- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-12-04
- Bylos Nr.
- 3K-3-529/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Česlovas Jokūbauskas (pirm.), Janina Januškienė, Sigitas Gurevičius (pran.)
- Ieškovas
- M. S.
- Atsakovas
- V. Č.
- Trečiasis asmuo
- L. Č.
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės ir Sigito Gurevičiaus (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. S. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. S. ieškinį atsakovui V. Č. , dalyvaujant trečiajam asmeniui L. Č. , dėl paskolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas M. S. dokumentinio proceso tvarka prašė teismo priteisti iš atsakovo V. Č. 85 000 Lt skolą, 15 000 Lt sutartinių palūkanų už naudojimąsi paskola ir 35 280 Lt palūkanų už termino grąžinti paskolą praleidimą, iš viso – 135 280 Lt. Ieškovas nurodė, kad pagal 2000 m. sausio 5 d. paskolos sutartį atsakovas pasiskolino 85 000 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti 2002 m. sausio 5 d. ir sumokėti 15 000 Lt palūkanų, tačiau jau ketverius metus paskolos ir sutartinių palūkanų negrąžina. Šalių ginčas byloje kilo dėl jų sudarytos paskolos sutarties įvykdymo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Kauno apygardos teismas 2006 m. sausio 16 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino. Atsakovas V. Č. pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo, prašydamas Kauno apygardos teismo 2006 m. sausio 16 d. preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Atsakovas nurodė, kad niekada nesiskolino iš ieškovo 85 000 Lt, ginčo sutartis sudaryta siekiant pridengti kitus šalių santykius. Atsakovo nuomone, teismui pripažinus, kad paskolos sutartis buvo sudaryta, pagal sutarties 4 punktą šalys susitarė, kad jeigu per sutarties 3 punkte nurodytą terminą atsakovas negrąžins sutartos sumos, tuomet atsakovas jam nuosavybės teise priklausančio namo pirmo ir antro aukšto patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), išskyrus bendrojo naudojimo, privalo perduoti ieškovui. Sutarties 5 punkte nustatytomis sąlygomis atsakovas įsipareigoja perduoti namo pirmo aukšto patalpų nuo 1-1 iki 1-5 nuosavybę A. S. , o antro aukšto patalpų nuo 1-17 iki 1-36 nuosavybę perduoti V. S. . Atsakovas visas sutartyje nurodytas patalpas pagal atskirą sutartį perdavė ieškovo sūnui A. S. , nes to reikalavo pats ieškovas. Atsakovas nurodė, kad paskolos sutartis yra visiškai įvykdyta, todėl ieškinys nepagrįstas.
Kauno apygardos teismas 2006 m. balandžio 24 d. galutiniu sprendimu Kauno apygardos teismo 2006 m. sausio 16 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą. Teismas nurodė, jog atsakovas, teigdamas, kad 2000 m. sausio 5 d. sutartis yra apsimestinis sandoris, nepateikė jokių tą patvirtinančių tiesioginių ar netiesioginių įrodymų. Priešingai, pačioje 2000 m. sausio 5 d. paskolos sutartyje yra atsakovo parašas, patvirtinantis paskolos pinigų gavimą. Atsakovas paskolos sutarties anksčiau neginčijo, nagrinėjamoje civilinėje byloje priešieškinio dėl 2000 m. sausio 5 d. pripažinimo apsimestiniu sandoriu taip pat nereiškė, be to, nenurodė, kokį būtent sandorį buvo siekiama pridengti 2000 m. sausio 5 d. sutartimi.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gegužės 28 d. sprendimu atsakovo V. Č. apeliacinį skundą tenkino panaikino Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 24 d. galutinį sprendimą ir 2006 m. sausio 16 d. preliminarų sprendimą, ieškinį atmetė. Kolegija, atsižvelgė į paskolos sutarties 7 punktą, kuriame nustatyta, kad atsakovui atiduodamas vienas jos egzempliorius. Atsakovas teismui pateikė du (iš keturių) ginčo sutarties originalus, vienas iš jų suplėšytas, ir paaiškino, kad antrą sutarties egzempliorių kaip ginčo sutarties įvykdymo patvirtinimą suplėšė ir jam atidavė pats ieškovas. Ieškovas įtikinamų paaiškinimų, kokiu pagrindu pas atsakovą atsirado antras sutarties egzempliorius, apeliacinės instancijos teismui nepateikė (CPK 178 straipsnis). Kolegijos nuomone, ta aplinkybė, kad atsakovas pateikė teismui daugiau skolos dokumentų negu pagal sutarties sąlygas jam buvo duota, leidžia, vadovaujantis 1964 m. CK 244 straipsnio 2 dalimi ir 2001 m. CK 6.65 straipsnio 2 dalimi, daryti išvadą, kad skolininkas