis atidėtų mokesčių, delspinigių, baudų sumomis susijusios palūkanos, padidintos palūkanos, delspinigiai. Nagrinėjant administracinę bylą Nr. I-711-561/2009, neginčytinai nustatytos faktinės aplinkybės, turinčios prejudicinę reikšmę šioje byloje, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp valstybės ir savivaldybių institucijų (atitinkamų asignavimų valdytojų) veiksmų, padarant pareiškėjui žalą, laiku su juo neatsiskaičius už atliktas paslaugas ir atsiradusių pareiškėjo mokestinių prievolių valstybės biudžetui, todėl MAĮ 29 straipsnio 7 dalies 4 punkto taikymo aspektu egzistuoja sąlygos, leidžiančios pareiškėjo mokestines nepriemokas, kurios atsirado iki 1999-12-31, sumažinti ar likviduoti, įskaitant priepriešinius pareiškėjo ir valstybės (savivaldybės) reikalavimus vienas kitam. Sprendžiant pareiškėjo mokestinių nepriemokų, kurios atsirado iki 1999-12-31, pripažinimo beviltiškomis klausimą, beviltiškais turi būti pripažinti (įskaitomi į priešpriešinius reikalavimus) ir su atitinkamo mokesčio nesumokėjimu ar sumokėjimu ne laiku susiję delspinigiai, su nesumokėta ar sumokėta ne laiku bauda susiję delspinigiai, su pagal mokestinės paskolos sutartis atidėtų mokesčių, delspinigių, baudų sumomis susijusios palūkanos, padidintos palūkanos, delspinigiai, kurie yra priskaičiuoti pareiškėjui iki sprendimo pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška priėmimo (administracinė byla Nr. A-438-502/2010). Teismas vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalimis. Teismas konstatavo, kad sprendimai dėl piniginių prievolių turi būti aiškūs ir tikslūs, pagrįsti visapusišku reikšmingų aplinkybių nustatymu, ištyrimu bei įvertinimu. Vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009-04-06 sprendimą ir priimdamas ginčijamą 2010-09-10 sprendimą Nr. (14.5)-161-1, atsakovas privalėjo visapusiškai, išsamiai bei objektyviai ištirti visas aplinkybes, įvertinti pareiškėjo pateiktus įrodymus, mokestinės nepriemokos ir delspinigių atsiradimo aplinkybes, jos išieškojimo tikslingumą socialiniu bei ekonominiu požiūriu. Skundžiamu 2010-09-10 sprendimu Nr. (14.5)-161-1 atsakovas nepateikė jokių paskaičiavimų, nenurodė, iš ko susidaro paskaičiuotos nepriemokų sumos, už kokį laikotarpį jos buvo skaičiuojamos. Iš sprendimo turinio faktiškai neįmanoma nustatyti nei sprendimo motyvų, nei teisinio pagrindo nei konkrečių mokestinių nepriemokų, kurių atžvilgiu priimtas šis sprendimas, nei motyvų, kodėl beviltiškomis pripažintos būtent šios sumos. Todėl teismas padarė išvadą, kad skundžiamas sprendimas prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams, nėra pagrįstas jokiais nustatytais faktais ir šiems faktams taikomomis teisės normomis, šiame sprendime nėra aiškiai suformuluotų nustatytų arba suteikiamų teisių ir pareigų, todėl atsakovas įpareigojamas priimti naują sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Kadangi 2010-09-10 sprendimas Nr. (14.5)-152-2, keičiantis 2002-01-11 sprendimą Nr. 9 dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš turto, priimtas Inspekcijos 2010-09-10 sprendimo Nr. (14.5)-161-1 pagrindu, todėl šis sprendimas taip pat negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu bei naikintinas, įpareigojant atsakovą klausimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo spręsti iš naujo, priėmus naują sprendimą dėl pareiškėjo skolos biudžetui pripažinimo beviltiška. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjui nepateikus įstatymo nustatytos formos bei turinio prašymo, jo prašymas dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo paliekamas nenagrinėtas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str. 1 d.).

