Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, Ik-893-95/2011

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2011-01-12
Bylos Nr.: Ik-893-95/2011
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02878-2010-1
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Violeta Balčytienė, Liuda Arlauskienė, Bronius Januška
Pareiškėjas: Small Planet
Atsakovas: Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos

Kategorijos

1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
37.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. I-893-95/2011(Proceso Nr. 3-61-3-02878-2010-1)Procesinio sprendimo kategorija 1.3; 37.1; 38; 74 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. sausio 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Liudos Arlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Violetos Balčytienės ir Broniaus Januškos, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, dalyvaujant pareiškėjos atstovei S. Š., atsakovės atstovei Inai Kolelienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Small Planet Airlines UAB skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkardai dėl nutarimo panaikinimo arba pakeitimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja Small Planet Airlines UAB (toliau – ir pareiškėja, bendrovė, įmonė) su skundu (b. l. 1-4) kreipėsi į teismą prašydama panaikinti 2010-09-13 Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkardos (toliau – ir Vilniaus oro uosto užkarda, atsakovė) Nutarimą įstatymo pažeidimo byloje Nr. 167-33 (toliau – ir Nutarimas) arba pakeisti Nutarimą, sumažinant paskirtos baudos dydį.

Skunde nurodė, kad pareiškėjos nuomone, atsakovė, priimdama Nutarimą, privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymu dėl užsieniečių teisinės padėties, Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymu, Lietuvos Respublikos Aviacijos įstatymu ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007-11-21 įsakymas Nr. V-101/1V-397 „Dėl kelionės dokumentų, kurie suteikia teisę užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką“. Pažymėjo, kad nesutinka su Nutarime nurodytais argumentais, kurių pagrindas yra Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos 9 priedo nuostatos bei ES teisės aktai – Šengeno sienų kodeksas (EB) Nr. 562/2006 ir Reglamentas (EB) Nr. 539/2001 su vėlesniais pakeitimas. Tarptautinės civilinės aviacijos konvencija yra tarptautinė sutartis, ratifikuota Lietuvoje, kurios tikslas yra užtikrinti, kad civilinė aviacija galėtų plėtotis saugiai ir tvarkingai, o tarptautinio oro susisiekimo paslaugos būtų teikiamos lygių galimybių pagrindu bei racionaliai ir ekonomiškai (Konvencijos preambulė). Šio tikslo įgyvendinimui Konvencijoje pateikiamos atitinkamos priemonės, tokios kaip tarptautiniai standartai ir rekomenduojamoji praktika (Konvencijos VI skyrius), nustatančios susitariančiųjų valstybių bendradarbiavimo gaires, siekiant Konvencijoje nustatytų tikslų. Būtent susitariančios valstybės, o ne privatūs asmenys, yra Konvencijos adresatai, prisiimantys prievolę vadovautis Konvencijoje suformuluotomis taisyklėmis. Konvencijoje imperatyvaus pobūdžio teisės normų, įtvirtinančių konkrečius įsipareigojimus privatiems asmenims – vežėjams. Konvencijos 9 priedas, kuriuo remiasi atsakovė, yra tik rekomendacinio pobūdžio dokumentas, priimtas Konvencijos 37 straipsnio „Tarptautinių standartų ir procedūrų priėmimas“ pagrindu, įtvirtinantis taisykles, kurias Konvencijos susitariančios šalys turėtų įdiegti į savo nacionalinę sistemą. Jokios imperatyvaus pobūdžio prievolės ir, atitinkamai, atsakomybės už jos pažeidimą vežėjui Tarptautinės civilinės aviacijos konvencija ir jos 9 priedas nenumato, todėl motyvus, kad Aviakompanija pažeidė Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos 9 priedo reikalavimus, laikė nepagrįstais, už jų pažeidimą nėra ir negali būti taikoma atsakomybė Aviakompanijai pagal Transporto veiklos pagrindų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 20 str. Daro išvadą, kad Konvencijos priedai gali būti taikomi ir privalomi Lietuvos Respublikoje įsteigtiems asmenims, jeigu taikymui pritaria Lietuvos Respublika, priimdama atitinkamą teisės aktą. Kadangi Lietuvos Respublikos teisės akto, įgyvendinančio Konvencijos 9 priede nustatytą rekomenduojamą praktiką, nėra, reiškia, kad Lietuvos Respublikai Konvencijos 9 priede nustatyta rekomenduojama praktika nėra priimtina. Taigi, atsakovės argumentacija, pagrįsta Konvencijos 9 priedo nuostatom ir tiesioginiu jų taikymu, atmestina. Aviakompanijos įsitikinimu, atmestinas yra ir Šengeno sienų kodekso (EB) Nr. 562/2006 bei ES Reglamento (EB) Nr. 539/2001 su vėlesniais pakeitimais, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams toks reikalavimas netaikomas, sąrašus taikymas šioje byloje, taip pat sudarantis Nutarimo teisinį pagrindą. Minėtuose teisės aktuose nėra įtvirtintos jokios prievolės privatiems subjektams – vežėjams, o tik nurodyti įpareigojimai, susiję su trečiųjų šalių piliečių atvykimu