- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-08-24
- Bylos Nr.
- A-756-859-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- D. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. A. apeliacinį skundą ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, vardu pateiktą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. A. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos Aukščiausiajam Teismui dėl neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja D. A. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama: 1) priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 361 814,32 Lt neteisėtai neapskaičiuoto atlyginimo už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gegužės 31 d. ir atlyginimo skirtumą iki teismo sprendimo priėmimo; 2) priteisti iš atsakovų 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, palūkanas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 3) įpareigoti atsakovus nuo teismo sprendimo priėmimo dienos mokėti pareiškėjai atlyginimą, skaičiuotiną pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“. Pareiškėja skunde nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimo 1999 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. VIII-1059 ji buvo paskirta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja nuo 1999 m. vasario 11 d. Iki 1999 m. gruodžio 31 d. atlyginimas pareiškėjai buvo mokamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 666) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 689). Nuo 2000 m. sausio 1 d. mokamas atlyginimas buvo neteisėtai sumažintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 (toliau – ir Nutarimas Nr. 1494), kuriuo buvo pakeistas Nutarimas Nr. 689 ir kuriuo atlyginimų koeficientas nuo 2,5 sumažintas iki 1,75. Pareiškėjos nuomone, tokiais veiksmais atsakovai pažeidžia jos teises ir įstatymų saugomus interesus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 ir 114 straipsniais garantuotą teismų ir teisėjų nepriklausomumą bei draudimą valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms bei pareigūnams kištis į teismų veiklą. Pareiškėja nurodė, kad, pagal Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą, asmenys, manantys, jog jų teisės ar laisvės nustatytu teisėjų atlyginimo santykių teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos, turi teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, o atitinkami teismai, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys tokias bylas, pagal Konstituciją privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės ar laisvės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių ar laisvių teisminę gynybą, taikydami ne tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, joje įtvirtintus teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, proporcingumo, tinkamo teisinio proceso, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, kitas Konstitucijos nuostatas. Pareiškėjos nuomone, paskyrus ją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja, ji įgijo teisę pagal Nutarimą Nr. 689 gauti nustatyto dydžio atlyginimą, kurio neteisėtą mažinimą draudžia Konstitucija, o atsižvelgiant į tai, jog atsakovų veiksmai, kuriais sumažintas jai mokamas atlyginimas, neatitinka Konstitucijos normų ir principų, jos teisė gauti nustatyto dydžio atlyginimą turi būti apginta nuo pažeidimo tiesiogiai taikant Konstituciją. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas ir principus, kurių turinys atskleistas Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 12 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimuose ir 2001 m. sausio 12 d. sprendime, draudžiama mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjų atlyginimus ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą; teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis; teisėjų atlyginimus mažinti galima tik įstatymu ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki; atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų. Pagal Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą, esant itin sunkiai valstybės ekonominei, finansinei padėčiai, t. y. kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, paprastai turėtų būti peržiūrimas ir mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, taip pat įvairių iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų sričių finansavimas. Tačiau nuo 2000 m. sausio 1 d. atlyginimai buvo sumažinti tik vienai valstybės sektoriuje dirbančių asmenų grupei – teisėjams. Kitiems valstybės sektoriuje dirbantiems asmenims atlyginimai nebuvo sumažinti. Toks teisėjų atlyginimų mažinimas buvo akivaizdžiai diskriminacinio pobūdžio, neatitinkantis Konstitucinio Teismo formuluojamos doktrinos. Be to, atlyginimų sumažinimas tik vienai, palyginus neskaitlingai, valstybės sektoriuje dirbančių asmenų grupei leidžia pagrįstai abejoti, ar toks atlyginimų mažinimas buvo sąlygotas itin sunkios ekonominės ir finansinės valstybės padėties. Nutarimu Nr. 1494, kuriuo buvo sumažintas teisėjų atlyginimų koeficientas, nebuvo konstatuota itin sunki ekonominė ir finansinė valstybės padėtis. Joks įstatymas šiuo klausimu taip pat nebuvo priimtas. Pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą teisėjų atlyginimai, net ir esant itin sunkiai ekonominei ir