III.

Atsakovas VMI prie FM apeliaciniu skundu (b. l. 159-162) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad Inspekcija 2010-09-10 sprendimą Nr. (14.5)-161-1, taip pat 2010-09-10 sprendimą Nr. (14.5)-152-2, keičiantį 2002-01-11 sprendimą Nr. 9, priėmė vykdydama LVAT 2010-06-28 nutartį bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009-04-06 sprendimą. Atsakovas remiasi LVAT 2010-06-28 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-438-502/2010. LVAT 2010-06-28 nutartyje konstatuojama, kad civiliniai teisiniai santykiai tarp pareiškėjo ir atitinkamų asignavimų valdytojų buvo pirminė priežastis dėl kurios vėliau galimai ir kilo žala pareiškėjui, t. y. šie civiliniai teisiniai santykiai buvo pirminė, o valstybės ir Vilniaus miesto savivaldybės veiksmai - išvestinės priežastys, galėjusios sąlygoti žalos atsiradimą pareiškėjui, bei tai, kad asignavimų valdytojų atlikti kalti, neteisėti veiksmai, pažeidžiant sutartinius įsipareigojimus, negali būti perkelti kitiems subjektams, sprendžiant jų atsakomybės klausimą, t. y. šių subjektų neteisėti veiksmai, byloje nagrinėjamu atveju, negali būti perkelti valstybei ir Vilniaus miesto savivaldybei, sprendžiant jų atsakomybės klausimą dėl žalos atsiradimo. 2010-06-28 nutartyje konstatuota, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kurie leistų nustatyti, ar visi neatsiskaitymai bei pavėluoti atsiskaitymai buvo susiję su asignavimų jiems sumažinimu ir neskyrimu sekančiais metais ir pan. Šios aplinkybės nebuvo, kaip nurodo LVAT, ir byloje atliktų ekspertizių tyrimo dalykas. LVAT visus pareiškėjo reikalavimus dėl žalos atlyginimo atmetė, aiškiai nurodydamas, kad pareiškėjas neįrodė priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodomos neteisėtos atsakovų veikos ir atsiradusios jam žalos. Taigi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012-01-19 sprendimo pasisakymas apie prejudicinę reikšmę turinčias aplinkybes, nustatytas nagrinėjant administracinę bylą Nr. I-711-561/2009, nepasitvirtina LVAT 2010-06-28 nutarties kontekste. Nurodo, kad, net ir ištyrusi bei įvertinusi visas aplinkybes, įrodymus, mokestinės nepriemokos išieškojimo tikslingumą socialiniu ir ekonominiu požiūriu, Inspekcija negalėtų priimti sprendimo nepripažinti AB „Lithun“ mokestinių nepriemokų beviltiškomis, t. y. Inspekcija privalėtų (vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo įpareigojimą) priimti sprendimą, pripažįstant AB „Lithun“ mokestines nepriemokas beviltiškomis. Todėl Inspekcija 2010-09-10 sprendimą Nr. (14.5)-161-1 priėmė remdamasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009-04-06 sprendimu bei LVAT 2010-06-28 nutartimi, o ne kitais motyvais. Inspekcijos 2010-09-10 sprendime Nr. (14.5)-161-1 nurodyta, kad šis sprendimas priimtas remiantis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009-04-06 sprendimu ir LVAT 2010-06-28 nutartimi, t. y. šis sprendimas