Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-06-20 · Administracinė byla Nr. A-502-931-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-06-20
Bylos Nr.
A-502-931-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01268-2010-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dalia Višinskienė (pirm.), Virgilijus Valančius, Artūras Drigotas (pran.)
Pareiškėjas
V. Š.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A502-931/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01268-2010-3Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. birželio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Virgilijaus Valančiaus ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Š. apeliacinį skundą ir atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos bei Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą, prie kurio prisideda trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, palūkanų priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. Š. (toliau – ir pareiškėjas) 2010 m. gegužės 5 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–6), kurį patikslino (I t., b. l. 111–128, II t., b. l. 5), prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, atsakovas) 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 1D-2571 (2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; 2) įpareigoti atsakovą Vidaus reikalų ministeriją ateityje mokėti pareiškėjui nustatyto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją – 577,06 Lt; 3) priteisti iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 8 772 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 4) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 30 000 Lt neturinei žalai atlyginti; 5) priteisti iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos penkių procentų metines palūkanas nuo neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies sumos – 3 536 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 9 d. (prašymo priėmimo dienos) iki 2012 m. rugsėjo 1 d.; 6) priteisti iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos penkių procentų metines palūkanas nuo 30 000 Lt neturtinės žalos sumos už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 9 d. (prašymo priėmimo dienos) iki 2012 m. rugsėjo 1 d.; 7) priteisti iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 ir 2 dalių, 16 straipsnio 4 dalies nuostatos, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalies nuostatos bei Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. Nr. XI-1821), kuriuo pratęstas Laikinojo įstatymo nuostatų taikymas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2005 m. gegužės 10 d. Vidaus reikalų ministerijos sprendimu Nr. 2/17D-1505 jam paskirta 577,06 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija, tačiau nuo 2010 m. vasario 28 d. atsakovas į jo sąskaitą perveda sumažintą pensijos sumą. Mano, kad tokiu būdu yra pažeidžiamos jo konstitucinės teisės ir interesai. Pareiškėjas išreiškė abejones dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio, kuriuo Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., atitikties Konstitucijai, kadangi pagal šio įstatymo nuostatas paskirtų valstybinių pensijų sumažinimas, nenustatant patirtų praradimų kompensavimo, diskriminuoja dirbančius pensininkus. Pareiškėjo nuomone, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje reguliuojamas valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima šio įstatymo nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, todėl mano, jog prieštarauja Konstitucijai ir 2010 m. vasario 11 d. redakcija. Pažymėjo, kad pratęsiant Laikinojo įstatymo galiojimą dar vieniems metams, buvo pažeisti tarptautiniai įsipareigojimai, susiję su socialinėmis žmogaus teisėmis. Dėl tokio teisinio reguliavimo valstybei kyla civilinė atsakomybė. Pareiškėjas teigė, kad dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo ir jo pratęsimo patyrė dvasinių išgyvenimų, depresiją, pažeminimą, pablogėjo jo reputacija, neteisėti veiksmai buvo intensyvūs ir ilgalaikiai.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepimuose į skundą ir patikslintą skundą (I t., b. l. 16–18, 134–136) paaiškino, kad neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo 2010 m. kovo 9 d. prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriais remiantis buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, galiojo, nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Taip pat pažymėjo, jog nėra pagrindo priteisti pareiškėjui žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio palūkanas, kadangi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas (toliau – ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas) tokios galimybės nenustato.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepimuose į skundą ir patikslintą skundą (I t., b. l. 44–46, 179–180) paaiškino, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui, pagal jo 4 straipsnio 1 dalį paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant tam tikrą koeficientą, apskaičiuotą pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Pareiškėjas 2010 m. gavo valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją, todėl nepaisant to, kad jo pensijos dydis neviršija ribinio valstybinės pensijos dydžio (650 Lt), pensija jam mažinama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjas taip pat turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jam pensija buvo sumažinta ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimu pareiškėjo V. Š. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 5 345,37 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, o likusią skundo dalį atmetė.

Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, teismas padarė išvadą, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Dėl pareiškėjo argumento, kad valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį negalėjo būti sumažinta kaip neviršijanti nustatyto ribinio pensijos dydžio (650 Lt), teismas nurodė, jog įstatymų leidėjas Laikinajame įstatyme nustatė, kad ribinio pensijų dydžio neviršijančios valstybinės ir valstybinės socialinio draudimo pensijos nemažinamos, tačiau tuo atveju, jei valstybinių pensijų gavėjai kartu gauna valstybinę socialinio draudimo senatvės arba netekto darbingumo (invalidumo) pensiją, taip pat valstybinių našlių ir našlaičių pensijų gavėjams, ribinis valstybinės pensijos dydis netaikomas (Laikinojo įstatymo 4 str. 4 d.). Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2008 m. spalio 23 d. buvo paskirta ir mokama netekto darbingumo pensija (I t., b. l. 159), todėl, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostatomis, pareiškėjo pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuota pagrįstai.

Remdamasis Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. spalio 9 d. pažyma Nr. 11D(P)-4513 (I t., b. l. 175), teismas nustatė, kad pareiškėjai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio nuostatomis. Pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjui nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis – 5 345,37 Lt (t. y. turėjo būti išmokėta 16 039,36 Lt, o išmokėta 10 693,99 Lt). Pažymėjo, jog pareiškėjas, patikslindamas skundo reikalavimus, prašė priteisti jam pensijos nepriemokos sumą (8 772 Lt), kuri nėra pagrįsta jokiais objektyviais įrodymais, todėl teismas vadovavosi byloje esančiais atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens pateiktais duomenimis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir Konstitucinio Teismo įstatymas) 72 straipsnio 4 dalį, konstatavo, kad sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 9 dalį, periodinėms išmokoms, tarp jų ir pensijoms, išieškoti taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2010 m. gegužės 5 d. (I t., b. l. 1–4), o pensijų ribojimas pradėtas taikyti 2010 m. sausio 1 d., todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nėra praleidęs termino teisme ginti pažeistas teises. Sistemiškai vertindamas nurodytas nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pripažino, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d.

Teismas sprendė, kad Vidaus reikalų ministerija, vadovaudamasi tuo metu galiojusiomis teisės normomis, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka, todėl Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, o ginčijamas 2010 m. balandžio 6 d. sprendimas Nr. 1D-2571(2) yra teisėtas.

Vadovaudamasis CK 6.271 straipsnio 1, 4 dalių nuostatomis, teismas taip pat sprendė, kad Vidaus reikalų ministerija, kol Konstitucinis Teismas nepripažino Laikinojo įstatymo normų antikonstitucinėmis, privalėjo jas vykdyti ir apskaičiuoti bei mokėti pareigūnams pensijas pagal galiojusių teisės aktų reikalavimus, todėl šiuo atveju nenustatyti Vidaus reikalų ministerijos neteisėti veiksmai, ir žalos atlyginimas pareiškėjai nepriteistinas.

Teismas rėmėsi CK 1.1 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais. Pabrėžė, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo teisinius santykius reglamentuoja viešosios teisės normos – Valstybinių pensijų įstatymas bei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas. Atsižvelgdamas į tai, kad egzistuoja įstatymo garantuotas teisinis mechanizmas pažeistoms pareiškėjo teisėms į pensiją ginti ir pareiškėjas šiuo mechanizmu pasinaudojo, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo teisės į pensiją bus apgintos išmokėjus jam visą priklausančią valstybinės pensijos nepriemoką už praeitą laikotarpį. Be to, pažymėjo, kad viešosios teisės normos, reglamentuojančios valstybinių pensijų mokėjimo santykius, dėl pensijų neišmokėjimo nenustato kitokių teisinių pasekmių – procesinių palūkanų, delspinigių, netesybų ar pan. priteisimo, todėl jos negali būti priteisiamos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi bei atsižvelgus į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo turinį, kad sumažintos pensijos gali būti mokamos laikinai (kol valstybėje neliks ypatingos situacijos dėl ekonomikos krizės), teismui nagrinėjamoje byloje nekilo abejonių dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo atitikties Konstitucijai. Dėl šių motyvų teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Be to, teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą Vidaus reikalų ministeriją mokėti jam nustatyto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (577,06 Lt), motyvuodamas tuo, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, o jų galiojimas, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu, pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d.

