Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-820-190/2012

Teisėja Aušra Valinskienė Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00247-2011-8

2012 m. spalio 26 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistųjų L. V. bei V. Š. gynėjų apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendžio, kuriuo :

L. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) ir nubaustas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu, o būtent teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimu dviems metams šešiems mėnesiams.

V. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) ir nubaustas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu, o būtent teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimu dviems metams šešiems mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. V. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas, dirbdamas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 2 policijos komisariato (toliau - ir Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 PK) Nusikaltimų tyrimų skyriaus tyrėjo pareigose, laikotarpyje nuo 2011 m. vasario 18 d. 22.00 val. iki 2011 m. vasario 19 d. 5.00 val., būdamas Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 PK patalpose, esančiose adresu Algirdo g. 20, Vilniuje, privalėdamas pagal Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką arba kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką bei pranešti apie tai policijos įstaigai, įstatyme įtvirtintos pareigos nevykdė, iš tarnybinio mobiliojo ryšio telefono paskambino J. T. ir pakvietė J. T. atvykti į Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 PK, J. T. iš taboro važiuojant į Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 PK taksi automobiliu, kurį sustabdė policijos pareigūnai, turėdami tikslą patikrinti, ar J. T. su savimi turi narkotinių medžiagų, J. T. paskambinus ir perdavus telefoną vienam iš ją ketinusių tikrinti pareigūnų, pareigūnams nurodė atvežti J. T. tiesiai į Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 PK pas jį, ką policijos pareigūnai ir padarė, atvežę J. T. į Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 PK nuvedė J. T. į telefonu nurodytą kabinetą kabinete pasiteiravo, ar J. T. spėjo suvartoti įsigytas narkotines medžiagas, išgirdęs neigiamą atsakymą nesiėmė neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią nusikalstamos veikos darymui, po kurio laiko Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 PK patalpose už užmokestį - 50 Lt - du kartus naudojosi J. T. suteiktomis seksualinėmis paslaugomis, matydamas, jog J. T. iš rankinuko išsiėmė švirkštus, žinodamas jos ėjimo į tualetą esantį Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 PK patalpose, tikslą tai yra suvartoti tabore įsigytas ir iš taboro atsivežtas narkotines medžiagas, nesiėmė neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią nusikalstamos veikos darymui, kartu buvusiai V. G. iš Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 PK išvykus į taborą tikslu įsigyti narkotines medžiagas, nesiėmė neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią nusikalstamos veikos darymui, o priešingai - V. G. grįžus į Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 PK ir nuėjus į tualetą esantį Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 PK patalpose, pasiūlė J. T. nueiti pas tualete esančią V. G. ir paprašyti, jog ši pasidalintų tabore įsigytu heroinu, tvirtindamas, jog V. G. pasidalins su ja turimu heroinu, t.y. taip piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi L. V. akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą nesilaikyti galiojančių norminių aktų nustatytos tvarkos, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą sumenkino Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 PK Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo kaip valstybės įgalioto asmens autoritetą dėl ko buvo padaryta didelė žala valstybės interesams.

Taip L. V. padarė nusikaltimą, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija).

V. Š. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas, dirbdamas Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 PK Nusikaltimų tyrimų skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigose, laikotarpyje nuo 2011 m. vasario 18 d. 22.00 val. iki 2011 m. vasario 19 d. 5.00 val., būdamas Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 PK patalpose, esančiose adresu Algirdo g. 20, Vilniuje, privalėdamas pagal Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką arba kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką bei pranešti apie tai policijos įstaigai, įstatyme įtvirtintos pareigos nevykdė, iš tarnybinio mobiliojo ryšio telefono paskambino V. G., prisistatė „operu iš Krasnuchos“, pakvietė V. G. atvykti į Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 PK ir Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 PK patalpose už užmokestį - 50 Lt - naudojosi V. G. suteiktomis seksualinėmis paslaugomis, žinodamas, jog V. G. iš Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 PK vyksta į taborą tikslu įsigyti narkotines medžiagas, nesiėmė neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią nusikalstamos veikos darymui, o priešingai - iš tarnybinio mobiliojo ryšio telefono skambino V. G. ir teiravosi, ar V. G. jau suvartojo įsigytas narkotines medžiagas, antrą kartą pasikvietė V. G. atvykti į Vilniaus apskrities Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 PK, pažadėdamas leisti V. G. tabore įsigytas narkotines medžiagas suvartoti Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 PK patalpose esančiame tualete, perspėjo V. G., jog ši būtų atsargi ir esant reikalui kreiptųsi į jį, V. G. antrą kartą atvykus į Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 PK leido V. G. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 PK patalpose esančiame tualete suvartoti V. G. iš taboro atsivežtą narkotinę medžiagą - heroiną, paprašė V. G. turimą narkotinę medžiagą - heroiną - pasidalinti su kabinete buvusia mergina vardu Karina - J. T., t. y. taip piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi V. Š. akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą nesilaikyti galiojančių norminių aktų, nustatytos tvarkos, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 PK Nusikaltimų tyrimų skyriaus vyresniojo tyrėjo kaip valstybės įgalioto asmens autoritetą, dėl ko buvo padaryta didelė žala valstybės interesams.

