- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-28
- Bylos Nr.
- ATP-311-332/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 4-70-3-00682-2013-6
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Raimundas Jurgaitis
- Kategorijos
- 45.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Raimundas Jurgaitis teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal administracine tvarka nubausto G. J. skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013-04-29 nutarties, kuria G. J. skundas netenkintas ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo poskyrio specialisto 2013-02-14 nutarimas, kuriuo G. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau Lietuvos Respublikos ATPK) 131 straipsnio 3 dalį ir 131 straipsnio 4 dalį ir nubaustas 300 Lt dydžio bauda, paliktas nepakeistas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. J. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo poskyrio specialisto 2013-02-14 nutarimu buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 131 straipsnio 3 ir 4 dalį ir jam paskirta galutinė subendrinta nuobauda (Lietuvos Respublikos ATPK 33 str.) 300 Lt bauda už tai, kad jis 2012-09-08 16.44 val. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje, kelio (duomenys neskelbtini)19,13 km, vairuodamas dviratį pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau KET) 28, 66 ir 106 punktų reikalavimus, t. y. keisdamas važiavimo kryptį neįsitikino, kad tai daryti saugu, nepraleido iš paskos važiavusio ir jį lenkusio automobilio, dėl ko automobilio vairuotoja, vengdama susidūrimo, nuvažiavo nuo kelio ir apvirto. Eismo įvykio metu buvo apgadinta transporto priemonė (automobilis) ir nežymiai sutrikdyta automobilio vairuotojos bei keleivės sveikata.
2013-04-29 Šiaulių apylinkės teismas, išnagrinėjęs G. J. skundą dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo poskyrio specialisto 2013-02-14 nutarimo panaikinimo ir nustatęs, kad G. J. pažeidė KET 28, 66 ir 106 punktų reikalavimus, dėl šių pažeidimų įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nežymiai sutrikdyta R. B. ir A. J. sveikata bei apgadinta R. B. vairuojama transporto priemonė, G. J. skundą atmetė ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo poskyrio specialisto 2013-02-14 nutarimą paliko nepakeistą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu G. J. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013-04-29 nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti.
G. J. skunde nurodo, kad teismas byloje apklausė liudininkę E. G., tačiau jos parodymai buvo vertinami formaliai, „pritempimo principu“. Bylos nagrinėjimo metu liudininkė nepatvirtino ir neįvardijo byloje įrodinėtinų aplinkybių, todėl jos parodymai negalėjo būti vertinami kaip turintys įrodomąją reikšmę byloje, tačiau nepaisant to teismas rėmėsi jos parodymais, teiktais ikiteisminio tyrimo metu, nors liudininkė net ikiteisminio tyrimo metu negalėjo pasakyti, kur buvo automobilis važiuojamosios dalies atžvilgiu, taip pat kokiu atstumu buvo nuo dviratininko, nematė kad būtų rodomas posūkio signalas, stabdymo ženklų taip pat nematė ir jos pačios atstumas buvo pakankamai didelis nuo įvykio vietos. Apelianto nuomone, minėta liudininkė matė tik faktą, kad automobilis buvo nesuvaldytas ir nuvažiavęs nuo kelio apsivertė, tačiau esminių momentų, kurie lėmė tai, ji nepatvirtino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo metu. Todėl teismas neturėjo pagrindo vadovaujantis minėtos liudininkės parodymais ir konstatuoti, kad jie patvirtino, jog apeliantas persirikiuoti pradėjo tuo metu, kada nukentėjusioji buvo pradėjusi atlikti lenkimo manevrą jau būdama priešingoje kelio pusėje. Kuo remiantis teismas galėjo konstatuoti, jog nukentėjusioji buvo pradėjusi atlikti lenkimo manevrą, kuomet apeliantas pats pradėjo persirikiavimą, lieka neaišku ir ši aplinkybė byloje yra nepagrįsta ir patikimais įrodymais neįrodyta.