į ES valstybes nares, privalomi valstybėms narėms ar atitinkamoms institucijoms bei trečiųjų šalių piliečiams. Mano, kad teisinį pagrindą nagrinėjamoje byloje sudaro ir turėjo būti įvertinti ne atsakovės Nutarime greta Įstatymo nurodytų, o Aviakompanijos paminėtų teisės aktų nuostatos. Taip pat tvirtino, kad atsakovė skundžiamu Nutarimu neteisingai ir plečiamai taikė Įstatymo 20 str. nuostatas. Atsakomybė už Įstatymo 20 str. pažeidimą oro vežėjui kyla tada, kai vežėjas pažeidžia pareigą užtikrinti, kad įvežamas į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną užsienietis turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Aviakompanija šią prievolę atliko ir priimdama į skrydį keleivę, patikrino jos kelionės dokumentą – asmens pasą, kuris atvykimo į Tarptautinį Vilniaus oro uostą metu buvo galiojantis. Faktą, kad keleivė turėjo galiojantį pasą, patvirtina ir byloje skundžiamame Nutarime nurodyta aplinkybė, kad Baltarusijos pilietė V. B. turėjo pasą. Nutarime nurodyta, kad vežėjas neužtikrino, kad keleivė (užsienietė) turėtų visus atvykimui į Lietuvos Respubliką reikiamus dokumentus. Tokiu būdu, atsakovė Nutarime plečiamai išaiškino vežėjo pareigas, t. y. vietoje numatytos Įstatymo 20 str. pareigos patikrinti kelionės dokumentą, Aviakompanija buvo nubaustas už tai, kad nepatikrino visų reikiamų dokumentų. Teigė, kad tokia pozicija grindžiama neteisingu vizos sąvokos aiškinimu. Nei Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 2 str. 33 p., nei jokiame kitame Lietuvos Respublikos teisės akte įtvirtintoje vizos sąvokoje nėra nurodyta, kad viza yra kelionės dokumentas ar jo sudėtinė dalis. Toks plečiamas Įstatymo 20 str. taikymas yra neteisėtas. Nutarimu atsakovė įtvirtino naują Įstatyme nenumatytą prievolę vežėjui, tuo vienareikšmiškai peržengdama savo kompetencijos ribas. Taigi, Aviakompanijai negali kilti atsakomybė pagal Įstatymo 20 str. už tai, kad asmuo neturi leidimo – vizos įvažiuoti į šalį, tačiau turi reikiamą kelionės dokumentą. Tikrinti užsieniečių vizas ir kitus dokumentus, suteikiančius teisę užsieniečiui kirsti valstybės sienų, yra išimtinė Valstybės sienos apsaugos tarnybos funkcija. Atsakovei išimtinė teisė tikrini, ar užsienietis atitinka visas įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties sąlygas, tam kad jis būtų įleistas į Lietuvos Respubliką, yra įtvirtinta šio įstatymo 8 str. 2 d., 9 str. 2 p., o taip pat Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 7 str. Nei Lietuvos Respublikos teisės aktai, nei ES ar tarptautinės teisės aktai nesuteikia teisės privačiam subjektui – vežėjui – reikalauti iš užsieniečių pateikti vizas ar išrašus iš sąskaitų, siekiant nustatyti, ar atvykstantys užsieniečiai turi pakankamai lėšų pragyventi buvimo Lietuvos Respublikoje metu, kuriuos turi teisę išsireikalauti iš užsieniečio tik atsakovė pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 7 str. Pastebėjo, kad Valstybės sienos apsaugos tarnyba tam tikrais atvejais turi teisę tokiam užsieniečiui išduoti vizą Lietuvos Respublikoje pasienio kontrolės punkte. Valstybės sienos apsaugos tarnybos teisė išduoti užsieniečiams vizas yra įtvirtinta Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 7 str. 1 d. 4 p. Pabrėžė, kad net ir tuo atveju, jei teismas nuspręstų, kad Aviakompanija savo reisu vežęs keleivę į Lietuvą pažeidė Įstatymo 20 str. 1 d., teismas, spręsdamas dėl Nutarimo pagrįstumo taip pat turėtų įvertini, ar Aviakompanijai paskirta 11 000 Lt bauda yra pagrįsta. Nutarime nenurodyta, kokius nuostolius dėl Aviakompanijai inkriminuojamo pažeidimo patyrė Lietuvos valstybė, į kurią keleivė nebuvo atsakovės įleista. Lietuvos valstybė nepatyrė jokių nuostolių dėl šios keleivės atvežimo į Lietuvos Respubliką, jokių neigiamų pasekmių neatsirado. Dėl šios priežasties 11 000 Lt sankcijos paskyrimas Aviakompanijai, kuri vykdo tarptautinį susisiekimą oro transportu, yra iš esmės pažeidžiantis Aviakompanijos interesus, neproporcingas pažeidimui (jeigu teismas nustatytų esant Įstatymo pažeidimo sudėtį) ir nepagrįstas, Įstatymo sankcija yra diskriminacinio pobūdžio, nes pagal ATPK 206 str., užsieniečių atvykimo į Lietuvos Respubliką, gyvenimo joje, vykimo per ją tranzitu ir išvykimo iš jos tvarkos pažeidimas užtraukia įspėjimą arba baudą nuo dviejų šimtų penkiasdešimties iki vieno tūkstančio litų. Ši byla Aviakompanijai buvo iškelta dėl to, kad užsienietė neįvykdė jai keliamų reikalavimų, susijusių su atvykimu į Lietuvos Respubliką. Jeigu tokiai užsienietei maksimali atsakomybė yra 1 000 Lt, tai Aviakompanijai, kurios prievolė tėra patikrinti, ar užsienietė turi kelionės dokumentus, ypatingai, kai nėra aiškiai reglamentuota, kaip ir kada tą prievolę įvykdyti, sankcija už šios prievolės netinkamą vykdymą, sąlygota įstatymo neaiškumo, negali būti 11 kartų didesnė.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė patvirtino skunde išdėstytus argumentus, skundą palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai (žr. teismo posėdžio protokolą).