buvo priimtas vykdant teismų procesinius sprendimus, kuriais buvo panaikintas minėtas Inspekcijos 2002-10-10 sprendimas Nr. 325. Taigi Inspekcija priimdama savo sprendimą neturėjo teisinio pagrindo vertinti jau teismų nustatytų faktinių aplinkybių, pritaikytų teisės normų ir jų pagrindu priimtų sprendimų - Inspekcija privalėjo juos vykdyti (Teismų įstatymo 9 str. 1 d.). Be to, Inspekcija sprendime taip pat nurodė teisės aktus, kurie buvo nagrinėti minėtoje byloje vertinant Inspekcijos 2002-10-10 sprendimą. Inspekcijos 2010-09-10 sprendime Nr. (14.5)-152-2 nurodoma, kad keičiamas 2002-01-11 sprendimas dėl išieškų nukreipimo į turtą Nr. 9, t. y. mažinama mokestinės nepriemokos suma, kuri buvo pripažinta beviltiška vykdant jau minėtus teismų procesinius sprendimus. Be to, teisminio nagrinėjimo metu VMI prie FM pateikė 2010-09-10 sprendimo Nr. (14.5)-152-2 priedą, iš kurio matyti konkrečios AB „Lithun“ mokestinės nepriemokos, mokestinių prievolių mokėjimo terminai ir dokumentai, kuriais remiantis nustatyta mokestinė nepriemoka. Teismų sprendimuose yra išdėstyti visi AB „Lithun“ mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška motyvai, teisinis pagrindas, mokestinių nepriemokų rūšis, sumos. Aptariamas Inspekcijos sprendimas priimtas vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009-04-06 sprendimą, todėl nepagristas yra teismo sprendimo motyvas, kad iš sprendimo turinio faktiškai neįmanoma nustatyti nei sprendimo motyvų, nei teisinio pagrindo nei konkrečių mokestinių nepriemokų, kurių atžvilgiu priimtas šis sprendimas. Taip pat nepagrįstas yra teismo motyvas, kad šiame sprendime nėra aiškiai suformuluotų nustatytų arba suteikiamų teisių ir pareigų, nes pagal MAĮ nenumatyta sprendimu dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška nustatyti mokesčių mokėtojui teises ar pareigas. Teisinės sprendimo pasekmės (ir ne tik mokesčių mokėtojui), priklausomai nuo sprendimo rezoliucinės dalies, kyla priėmus patį sprendimą dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška (aptariamu atveju - pripažinus mokestinę neprimoką beviltiška ir atleidus nuo jos, išnyko mokesčių mokėtojo pareiga sumokėti mokestinę nepriemoką). Kita vertus, teismas padaręs išvadą, kad aptariamame sprendime nenustatyta jokių teisių ir pareigų, neturėjo naikinti sprendimo, kadangi dėl šios aplinkybės jis nesukelia teisinių pasekmių, ir pareiškėjo skundą šioje dalyje palikti nenagrinėtu. Pažymi, jog sprendimo pakeisti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto bei sprendimo dėl skolos biudžetui pripažinimo beviltiška turinį ir formą reglamentuoja VMI prie FM viršininko 2003-01-14 įsakymas Nr. V-11 (2004-04-30 įsakymo Nr. VA-81 redakcija). Inspekcijos sprendimai atitinka minėtu įsakymu nustatytą sprendimų formą ir turinį, todėl ginčijami sprendimai neturi esminių turinio trūkumų ir neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams.