III.

Pareiškėjas V. Š. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 29–46) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimą iš dalies ir perduoti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia analogiškais argumentais, kuriuos jis buvo išdėstęs ir pirmosios instancijos teismui. Be to, akcentuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjo nuomone, teismas neužtikrino jo teisės į teisminę gynybą, kaip vienos iš svarbiausių nacionaliniu, tarptautiniu ir regioniniu (ES) lygiu įtvirtintų žmogaus teisių, įgyvendinimo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas kėlė abejones dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio, kuriuo buvo pratęstas ginčijamų šio įstatymo nuostatų galiojimo terminas, atitikties Konstitucijai, dėl paskirtų valstybinių pensijų sumažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nebuvimo ir pareiškėjo, kaip pensininko, diskriminavimo. Pareiškėjo įsitikinimu, įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas privalėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio atitikties Konstitucijai.Pareiškėjas savo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstė visas aplinkybes dėl ginčijamo atsakovo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 1D-2571 (2) panaikinimo, tačiau teismas nenustatė pagrindo jį naikinti.Teismas klaidingai argumentavo savo sprendimą dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo. Valstybei nustačius teisinį reguliavimą, kuris vėliau Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, o atsakovui nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiavus ir mokant pareiškėjui pensiją vadovaujantis nustatytu teisiniu reguliavimu, pareiškėjas negavo dalies pagrįstai ir teisėtai įgytos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, tačiau ir toliau yra tęsiamas pareiškėjo diskriminavimas pratęsiant Laikinojo įstatymo galiojimą dar vieneriems metams. Todėl mano, kad atsakovų veiksmai yra neteisėti ir nepagrįsti. Minėtu atveju taip pat turėjo būti atsižvelgta, jog kaltė nėra būtina valstybės civilinės atsakomybės sąlyga.Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę. Taip pat jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis. Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti. Pagrindas priteisti procesines palūkanas yra asmeninė skolininko atsakovo atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė laiku, geruoju. Pareiškėjas pažymi, kad ginčo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. atsakovai naudojosi jo pensijos dalies lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė pareiškėjo interesus ir privalo pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį sumokėti įstatymo nustatytas palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsiliepimas

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, bei trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimais į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 66–67, 72–73) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimo dalį, kuria atmesti pareiškėjo skundo reikalavimai, palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Šalies argumentai

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (II t., b. l. 59–60) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą visa apimtimi.

Atsakovų apeliacinis skundas grindžiamas Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies norma ir Konstitucinio Teismo praktika, pagal kurią preziumuojama, jog, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją, ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime aiškiai pasisakė, jog pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Atsakovai pažymi, kad nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris buvo oficialus paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį. Dėl to mano, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui, susiklosčiusiam iki šio nutarimo įsigaliojimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos paduotame Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui rašytiniame pareiškime (II t., b. l. 70), vadovaudamasis ABTĮ 131 straipsnio 1 dalimi, prisideda prie atsakovų apeliacinio skundo.