Atsakovė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkarda su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos Small Planet Airlines UAB skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą (b. l. 19-23) nurodė, kad mano, kad pareiškėja atsakomybėn patraukta pagrįstai. Tvirtino, kad Nutarime nurodyti teisės aktai, tarp kurių yra minimas Įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties, pagal kurio 8 str., užsieniečio neįleidimo į Lietuvos Respubliką sąlygos nustatomos vadovaujantis Šengeno sienų kodeksu (EB) Nr.562/2006. Taip pat vykdant teiseną šioje byloje formaliai yra taikomi ir Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 5 str. 3 p. ir 4 p., kurie numato, kad asmenys, kertantys valstybės sieną privalo turėti ir pateikti patikrinimą atliekančių valstybės institucijų pareigūnams galiojančius asmens dokumentus, suteikiančius teisę pereiti valstybės sieną bei dokumentus, suteikiančius teisę kirsti valstybės sieną, nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, Europos Sąjungos teisės aktai, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys ir kiti teisės aktai. Neįleidus į šalį BLR pilietės V. B., kuri neturėjo dokumentų reikalingų įvažiuoti į LR, ir dėl šio fakto pradėjus vežėjo atžvilgiu administracinę teiseną pagal Įstatymo 20 str., buvo visapusiškai įvykdyta prievolė vadovautis minimu teisės aktu. Pabrėžė, kad 2007-11-21 įsakymas Nr. V-101/1V-397 „Dėl kelionės dokumentų, kurie suteikia teisę užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką“ yra pakeistas ir jo taikymas nebūtų pilnai tinkamas. Pažymėjo, kad valstybė, pasirašydama tarptautinę sutartį prisiima prievolę vadovautis konvencijoje nurodytomis taisyklėmis ir praktika, tuo pačiu valstybė imasi priemonių šiai tvarkai užtikrinti. Valstybė šią prievolę užtikrina per atitinkamus valstybinės valdžios organus priimant teisinius norminius aktus, užtikrinančius nustatytų normų vykdymą. Visi valstybėje veikiantys subjektai privalo laikytis šių teisės normų. Pareiškėja teikdama, kad ICAO 9 priedas yra tik rekomendacinio pobūdžio ir atitinkamai yra neprivalomas privačiam subjektui – vežėjui, daro klaidingą prielaidą, nes ICAO konvencijos 9 priedo straipsniai, kuriais vadovavosi atsakovė, yra ne rekomendacinio pobūdžio, o yra tarptautiniai standartai taikytini visose ICAO narėse. Su pareiškėjos išvada, kad Lietuvos Respublikoje nėra teisės akto įgyvendinančio konvencijos 9 priede nustatytą rekomenduojamą praktiką, sutiko iš dalies, nes Įstatymas savyje apima ne tik ES teisės aktus, bet ir ICAO 9 priedo normas. Atkreipė dėmesį, kad ABTĮ 13 str. 1 d. nustatyta, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjant analogiškas bylas (Nr. A-10-779-2007), (Nr. A-11-223-2007), (A-3-876-2007), (A-20-78-2008), be kita ko konstatavo, kad jei užsienietis neturi galiojančios vizos, tai Įstatymo 20 str. taikymo prasme jis neturi kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Atsižvelgiant į Įstatymo 20 str. 1 d. reikalavimus, vežėjas, kuris verčiasi keleivių vežimu oro keliais, įveždamas užsienietį į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną, privalo užtikrinti, kad jis turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Dokumentų, reikalingų įvažiavimui į Lietuvos Respubliką, patikrinimą vežėjo atstovai turi galimybę atlikti užsienio oro uoste, keleivių registracijos metu iki pasienio ir kitų kontrolės procedūrų, taikomų keleiviams. Įstatymo 20 str. 1 d. aiškiai nustatyta, kad vežėjas privalo užtikrinti, kad keleiviai turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, t. y. prieš įvažiuojant į šalį, o ne kertant valstybės sieną. Įstatymas numato vežėjui teisę tikrinti keleivių kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, todėl pareiškėjos teiginį, kad tikrinti užsieniečių vizas ir kitus dokumentus, suteikiančius teisę užsieniečiui kirsti valstybės sieną, yra išimtinė Valstybės sienos apsaugos tarnybos funkcija, laikė nepagrįstu, nes įstatymu vežėjas dar kartą įpareigojamas pasirūpinti gabenamais keleiviais ir nevežti užsieniečių, kurie bus neįleisti į šalį dėl įvažiavimui būtinų dokumentų neturėjimo. Pareiškėjos minimas Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 6 str. ir tai, kad kelionės dokumentas yra vienintelė sąlyga tam, kad užsienietis galėtų atvykti į Lietuvos Respubliką, yra ne tikslus, nes pagal 6 str. 1 d., atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui jos teritorijoje užsienietis privalo turėti galiojantį kelionės dokumentą, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai arba Lietuvos Respublikos Vyriausybė nenustato kitaip. Kaip minėta, jei užsienietis neturi galiojančios vizos, tai Įstatymo 20 str. taikymo prasme jis neturi kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Akcentavo, kad Įstatymo 1 str., trečiame skirsnyje nurodoma, kad šio Įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais, nurodytais šio Įstatymo priede. Priede yra nurodoma, kad įgyvendinama 2001 m. birželio 28 d. Tarybos direktyva 2001/5l/EB dėl Konvencijos, įgyvendinančios 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimą, 26 straipsnio nuostatų papildymo. Šengeno konvencijos 26 str. 1 d. įtvirtinta, jog Susitariančiosios Šalys įsipareigoja, atsižvelgdamos į įsipareigojimus, prisiimtus prisijungus prie 