Taip V. Š. padarė nusikaltimą, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija).

Minėtų liudytojų parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai, o būtent 2011-02-18 - 2011-02-19 fiksuoti telefoniniai pokalbiai tarp V. Š. ir V. G., kurių turinys atitiko liudytojos V. G. parodymus.

Kaltinamojo L. V. naudojamo mobilaus ryšio abonentinio numerio išklotinėse yra fiksuoti pokalbiai su J. T. naudojamu abonentiniu numeriu 2011 m. vasario 18 d. 21.39, 22.44 val. ir 2011 m. vasario 19 d. 00.10, 00.19 val., taip pat siųstos/gautos sms žinutės 2011 m. vasario 18 d. 23.29, 23.30 val., 2011 m. vasario 19 d. 00.09, 00.18 val. Šie duomenys, anot teismo, atitinka minėtų liudytojų parodymuose įvardytas faktines aplinkybes. Jas iš dalies atitinka ir kaltinamojo L. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui ikiteisminio tyrimo metu.

Pirmosios instancijos teismas kaltinamųjų parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu, nevertino kaip patikimus įrodymus ir jais nesirėmė. Be to teismas, pasisakydamas apie kaltinamųjų iškeltą versiją dėl liudytojų J. T. ir V. G. atvykimo 2 PK tikslo (teikti operatyvinio pobūdžio informaciją bei atlikti kitus su kaltinamųjų tarnybinių pareigų vykdymu sietinus veiksmus), taip pat pasisakydamas dėl liudytojos V. G. parodymų apie raštelio (t. 2, b. 1. 128) surašymą ir pateikimą V. Š., pažymėjo, kad aplinkybės, kokiomis temomis buvo bendraujama su atvykusiomis liudytojomis, nagrinėjamu atveju esminės reikšmės neturi, nes net ir operatyvinio pobūdžio informacijos teikimas negali pateisinti byloje esančių įrodymų pagrindu nustatytų tolimesnių kaltinamųjų veiksmų.

Skundžiamame nuosprendyje teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais bei pateikta jų analize, padarė išvadą, jog yra nustatytoms visos kaltinime įvardytos faktinės aplinkybės.

L. V., pripažintam kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 228 str. L d. (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija), paskirti bausmę - 70 MGL (9100 Lt) dydžio baudą.

V. Š., pripažintam kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 228 str. 1 d. (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija), paskirti bausmę - 70 MGL (9100 Lt) dydžio baudą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teismas, prokuroro teigimu, nepagrįstai paskyrė bausmę - teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimą, kai tokia bausmė 2011-06-21 įstatymu Nr. XI-1472, įsigaliojusiu 2011-07-05, buvo panaikinta. Tuo pačiu įstatymu baudžiamajame kodekse teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas buvo įvardintas kaip baudžiamojo poveikio priemonė ir ji reglamentuota LR BK 67 str.

2011 m. birželio 21 d. įstatymu Nr. XI-1474 buvo pakeistas bausmių vykdymo kodekso 18 straipsnis ir panaikintas VII skyrius, t.y. buvo pakeistos ir panaikintos bausmių vykdymo kodekso nuostatos, reglamentavusius bausmės - teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo - vykdymo tvarką.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui skundžiamu nuosprendžiu nuteistiesiems L. V. ir V. Š. paskyrus bausmę - teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimą -, kuri baudžiamajame kodekse yra panaikinta ir kurios vykdymo reglamentavimas yra panaikintas ir bausmių vykdymo kodekse, neabejotinai buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso kodekso pažeidimas, nes nusikalstamą veiką padaręs asmuo nebus teisingai nubaustas.

Prokuroras nurodo, jog LR BK 228 straipsnio 1 dalyje (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) yra numatytos kaip alternatyvios šios bausmės: teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas, bauda, areštas, laisvės atėmimas iki ketverių metų.

Skunde teigiama, kad teismas, atmetęs prokuroro baigiamojoje kalboje nurodytus motyvus, kodėl pirmą kartą teisiamiems asmenims už apysunkį tyčinį nusikaltimą turėtų būti skiriama laisvės atėmimo bausmė, privalėjo parinkti vieną iš alternatyvių bausmių - baudą, o jos dydį nustatyti pagal nuosprendyje nurodytas aplinkybes, apibūdinančias padarytą nusikalstamą veiką, kaltinamųjų asmenybes, jų socialinę padėtį, bei vadovaudamasis BK 55 straipsnio nuostatomis.