finansinei valstybės padėčiai, gali būti mažinami tik laikinai, tačiau teisėjų atlyginimai nėra tinkamai sureglamentuoti įstatymu ir šiuo metu, o pareiškėjai, pažeidžiant Konstitucijos nuostatas, ir toliau mokamas sumažintas atlyginimas. Neteisėtas teisėjų atlyginimų sumažinimas lėmė tai, kad laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gegužės 31d. jai nepriskaičiuotas ir neišmokėtas 361 814,32 Lt atlyginimas už atliktą darbą. Todėl, pareiškėjos nuomone, jai priteistina ši suma ir, vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.1 straipsnio 2 dalies, 6.37 straipsnio 2 dalies bei 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatomis – 5 procentų metinės palūkanos nuo priteistos sumos, skaičiuojant palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, su pareiškėjos skundu nesutiko. Atsakovas nurodė, kad panašioje civilinėje byloje buvo paskirta ekonominė ir finansinė ekspertizė. Ekspertų išvadose buvo konstatuota, jog valstybėje 1999 metų pabaigoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis ir kad ekonominė padėtis pagerėjo 2003 metais, bet pagrindiniai finansinę valstybės padėtį apibūdinantys rodikliai iki šiol nepasiekė ikikrizinio laikotarpio rodiklių. Todėl valstybė iki šiol neturi finansinių galimybių mokėti teisėjams atlyginimų, buvusių iki 2000 m. sausio 1 d. Tai, kad 1999 metais valstybėje buvo itin sunki ekonominė-finansinė padėtis, yra pažymėta ir Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarime bei 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime. Atsakovas taip pat nurodė, kad Nutarimu Nr. 689, siekiant veiksmingiau kovoti su nusikalstamumu, buvo nuspręsta padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto tarnybinius koeficientus teisėjams, generaliniam prokurorui ir kitiems nutarime išvardintiems pareigūnams. Vyriausybė 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 pakeitė minėtą nutarimą ir didesnei daliai pareigūnų nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. nurodyto koeficiento iš viso nebetaikė, o Nutarimu Nr. 1494 teisėjams ir kitiems sąraše likusiems pareigūnams atlyginimo didinimo koeficientą 2,5 sumažino iki 1,75. Tokiu būdu teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai, tai yra paliktas 1,75 padidinimo koeficientas (75 procentų priedas prie atlyginimo), kai tuo pačiu metu kitoms grupėms jis iš viso buvo panaikintas. Todėl atlyginimo padidinimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminacinio pobūdžio. Atsakovas pažymėjo, kad 1999 metų gruodžio mėnesį vidutinis mėnesinis darbo užmokestis valstybės sektoriuje buvo 1 170,90 Lt, o vidutinis teisėjo atlyginimas – 7 784,20 Lt. Todėl, atsakovo nuomone, nėra pagrindo teigti, kad teisėjų atlyginimai buvo sumažinti pažeidžiant proporcingumo principą. Atsakovas taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju taikytinas Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatytas terminas, kuris, skirtingai nei Darbo kodekso 27 straipsnyje nustatytas ieškinio senaties terminas, negali būti atnaujinamas (Darbo kodekso komentaras, III dalis, 532 psl.). Atsakovas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, pareiškėjai pareiškus reikalavimą dėl negauto atlyginimo priteisimo, solidarioji atsakomybė netaikytina.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas su pareiškėjos skundu nesutiko. Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovas nurodė, kad teisėjui atlyginimą nustato ir moka valstybė, o teismas šiuo atveju tik apskaičiuoja ir išmoka valstybės nustatyto dydžio atlyginimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kaip valstybės institucija, privalo laikytis valstybėje nustatytos finansinės drausmės ir gali disponuoti tik tuo atlyginimų fondu, kurį jam suteikė valstybė. Teismas neturi teisės savo nuožiūra teisėjui apskaičiuoti ir mokėti didesnio atlyginimo, nei konkrečiu laikotarpiu numato atitinkami Lietuvos Respublikos teisės aktai. Todėl, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuomone, jis yra netinkamas atsakovas šioje byloje.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 9 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies: priteisė pareiškėjai iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį nuo 2004 metų spalio mėnesio iki 2007 metų rugsėjo mėnesio – 148 330,68 Lt ir nuo 2008 metų sausio mėnesio iki 2008 metų rugpjūčio mėnesio – 35 867,59 Lt (iš viso – 184 198,27 Lt) ir įpareigojo Lietuvos Respubliką mokėti pareiškėjai teisėjos atlyginimą, kuriam apskaičiuoti taikytini Nutarime Nr. 666 ir Nutarime Nr. 689 nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai, o kitoje dalyje pareiškėjos skundą atmetė. Teismas sprendime nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas ir principus, kurių turinys atskleistas Konstitucinio Teismo baigiamuosiuose aktuose: 1) sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto; 2) teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, jų dydžiai, kaip ir teisėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti tokie, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą, jo orumą ir atsakomybę; 3) tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjo atlyginimai buvo nustatyti, inter alia pagal tai, ar asmuo pradėjo dirbti atitinkamo teismo teisėju iki nustatant