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso su pakeitimais, padarytais 1967 m. sausio 31 d. Niujorko protokolu, į nacionalinės teisės aktus įtraukti šias taisykles: jei užsieniečiams neleidžiama atvykti į vienos iš Susitariančiųjų Šalių teritoriją, vežėjas, atvežęs juos oro, jūrų ar sausumos keliais, privalo nedelsdamas perimti juos savo atsakomybėn. Pasienio kontrolės institucijų reikalavimu vežėjas privalo tuos užsieniečius nuvežti atgal į trečiąją valstybę, iš kurios jie buvo atvežti, arba į trečiąją valstybę, išdavusią kelionės dokumentą, su kuriuo jie keliavo, arba į bet kurią kitą trečiąją valstybę, į kurią jų įsitikinimu jiems leidžiama atvykti; vežėjas, naudodamasis visomis reikiamomis priemonėmis, privalo užtikrinti, kad oro ar jūrų keliais vežamas užsienietis turėtų kelionės dokumentus, kurių reikalaujama atvykstant į Susitariančiųjų Salių teritorijas. Tiek Tarybos direktyvoje 2001/51/EB 2001 m. birželio 28 d. dėl Konvencijos, įgyvendinančios 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimą, 26 straipsnio nuostatų papildymo, tiek Įstatymo 20 str. 1 d. reglamentuojama, kad vežėjai, kurie verčiasi keleivių vežimu oro ar jūros keliais arba kurie tarptautinio susisiekimo maršrutais autobusais sausuma veža keleivių grupes specialiais bei užsakomaisiais reisais, įveždami užsieniečius į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną privalo užtikrinti, kad šie turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Vežėjai turi teisę tikrinti keleivių kelionės dokumentus, kad įsitikintų, ar keleivis turi kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos 9 priedo „Formalumų mažinimas“ 3.33 p. imperatyviai nustatyta, kad vežėjai, keleivių įlaipinimo punkte, privalo imtis priemonių, kad įsitikinti, ar keleiviai turi tinkamus įvažiavimo dokumentus, nurodytus paskirties valstybių. Taigi, vežėjams sukurta pareiga prieš įvežant užsieniečius į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną užtikrinti, kad jie turėtų kelionės dokumentus kurie reikalingi įvažiuoti į šalį ir šios pareigos nereiktų perkėlinėti kitiems asmenims. Be to, kaip matyti iš visų teisės aktų reikalavimų, vežėjas privalo imtis visų reikiamų priemonių, jog užtikrintų šios normos vykdymą. Jei pats vežėjas neturi galimybių ar noro pats tikrinti vežamų keleivių dokumentus, o kitos šalies partneris, vykdantis antžeminį aptarnavimą ar parduodantis bilietus keleiviams nežino Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijoje ar kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų ar nesinaudoja ICAO sukurtomis keleivių aptarnavimo sistemomis, numatančiomis priimančiosios šalies reikalavimus (vizinio ar be vizinio režimo taikymą), pareiškėja savarankiškai privalo imtis priemonių informuoti partnerį dėl Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų, nustatančių vizų režimą. Pareiškėja, priimdama BLR pilietę į savo lėktuvą žinojo, jog ji, pagal suplanuotą skrydžio maršrutą kirs Lietuvos Respublikos valstybės sieną todėl privalėdama žinoti savo pareigą užtikrinti, kad BLR pilietė turėtų galiojančiame kelionės dokumente, galiojančią vizą, galėjo atsisakyti vykdyti pervežimo sutartį. Pastebėjo, kad Valstybės sienos apsaugos tarnyba tam tikrais atvejais turi teisę užsieniečiui išduoti vizą Lietuvos Respublikos pasienio kontrolės punkte, nurodydama Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 7 str. 1 d. 4 p. Iš tiesų Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai turi teisę užsieniečiams išduoti vizas valstybės sienos perėjimo punkte. Tarybos reglamento (EB) Nr.810/2009 nustatančio Bendrijos vizų kodeksą 35 str. 1 d. ir jos b p. nurodoma, kad išimtiniais atvejais vizos gali būti išduotos sienos perėjimo punktuose, jeigu yra įvykdytos šios sąlygos: - prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo negalėjo pateikti prašymo išduoti vizą iš anksto ir prireikus pateikia patvirtinamuosius dokumentus, pagrindžiančius būtinas atvykimo priežastis, kurių negalėjo numatyti. Pagrindo BLR pilietei V. B., atvykusiai 2010-08-19 į Vilniaus oro uosto PKP, išduoti įvažiavimo vizą nebuvo. Be kita ko, nurodė, kad Įstatymo 20 str. 2 d. nustatyta, kad jeigu Valstybės sienos apsaugos tarnyba nustato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyto vežėjo vežamas užsienietis neturi kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką vežėjui skiriama bauda nuo 11 000 iki 18 000 Lt už kiekvieną be reikalingų dokumentų vežama užsienietį. Įstatymo 20 str. 3 d. nustatyta, kada vežėjui bauda neskiriama : 1) jeigu vežamas užsienietis siekia prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties“; 2) vežėjas įrodo, kad priimdamas užsienietį į transporto priemonė įsitikino, kad šis turi kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką; 3) Valstybės sienos apsaugos tarnyba nustato, kad užsieniečio kelionės dokumentas, kuris reikalingas įvažiuoti į Lietuvos Respubliką yra suklastotas. Byloje nėra nustatytas nė vienas iš šių trijų atvejų, todėl pagrindo neskirti baudos nėra. Valstybės sienos apsaugos tarnyba atsižvelgdama į atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. padariusių pažeidimą fizinių ar juridinių asmenų pagalbą Valstybės sienos apsaugos tarnybai išaiškinant pažeidimą, skyrė aviakompanijai minimalią Įstatymo 20 str. 2 d. sankcijoje numatytą baudą – 11 000 Lt.