Apelianto nuomone, nei liudytojų parodymai, nei kita bylos medžiaga neleidžia neginčijamai teigti, kad L. V. padarė jam inkriminuojamus nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalyje (2007- 06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija), todėl apkaltinamasis nuosprendis priimtas jo atžvilgiu yra nepagrįstas ir turi būti panaikintas.

Pirmosios instancijos teismo teiginys, jog tai, kad kai kurias aplinkybes liudytojos nurodė skirtingai, tačiau minėtos detalės esminės reikšmės nagrinėjamai bylai neturi, todėl tai teismui abejonių liudytojų parodymų patikimumu ir tikrumu nesukėlė, gynėjo teigimu, vertintinas kritiškai. Liudytoja V. G., apklausta teisminiame posėdyje, parodė, kad pirmą kartą atvykus į Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 PK ji buvo nuvesta į kabinetą, esantį antrame aukšte. Ten buvo vartojami alkoholiniai gėrimai. Lytines paslaugas V. Š. ji neva suteikė kitame kabinete antrajame aukšte, kuris yra šalia kabineto su balkonu. Grįžus iš taboro ji buvo nuvesta į minėtą kabinetą su balkonu, šalia kurio buvo kabinetas, kuriame ji neva lytiškai santykiavo su V. Š. prieš išvykstant į taborą. Tame kabinete be vyriškių buvo mergina vardu Julija. Ten buvo vartojami alkoholiniai gėrimai tik jau iš kito, 1 litro talpos degtinės butelio. Dar daugiau. Išvažiavus L. V. ir V. Š., J. T. neva jai pasakė, jog turėjo lytinių santykių su L. V. tame pačiame kabinete, kur turėjo santykių V. G. su V. Š.. Remiantis bylos medžiaga nėra nustatyta, kad J. T. žinojo, kokiame tiksliai kabinete V. G. neva teikė seksualines V. Š.. Be to, V. G. parodė, kad seksualinės paslaugos V. Š. buvo suteiktos iki jai išvykstant į taborą.

Liudytoja J. T., 2011 m. birželio 15 d. apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo parodė, kad 2011 vasario mėnesį vakare patruliai ją pristatė į Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 PK ir nuvedė į L. V. kabinetą, kuriame ji buvusi anksčiau. Prie jos niekas alkoholinių gėrimų nevartojo. Praėjus pusvalandžiui ji kitame kabinete suteikė L. V. seksualines paslaugas. Po seksualinių paslaugų suteikimo ji Vilniaus 2 PK tualete suvartojo su savimi turėtą heroiną. Po kurio laiko, kai grįžo iš tualeto, į kabinetą įėjo Vika. Vika sėdėjo kartu, o po to išvyko į taborą. Prieš išvažiuodama ji suteikė seksualines paslaugas Donatui (V. Š.). Kai Vika grįžo po 40 minučių, jos tualete suvartojo pastarosios atsivežtus narkotikus, o po to J. T. suteikė seksualines paslaugas L. V..

Liudytojų V. G. ir J. T. parodymuose yra esminiai prieštaravimai ir nesutapimai, kurie ikiteisminio tyrimo metu ir teisme pašalinti nebuvo.

Akivaizdu, kad tarp liudytojų V. G. parodymų buvo esminiai prieštaravimai, kurių pirmosios instancijos teismas nepašalino. Liudytoja V. G. parodė, kad J. T. ji pamatė tik grįžusi iš taboro, o liudytoja J. T. parodė, kad V. G. į taborą išvažiavo jau esant jai, J. T..

Atkreiptinas ypatingas dėmesys į tai, kiek kartų buvo atliekamas su liudytoja V. G. asmens atpažinimas pagal jo nuotrauką, iki ji pagaliau atpažino L. V.. Tyrėjų ir prokurorų atkaklumas neatmeta tikimybės apie norą bet kokiais būdais įrodyti L. V. kaltę.

Tokie pat prieštaravimai egzistuoja tarp liudytojų V. G. ir J. T. parodymų dėl narkotikų vartojimo Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 PK tualete. Liudytoja V. G., apklausta teisiamajame posėdyje, nurodė, kad kai ji grįžo į 2 PK iš taboro, rado su vyrais J. T.. Po kiek laiko V. G. „ nuėjo į į antrajame aukšte esantį tualetą, pasiėmė švirkštą, kuris buvo įdėkle, viską, bet pamiršo žiebtuvėlį. Tada grįžo į tą pačią patalpą, kur visi buvo, paėmė nuo stalo žiebtuvėlį. Jos paklausė, kam jo reikia. Ji atsakė, kad vartos heroiną. Tai girdėjo visi buvę patalpoje. Vytenis jos paklausė, ar ji pasidalins narkotikus su Julija. Atsakė, kad pasidalins, ir jos abi nuėjo į tualetą, kur ir suvartojo narkotikus“.