tam tikro dydžio to teismo teisėjo atlyginimą, ar po to; 4) Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą; 5) teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; 6) mažinti atlyginimus teisėjams galima tik įstatymu ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki; 7) atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, kad Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį (per kurį turi būti mažinamas teisėjų darbo užmokestis), ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, taip pat 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu (per kurį turi būti mažinamas teisėjų darbo užmokestis) į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo 2001 m. liepos 18 d. Vadovaujantis aukščiau nurodytu Konstitucijoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, inter alia konstituciniais teisėjų nepriklausomumo, teisėtų lūkesčių ir vienodo teisėjų teisinio statuso principais, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo visiems teisėjams turėjo ir turi būti mokamas didesnis, iki minėto įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas (arba mokėtas kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams) atlyginimas. Nutarimas Nr. 1494, kuriuo iš dalies buvo pakeistas Nutarimas Nr. 689 ir kuriuo buvo sumažinti teisėjų atlyginimų koeficientai, buvo laikino pobūdžio – jis priimtas atsižvelgiant į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę. Be to, Nutarimas Nr. 1494 neteko galios įsigaliojus Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtam Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui. Todėl, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo, apskaičiuojant teisėjų atlyginimus, taikytini Nutarime Nr. 666 ir Nutarime Nr. 689 nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai. Teismas taip pat nurodė, jog nagrinėjamu atveju taikytina Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad bendrasis ieškinio senaties terminas šio kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų, ir Darbo kodekso 298 straipsnis, nustatantis, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Pareiškėjos reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, palūkanas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, netenkinamas, kadangi nei teisėjų atlyginimų mokėjimą reglamentuojantys teisės aktai, nei Darbo kodeksas nenumato, kad turi būti kompensuojami tokio pobūdžio nuostoliai. Be to, pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji patyrė tokio pobūdžio nuostolius. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nereiškė reikalavimo dėl delspinigių priteisimo Darbo kodekso 207 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo pagrindu. Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos reikalavimai dėl atlyginimo priteisimo tenkintini iš dalies ir jai priteistina neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis nuo 2004 metų spalio mėnesio iki 2007 metų rugsėjo mėnesio – 148 330,68 Lt ir nuo 2008 metų sausio mėnesio iki 2008 metų rugpjūčio mėnesio – 35 867,59 Lt (iš viso – 184 198,27 Lt). Teismas pažymėjo, kad ši suma priteistina iš Lietuvos Respublikos, dėl kurios valios nebuvo skiriama lėšų teisėjų atlyginimams, o ne iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo. Teismas taip pat pažymėjo, kad neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis pareiškėjai priteistina su mokesčiais (gyventojų pajamų mokesčiu ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokomis), kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėja D. A. prašo iš dalies pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 9 d. sprendimą: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2007 metų spalio mėnesio iki 2008 metų gruodžio mėnesio – 10 166,29 litų; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Pareiškėja nurodo, kad iš dalies nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atmestas pareiškėjos skundas. Pareiškėjos nuomone, teismo sprendime tiesiog buvo padaryta klaida nepriteisiant pareiškėjai atlyginimo už atliktą darbą nuo 2007 metų spalio mėnesio iki 2008 metų gruodžio mėnesio, t. y. už laikotarpį, kai ši byla jau buvo nagrinėjama teisme. O teismo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjos reikalavimas dėl CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatytų procesinių palūkanų priteisimo, yra, pareiškėjos nuomone, nepagrįstas. Pagal CK 1.2 straipsnio 2 dalį santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, civilinio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai. Teisėjo atlyginimą reglamentuojantys teisės aktai nenumato kaip turi būti kompensuojami dėl pradelsto atlyginimo mokėjimo patirti nuostoliai. Tačiau pareiškėja tokių nuostolių ir nereikalauja. Įstatymo nustatytos palūkanos, mokamos už piniginių prievolių įvykdymo termino praleidimą, yra laikomos kreditoriaus minimaliais nuostoliais. Jos nustatomos siekiant atleisti kreditorių nuo tokių nuostolių įrodinėjimo, t. y. įstatymo nustatytos palūkanos preziumuojamos. Kadangi įstatymas (CK 6.210 straipsnio 1 dalis) nustato, jog praleidęs terminą įvykdyti piniginę prievolę skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, pareiškėja tokias palūkanas (dar vadinamų „procesinėmis palūkanomis“) savo skunde ir prašė priteisti.
Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad teismas, teigdamas, jog Nutarimas Nr. 666 ir Nutarimas Nr. 689 taikytini apskaičiuojant visų teisėjų atlyginimus, išėjo iš skundo ribų ir iš esmės pasisakė dėl byloje nedalyvaujančių asmenų teisių ir pareigų. Toks procesinės teisės pažeidimas, atsakovo nuomone, yra esminis ir sudaro pakankamą pagrindą skundžiamam sprendimui panaikinti. Atsakovas nurodo, kad šiuo metu jokio žemesnės juridinės galios negu Konstitucija teisinio reguliavimo, susijusio su teisėjų atlyginimų dydžių nustatymu, neliko. Teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai prisiėmė įstatymų leidėjo funkcijas. Teismas, priteisdamas pareiškėjai iš Lietuvos Respublikos nesumokėtą atlyginimo dalį ir įpareigodamas Lietuvos Respubliką ateityje mokėti pareiškėjai atlyginimą, paskaičiuotą pagal Nutarimą Nr. 666 ir Nutarimą Nr. 689, kurie yra negaliojantys, pažeidė konstitucinius principus. Be to, teisėjų atlyginimai gali būti sumažinti valstybėje esant itin sunkiai ekonominei finansinei padėčiai, laikinai ir proporcingai. Teismas netinkamai įvertino įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas dėl šių aplinkybių nustatymo byloje. Atsakovas pažymi, kad iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išduotų 2007 m. spalio 9 d. ir 2008 m. birželio 5 d. pažymų matyti, jog pareiškėjos atlyginimas 2000 metų sausio mėnesį sudarė 8 780 Lt, o 2008 metų gegužės mėnesį – 10 735,85 Lt, t. y. pareiškėjos atlyginimas per 8 metus padidėjo apie 2000 Lt. Teismas neatsižvelgė į šią aplinkybę ir nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėja ginčo laikotarpiu gavo sumažintą atlyginimą. Atsakovo nuomone, tik palyginus pareiškėjos atlyginimą, gautą iki 2000 m. sausio 1 d. ir po to, galima būtų vertinti, ar jis iš tiesų sumažėjo. Tačiau nagrinėjamu atveju tai nebuvo padaryta. Atsakovas taip pat nurodo, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodyta, kad byloje taikytinos Darbo kodekso 27 straipsnio 1 dalies ir 298 straipsnio nuostatos, tačiau sprendimo rezoliucinėje dalyje teismas nusprendė priteisti pareiškėjai neišmokėto darbo užmokesčio dalį už 3 metus ir 8 mėnesius. Be to, teismas, tenkindamas pareiškėjos reikalavimus, teismo sprendime turėjo nurodyti priteisiamą sumą ir iš jos išskirti fizinių asmenų pajamų mokestį bei kitus mokesčius, surenkamus į valstybės biudžetą. Nagrinėjamojoje byloje atsakovu yra patraukta tik Lietuvos valstybė, tačiau atlyginimų išmokėjimas vyksta per konkretų teismą (darbovietę). Todėl, atsakovo nuomone, yra nelogiška iš jo priteisti pinigines sumas su privalomais mokesčiais, kadangi jis nėra mokesčius išskaičiuojantis asmuo. Be to, atsakovas neturi galimybių juos apskaičiuoti, kadangi byloje nėra duomenų apie mokesčių dydį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjos D. A. apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo netenkinti pareiškėjos apeliacinio skundo. Atsakovo nuomone, pareiškėjos reikalavimas priteisti jai darbo užmokestį už atliktą darbą nuo 2007 metų spalio mėnesio iki 2008 metų gruodžio mėnesio, prieštarauja protingumo ir sąžiningumo kriterijams, kadangi pareiškėjos apeliacinis skundas buvo paduotas 2008 m. rugsėjo 22 d., o tai reiškia, kad pareiškėja reikalauja priteisti jai darbo užmokestį už darbą, kuris bus atliktas ateityje. Net atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju pareiškėja galėjo padaryti korektūros klaidą ir vietoje 2007 metų nurodė 2008 metus, toks pareiškėjos reikalavimas negali būti tenkinamas, nes tai prieštarautų Darbo kodekso 298 straipsniui. Atsakovas taip pat nurodo, kad teisėjui vykdant savo darbines pareigas, atsiranda valstybės tarnybos teisiniai santykiai, kurie plačiąja prasme suprantami kaip darbo teisiniai santykiai. CK nereglamentuoja sankcijų, numatytų už pavėluotą darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimą. Todėl, atsakovo nuomone, pareiškėja nepagrįstai reikalauja priteisti jai CK numatytas palūkanas.