Pareiškėjas V. Š. atsiliepimu (II t., b. l. 68–69) prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Atsakovų apeliacinis skundas, prie kurio prisideda trečiasis suinteresuotas asmuo, tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, teisingai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame buvo pripažinta, jog Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Remdamasis tuo, teismas darė teisingą išvadą, jog pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo ribojama Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu teisėtai. Šios išvados teisingumą taip pat patvirtina tai, kad pareiškėjui paskirtos ir iki 2010 m. sausio 1 d. mokėtos valstybinės pensijos dydis (577,06 Lt per mėnesį), pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, nuo 2010 m. sausio 1 d. sumažėjo iki 501,23 Lt, t. y. 75,83 Lt per mėnesį, arba 13,14 proc., t. y. neviršijo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime numatytos susidarius ypatingai situacijai leistinos ribos (ne daugiau 20 proc.). Taigi, atsižvelgiant į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, valstybinės pensijos skirtumas, susidaręs pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, pareiškėjui negali būti grąžintas. Dėl tos pačios priežasties, t. y. Konstituciniam Teismui pripažinus, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai, taip pat nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovą ateityje mokėti pareiškėjui viso dydžio paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją – 577,06 Lt (I t., b. l. 138), t. y. nėra pagrindo netaikyti pareiškėjui pensijos apribojimo, nustatyto pagal Konstitucijai neprieštaraujančią Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kurios nuostatų galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-92 redakcija).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime inter alia pripažino, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010, Nr. 23-1070; 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis ir Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 2 dalis tiek, kiek šiose dalyse nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi draudžiamųjų pajamų, prieštaravo 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas priėjo teisingą išvadą, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo nepagrįstai ribojama remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis. Dėl pareiškėjui paskirtos ir pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas perskaičiuotos valstybinės pensijos sumažinimo taikant papildomai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjui nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis – 5 345,37 Lt (16 039,36 – 10 693,99 = 5 345,37). Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteistiną neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį (5 345,37 Lt) apskaičiavo teisingai.

2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas, kuriuo ginčui aktualios Laikinojo įstatymo nuostatos buvo pašalintos iš Lietuvos teisės sistemos. Tačiau, kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios nagrinėjamu atveju deramai pareiškėjo teisių pažeidimo pasekmių nepašalina, nes pareiškėjui nebuvo išmokėta dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka. Todėl įgyvendindamas Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantį nuosavybės apsaugos imperatyvą bei siekdamas veiksmingai ginti pareiškėjo teises, teismas privalo visiškai pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmes. Dėl nurodytų motyvų konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, visą neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį (5 345,37 Lt), susidariusią dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo.

Taigi, keisti skundžiamo teismo sprendimo dalį dėl 5 345,37 Lt valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėjui nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo.

Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime išaiškino, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju neapgynus (ar apgynus tik iš dalies) pareiškėjos pažeistų teisių, tokiu būdu būtų niveliuoti Konstitucijos 23 ir 52 straipsniuose įtvirtinti imperatyvai, neužtikrinta veiksminga žmogaus teisių apsauga ir teisminė gynyba bei socialinis teisingumas, o tokie reiškiniai teisinėje valstybėje netoleruotini. Be to, nepašalinus nustatyto pažeidimo, susidarytų situacija, kai tarp ginčo šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams būtų ir toliau taikomos Laikinojo įstatymo nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nors minėti santykiai tarp šalių dar nėra galutinai susiklostę, t. y. remiantis prieštaraujančiomis Konstitucijai įstatymo nuostatomis priimti atsakovo sprendimai nėra laikomi įvykdyti Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Aptariama situacija taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsnyje ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatytu draudimu teismui taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai. Remdamasi paminėtais motyvais, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovų apeliacinio skundo argumentus, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiams, susiklosčiusiems iki šio nutarimo įsigaliojimo.