J. T. apklausta 2011 m. birželio 15 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad „po 40 minučių Vika grįžo, atsivežė heroino. Vika nuėjo į tualetą suvartoti narkotikų. Liudvikas sakė paprašyti jos pusę ir ji duos. Tą pokalbį girdėjo Eimantas, Donatas. Vika pasidalino narkotikais“.

Vadinasi, pagal V. G. parodymu, pasidalinti su J. T. narkotikais jos prašė V. Š., girdint kitiems patalpoje buvusiems asmenims, ir į tualetą V. G. vartoti narkotikų išėjo kartu su J. T., o pagal J. T. parodymus, V. G. iš patalpos į tualetą išėjo viena, ir tik po to L. V. pasiūlė J. T. nueiti į tualetą ir paprašyti V. G. pasidalinti narkotikais. Nuteistojo gynėjo teigimu, tokie prieštaravimai liudytojų parodymuose yra esminiai ir svarbūs, ir teismas privalėjo imtis visų priemonių, kad juos pašalinti.

Motyvuojamoji dalis

Dėl V. Š. inkriminuojamos veikos

Gynėjas pažymi, jog iš nuosprendyje perrašyto kaltinimo galima suprasti, kad V. Š. kaip asmuo, turintys valstybės tarnautojo įgaliojimus, buvo kaltinamas ir nuteistas tiek dėl vienintelio ir konkretaus teisės akto - Policijos įstatymo 21 str. 1 d. 2 p. - nustatytų pareigų nevykdymo, t.y. savo teisių, pareigų ar įgaliojimų nepanaudojimo priešingai tarnybos interesams (neveikimas), tiek dėl savo teisių, pareigų ai įgaliojimų panaudojimo priešingai tarnybos interesams (veikimas).

Kadangi nei kaltinime, nei nuosprendyje nekonkretizuota, kokių konkrečiai pareigų V. Š. nevykdė, pagal aprašytas faktines aplinkybes darytina išvada, kad jis nevykdė tokių savo pareigų: (1) nesiėmė neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią nusikalstamos veikos darymui, t.y. nesukliudė V. G. tabore įsigyti narkotinių medžiagų ir jas suvartoti komisariato patalpose, (2) dėl minėtos nusikalstamos veikos jos nesulaikė, (3) apie minėtą nusikalstamą veiką nepranešė policijai. Tai, kad V. Š. buvo inkriminuotas būtent toks kaltinimas, t.y. minėtų nustatytų pareigų nevykdymas, teismas patikslino ir patvirtino nuosprendžio 18 ir 19 lapuose.

Tuo pačiu teismas nuosprendyje perrašė ir nuteisė V. Š. už kaltinime nurodytas jam inkriminuojamas aktyviais veiksmais padarytas veikas: (1) V. G. pakvietimą į PK patalpas, (2) naudojimąsi jos seksualinėmis paslaugomis už atlygį, (3) perspėjimą jai būti atsargiai, (4) pažadėjimą leisti suvartoti narkotines medžiagas komisariato patalpose, (5) paprašymą pasidalinti narkotinėmis medžiagomis su kita mergina. Pažymėtina, kad minėtos kaltinime inkriminuotos ir nuosprendyje aprašytos V. Š. aktyviais veiksmais atliktos veikos nei kaltinamajame akte, nei nuosprendyje ne tik kad nebuvo teisiškai kvalifikuotos, t.y. nebuvo paminėtas joks teisės aktas ar jame nurodytos konkrečios pareigos ar įgaliojimai, kuriuos V. Š. neva naudojo priešingai tarnybos interesams, tačiau ir nebuvo nurodytas koks nors šių veiksmų ryšys su V. Š. tarnybine padėtimi ir jo turimais įgaliojimais, apsiribojant bendro pobūdžio samprotavimais. Taigi, šioje nuosprendžio dalyje V. Š. nuteistas už veikas kurios nebuvo teisiškai kvalifikuotos, ir galėtų būti vertinamos tik moraliniu (etikos) aspektu.

Skunde pažymima, jog vertinant minėtus V. Š. veiksmus, bendraujant su V. G., už kuriuos jis yra nuteistas, byloje nėra jokių duomenų nei apie neteisėtą jo įgaliojimų naudojimą, grasinimą, bauginimą, smurtą ar prievartą V. G. atžvilgiu, nei apie kokį nors kitokį jos teisių pažeidimą ar suvaržymą, t.y. iš esmės nenurodyti jokie piktnaudžiavimo požymiai.

Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad kaltinime ir nuosprendyje aprašytais aktyviais veiksmais, bendraudamas su V. G., V. Š. nepiktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir nepadarė jam inkriminuojamo nusikaltimo, todėl šioje nuosprendžio dalyje jis išteisintinas, nesant nusikaltimo sudėties.