prievolę įvykdė. Be to, prievolės įvykdymą patvirtina ir tai, kad pagal 2003 m. kovo 28 d. šalių sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį ieškovas, atsiskaitydamas už iš atsakovo nupirktą nekilnojamąjį turtą, sumokėjo pastarajam sutartyje sutartą pinigų sumą. Sutikus su ieškovo pozicija, kad atsakovas nebuvo grąžinęs skolos, toks atsiskaitymo būdas būtų akivaizdžiai nelogiškas. Netiesiogiai faktą, kad ginčo sutartis buvo įvykdyta, kolegijos nuomone, patvirtina ta aplinkybė, jog ieškovas, žinodamas, kad atsakovas neįvykdė 2000 m. sausio 5 d. sutarties 4 punkto sąlygų dėl turto įkeitimo, neprieštaravo ir nesukliudė vėlesniems atsakovo ir savo sūnaus A. S. paskoliniams santykiams atsirasti.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas M. S. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 24 d. galutinį sprendimą bei 2006 m. sausio 16 d. preliminarų sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Skolos sutartys, sudarytos kreditoriaus ir skolininko, pasirašytos keliais egzemplioriais ir įteiktos kiekvienai iš šalių, negali būti laikomos skolos dokumentais prievolei patvirtinti pagal 1964 m. CK 244 straipsnio 2 dalį, 2000 m. CK 6.65 straipsnio 2 dalį. Šios teisės normos taikomos vienasmeniškai skolininko išduotiems skolos dokumentams. Sutartis buvo surašyta keturiais egzemplioriais, vienas egzempliorius įteiktas skolininkui, todėl sutarties egzemplioriaus buvimas pas skolininką nepatvirtina prievolės įvykdymo. Skolininkas privalėjo pateikti kreditoriaus išduotą pakvitavimą apie prievolės įvykdymą (CK 244 straipsnio 1 dalis).
2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 17, 178, 185 straipsnius. Teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo paaiškinimais ir atmetė ieškovo paaiškinimus, nors atsakovo paaiškinimai proceso metu keitėsi. Teismas nepagrįstai išvadą apie prievolės įvykdymą grindė netiesioginiais įrodymais (2003 m. kovo 28 d. pirkimo-pardavimo sutartimi), o tai prieštarauja 1964 m. CK 244 straipsniui, 2000 m. CK 6.65 straipsniui. Ta aplinkybė, kad pagal 2003 m. kovo 28 d. šalių sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį ieškovas, atsiskaitydamas už iš atsakovo nupirktą nekilnojamąjį turtą, sumokėjo pastarajam sutartyje sutartą pinigų sumą, neįrodo, kad atsakovas grąžino paskolą pagal 2000 m. sausio 5 d. paskolos sutartį. Ieškovas sumokėjo atsakovui pinigus, nes pardavėjai buvo bendraturčiai ir ieškovui teko nedidelė pinigų suma. Ieškovas negalėjo daryti įtakos vėlesniems atsakovo ir savo sūnaus paskoliniams santykiams.
3. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos. Visi tos pačios sutarties egzemplioriai, patvirtinti šalių parašais, pagal teisinę galią prilygsta pirmajam sutarties egzemplioriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1047/2000). Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais ieškovas ieškinį įrodė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2005 ir 2006 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 633/2006). Apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinys neatitinka CPK 331 straipsnio 4 dalies nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2005).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas V. Č. ir trečiasis asmuo L. Č. prašo kasacinį skundą atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
1. Pasirašius sutartį vienas sutarties egzempliorius perduotas atsakovui, kiti trys – ieškovui. Įvykdžius prievolę ir perdavus nekilnojamąjį turtą ieškovo sūnui, ieškovas suplėšė ir atidavė vieną sutarties egzempliorių atsakovui, tai patvirtina prievolės įvykdymą ir neprieštarauja 1964 m. CK 244 straipsnio 2 daliai, 2000 m. CK 6.65 straipsnio 2 daliai.
2. Šalių sudarytos 2000 m. sausio 5 d. paskolos sutarties analizė leidžia daryti išvadą, kad iki 2002 m. sausio 20 d. atsakovas turėjo prievolę grąžinti 100 000 Lt, nuo 2002 m. sausio 20 d. atsakovui atsirado prievolė ieškovui ar jo sūnums perduoti tam tikrą nekilnojamąjį turtą. Atsakovas, perduodamas ieškovo sūnui turtą, kurio vertė pagal VĮ Registro centro pažymas 331 591 Lt, o reali rinkos vertė viršija 1 mln. Lt, už 150 000 Lt paskolą tinkamai įvykdė prievolę ieškovui įvykdydamas šią prievolę ieškovo nurodytam asmeniui (CK 6.44 straipsnis).