G. J. nurodo, kad teismas skundžiamu nutarimu teigia, jog jis (apeliantas) neturėjo pirmumo teisės, kadangi nukentėjusioji buvo pradėjusi lenkimo manevrą, todėl vadovaujantis KET 106 p. turėjo nesudaryti kliūties R. B. vairuojamam automobiliui, duoti jam kelią ir tik po to persirikiuoti į kitą eismo juostą. Taip pat skundžiamojoje nutartyje teigiama, kad vadovaujantis KET 28 p. jis (apeliantas) nebuvo atidus ir atsargus, nes prieš persirikiuodamas neįsitikino, jog iš paskos važiuojantis automobilis, atlikdamas lenkimo manevrą, jau išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, todėl sudarė automobiliui kliūtį, nors susidariusioje situacijoje privalėjo duoti šiam automobiliui kelią, kaip numatyta KET 106 p. Teismas konstatavo, jog apelianto parodymai, kad jis prieš persirikiuodamas pasižiūrėjo atgal, neatitinka nukentėjusiosios ir liudytojos parodymų, todėl tai vertino kaip gynybinę jo (apelianto) versiją. Apeliantas nurodo, kad su tokiomis teismo išvadomis negalima sutikti.
G. J. skunde nurodo, kad nagrinėjamu atveju KET 28 p. nebuvo pažeistas, nes važiuojant dviračiu visą laiką iki įvykio laikytasi KET reikalavimų, nebuvo pažeisti nei važiavimo važiuojama kelio dalimi reikalavimai, buvo laikomasi ir manevrų atlikimui keliamų taisyklių. Prieš persirikiuojant į kitą kelio pusę t.y. prieš atliekant posūkį, ištiestos kairės rankos signalu, rodant būsimą manevrą į kairę, prieš tai pažiūrėjus atgal buvo persirikiuota iš dešinės kelio pusės į kairę. Kadangi tokį signalizavimą nustato KET ir atsižvelgiant į tai, kad jis šio reikalavimo laikėsi, pagrindo teigti, jog kelyje nesielgta taip, jog nebūtų sukeltas pavojus kitiems eismo dalyviams nėra. Tačiau teismas netyrė fakto, kad tokiu atveju iš galo vykęs vairuotojas, matydamas būsimą persirikiavimo manevrą, turėjo leisti jį jam (apeliantui) atlikti ir lenkimo teisės tokiu atveju neturėjo, nepriklausomai nuo to, jog prieš jį buvusi transporto priemonė buvo dviratis, o ne automobilis.
Apelianto nuomone, neištirta ir KET 106 p. numatyta aplinkybė, kuria vadovaujantis reikia pažymėti, kad šis reikalavimas yra taikomas visiems eismo dalyviams. Todėl nors teismo buvo akcentuota, kad apeliantas, pakeitęs važiavimo kryptį, neįsitikino, jog tai daryti saugu, tačiau teismo nebuvo tiriama ir vertinama kaip šią pareigą atliko nukentėjusioji. T.y. ar ji prieš jos tariamai įvardintą lenkimo manevrą įvykdė visus KET reikalavimus - parodė posūkį, įvertino eismo sąlygas, pasirinko saugų greitį, ar nepradėjo lenkimo manevro, kuomet apeliantas jau buvo po įspėjamojo signalo parodymo, pradėjęs persirikiavimo manevrą ir ar atliko visas jai tenkančias pareigas, įsitikinant, jog jos atliekamas manevras bus saugus. Apeliantas pažymi, kad tik po jo persirikiavimo į kitą kelio pusę buvo pamatyta pravažiuojanti transporto priemonė, kuri buvo nesuvaldyta ant kelio, dėl ko nuo jo ir nuvažiavo, todėl neaišku, kokiu būdu objektyviai didesniu greičiu važiavusi transporto priemonė, lenkimo metu galėjo pravažiuoti vėliau pro jį (apeliantą), kuomet jis buvo pabaigęs persirikiavimą ir tik tuomet nuvažiuoti nuo kelio, galiausiai jo nekliudyti.