Dėl V. Š. kaltės

V. Š. buvo kaltinamas ir nuteistas už tai, kad „nesiėmė neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią nusikalstamos veikos darymui“, tačiau pati veika konkrečiai neįvardinta. Analizuojant ir vertinanl V. Š. tarnybinių pareigų nevykdymą, t.y. neveikimą, už kurį jis nuteistas, darytina neabejotina išvada, kad pagal faktines bylos aplinkybes V. G. įsigytas ir jos pačios suvartotas narkotikų kiekis galėtų būti vertinamas ne kaip nusikaltimas, bet tik kaip administracinis teisės pažeidimas, t.y. neteisėtas narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimas ar laikymas nedideliais kiekiais be tikslo parduoti ar kitaip platinti, o taip pat kaip tokių medžiagų vartojimas be gydytojo paskyrimo (ATPK 44 str. 1 ir 2 dalys). Iš bylos duomenų matyti, kad dėl minėtos V. G. veikos prokuratūra nerado reikalo spręsti klausimo dėl baudžiamosios bylos iškėlimo, jai taip pat neiškelta netgi administracinė byla. Tai reiškia, kad nuosprendyje minėta V. G. veika nepagrįstai įvardinta kaip nusikalstama, kuriai neva neužkirto kelio V. Š., nes jis tokios pareigos neturėjo, ir už tai nepagrįstai buvo nuteistas. Logiškai mąstant, ne tik V. Š., tačiau ir bet koks policijos pareigūnas, iš narkotikus vartojančio asmens telefonu sužinojęs apie jo ketinimą įsigyti eilinę narkotikų dozę savo vartojimui, nepuls užkirsti kelio tokiam nedideliam pažeidimui, nes neturint konkrečių duomenų apie įsigijimo vietą ir laiką, realiai to padaryti neįmanoma. Pažymėtina ir tai, kad V. Š. neturėjo jokių realių galimybių sutrukdyti V. G. suvartoti turimas narkotines medžiagas, nes, išskyrus jos pačios aiškinimą, jis neturėjo kitos patikrintos informacijos apie tai, kad V. G. iš tikrųjų tabore įsigijo narkotinių medžiagų, be to, V. Š. niekaip negalėjo sukontroliuoti, ką V. G. veikia tualete. Tai reiškia, kad pareigūno V. Š. neveikime, nesukliudant V. G. tabore įsigyti narkotinių medžiagų ir jas suvartoti policijos komisariate, nėra jokios kaltės, nes jis neturėjo tokios pareigos ir objektyviai sukliudyti šiam V. G. ketinimui negalėjo.

V. Š. tiek parengtinio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai aiškino, kad jam inkriminuoto nusikaltimo metu bendravo su V. G., kuri jam iš anksčiau buvo žinoma kaip su policija bendradarbiaujantis ir teikiantis informaciją apie narkotikų platintojus asmuo, siekdamas gauti iš jos atitinkamų duomenų. Patvirtindamas savo teiginius, V. Š. paprašė prijungti prie bylos minėtu laiku V. G. rašytą lapelį su narkotinių medžiagų platintojų duomenimis. Ta aplinkybė, kad bendravimas su V. G. vyko ne įprastiniu darbo laiku, o naktį, iš esmės yra baudžiamąsias bylas tiriančių pareigūnų kasdienybė, siekiant nepažeisti bylų tyrimo terminų. Minėtą aplinkybę patvirtino ir byloje apklausti V. Š. kolegos ir tiesioginis viršininkas A. K.. Vertinant V. Š. pokalbius su V. G. minėtame kontekste, pažymėtina, kad iš esmės nepaneigtas jo aiškinimas, jog V. G. jam ir anksčiau yra teikusi informaciją apie nusikalstamų gaujų daromus nusikaltimus ir narkotinių medžiagų platinimą, kuri jam reikalinga rezonansinių bylų tyrime, todėl V. Š., siekdamas parodyti tariamą draugiškumą ir įkalbėti V. G. atvykti į komisariatą bei gauti iš jos bylų tyrimui reikalingos informacijos, kalbėjo su ja atitinkamam socialiniam gyventojų sluoksniui priimtinu ir būdingu žargonu, įspėjo dėl atsargumo priemonių, žadėjo leisti įsidurti komisariato patalpose, nes kitokio teisėto būdo nei atvesdinti ar sulaikyti V. G., nei priversti ją teikti reikalingą informaciją V. Š. neturėjo. Šių pokalbių turinio ir juose išsakytų teiginių negalima vertinti teisingumo ir tikrumo aspektu, nes V. Š. tokią pokalbio taktiką pasirinko sąmoningai, siekdamas tarnybinių pareigų atlikimui reikšmingų tikslų, bet nesuteikdamas realios reikšmės savo žodžiams ir neketindamas pasakytų teiginių realiai įgyvendinti, t.y. kontroliuoti, ar V. G. iš tikrųjų įsigijo tabore eilinę dozę narkotinių medžiagų ir kada ji ketina ją suvartoti. Nagrinėjamu atveju galima svarstyti ir vertinti tik tai, ar V. Š. tokiu elgesiu nepažeidė policijos pareigūnų elgesio kodekso nuostatų.