3. Jeigu atsakovas nebūtų atidavęs skolos ieškovui, šis nebūtų mokėjęs atsakovui pinigų pagal 2003 m. kovo 28 d. pirkimo-pardavimo sutartį, ir tą pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas. Be to, ieškovas dalyvavo visuose jo sūnaus su atsakovu sudaromuose sandoriuose ir pats rengė sutarties tekstą, ir tai dar kartą patvirtina, kad prievolė buvo įvykdyta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Byloje nustatyta, kad ginčo šalys 2000 metų sausio 5 d. pasirašė paskolos sutartį, kuria ieškovas M. S. paskolino atsakovui V. Č. 85 000 Lt. Paskola buvo suteikta dvejiems metams – iki 2002 m. sausio 5 d. Pagal šios paskolos 3 punktą buvo sutarta, kad 2002 m. sausio 5 d. V. Č. grąžina ieškovui vieną šimtą tūkstančių litų, t. y. kartu sumoka kreditoriui 15 000 Lt sutartinių palūkanų. Sutarties 4 punkte buvo numatytos pasekmės paskolos gavėjui tuo atveju, jeigu jis laiku negrąžins paskolos. Pažymėtina, kad, praleidus paskolos grąžinimo terminą, šalys nenumatė jokių piniginių sankcijų, o susitarė, kad tokiu atveju V. Č. perduoda M. S. nuosavybės teises į jam priklausančio namo (duomenys neskelbtini), pirmo ir antro aukšto visas patalpas, išskyrus bendrojo naudojimo patalpas (sutartyje nurodoma konkreti perduodamų patalpų numeracija, atitinkanti inventorizacijos knygoje esančiąją). Šios sutarties 5 punkte nustatyta, kad M. S. mirties atveju bei neįvykdžius sutarties nustatytu terminu, V. Č. minėtų pirmo aukšto patalpų nuosavybę perduoda A. S. , o antro aukšto patalpų –V. S. (ieškovo sūnums). Taigi pagal šalių pasirašytą paskolos sutartį, laiku negrąžinus skolintų pinigų, paskolos gavėjui atsiranda pareiga perleisti kreditoriaus (arba jo sūnų) nuosavybėn sutartyje nurodytas patalpas. Iš bylos medžiagos matyti, kad minėtos patalpos (duomenys neskelbtini), buvo perduotos A. S. (ieškovo sūnaus) nuosavybėn. Tą atsakovas išsamiai argumentavo ir savo apeliaciniame skunde. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas šio fakto neakcentavo, negali būti pagrindu šio fakto nepripažinti.
Pagal CPK 177 straipsnį įrodymais civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus ir turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teisėjų kolegija sutinka, kad atsakovo pateikti du paskolos sutarties egzemplioriai, nors pagal sutarties 7 punktą V. Č. gavo tik vieną pasirašytos sutarties egzempliorių, šioje konkrečioje situacijoje greta kitų įrodymų gali būti vertinami kaip įrodymas, pagrindžiantis paskolos sutarties įvykdymą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo atveju buvo sudaryta paprasta rašytinė paskolos sutartis, ne notarine tvarka. Pagal 1964 metų CK 43 straipsnį rašytine forma turėjo būti sudaromi fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma jo sudarymo metu yra didesnė kaip penki šimtai litų. Šiuo metu galiojančio CK 6.871 straipsnis nustato, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Esant tokiai paskolos sutarties formos teisinei reglamentacijai, apeliacinės instancijos teismas galėjo vadovautis CK 6.65 straipsnio 2 dalies nuostatomis.
Nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Kasatorius nurodo, kad civilinėje byloje Nr. 3K- 3-1047/2000 (bylų kategorija 43) konstatuota, jog visi tos pačios sutarties egzemplioriai, patvirtinti originaliais sutarties šalių parašais, pagal teisinę galią prilygsta pirmajam sutarties egzemplioriui. Tačiau nagrinėjamoje byloje šiuo aspektu ginčo ir nebuvo, nes pačioje šalių pasirašytoje skolos sutartyje, jos 7 punkte, nurodoma, kad sutartis sudaroma keturiais egzemplioriais, kurie turi vienodą juridinę galią.
Nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų (praktikos), išdėstytų civilinėse bylose Nr. 3K-3-596/2005 ir Nr. 3K-3-633/2006. Šiose nutartyse įtvirtinta įstatyminė pareiga ieškovui įrodyti savo reikalavimų pagrindą. Apeliacinės instancijos teismas vertino byloje esančius įrodymus vadovaudamasis CPK įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nebuvo pažeisti nei CPK 17, 178, 185 straipsnių reikalavimai, nei kasatoriaus nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika.
Dėl išdėstytų aplinkybių tenkinti kasacinį skundą nėra pagrindo, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.