Teismo posėdyje atsakovės atstovė patvirtino atsiliepime išdėstytus motyvus, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (žr. teismo posėdžio protokolą).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus oro uosto užkardos Nutarimo, kuriuo pareiškėja už Įstatymo 20 str. 1 d. pažeidimą buvo paskirta Įstatymo 20 str. 2 d. nustatyta bauda – 11 000 Lt (b. l. 5-6, 24-25).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 str. 2 d. įtvirtinta, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Taigi, nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas yra Nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus oro uosto užkardos Sargybų būrio jaunesnysis specialistas 2010-08-19 surašė tarnybinį pranešimą dėl to, kad 2010-08-19 21.10 val. į Vilniaus oro uosto Pasienio kontrolės punktą (toliau – PKP) reisu (duomenys neskelbtini) iš Dalamano atvyko Baltarusijos pilietė V. B., gimusi (duomenys neskelbtini), paso Nr. (duomenys neskelbtini), kuri neturėjo galiojančios vizos (b. l. 26).

Vilniaus oro uosto užkardos pareigūnas 2010-08-19 sprendimu atsisakė Baltarusijos pilietei V. B. leisti atvykti į Lietuvos Respubliką kertant sieną, nes ji pateikė piliečio pasą be galiojančios vizos ar leidimo gyventi (b. l. 29).

Dėl šio įvykio 2010-08-19 Vilniaus oro uosto užkardos sargybų būrio jaunesnysis specialistas surašė Įstatymo pažeidimo protokolą Nr. 167-33, kuriame nurodė, kad vežėja, Aviakompanija Small Planet Airlines, 2010-08-19 22.00 val. į Vilniaus oro uosto PKP reisu (duomenys neskelbtini) iš Dalamano atskraidino Baltarusijos pilietę V. B., gim. (duomenys neskelbtini), paso Nr. (duomenys neskelbtini), be Šengeno vizos, kai ji yra būtina, tokiais savo veiksmais neužtikrino, kad keleivis turėtų visus atvykimui į Lietuvos Respubliką reikiamus dokumentus ir pažeidė Įstatymo 20 str. 1 d. (b. l. 27-28).