Dėl įrodymų vertinimo

V. Š. gynėjas pažymi, jog teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį V. Š., byloje esant kardinaliai prieštaringiems įrodymams, iš esmės pasirėmė tik liudytojos V. G. ir iš dalies liudytojos J. T. parodymais. Nors teismas konstatavo, kad V. Š. ir L. V., būdami policijos pareigūnai, buvo atlikę tam tikrus procesinius veiksmus V. G. artimų asmenų - D. S. ir A. R. - atžvilgiu, dėl ko pastarieji ne kartą buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, taip pat nagrinėjamų įvykių išvakarėse V. Š. buvo atlikęs kratą pas J. T., teismas iš esmės nepagrįstai atmetė kaip netikėtiną V. G. ir J. T. keršto versiją ir patikėjo minėtų liudytojų paaiškinimais, o kaltinamųjų paaiškinimus teisme įvertino kaip keliančius abejonių vien todėl, kad minėtos liudytojos, užsiimančios prostitucija ir vartojančios narkotikus, buvo pakviestos į policijos komisariatą ne darbo metu, vėlai vakare, ir čia prabuvo keletą valandų. Būtent minėta aplinkybė, t.y. kad V. G. ir J. T. ne tik eilę metų verčiasi prostitucija ir vartoja narkotikus, bet ir pačios yra ne kartą patrauktos atsakomybėn, duoda realų pagrindą suabejoti jų duotais parodymais. V. G. neatvyko į pirmuosius teismo posėdžius, pagal teismui žinomas jos gyvenamąsias vietas policijai nepavyko jos surasti ir atvesdinti į teismą, o J. T. apskritai neatvyko liudyti į teismą, kas taip pat apibūdina tam tikras jų moralines savybes ir nuostatas tiesos atskleidimo aspektu. Gynėjas atkreipia dėmesį, jog V. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdyje duoti parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs, nemažą dalį bylai reikšmingų aplinkybių ji aiškina kitaip, nei J. T..

Nuteistojo V. Š. gynėjas atkreipia dėmesį, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad V. G. 2012-04-11 teismo posėdyje davė paaiškinimus, galimai būdama paveikta narkotinių medžiagų, t.y. esant pagrįstų ir teismui pareikštų proceso dalyvių abejonių dėl jos fizinės ir psichinės būsenos bei gebėjimo tinkamai suvokti aplinką, tačiau teismas nepatenkino kaltinamųjų gynėjų prašymo įsitikinti liudytojos veiksnumu.

Be to, byloje apskritai nėra nustatyta visa eilė svarbių faktinių aplinkybių: tiksli veikos vieta ir laikas; ar V. G. iš tikrųjų įsigijo kaltinime nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje narkotinių medžiagų, kokios tai buvo medžiagos, kada ir kur ji jas suvartojo ir kt.

Vertinant minėtų liudytojų paaiškinimų patikimumą, anot gynėjo, pažymėtinas ir prokuratūros vaidmuo šioje byloje. Nuteistasis V. Š. ikiteisminio tyrimo metu 2011-12-29 buvo parašęs Generaliniam prokurorui skundą, kuriame detaliai išdėstė ir pagrindė baudžiamojoje byloje padarytus pažeidimus ir bylos tyrimo trūkumus, tačiau skundas buvo nukreiptas Vilniaus apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokurorui R. M., kuris kontroliavo šios baudžiamosios bylos ikiteisminį tyrimą ir dalyvavo pirmuose teisiamuosiuose posėdžiuose, t.y. turėjo akivaizdų suinteresuotumą bylos baigtimi, todėl, savaime suprantama, skunde nurodytų duomenų apskritai netikrino ir jį atmetė.

Pažymėtina ir tai, kad, nors abiems nuteistiesiems buvo pareikšti identiški kaltinimai, tačiau parengtinio tyrimo metu V. Š. buvo uždarytas į areštinę, L. V. nebuvo, nes davė kaltinimui palankius parodymus, o teismo posėdžio metu pats bylos tyrėjas R. J. patvirtino, kad „užvedė ant kelio“ L. V.. Be to, nors byloje yra duomenų, kad kaltinime nurodytu laiku su kaltinamaisiais dalyvavo pasisėdėjime policijos pareigūnas D. B., prokuratūra jam neinkriminavo jokių kaltinimų. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pagrindinei šios bylos liudytojai V. G. narkotikų platinimo byloje buvo pareikšti įtarimai dėl sunkių nusikaltimų padarymo pagal BK 249 str. 2 d., 25 str. 4 d., 260 str. 3 d. ir realiai grėsė ilgi laisvės atėmimo metai. Tačiau V. G. davus kaltinimui naudingus parodymus šioje byloje 2011-04-28 ir atlikus atpažinimus pagal nuotraukas, 2011-05-24, t.y. nepraėjus ir mėnesiui laiko, ta pati prokurorė A. P. atleido V. G. nuo baudžiamosios atskomybės minėtoje narkotikų platinimo byloje.