Atsiliepime į pareiškėjos D. A. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinius skundus atsakovas Lietuvos Aukščiausiais Teismas pateikia tuos pačius argumentus, kurie buvo pateikti jo atsiliepime į pareiškėjos skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas, atsakovo Lietuvos valstybės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, kad tuo metu galioję Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria nustatyta, jog teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 ir 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, taip pat pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir skaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, nustatančias teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.
Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Todėl minėtos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos negalėjo būti taikomos, t. y. jomis neturėjo būti vadovaujamasi teisėjams apskaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį nuo 2001 m. liepos 18 d. Be to, Konstitucinis Teismas jau 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime ir 2000 m. sausio 12 d. sprendime dėl pastarojo nutarimo išaiškinimo buvo pateikęs nagrinėjamai bylai aktualų Konstitucijos 109 straipsnio bei 113 straipsnio 1 dalies (teisėjo atlyginimo sampratos) aiškinimą.
Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą. Oficiali konstitucinė jurisprudencija apima ir Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose dalyse suformuotą Konstitucijos nuostatų (Konstitucijos normų ir principų) oficialų išaiškinimą, kitus Konstitucinio Teismo aktuose išdėstytus teisinius argumentus (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai).
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. birželio 18 d. nutartyje (civilinėje byloje Nr. 2A-3-2008) yra konstatavęs, jog 1999 metais, tai yra laikotarpiu, kai buvo sumažinti teisėjų atlyginimai, valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; teisėjų atlyginimų mažinimas buvo atliekamas laikantis proporcingumo principo, nes pavieniai atskirų asmenų atlyginimo didinimo atvejai nekeičia reiškinio esmės ir neatspindi ketinimo nukrypti nuo proporcingumo principo; valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pagerėjo nuo 2003 m., o nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju atlyginimų mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas ir nuo šio laikotarpio pradžios pažeistos teisės turėtų būti ginamos.
Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pabrėžė, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą <....> Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose“.
Paminėtos nuostatos dėl jurisprudencijos tęstinumo taikytinos ir administracinių teismų praktikos atžvilgiu.
Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) taip pat nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Atsižvelgdama į minėtą Konstitucinio Teismo doktriną dėl jurisprudencijos tęstinumo (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą) ir Teismų įstatymo minėtas nuostatas šiuo klausimu, teisėjų kolegija taip pat laikosi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje (administracinėje byloje Nr. A822-790-2009) suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių. Todėl toje nutartyje padaryta išvada apie valstybės ekonominės ir finansinės padėties pagerėjimą (tik) nuo 2003 metų šiai administracinei bylai yra reikšminga ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu.
Pažymėtinos ir 2008 m. lapkričio 11 d. įsigaliojusio Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatos (2008-10-28 įstatymo Nr. X-1761 1 str., 2 str. 3 d.), kuriomis iš esmės pripažįstama, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. (t. y. ir šiai bylai aktualiu laiku) teisėjams nesumokėta iki 1999 m. gruodžio 31 d. gaunamo atlyginimo dalis buvo nemokama nepagrįstai ir (taikant trejų metų ribos taisykles) turi būti grąžinama. Atsižvelgiant į šias Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas, galima teigti, kad aptariama bylai reikšminga aplinkybė iš esmės pripažįstama ir įstatymų leidėjo.
Pasisakydama dėl Darbo kodekso 298 straipsnio taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad šios normos taikymo klausimas taip pat yra aptartas anksčiau paminėtoje administracinėje byloje (Nr. A822-790-2009), kuri iš esmės yra panaši su nagrinėjama byla. Pagal Darbo kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas termino prasme. Toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais ir yra imperatyvus. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatomis turėtų būti remiamasi ir teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo bylose, yra pagrįsta. Tačiau, kaip teisingai pažymi atsakovas apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavęs ir prieštaraudamas savo išvadai, pareiškėjai neišmokėto darbo užmokesčio dalį priteisė ne už trejus metus, o už trejus metus ir aštuonis mėnesius. Taigi, pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normą, ir tai yra pagrindas teismo sprendimą pakeisti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 str.).
