- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-20
- Bylos Nr.
- ATP-317-628/2013
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Sigita Bieliauskienė
- Kategorijos
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Sigita Bieliauskienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal L. S. apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 21 d. nutarimo, kuriuo L. S. pripažinta kalta padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 50 str., ir nubausta 300 (trijų šimtų) litų bauda;
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. S. Širvintų rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 21 d. nutarimu pripažinta kalta padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 50 str., už tai, kad ji 2012 m. gruodžio 29 d., apie 10:15 val., iš parduotuvės IKI CENTO-1217, esančios Vilniaus g. 59, Širvintose, pagrobė smulkų svetimą turtą, t. y. pakelį žemės riešutų, kainuojančių 4,75 Lt.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu L. S. prašo panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 21 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą jos atžvilgiu nutraukti.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, neatsižvelgė į apeliantės pateiktus paaiškinimus. Pažymima, kad tiek policijos pareigūnams, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ji nurodė, kad riešutus, dėl kurių vagystės ji Širvintų rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 21 d. nutarimu pripažinta kalta, į maišelį įsidėjo pati, kadangi vienoje rankoje negalėjo neštis visų perkamų prekių (kitoje rankoje ji turėjo maišelį su batų dėže). Priėjusi prie kasos, sumokėjo už rankoje turėtas prekes, o apie buvusį maišelyje riešutų pakelį pamiršo ir dėl to už juos nesumokėjo.
Atkreipiamas apeliacinės instancijos teismo dėmesys į tai, kad tuo metu parduotuvėje dirbusių pardavėjų parodymai yra prieštaringi ir nukreipti į tai, kad L. S. būtų apkaltinta.
Be to, apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino, ar iš parduotuvėje esančių vaizdo kamerų įrašų matyti, kad pastaroji riešutus į savo maišelį įsidėjo paslapčia, kad niekas iš pašalinių nepastebėtų, ar ji prekybos salėje elgėsi įtartinai.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, atsižvelgė į L. S. ligą, pripažinęs ją lengvinančia aplinkybe, tačiau, apeliantės manymu, Širvintų rajono apylinkės teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad dėl galvos operacijos, darytos maždaug prieš 10 metų, pasikeitė jos gebėjimai, koncentracija. Dėl šios priežasties kiekvieną dieną apeliantė vartoja stiprius vaistus, kurie silpnina jos atmintį ir reakciją. L. S. teigimu, būtent dėl susilpnėjusios atminties ji pamiršo užmokėti už paimtus riešutus.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į apeliacinį skundą nebuvo gauta.
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu L. S. administracinė nuobauda buvo paskirta už Lietuvos Respublikos ATPK 50 str. numatyto pažeidimo padarymą. Lietuvos Respublikos ATPK 50 str. įtvirtinta, kad smulkusis svetimo turto pagrobimas vagystės, sukčiavimo, pasisavinimo arba iššvaistymo būdu, kai nėra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178, 182, 183, 184 straipsniuose numatytų sunkinančių aplinkybių, užtraukia baudą nuo trijų iki septynių šimtų litų arba administracinį areštą nuo dešimties iki trisdešimties parų.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde L. S. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, neįrodė jos tyčios dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo, todėl skundžiamas nutarimas yra naikintinas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 257 str., administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad L. S. padarė Lietuvos Respublikos ATPK 50 str. numatytą pažeidimą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, L. S. kaltė padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 50 str., visiškai įrodyta byloje pateiktais įrodymais: administracinio teisės pažeidimo protokolu (b. l. 1-2), parduotuvės IKI CENTO – 1217 vadovės K. V. pareiškimu (b. l. 3), Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Širvintų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulio L. J. tarnybiniu pranešimu (b. l. 5). Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad L. S. neturėjo tyčios padaryti jai inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, tiesiog pamiršo kasininkei parodyti prekybos salėje paimtus riešutus, šias aplinkybes paneigia kiti byloje pateikti įrodymai. Vilniaus apygardos teismas akcentuoja, kad apeliantė, įeidama į parduotuvės IKI CENTO – 1217 prekybos salę žinojo, kad parduotuvėje ims prekes, tačiau tai žinodama pirkinių krepšelio ji nepaėmė.
Žemesnės instancijos teismas
Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino administracinio teisės pažeidimo padarymo metu parduotuvėje dirbusių pardavėjų parodymus, kadangi, pasak apeliantės, iš bylos medžiagos matyti, kad jų parodymai yra prieštaringi ir nukreipti į tai, kad L. S. būtų apkaltinta jai inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo padarymu, su tokiais argumentais negalima sutikti. Visų pirma paminėtina, kad situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais, o kurių patikimumas kelia abejonių. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Širvintų rajono apylinkės teismas teisingai vertino liudytojų - parduotuvės IKI CENTO – 1217 vyr. kasininkės D. A. bei parduotuvės vedėjos K. V., parodymus. Abejoti šių liudytojų parodymais nėra pagrindo. Parodymai buvo nuoseklūs, neprieštaravo kitiems byloje pateiktiems įrodymams, be to, nenustatyta, kad šie asmenys būtų suinteresuoti bylos baigtimi ir siektų apkalbėti apeliantę.
Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad pripažįstant asmenį kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 50 str., svarbu išsiaiškinti, kokia yra pagrobto svetimo turto vertė, nes turto pagrobimas laikomas smulkiuoju Lietuvos Respublikos ATPK 50 str. prasme, jeigu pagrobtojo turto vertė neviršija 1 minimalaus gyvenimo lygio (MGL) dydžio sumos; bei koks buvo pagrobimo būdas - vagystės, sukčiavimo, pasisavinimo ar iššvaistymo. Šiuo atveju, nesumokant prie kasos už salėje paimtą prekę, yra įrodytas turto pagrobimas vagystės būdu.
Šalies argumentai
Nors apeliaciniame skunde L. S. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jos ligą vertino tik kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę, o ne kaip tyčios dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo nebuvimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos ATPK nurodoma tik viena aplinkybė, kuomet asmuo dėl ligos gali būti netraukiamas administracinėn atsakomybėn. Lietuvos Respublikos ATPK 19 str. numatyta, kad administracinėn atsakomybėn netraukiamas asmuo, kuris, darydamas priešingą teisei veikimą arba neveikimą, buvo nepakaltinamumo būsenoje, tai yra negalėjo suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti dėl chroniškos psichinės ligos, laikino psichinės veiklos sutrikimo, silpnaprotystės ar kitokios patologinės būsenos. Šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, kad L. S., darydama jai inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą, nesuvokė savo daromų veiksmų padarinių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai L. S. ligą įvertino tik kaip jos atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir skyrė minimalią Lietuvos Respublikos ATPK 50 str. sankcijoje numatytą administracinę nuobaudą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Širvintų rajono apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir pagrįstai pripažino L. S. kalta padarius jai inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą, todėl naikinti nutarimo pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
L. S. apeliacinio skundo netenkinti.
Širvintų rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 21 d. nutarimą palikti nepakeistu.
Nutartis neskundžiama.