V. B. 2010-08-19 paaiškinime Vilniaus oro uosto užkardai nurodė, kad į Vilniaus oro uosto PKP 2010-08-08 atskrido su vienkartine viza. Išvyko iš Lietuvos Respublikos į Turkiją, o sugrįždama į Lietuvą nepagalvojo, kad jos viza tapo netinkama vykti į Lietuvos Respublika, nes ji su šia viza jau buvo atvykusi (b. l. 30).

Atsakovė, išnagrinėjusi įstatymo pažeidimo bylą ir nustačiusi, kad pareiškėja neužtikrino, kad keleivis (užsienietis) turėtų visus atvykimui į Lietuvos Respubliką reikiamus dokumentus, pažeidė Įstatymo 20 str. 1 d., todėl, vadovaudamasis Įstatymo 25 str. 1 d. 1 p., paskyrė jai 11 000 Lt dydžio baudą (b. l. 5-6, 24-25).

Teisėjų kolegija pastebi, kad iš esmės pareiškėja neginčija Nutarime konstatuotų faktinių aplinkybių buvimo, tačiau teigia, kad atsakovė Nutarimą grindė netinkamais, nagrinėjamoje byloje netaikytinais, teisės aktais, bei akcentavo, kad Baltarusijos pilietės V. B. turėtas pasas be vizos yra tinkamas kelionės dokumentas, todėl pareiškėja nepažeidė Įstatymo 20 str. 1 d. reikalavimų.

Lietuvos Respublikos transporto viešojo administravimo, vežėjų veiklos bendruosius principus, visuomenės aptarnavimo įsipareigojimų ir kitus su transporto veikla susijusius santykius reglamentuoja Įstatymas. Įstatymas apima ES teisės aktų, tarptautinių teisės normų bei Lietuvos Respublikos teisės aktų visumą, reglamentuojančią vežėjų atsakomybę už neteisėtai į šalį įvežamus keleivius. Įstatymo 20 str. 1 d. nustatyta, kad vežėjai, kurie verčiasi keleivių vežimu oro ar jūros keliais arba kurie tarptautinio susisiekimo maršrutais autobusais sausuma veža keleivių grupes specialiais bei užsakomaisiais reisais, įveždami užsieniečius į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną, privalo užtikrinti, kad šie turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Vežėjai turi teisę tikrinti keleivių kelionės dokumentus, kad įsitikintų, ar keleivis turi kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Jeigu Valstybės sienos apsaugos tarnyba nustato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyto vežėjo vežamas užsienietis neturi kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, vežėjui skiriama bauda nuo vienuolikos tūkstančių litų iki aštuoniolikos tūkstančių litų už kiekvieną be reikalingų dokumentų vežamą užsienietį (Įstatymo 20 str. 2 d.). Vežėjui bauda neskiriama, jeigu: 1) vežamas užsienietis siekia prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymu Dėl užsieniečių teisinės padėties; 2) vežėjas įrodo, kad priimdamas užsienietį į transporto priemonę įsitikino, kad šis turi kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką; 3) Valstybės sienos apsaugos tarnyba nustato, kad užsieniečio kelionės dokumentas, kuris reikalingas įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, yra suklastotas (Įstatymo 20 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija, aiškindama nurodyto straipsnio taikymą, pažymi, kad jis yra skirtas visų transporto rūšių (tarp jų ir oro transporto) vežėjams (Įstatymo 5 str.), todėl šio straipsnio nuostatos be jokių išlygų dėl tam tikros (šiuo atveju oro) transporto rūšies specifikos taikytinos ir pareiškėjai.

Kas yra kelionės dokumentai nustato Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties 2 str. 10 d., kurioje nurodoma, kad kelionės dokumentas yra užsienio valstybės piliečio pasas ar jį atitinkantis dokumentas, skirtas vykti į užsienio valstybę bei pripažintas Lietuvos Respublikoje. Pagal šio įstatymo 7 str., užsienietis įleidžiamas į Lietuvos Respublikos teritoriją, kai turi galiojantį kelionės dokumentą, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai ar Lietuvos Respublikos Vyriausybė nenustato kitaip, o šio straipsnio 2 p. nustatyta, kad užsienietis įleidžiamas į Lietuvos Respubliką, kai turi galiojančią Lietuvos Respublikos vizą. Kas yra viza, nustato Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties 2 str. 33 p., kuriame nurodoma, kad viza yra įklijos formos leidimas, įklijuojamas į užsieniečio kelionės dokumentą, arba sprendimas, kuris suteikia teisę jo turėtojui kirsti valstybės sieną.

Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006-04-20 įsakymu Nr. 3-147 patvirtintų Keleivių, bagažo, pašto ir krovinių vežimo orlaiviais taisyklių 3 p. nurodoma, kad kelionės dokumentai yra pasas ar asmens tapatybės kortelė, iškvietimas, viza, draudimas ir kiti dokumentai, kurie būtini atitinkamos kelionės metu. Šių taisyklių 12 p. nurodoma, kad oro vežėjas turi teisę atsisakyti vežti keleivį dėl nepakankamų kelionės dokumentų.