Šalies argumentai
G. J. nurodo, kad teismas nevertino nei objektyvaus matomumo klausimo, nei iš kokio posūkio išsuko nukentėjusioji, kad galėjo matyti apeliantą tik likus 20 metrų, kokia buvo jos greičio įtaka teisingam manevravimui ir kiek jos pačios veiksmai lėmė įvykį taip pat nebuvo įvertinta. Siekiant pašalinti tyrimo trūkumus teismo buvo prašoma skirti ekspertizę byloje, kurios rezultatai turėjo pašalinti minėtus trūkumus, tačiau teismas nemotyvuotai prašymo netenkino, teigdamas, kad byloje yra pakankamai duomenų, apibūdinančių įvykio aplinkybes bei jo susidarymo mechanizmą.
Apelianto teigimu, teismas neatkreipė dėmesio, kad pati nukentėjusioji keitė savo parodymus ir jie nesutampa su teiktais ikiteisminio tyrimo metu. Bylos nagrinėjimo metu buvo teigiama, kad nukentėjusioji važiavo ne greičiau nei 60 km/h (o ikiteisminio tyrimo metu įvardintas 70 km/h greitis), prieš lenkimo manevro atlikimą greitis buvo sumažintas iki 40 km/h, o dviratininkas buvęs pastebėtas prieš 40 metrų. Apelianto nuomone, klausiamas, kokiu greičiu važiavo nukentėjusioji liko neatsakytas, nors šios aplinkybės itin reikšmingos vertinant jo (apelianto) atsakomybės klausimą. Todėl teismas neturėjo pagrindo atsisakyti tenkinti prašymo dėl autotechninės ekspertizės skyrimo byloje. Ji kilus ginčui byloje tapo būtina ir reikalinga.
G. J. nurodo, kad teismas kaip vieną iš jo atsakomybę lemiančių aspektų nurodo ir KET 66 p. pažeidimą. KET 66 p., nustato, kad jeigu eismas intensyvus ir reikia pasukti į kairę, apsisukti ar pervažiuoti į kitą kelio pusę, dviračio vairuotojas turi nulipti ir kirsti važiuojamąją dalį vesdamas dviratį, nesudarydamas kliūties kitoms transporto priemonėms. Apelianto teigimu, bylos metu nebuvo įrodyta, kad įvykio metu eismas buvo intensyvus. Kadangi 2012-09-08 (duomenys neskelbtini) r. kelyje (duomenys neskelbtini) 19 km eismas iki įvykio nebuvo intensyvus ir paprastai joje jis toks nėra, todėl jam pareigos nulipti nuo dviračio ir jį vesti važiuojamąją kelio dalimi į kairę pusę nebuvo. Teismo motyvas, kad po įvykio sustojo kelios transporto priemonės padėti nukentėjusiajai eismo intensyvumo neįrodo, kadangi nėra nustatyta per kokį laikotarpį šios transporto priemonės sustojo, byloje nebuvo kviesti ir apklausti minėti asmenys, kurie padėjo nukentėjusiajai. Kelių transporto priemonių pravažiavimas keliu tam tikru laiko intervalu, dar negali tapti pagrindu konstatuoti eismo intensyvumo. Teismas rėmėsi tik žodiniais šalių paaiškinimais, tačiau visai netyrė, ar minėtoje vietovėje išties gyvena daug ar mažai gyventojų, kokios apimties judėjimas vyksta šiame kelyje panašiu metų ar paros laiku, kadangi eismo intensyvumo pagrindimo pareiga taip pat tenka atsakomybę taikančiam subjektui. Apelianto nuomone, įvertinus anksčiau nurodytas aplinkybes, teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl to, kad jis pažeidė KET 28, 66 ir 106 p. ir jo veika atitinka Lietuvos Respublikos ATPK 131 str. 3 ir 4 d.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į G. J. apeliacinį skundą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuras (toliau Šiaulių apskrities VPK KPB) prašo netenkinti G. J. apeliacinio skundo ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2013-04-29 nutartį. Nurodo, kad Šiaulių apylinkės teismas, nagrinėdamas G. J. administracinio teisės pažeidimo bylą, pasinaudojo visomis galimomis priemonėmis, kad būtų visapusiškai, pilnai ir objektyviai išnagrinėtos Kelių eismo taisyklių pažeidimo padarymo aplinkybės.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