Kolegijos vertinimu, teismas teisingai aiškino bei taikė Laikinojo įstatymo normas, reglamentuojančias ribinio valstybinės pensijos dydžio taikymą. Pažymėtina, jog Laikinojo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, nustatanti, kad ribinio valstybinės pensijos dydžio neviršijančios valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) pagal šio įstatymo 1 priedą neperskaičiuojamos, yra bendroji norma Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos specialiosios normos, kuri aiškiai ir nedviprasmiškai nustato, kad ribinis valstybinės pensijos dydis netaikomas valstybinių pensijų gavėjams, kurie kartu gauna valstybinę socialinio draudimo senatvės arba netekto darbingumo (invalidumo) pensiją, taip pat valstybinių našlių ir našlaičių pensijų gavėjams, atžvilgiu. Teisėje galioja principas, pagal kurį specialiosios normos yra viršesnės už bendrąsias normas (lex specialis derogat legi generali). Atsižvelgiant į tai, kad byloje yra neginčijamai nustatyta, jog pareiškėjui nuo 2008 m. spalio 23 d. buvo paskirta ir mokama valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija, teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjo valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuota pagrįstai.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pensiją mokanti institucija Vidaus reikalų ministerija, priimdama 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 1D-2571 (2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“, vadovavosi tuo metu galiojusiomis teisės normomis ir dėl to neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, sprendė, jog ginčijamas atsakovo sprendimas yra teisėtas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su paminėta pirmosios instancijos teismo išvada sutinka tik iš dalies. Teismas teisingai pastebėjo, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 1D-2571 (2), pagal galiojusius teisės aktus negalėjo elgtis kitaip. Tačiau šiame sprendime atsakovas, be kita ko, atsisakė mokėti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį, neperskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, bei atsisakė išmokėti dėl šios įstatymo normos taikymo susidariusią pensijos nepriemoką. Nagrinėjamoje byloje konstatavus, kad pareiškėjui mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo nepagrįstai ribojama remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, darytina išvada, kad teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju yra teisinis pagrindas iš dalies pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, panaikinant Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 1D-2571 (2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė nagrinėjamam ginčui CK 1.125 straipsnio 9 dalį, reglamentuojančią periodinių išmokų išieškojimui taikomą sutrumpintą penkerių metų ieškinio senaties terminą. Šiuo klausimu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 yra konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų, todėl nagrinėjamu atveju pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti (ABTĮ 4 str. 6 d.). Pagal įstatymo analogiją taikant Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų normas, suinteresuotas asmuo savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo galėjo apginti per trejų metų terminą. Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamoje byloje pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, o pareiškėjo skundas dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo buvo paduotas teismui 2010 m. balandžio 30 d. (pagal pašto spaudą, b. l. 12), t. y. nepraėjus nė metams, galima daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė, kad pareiškėjas su skundu į administracinį teismą kreipėsi nepraleisdamas termino tokiam skundui paduoti. Todėl šiuo atveju nustatytas procesinės teisės normų pažeidimas, susijęs su termino skundui paduoti apskaičiavimu, vertintinas kaip neesminis ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo pažeistos teisės apgintos kitu pareiškėjo prašomu būdu – t. y. įpareigojant atsakovą išmokėti už visą ginčo laikotarpį pareiškėjui neišmokėtą pensijos dalį, susidariusią dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo.

Teismas taip pat pagrįstai netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo dėl palūkanų priteisimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. liepos 23 d. nutartyje analogiško pobūdžio administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, be kita ko, išaiškino, kad viešosios teisės normos dėl valstybinių pensijų neišmokėjimo nenumato kitokių teisinių pasekmių – procesinių palūkanų, delspinigių, netesybų ar pan., todėl jos negali būti priteisiamos.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė bylą ir nepagrįstai nesikreipė į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2011 m. gruodžio 20 d. Nr. XI-1821) nuostatų, kuriomis buvo pratęstas Laikinojo įstatymo taikymas inter alia valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, konstitucingumą. Pirmosios instancijos teismas pastebėjo, jog Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai klausimas buvo išspręstas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, todėl teismui nekilo abejonių dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo normų konstitucingumo. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo ne kartą akcentuojama, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2009 m. rugsėjo 14 d. Nr. A261-997/2009, 2009 m. sausio 30 d. Nr. A756-152/2009, 2012 m. gegužės 8 d. Nr. A143-78/2012, 2012 m. liepos 2 d. Nr. A662-2007/2012, 2013 m. kovo 27 d. Nr. A525-678/2013, kt.).

Patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas 2012 m. gruodžio 13 d. sprendime iš esmės tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, vadovavosi ginčui aktualia teismų praktika, bylai reikšmingas faktines aplinkybes nustatė ir vertino iš esmės teisingai. Remiantis aukščiau nurodytais motyvais, skundžiamas teismo sprendimas keičiamas tik dalyje dėl pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 1D-2571 (2), tenkinant šį reikalavimą iš dalies. Dėl likusios teismo sprendimo dalies kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo V. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą, prie kurio prisideda trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo V. Š. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 1D-2571 (2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ dalį, kuria atsisakyta V. Š. valstybinės pensijos apskaičiavimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Priteisti pareiškėjui V. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 5 345,37 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiArtūras DrigotasVirgilijus ValančiusDalia Višinskienė