Kas laikytina kelionės dokumentu, tinkamu vykti į Lietuvos Respubliką, nustato Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007-11-21 įsakymu Nr. V-101/1V-397 patvirtintas Kelionės dokumentų, kurie suteikia teisę užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, pripažinimo tvarkos aprašas ir sąrašas, kurio 20 pozicijoje nurodoma, kad Baltarusijos piliečiai į Lietuvos Respubliką atvyksta su piliečio pasais. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėja teisingai aiškina, kad Baltarusijos piliečio pasas yra kelionės dokumentas.

2006-03-15 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 562/2006, numatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) 5 str. 1 d. nurodomos trečiųjų šalių piliečiams taikomos atvykimo sąlygos, kurioje be kitų įleidimo sąlygų, a punkte nurodoma, kad trečiųjų valstybių piliečiui leidžiama atvykti, jei jis turi galiojantį kelionės dokumentą ar dokumentus, leidžiančius jam kirsti sieną, bei šio straipsnio 1 d. b punkte nurodoma, kad trečiųjų valstybių pilietis turi turėti galiojančią vizą, jei to reikalaujama pagal 2001 m. kovo 15 d. Tarybos reglamentą Nr. 539/2001/EB, nustatantį trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorės sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams toks reikalavimas netaikomas, sąrašus, išskyrus atvejus, kai jie turi galiojantį leidimą gyventi.

2001 m. kovo 15 d. Tarybos reglamento Nr. 539/2001/EB 1 str. 1 d. nurodoma, kad I priede išvardytų trečiųjų šalių piliečiai, kirsdami valstybių narių išorines sienas, privalo turėti vizą, o tarp I priede išvardytų trečiųjų šalių piliečių patenka ir Baltarusijos piliečiai, todėl jie, kirsdami Lietuvos Respublikos išorines sienas, turi turėti vizas.

Taigi, pagal tarptautinius susitarimus, numatytus Reglamentu (EB) Nr.539/2001 su pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) Nr.2414/2001, Reglamentu (EB) Nr. 453/2003 ir Reglamentu (EB) Nr.1932/2006 ,,Dėl Bendro trečiųjų šalių, kurių piliečiai privalo turėti valstybių narių vizas, sąrašo patvirtinimo” Baltarusijos pilietė V. B. privalėjo turėti galiojantį dokumentą, kuris laikomas galiojančiu įvažiavimui į Lietuvos Respubliką tik su Lietuvos Respublikos viza. Vizos turėjimas užsieniečiui pagal jo pilietybę vykstančiam į ES (ir į Lietuvą) tampa neatsiejama kelionės dokumento dalimi, kurios nesant, užsieniečiui neturi būti leista vykti per valstybės sieną.

ABTĮ 13 str. 1 d. reglamentuojama, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs (byla Nr. A-11-223/2007), kad kelionės dokumentais Įstatymo 20 str. 1 d. prasme reikėtų laikyti kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną. Tai reiškia, kad tai yra dokumentai, kurių turėjimas ar neturėjimas yra pagrindas Valstybės sienos apsaugos tarnybai praleisti arba nepraleisti keleivį per (šiuo atveju oro uosto) dokumentų kontrolės punktą, tai yra šioje sampratoje yra išskiriamas (akcentuojamas) kelionės dokumentų pakankamumo teisei kirsti valstybės sieną atsirasti aspektas. Tokia samprata neprieštarauja kelionės dokumento ir vizos sąvokoms, pateiktoms Lietuvos Respublikos įstatyme Dėl užsieniečių teisinės padėties 2 str. 10 ir 33 d., pagal kurias viza yra (gali būti) sudedamoji (įklijuota) kelionės dokumento (užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio dokumento) dalis, kuri (kartu su pasu) suteikia teisę jos turėtojui kirsti valstybės sieną. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtas kelionės dokumentų pakankamumo aspektas apima šių sąvokų visumą. Taip pat pažymi, kad tokia minėtų teisės normų aiškinimo bei taikymo teisminė praktika yra suformuota ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos bylose ( administracinės bylos A8-1060/07; A8- 1071/07; A-438-79/08).

Byloje nustatyta, kad minėta keleivė (Baltarusijos pilietė) neturėjo galiojančios vizos, leidžiančios jai kirsti Lietuvos valstybės sieną ir dėl to atsakovės pareigūnų nebuvo praleista per oro uosto dokumentų kontrolės punktą (b. l. 29). Atsižvelgiant į anksčiau pateiktus argumentus, tai reiškia, kad Įstatymo 20 str. taikymo prasme, ji neturėjo kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, todėl konstatuotina, kad atsakovė teisingai išaiškino ir pritaikė šią Įstatymo normą bei teisėtai ir pagrįstai patraukė pareiškėją atsakomybėn.