G. J. pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos ATPK 131 str. 3 ir 4 d. numatytus administracinius teisės pažeidimus. Lietuvos Respublikos ATPK 131 str. 3 dalyje nustatyta, kad asmenų, vairuojančių dviračius, padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs kitų asmenų nežymų sveikatos sutrikdymą, užtraukia baudą nuo trijų šimtų iki penkių šimtų litų. Lietuvos Respublikos ATPK 131 str. 4 dalyje numatyta, kad asmenų, vairuojančių dviračius, padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs transporto priemonių, krovinių, kelių ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą nuo vieno šimto keturiasdešimties iki dviejų šimtų litų.
Apeliantas savo kaltę padarius jam inkriminuotus pažeidimus neigia, iš esmės teigdamas, jog eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas R. B. automobilis ir nežymiai sutrikdyta automobilio vairuotojos R. B. bei keleivės A. J. sveikata, kilo ne dėl jo, bet būtent dėl šio automobilio vairuotojos veiksmų.
Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, daro išvadą, kad apylinkės teismas nutartį priėmė nepažeisdamas minėtų reikalavimų. Teismas nutarime nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atsitinkančias išvadas. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su apylinkės teismo išvada dėl to, kad G. J. nebuvo atidus ir atsargus, prieš persirikiuodamas į kairę kelio pusę nuo dviračio nenulipo, neįsitikino, kad iš paskos važiuojantis automobilis, atlikdamas lenkimo manevrą, jau išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, kirto važiuojamąją kelio dalį dviračiu, prieš tai neįsitikinęs, kad tai daryti saugu, ir taip sudarė kliūtį lenkimo manevrą atliekančiam ir pirmumo teisę turėjusiam R. B. vairuojamam automobiliui, nors susidariusioje situacijoje privalėjo duoti šiam automobiliui kelią, šiais veiksmais G. J. pažeidė KET 28, 66 ir 106 punktų reikalavimus, ir dėl šių pažeidimų įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nežymiai sutrikdyta R. B. ir A. J. sveikata bei apgadinta R. B. vairuojama transporto priemonė. Tai, kad G. J. prieš persirikiuodamas į kairę kelio pusę nuo dviračio nenulipo, kirto važiuojamąją kelio dalį dviračiu, ir taip sudarė kliūtį lenkimo manevrą atliekančiam ir pirmumo teisę turėjusiam R. B. vairuojamam automobiliui, patvirtina nukentėjusiosios R. B. ir liudytojos E. G. parodymai apylinkės teismo posėdžio metu (42-44 b. l.), nukentėjusiosios R. B. parodymai ikiteisminio tyrimo metu (17, 18 b. l.), liudytojos E. G. parodymai ikiteisminio tyrimo metu (21, 22 b. l.). E. G. yra nešališka liudytoja, kuri važiavo iš paskos R. B. vairuojamam automobiliui ir tiesiogiai stebėjo eismo įvykį. Teismas pažymi, kad nėra jokio pagrindo netikėti nukentėjusiosios R. B. ir liudytojos E. G. duotais parodymais, kadangi jie siejasi tarpusavyje, esminėse detalėse sutampa, nukentėjusioji ir liudytoja iš esmės vienodai aiškina faktines bylos aplinkybes, todėl apylinkės teismas pagrįstai jais vadovavosi priimdamas skundžiamą nutartį. Atsižvelgiant į tai, kad administracinio teisės pažeidimo byla apylinkės teisme buvo nagrinėjama praėjus nemažam laiko tarpui, ir dėl to liudytoja E. G. pagrįstai nebeprisimena ir negali tiksliai nurodyti kai kurių byloje nagrinėjamo įvykio detalių, nedideli netikslumai, esantys šios liudytojos parodymuose, nevertintini kaip nesutapimai ar prieštaravimai.