Atsiliepimas

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 167-173) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas visapusiškai ir objektyviai įvertinus byloje surinktus įrodymus, pagrįstas tinkamai nustatytais faktais ir taikytinomis teisės normomis. Pažymi, kad LVAT motyvuodamas 2010 m. birželio 28 d. nutartį dalyje dėl patenkinto pareiškėjo reikalavimo panaikinti neteisėtą 2002 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. 325 dėl skolos biudžetui pripažinimo beviltiška teismas expresis verbis konstatavo neteisėtų valstybės (savivaldybės) aktų ir atsiradusios pareiškėjo AB „Lithun“ mokestinės nepriemokos priežastinį ryšį. LVAT 2010 m. birželio 28 d. nutartyje taip pat aiškiai nurodytos aplinkybės, į kurias turėjo atsižvelgti mokesčių administratorius, vykdydamas įsiteisėjusius teismų sprendimus ir MAĮ pavestas funkcijas dėl nepriemokos pripažinimo beviltiška. Kadangi, kaip teisingai pabrėžia pats apeliantas, priimdamas ginčijamą administracinį aktą (2010-09-10 sprendimą Nr. (14.5)-161-1), Inspekcija vykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009-04-06 sprendimą ir LVAT 2010-06-28 nutartį, ginčijamo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į minėtuose teismų sprendimuose išdėstytus motyvus ir nustatytus faktus. Priimdamas administracinėje byloje Nr. I-1017-602/2011 ginčijamus administracinius aktus, mokesčių administratorius turėjo įvykdyti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. vasario 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I1-175/02, kuriuo teismas įpareigojo Inspekciją priimti sprendimą pagal pareiškėjo 2001-02-05 pateiktą skundą ir pripažinti mokestines nepriemokas beviltiškomis. Teismų sprendimai neįvykdyti, o pareiškėjo teisės ir pareigos neapibrėžtos. Apeliaciniame skunde minimas 2010-09-10 sprendimo Nr. (14.5)-152-2 priedas patvirtina, kokių sumų atžvilgiu yra priimtas sprendimas dėl išieškų nukreipimo į turtą. Jo pagrindu būtų galima tik spėlioti, kokių sumų atžvilgiu galėjo būti priimtas sprendimas dėl mokestinių nepriemokų pripažinimo beviltiškomis, nors ir tai nesudarytų pagrindo nustatyti kokios konkrečios (kada susidariusios) mokestinės prievolės atžvilgiu ir kokiais motyvais priimtas toks sprendimas. Yra visiškai akivaizdu, kad teismų sprendimai neįvykdyti vien dėl tos priežasties, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais Inspekcija buvo įpareigota priimti sprendimą dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, t. y. įpareigojimas apėmė ir su mokesčiu susijusias sumas, tuo tarpu mokesčių administratorius be jokių motyvų beviltiškomis pripažino tik neidentifikuojamas mokesčio sumas. Sprendimas dėl skolos biudžetui pripažinimo beviltiška prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams. 2010-09-13 teismo posėdyje pateikdamas ginčijamą sprendimą atsakovo atstovas patvirtino, kad šio administracinio akto motyvai ir faktinės aplinkybės, kuriomis turėtų būti grindžiamas šis sprendimas, ne tik nėra atskleistos pačiame administraciniame akte, bet nebuvo žinomos net ir pačiam atsakovui jo priėmimo metu. LVAT 2003 m. sausio 24 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A8-72-03) konstatuota, kad „<...> tarp mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška ir mokestinės nepriemokos, kuri gali būti nukreipta išieškojimui arba kuri yra jau išieškoma, yra prejudicinis ryšys.“ Atsižvelgiant į tai, atsakovas neturi teisės vykdyti išieškojimo iš pareiškėjo tol, kol nėra priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas patenkino pareiškėjo teismui pateiktus reikalavimus, nustatęs Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio pažeidimus, o tai ir apibrėžia apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas, t.y. apeliacinės instancijos teismo pareiga patikrinti, ar tai padaryta teisėtai bei pagrįstai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-06-27 sprendime administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011 yra pažymėjęs, kad „Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Taigi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑1116/2010. Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010)“.

Tame pačiame sprendime išplėstinės teisėjų kolegijos pažymėta ir tai, jog „Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą“.

Vadinasi, Vilniaus apygardos administraciniam teismui atliekant vertinamąjį darbą buvo būtina atsižvelgti į visas mokesčių mokėtojui žinomas aplinkybes, susijusias su jo skundžiamais sprendimais. O juk mokesčių mokėtojui buvo žinoma, kad:

1. Mokesčių administratorius 2002-10-10 priėmė sprendimą Nr. 325 „Dėl AB Lithun“ skolos biudžetui pripažinimo beviltiška“, kur Inspekcija nepripažino 2779361 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio, 1011602 Lt pridėtinės vertės mokesčio ir 108886 Lt atskaitymų į Kelių fondą mokestinės nepriemokos valstybės (savivaldybės) biudžetui beviltiška ir nuo jos neatleido.