Taikant DK 298 straipsnio nustatytas trejų metų ribos taisykles ir atsižvelgiant į pareiškėjos papildomame skunde išdėstytą reikalavimą priteisti jai nesumokėto darbo užmokesčio dalį iki teismo sprendimo priėmimo bei į byloje esančius duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažymas) apie pareiškėjai neišmokėto atlyginimo dalį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2007 m. rugsėjo 30 d. ir nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d. (b. l. 6, 54, 140), priteistina darbo užmokesčio dalis apskaičiuotina už paskutinius iki pastarojo laikotarpio trejus metus. Nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei atsakovo apeliaciniame skunde šie duomenys nebuvo kvestionuojami. Tačiau laikotarpis nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. neskaičiuojamas, kadangi byloje nėra jokių duomenų apie šį laikotarpį pareiškėjai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Taikydama nurodytus pareiškėjai priteistinos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo kriterijus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai priteistina 150 701,40 Lt suma (114 833,81 Lt už laikotarpį nuo 2005 m. birželio 1 d. iki 2007 m. rugsėjo 30 d. + 35 867,59 Lt už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d.). Pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keistinas, sumažinant pareiškėjai priteistą nesumokėto darbo užmokesčio dalį.
Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria teismas patenkino pareiškėjos reikalavimą įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę toliau mokėti pareiškėjai atlyginimą, skaičiuotiną pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“, neteisėtumo. Toks reikalavimas prieštarauja bendriesiems teisės principams, teisingumo bei protingumo kriterijams, todėl teisiškai nepagrįstas. Individualų ginčą nagrinėjantis teismas šiuo atveju yra netinkamas subjektas, galintis tokią teisę pareiškėjai nustatyti į ateitį, tai daroma teisės aktais ir jų nustatyta tvarka (Teismų įstatymo 96 str. 1 d., 126 str., 127 str.). Tad minėta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikintina.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos prašymas priteisti Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalyje numatytas palūkanas, nepagrįstas. Pareiškėjos pagrindinis reikalavimas priteisti nesumokėtą valstybės pareigūno atlyginimo dalį plačiąja prasme kyla iš darbo (tarnybos) teisinių santykių. Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Civilinis kodeksas reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius; įstatymų numatytais atvejais Civilinis kodeksas reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius. Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai. Šio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Specialūs įstatymai, reglamentuojantys darbo santykius numato darbdavio pareigą mokėti įstatymų nustatytus delspinigius, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (Darbo kodekso 207 str.). Jokių kitų sankcijų specialūs įstatymai nenustato, todėl reikalavimas priteisti palūkanas, atliekančias kompensavimo funkciją civiliniuose (o ne darbo) teisiniuose santykiuose, šiuo atveju negali būti tenkinamas.
Įstatymų nustatyto dydžio pajamų mokestis, valstybinio socialinio draudimo įmokos ar kitos teisės aktų nustatytos išskaitos turi būti išskaičiuojamos išmokant pareiškėjai nesumokėtą darbo užmokesčio dalį pagal teismo sprendimą. Todėl sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti nurodoma pareiškėjai priskaičiuota darbo užmokesčio suma.
Dėl išdėstytų aplinkybių atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičiant, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas.
Įvertinusi, jog teismų praktika iš esmės panašiose bylose turi būti formuojama vieninga linkme, ir atsižvelgdama į Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-432/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, kuriose visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį pagrindu teismai nusprendė, kad sprendimo įvykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui, teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, konstatuoja, jog sprendimo vykdymas šioje byloje taip pat atidėtinas vieneriems metams.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 9 d. sprendimą pakeisti: 1) sumažinti pareiškėjai D. A. Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteistos nesumokėtos darbo užmokesčio dalies sumą iki 150 701,40 Lt (vieno šimto penkiasdešimt tūkstančių septynių šimtų vieno lito ir 40 centų); 2) panaikinti sprendimo dalį, kuria Lietuvos Respublika įpareigota mokėti D. A. teisėjos atlyginimą, kuriam apskaičiuoti taikytini Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. nutarime Nr. 666 ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689 nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai.
Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Pareiškėjos D. A. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.