Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo ir nuteistojo I. M. (I. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. liepos 1 d. nuosprendžio, kuriuo I. M. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. 10 MGL dydžio, t. y. 1300,00 Lt bauda, pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. 5 MGL dydžio, t. y. 650,00 Lt bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir I. M. paskirta subendrinta bausmė 10 MGL dydžio, t. y. 1300,00 Lt bauda.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. I. M. išteisintas neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką.

Tuo pačiu nuosprendžiu R. S. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. bei išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka nebuvo apskųstas. Kolegija, išnagrinėjusi bylą,nustatė :

I. M. nuteistas už tai, kad jis 2009 m. spalio 30 d. UAB „D“ patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, paskleidė apie R. S. tikrovės neatitinkančią informaciją girdint kitiems asmenims, kad jis girtauja mėnesiais, dėl to neranda darbo, tuo paniekino ir pažemino R. S., pakirto pasitikėjimą juo ir viešai šiais žodžiais R. S. užgauliai pažemino.

Taip pat I. M. buvo kaltinamas tuo, kad 2009 m. lapkričio 9 d., apie 12.00 val., UAB „D“ patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tyčia dūrė žirklėmis R. S. į nugarą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. I. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. buvo išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką. Teismas tokį sprendimą motyvavo tuo, kad R. S. kaltinimo nepatvirtina jokie įrodymai, todėl visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai.

Apeliaciniu skundu I. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. liepos 1 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad priešpriešinis R. S. skundas buvo pradėtas nagrinėti neatidavus jo teismo posėdžiui nutartimi. Šis klausimas nebuvo išspręstas, todėl skundas negalėjo būti nagrinėjamas teismo posėdyje. Teismas nutartyje privalėjo nurodyti vadas ir pagrindus baudžiamajam procesui pradėti, baudžiamojon atsakomybėn traukiamą asmenį, baudžiamąjį įstatymą, numatantį nusikalstamą veiką, teisiamojo posėdžio datą ir jo pradžios laiką, šaukiamus į teisiamąjį posėdį asmenis.

Nuteistasis taip pat aiškina, jog jis nusikaltimų nepadarė, kadangi buvo priverstas gintis nuo R. S. smurto.

Teismo posėdžio metu nuteistasis I. M. bei jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis R. S. ir jo gynėjas prašo skundą atmesti.

Nuteistojo I. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jo dėl I. M. apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra jokio pagrindo.

Lietuvos Respublikos BPK 233 str. 1 d. nustatyta, kad teisėjas, susipažinęs su byla ir nustatęs, kad nėra kliūčių nagrinėti bylą teisme, bylą perduoda nagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK 233 str. 3 d. nustatyta, kad teisėjas, perduodamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, nutartyje suformuluoja sprendimą bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje, nurodo kaltinamojo vardą ir pavardę, veiką, kurios padarymu jis kaltinamas, ir tą nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą, bylos nagrinėjimo laiką ir vietą, nusprendžia, kuriuos asmenis šaukti į teisiamąjį posėdį kaip kaltinamąjį, jo atstovą pagal įstatymą, nukentėjusįjį, civilinį ieškovą, civilinį atsakovą ir jų atstovus, taip pat kaip liudytojus, ekspertus ir specialistus. Iš baudžiamosios bylos matyti, jog pirmosios instancijos teismas 2010 m. kovo 2 d. priėmė nutartį, kuria I. M. ir R. S. privataus kaltinimo skundai buvo perduoti nagrinėti viešame teisiamajame posėdyje (b. l. 44-45). Iš nutarties turinio matyti, jog joje yra nurodyti kaltinamųjų vardai ir pavardės, veikos, kurių padarymu jie buvo kaltinami, nusikaltimus numatantys atitinkami baudžiamojo įstatymo straipsniai, bylos nagrinėjimo laikas ir vieta, taip pat buvo nuspręsta, kokius asmenis reikia kviesti į teisiamąjį posėdį. Taigi, nepagrįstas I. M. apeliacinio skundo teiginys, jog pirmosios instancijos teismas, perduodamas privataus kaltinimo skundus nagrinėti teisiamajame posėdyje, pažeidė Lietuvos Respublikos BPK reikalavimus.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, I. M. buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. Taigi, darytina išvada, jog apeliacinio skundo teiginiai dėl būtinosios ginties yra nesusiję su veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Lietuvos Respublikos BK 28 str. 2 d. nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Nagrinėjamu atveju, I. M. yra nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. Aplinkybės, kad jo veiksmai atitinka minėtuose BK straipsniuose numatytas nusikalstamas veikas, nuteistasis neginčija, tik teigia, jog šias veikas jis padarė gindamasis nuo R. S. neteisėtų veiksmų.

Įstatyme nustatyta, kad būtinoji gintis naudotina tik nuo pavojingo kėsinimosi. Šiuo atveju, I. M. atžvilgiu nebuvo jokio pavojingo kėsinimosi. I. M. apšmeižė bei įžeidė R. S. tuo metu, kai šis jokių nusikalstamų veikų neatlikinėjo. Iš skundžiamu nuosprendžiu nustatytų aplinkybių, kurių teisingumo neginčija ir pats apeliantas, matyti, jog I. M. R. S. girtavimu apkaltino dar iki pastarajam panaudojant fizinį smurtą apelianto atžvilgiu. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog naudojantis teise į būtinąją gintį, siekiama užkirsti kelią žalos įstatymo saugomoms vertybėms padarymui, atliekant veiksmus, nukreiptus į asmenį, darantį nusikalstamą veiką, ir tuo pačiu padarant šiam asmeniui (ar jo turtui ir pan.) žalos. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog įžeidžiant bei apšmeižiant kitą asmenį, jokia visuotinai pripažinta vertybė nėra ginama nuo neteisėtų kaltininko veiksmų, o yra paprasčiausias neteisėtas atsakas į kito asmens veiksmus ar elgesį (nebūtinai neteisėtą). Teismo įsitikinimu, neįmanoma gintis nuo neteisėtų veiksmų šmeižiant ar įžeidžiant kitą asmenį, kadangi tokiais veiksmais nėra siekiama užkirsti kelią galimai neteisėtai veikai.

Taip pat dar kartą pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino R. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d., t. y. pripažino, jog tai, kad I. M. buvo pavadintas sukčiumi ir buvo prašoma grąžinti pinigus, nelaikytina įžeidimu, be to, teismas konstatavo, jog R. S. jokių necenzūrinių žodžių nevartojo, nepadorių gestų nerodė. Taigi, nekyla jokių abejonių, kad I. M. R. S. apkaltinęs girtavimu, siekė ne apsiginti, o taip reagavo į R. S. reiškiamas pretenzijas ir siekė apie šį asmenį paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją, užgauliai pažeminti.

Įvertinęs visa, kas aptarta, Vilniaus apygardos teismas konstatuoja, jog I. M. yra nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. pagrįstai ir teisėtai. Pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos teismo posėdyje ištirtais įrodymais, šių įrodymų vertinimo bei jų pagrindu padarytų išvadų teisingumas abejonių nekelia. Taigi, tenkinti I. M. apeliacinio skundo nėra jokio pagrindo, todėl jis atmestinas. Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., nutaria : nuteistojo I. M. apeliacinį skundą atmesti. Nutartis yra galutinė ir neskundžiama. Kolegijos pirmininkė Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė Teisėjai Sigita Vainauskienė