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009-04-06 sprendimu panaikino Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2002-10-10 sprendimą Nr. 325 „Dėl AB Lithun“ skolos biudžetui pripažinimo beviltiška“ ir įpareigojo Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją priimti sprendimą, pripažįstant AB „Lithun“ mokestines nepriemokas beviltiškomis (b.l. 34-44).

3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-06-28 nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009-04-06 sprendimą paliko nepakeistą (b.l. 45-55), o tai reiškia, kad įgijo teisinę galią, šios teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant pagal paminėtus teismų priimtus teisės aktus, įpareigojimas AB „Lithun“ priskaičiuotą 2779361 Lt fizinių asmenų pajamų mokestį, 1011602 Lt pridėtinės vertės mokestį ir 108886 Lt atskaitymą į Kelių fondą, kaip mokestines nepriemokas, pripažinti beviltiškomis. Toks teismo sprendimas yra visuotinai privalomas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 14 str. 1 d.).

Mokesčių administratoriaus 2010-09-10 sprendime Nr. (14.5)-161-1 nurodyta, kad šis sprendimas priimamas remiantis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009-04-06 sprendimu ir LVAT 2010-06-28 nutartimi, t. y. šis sprendimas buvo priimtas vykdant teismų procesinius sprendimus, kuriais buvo panaikintas Inspekcijos 2002-10-10 sprendimas Nr. 325.

Yra pakankamas pagrindas teiginiui, jog šiuo konkrečiu atveju aptariamas 2010-09-10 mokesčių administratoriaus sprendimas Nr. (14.5)-161-1, nors ir esantis lakoniškas, bet iš esmės buvo teisiškai ir faktiškai motyvuotas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo prasmės perrašinėti teismo baigiamųjų teisės aktų į viešojo administravimo subjekto sprendimą. Nuoroda į Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį buvo visiškai pakankama, nes abu teisės aktai pareiškėjui buvo žinomi. Galimai kylantys neaiškumai dėl galutinio pareiškėjo įsiskolinimo biudžetui - nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo objektas. Aptariamos administracinės bylos tyrimas susijęs su mokesčių administratoriaus sprendimų patikrinimu dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2002-10-10 sprendime Nr. 325 nurodytų mokesčių ir sumų apimtimi. Mokesčių administratorius iš pradžių atsisakęs atitinkamus mokesčius bei sumas pripažinti beviltiškomis, tai buvo įpareigotas padaryti teismų sprendimais, ką jis ir atliko visiškai teisėtai bei pagrįstai. Esantys skundžiamuose sprendimuose trūkumai Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio plotmėje nėra esminiai bei sudarantys pareiškėjui kliūtis efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.

Inspekcijos 2010-09-10 sprendimas Nr. (14.5)-152-2 priimtas remiantis 2010-09-10 sprendimu Nr. (14.5)-161-1, dėl kurio jau pasisakyta. Antrajame skundžiamame sprendime pažymima, kad keičiamas 2002-01-11 sprendimas dėl išieškų nukreipimo į turtą, t. y. mažinama mokestinė nepriemoka sumai, kuri buvo pripažinta beviltiška vykdant jau minėtus teismų procesinius sprendimus. Ir tai, teismo nuomone, pareiškėjui visiškai suprantama. Dalis pareiškėjui tekusios finansinės naštos, prievolės biudžetui, buvo paneigta paties mokesčius administruojančio asmens – Inspekcijos.

Dėl išdėstytų priežasčių, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija tvirtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, neatsižvelgė į formuojamą administracinių teismų praktiką, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimą administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės ,,Lithun“ skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo ir akcinės bendrovės ,,Lithun“ skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius BakaveckasArūnas SutkevičiusVaida Urmonaitė-Maculevičienė