Pažymėtina, kad V. Š., kaip ir kitas nuteistas policijos pareigūnas, charakterizuojamas itin gerai, kaip stropus, principingas, darbštus, reiklus ir iniciatyvus pareigūnas. Byloje nėra jokių duomenų, duodančių pagrindo abejoti V. Š. moralinėmis savybėmis ir teigiamu įvaizdžiu.

V. Š., būdamas įsitikinęs savo nekaltumu ir siekdamas padėti nustatyti tiesą, 2011-08-17 kreipėsi su tarnybiniu pranešimu į Policijos generalinį komisarą, detaliai nurodydamas minėtos nakties įvykius ir prašydamas atlikti jo operatyvinės veiklos patikrinimą bei veiksmų vertinimą. Minėtas tarnybinis pranešimas buvo perduotas Policijos departamento imuniteto tarnybai ir, matomai, neradus jokių pažeidimų, liko neatsakytas iki šiol.

Teismo posėdyje nuteistieji L. V. ir V. Š. bei jų gynėjai prašė jų skundus tenkinti, o prokuroro – atmesti. Prokuroras prašė Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro skundą tenkinti, nuteistųjų L. V. ir V. Š. gynėjų – atmesti.

Nuteistųjų L. V. ir V. Š. gynėjų bei Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs L. V. bei V. Š. kaltę įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d., teisingai ištyrė visus byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų, išsamiai išanalizavo tiek kaltinamųjų, tiek liudytojų parodymus, palygino juos tarpusavyje, taip pat išanalizavo kitą byloje surinktą medžiagą, nurodė, kuriais byloje surinktais duomenimis vadovaujasi, nustatė bylos aplinkybes, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių bei baudžiamojo įstatymo taikymo. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistųjų kaltės pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Vien tai, kad nuteistųjų gynėjai apeliaciniuose skunduose nesutinka su nuosprendyje padarytomis išvadomis, savaip interpretuodami byloje surinktus įrodymus, nėra pagrindas teigti apie nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.

Kaip matyti iš skundžiamojo nuosprendžio, teismas pripažindamas L. V. ir V. Š. kaltais, vadovavosi liudytojų V. G. teisme duotais bei J. T. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, liudytojų R. J., V. P., kitų liudytojų parodymais, taip pat elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo bei kaupimo protokolu, mobiliojo ryšio išklotinėse užfiksuotais duomenimis, L. V. prisipažinimu iš dalies ikiteisminiame tyrime, asmens parodymo atpažinti pagal fotonuotrauką protokolais bei kita byloje esančia medžiaga.

Nors, kaip teigiama nuteisatųjų gynėju apeliacinuose skunduose, liudytojomis apklaustų duotuose V. G. ir J. T. parodymuose apie L. V. ir V. Š. inkriminuotą nusiklastamą veiką yra netikslumų, tačiau jie, kolegijos vertinimu, nėra esminiai bei nepaneigia nuteistųjų kaltės. Pažymėtina, jog minėtos liudytojos patvirtino, jog į Vilniaus miesto 2 PK patalpas atvyko kaltinamųjų kvietimu, ten teikė jiems seksualines paslaugas, bei jiems žinant komisariato patalpose esančiame tualete V. G. pasidalino su J. T. turima narkotine medžiaga – heroinu. Pažymėtina, jog nuo įvykio iki jų apklausų buvo praėjęs pakankamai ilgas laiko tarpas, todėl kai kurių aplinkybių liudytojos galėjo ir tiksliai neatsiminti, sąžiningai klysti. Įvertinus tai, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta jokių duomenų apie tai, jog liudytojos būtų turėję motyvą apkalbėti policijos pareigūnus ar joms būtų daromas spaudimas, teisėjų kolegija neabejoja šių liudytojų parodymų teisingumu ir objektyvumu, nes jie atitinka kitus byloje surinktus įrodymus. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog V. G. atpažinimo metu buvo pateiktos pakankamai panašios A. R. ir L. V. nuotraukos, be to, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad ji A. R. atpažino kaip labai panašų į jos parodymuose įvardijamą „čečėną“, tačiau kito atpažinimo metu kaip „čečėną“ L. V. ji atpažino kategoriškai. Pabrėžtina, kad duomenų, jog asmens parodymo atpažinimas pagal juo nuotrauką buvo organizuojamos nesilaikant Lietuvos Respublikos BPK 192 str. nuostatų, nėra.