Lietuvos Respublikos ATPK 131 str. 3 ir 4 d. įtvirtintų pažeidimų sudėtis yra materiali, todėl pirmiausia turi būti nustatomas priežastinis ryšys tarp KET pažeidimo (veikos) ir šioje dalyje numatytų padarinių. Priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymą (t. y. ar eismo dalyvio padarytas KET pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga) ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą (t. y. ar priežastinis ryšis yra dėsningas, ar atsitiktinis). Išanalizavus įvykio situaciją, matyti, kad jeigu analogiškoje situacijoje dviratininkas G. J. būtų laikęsis KET reikalavimų, eismo įvykio nebūtų. Todėl nėra jokio pagrindo abejoti tuo, kad po susidūrimo kilusius automobilio apgadinimus ir automobilio vairuotojos bei keleivės sveikatos sutrikdymus lėmė būtent G. J. neteisėti veiksmai, kurie buvo eismo įvykio metu kilusių pasekmių dėsninga priežastis.
G. J. nurodo, kad siekiant pašalinti kilusius neaiškumus, teismo buvo prašoma skirti ekspertizę byloje, tačiau ji nebuvo skirta. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nemažai techninio pobūdžio klausimų, reikšmingų teisiniam priežastinio ryšio vertinimui, išsprendžiama atliekant eismo įvykio ekspertizes, tačiau šiuo atveju eismo įvykio eigai (mechanizmui), eismo dalyvių veiksmams nustatyti ir įvertinti, pilnai pakako byloje esančių duomenų ir specialių žinių nereikėjo, todėl ekspertizė neskirta visiškai pagrįstai. Be to, priežastinis ryšys yra objektyvusis pažeidimo sudėties požymis, todėl jo įrodinėjimas yra teismo, o ne ekspertų kompetencija.
Taigi, byloje surinktų ir ištirtų įrodymų pagrindu buvo pagrįstai konstatuota, jog G. J. veikoje yra Lietuvos Respublikos ATPK 131 str. 3 ir 4 d. nustatytų administracinių teisės pažeidimų sudėtis, t. y. tai, kad būtent jo KET 28, 66 ir 106 punktų pažeidimai sąlygojo eismo įvykio, kuriuo metu buvo apgadintas automobilis ir nežymiai sutrikdyta automobilio vairuotojos ir keleivės sveikata, kilimą. Teismo vertinimu, G. J. apeliaciniame skunde pateikta įvykio versija, kad tik po jo persirikiavimo į kitą kelio pusę buvo pamatyta pravažiuojanti transporto priemonė, kuri buvo nesuvaldyta ant kelio, dėl ko nuo jo ir nuvažiavo, neatitinka byloje esančių įrodymų visumos. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad G. J. staiga kirto važiuojamąją kelio dalį dviračiu prieš pat automobilį, kuriam staigiai sustabdyti ir laiko, ir nuotolio jau nebuvo, todėl siekiant išvengti susidūrimo, automobilis nuvažiavo nuo kelio.
Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teismas daro išvadą, jog apylinkės teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (Lietuvos Respublikos ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (Lietuvos Respublikos ATPK 257 str.), išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens argumentus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, todėl Šiaulių apylinkės teismo 2013-04-29 nutartis teisėta ir pagrįsta, naikinti ar keisti ją skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
palikti Šiaulių apylinkės teismo 2013-04-29 nutartį nepakeistą ir G. J. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.