Kaip minėta, Įstatymo 20 str. 3 d. yra nustatytos vežėjo atleidimo nuo atsakomybės sąlygos. Viena iš jų, nustatyta Įstatymo 20 str. 3 d. 2 p., numato galimybę neskirti vežėjui baudos, jeigu vežėjas įrodo, kad priimdamas užsienietį į transporto priemonę įsitikino, kad šis turi kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką.

Iš šios teisės normos matyti, kad įrodinėjimo našta nustatyta vežėjui ir yra nustatytos aplinkybės, kurias jis turi įrodyti, kad atsirastų prielaidos jį atleisti nuo atsakomybės. Iš aplinkybių, kurias turi įrodyti vežėjas pobūdžio, matyti, kad jos yra susijusios su nustatymu fakto, kad vežėjas atliko veiksmus, kurie, atsižvelgiant į kelionės pobūdį ir sąlygas, buvo pakankami vežėjui konstatuoti, kad keleivis turi dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką.

Apibendrinusi tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal Įstatymo 20 str., vežėjui yra nustatyta pareiga prieš įvežant keleivį į Lietuvos Respubliką įsitikinti, kad šis turi kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką bei kad vežėjas nuo šios atsakomybės gali būti atleistas, jei įrodo, jog šiai pareigai įvykdyti, atliko veiksmus, kurie buvo pakankami konstatuoti, kad keleivis turi dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką.

Pareiškėjos skunde nurodyti argumentai, kuriais teigiama, kad pareiškėja neturi pareigos prieš įveždama keleivį į Lietuvos Respubliką įsitikinti, kad šis turi kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, nes tai išimtinė VSAT prie LR VRM funkcija, yra nepagrįsti.

Pareiškėja teismui nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad prieš įveždama keleivį į Lietuvos Respubliką, atliko veiksmus, kurie buvo pakankami konstatuoti, kad keleivis turi dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėja tinkamai neužtikrino keleivių kelionės dokumentų tikrinimo ir dėl to Baltarusijos pilietė buvo įvežta į Lietuvos Respubliką be Lietuvos Respublikos vizos, konstatuotina, kad pareiškėja tokiais savo veiksmais pažeidė Įstatymo 20 str. 1 d. vežėjui nustatytą pareigą.

Pagal Įstatymo 25 str. 1 d. 1 p., Valstybės sienos apsaugos tarnyba, išnagrinėjusi bylą, turi teisę priimti sprendimą skirti šio Įstatymo nustatytą baudą. Kaip jau minėta, už pažeidimo, numatyto Įstatymo 20 str. padarymą, gali būti skiriama nuo 11 000 iki 18 000 Lt už kiekvieną be reikalingų dokumentų vežamą užsienietį bauda. Pareiškėjai už šio pažeidimo padarymą buvo skirta minimalaus dydžio – 11 000 (vienuolikos tūkstančių) Lt bauda (b. l. 5-6, 24-25), nes buvo atsižvelgta į pareiškėjos atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t. y. padėjo išaiškinti pažeidimą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Įstatymo pažeidimo byla buvo išnagrinėta laikantis Įstatymo 21-26 str. nustatytų reikalavimų, atsakovė tinkamai taikė ir išaiškino ginčo teisinį santykį reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, Nutarimu teisėtai ir pagrįstai paskyrė pareiškėjai baudą už Įstatymo 20 str. 1 d. pažeidimą, todėl panaikinti Nutarimą nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Tačiau, atsižvelgdama į pareiškėjos padaryto pažeidimo pobūdį ir sunkumą, taip pat į pareiškėjos atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad pareiškėja suteikė Valstybės sienos apsaugos tarnybai pagalbą, siekiant išsiaiškinti padarytą pažeidimą (Įstatymo 26 str. 2 d. 1 p.), į tai, kad asmens kelionės viza buvo nepasibaigusi pagal išdavimo laiką, o tik nebegaliojo, nes ji buvo vienkartinė, o ja jau buvo pasinaudota kartą įvažiuojant, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais dėl mažesnių sankcijų už teisės pažeidimus taikymo (2003-06-10, 2004-12-13, 2005-09-29, 2005-11-03 nutarimai), teisingumo bei protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas sumažinti Nutarimu paskirtą baudą, skiriant mažesnę baudą nei numatyta teisės normos sankcijoje. Pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies (ABTĮ 88 str. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi ABTĮ 85-87 str., 88 str. 4 p., 127 str. ir 129 str.,

nuspren d ė:

pareiškėjos Small Planet Airlines UAB skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti 2010-09-13 Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkardos Nutarimą įstatymo pažeidimo byloje Nr. 167-33, kuriuo pareiškėjai už Įstatymo 20 str. 1 d. pažeidimą buvo paskirta Įstatymo 20 str. 2 d. nustatyta bauda – 11 000 Lt, ir paskirti Small Planet Airlines UAB, j. a. k. (duomenys neskelbtini), 1 000 Lt (vieno tūkstančio litų) dydžio baudą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Liuda ArlauskienėVioleta BalčytienėBronius Januška