Todėl kolegija, įvertinusi įrodymų visetą, daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas neturėjo pagrindo netikėti minėtų liudytojų parodymais. Jų parodymų vertinimą, kaip patikimą įrodymų šaltinį patvirtina ir kiti objektyvūs bylos įrodymai: liudytojo R. J. parodymai, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo bei kaupimo protokolas, mobiliojo ryšio išklotinėse užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, jog V. Š. kvietė V. G. atvykti į tarnybines komisariato patalpas ir patikino leisiąs suvartoti narkotines medžiagas tualete („įsidurti“), todėl pagrįstai jais rėmėsi, grįsdamas L. V. ir V. Š. kaltę dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Pažymėtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu L. V. iš dalies pripažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką bei prašė atleisti jį nuo atsakomybės pagal laidavimą, jo parodymai tiek prokurorei, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui buvo nuoseklūs, todėl teismas šiais jio parodymais rėmėsi kaip teisėtai surinktais, ištirtais bei patikimais, nes nepasitvirtino jo teisme nurodyta aplinkybė, jog ikiteisminio tyrimo metu jo apklausos buvo daromos pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, t.y. darant spaudimą prisipažinti.

V. Š. gynėjo skunde pateikta versija, jog jam inkriminuoto nusikaltimo metu šis nuteistasis bendravo su V. G., kuri jam iš anksčiau buvo žinoma kaip su policija bendradarbiaujantis ir teikiantis informaciją apie narkotikų platintojus asmuo, siekdamas gauti iš jos atitinkamų duomenų, niekuo nepagrįsta, nes jokia informacija procesiniuose dokumentuose įforminta nebuvo.

Nuteistųjų gynėjų apeliacinių skundų argumentas, jog teisiamajame posėdyje nebuvo apklausta J. T. taip pat nesuteikia pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes iš teisiamojo pasėdžių protokolų (t. 4, b.l. 60-94) matyti, kad tiek abu kaltianamieji, tiek jų gynėjai, neatvykus šiai liudytojai į posėdį, prašė jos nekviesti, o pagarsinti ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus bei pažymėjo, jog klausimų jai neturi. Dėl aptartų priežasčių, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad J. T. apklausos pas ikiteismini tyrimo teisėją metu duoti parodymai laikytini įrodymais Lietuvos Respublikos BK 20 str. prasme.

Taigi, aukščiau paminėti įrodymai patvirtina, kad L. V. ir V. Š., būdami policijos pareigūnai ir supažindinti su visais įstatymais, kuriuos privalo laikytis policijos pareigūnas, pažeidė kaltinime minėto Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 str. 1 d. 2 p., kuriame nustatyta pareiga policijos pareigūnams imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką bei pranešti apie tai policijos įstaigai, reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo išvadai, kad nuteistieji tokiu savo elgesiu diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino valstybinės institucijos – Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 PK Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo kaip valstybės įgalioto asmens autoritetą, dėl ko didelės žalos patyrė valstybė. Šie pareigūnai suprato, kad tokiais savo veiksmais diskredituoja tarnybą ir Lietuvos Respublikos valstybę, kad daro ne darbo drausmės pažeidimus, o nusikaltimus, ir už tai privalo atsakyti įstatymo nustatyta tvarka.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, naikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendį dėl nuteistųjų gynėjų skunduose nurodytų motyvų ir L. V. bei V. Š. išteisinti nėra įstatyminio pagrindo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 3 straipsnio nuostatomis, veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, išskyrus atvejus, kai po nusikalstamos veikos padarymo priimamas kokiu nors būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas.

L. V. ir V. Š. inkriminuotą nusikaltimą padarė 2011 m. vasario 18-19 d., galiojant 2007-06-28 įstatymu Nr. X-1233 patvirtintai Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d. redakcijai, kurios sankcijoje buvo numatytos keturios alternatyvios bausmės, t.y. teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas, bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki ketverių metų.

2011 m. birželio 21 d. įstatymu Nr. XI-1472, įsigaliojusiu 2011-07-05 (V.Ž. 2011-07-05 Nr. 81-3959), buvo panaikinta teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmė, be to, sugriežtinta laisvės atėmimo bausmė nuo ketverių iki penkerių metų. Taigi, šis baudžiamasis įstatymas yra griežtesnis už prieš tai galiojusį. Esant šioms aplinkybėms, L. V. ir V. Š., atvirkščiai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, taikytina Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d. redakcija, galiojusi nusikalstamos veikos padarymo metu, nes jos sankcijoje yra numatyta švelnesnė bausmė.

Apeliacinė instancija sutinka su apylinkės teismo paskirtos bausmės rūšimi – teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu, nes ji atitinka padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį bei nuteistųjų asmenybes.

Dėl nurodyto motyvo Vilniaus apygardos prokuratūros apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistųjų L. V. ir V. Š. gynėjų apeliacinius skundus atmesti.