Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-02-17 · Administracinė byla Nr. I-3217-142/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-02-17
Bylos Nr.
I-3217-142/2015
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
T. A.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3217-142/2015
Proc. Nr. 3-61-3-01162-2014-0
Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 15.2; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. vasario 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant pareiškėjui T. A., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo T. A. skundą dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos, nustatė :

Aprašomoji dalis

T. A. (toliau – pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 45 000 Lt neturtinei žalai atlyginti už 5 mėnesius (150 dienų) po 300 Lt už kiekvieną kalinimo žiauriomis, nežmoniškomis, orumą žeminančiomis, antisanitarinėmis, nepriimtinomis sąlygomis.

Skunde pareiškėjas paaiškina, kad Lukiškių TI-K buvo nuo 2013 m. kovo 6 d. iki skundo padavimo teismui (skundas teismui paštu išsiųstas 2014 m. vasario 24 d.). Lukiškių TI-K neužtikrino teisės į minimalų gyvenamąjį plotą, nes kameroje, kurios plotas apie 8 kv. m, kartu su juo buvo laikomi dar trys, o kartais ir keturi asmenys. Dėl gyvenamojo ploto trūkumo tarp kameroje esančių asmenų kildavo konfliktų (ir fizinio pobūdžio), pareiškėjas patyrė gilių dvasinių sukrėtimų, neigiamų išgyvenimų, pasireiškusių baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais. Visi šie veiksniai neigiamai veikė pareiškėjo dvasinę pusiausvyrą, dėl to sutriko pareiškėjo miegas, jis nuolat jautė depresiją. Be to, kameroje yra tik dvi kėdės, nors buvo 4 asmenys. Dėl to pareiškėjas negalėjo normaliai ruoštis teismo posėdžiams, mokytis, valgyti ir t. t.

Teisme pareiškėjas palaikė skundą ir prašė tenkinti. Papildomai paaiškino, kad Lukiškių TI-K patiekiamas atšalęs maistas, tualetas yra atviras, tualetas atitvertas tik nuo patalpos pusės, o nuo kameros durų – ne, o į kamerą užeina ne tik pareigūnai, bet ir pareigūnės, dėl to pareiškėjas nepatogiai jautėsi.

Atsiliepimas

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutinka (b. l. 11–17). Lukiškių TI-K žinomi teisės aktų, nustatančių minimalų kamerose laikomų asmenų gyvenamąjį plotą, reikalavimai. Paaiškina, kad Lukiškių TI-K negali reguliuoti suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, negali nepriimti atvykstančiųjų į įstaigą, nes dėl to gali būti nevykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Atvykusieji į kameras skirstomi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnių reikalavimų. Dėl tokio teisinio reguliavimo kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės akte nustatytas ribas. Tačiau administracija siekia, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atsakovas nurodo laikotarpius, kai pareiškėjui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus, taip pat nurodo laikotarpius, kai pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K. Nurodo, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose numatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarkymą atsakingi patys nuteistieji ar suimtieji. Tam reikalingas inventorius išduodamas. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna, dezinfekuoja. Pagal sudarytą sutartį kompetentingos institucijos kamerose nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą ir profilaktinius patikrinimus. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtų lėšų iš valstybės biudžeto. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės. Būdamas Lukiškių TI-K pareiškėjas su skundais dėl laikymo sąlygų į administraciją nesikreipė. Pareiškėjo teisių pažeidimas nebuvo ilgalaikis, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių, dėl kurių būtų pagrindas atlyginti žalą. Atsakovo nuomone, nėra įstatyme nustatytų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti.

Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsiliepimo į skundą neteikė, atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracines bylas A5-665/2005, A525-1355/2010, A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas aiškina, kad jam būnant Lukiškių TI-K buvo pažeista jo teisė į teisės aktais nustatytus minimaliojo gyvenamojo ploto reikalavimus. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigų ploto normą vienam asmeniui nustato Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas Lukiškių TI-K kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, ir Lukiškių TI-K šie reikalavimai yra gerai žinomi.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir dėl to jis patyrė sukrėtimų, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi ir nesant tokio tikslo, įmanomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pripažinimas. Pastebėtina, kad EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje D. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime lemia išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje V. prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.

Pareiškėjas neteikė teismui duomenų, kada kokioje kameroje su kiek asmenų buvo laikomas, prašė šiuos duomenis išreikalauti iš Lukiškių TI-K. Todėl teismas vadovaujasi atsakovo atsiliepime pateiktais duomenimis. Pagal atsakovo pateiktus duomenis (b. l. 11–13), pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2013 m. kovo 6 d. ir periodiškai buvo iki 2014 m. vasario 25 d. Pareiškėjas Lukiškių TI-K nebuvo nuo 2013 m. balandžio 4 d. iki 2013 m. balandžio 11 d., nuo 2013 m. balandžio 17 d. iki 2013 m. balandžio 24 d., nuo 2013 m. balandžio 25 d. iki 2013 m. balandžio 30 d., nuo 2013 m. gegužės 8 d. iki 2013 m. gegužės 14 d., nuo 2013 m. gegužės 21 d. iki 2013 m. gegužės 28 d., nuo 2013 m. liepos 23 d. iki 2013 m. rugpjūčio 6 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 20 d. iki 2013 m. rugpjūčio 27 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d. iki 2013 m. rugsėjo 10 d., nuo 2013 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. spalio 8 d., nuo 2013 m. spalio 9 d. iki 2013 m. spalio 23 d., nuo 2013 m. spalio 29 d. iki 2013 m. lapkričio 12 d., nuo 2013 m. lapkričio 13 d. iki 2013 m. lapkričio 20 d., nuo 2013 m. lapkričio 26 d. iki 2014 m. sausio 28 d. Per visą 171 dienų buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį pareiškėjo teisė į nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą buvo užtikrinta 36 dienas ir dalį 15 dienų. Likusias dienas pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo daugiau ar mažiau pažeista, priklausomai nuo to, kiek asmenų buvo laikoma kamerose. Atsakovo pateikti duomenys apie kamerose laikomų asmenų skaičių rytais ir vakarais patvirtina, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, todėl atitinkamą laiką nebūna kameroje). Tokios aplinkybės turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.

Išanalizavus byloje esančius įrodymus darytina išvada, kad iš esmės didžiąją dalį viso ginčo laikotarpio buvo pažeistas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, kuriame nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Įvertinus byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, spręstina, kad iš tiesų asmenims tenkantis plotas buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.

Atsakovas neneigia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas nurodytas plotas, tačiau paaiškina, kad negali riboti atvežamų asmenų skaičiaus, todėl būna atvejų, kai dėl didelio asmenų skaičiaus neturi galimybių užtikrinti šio reikalavimo laikymąsi. Konstatuotina, kad pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (žr. administracines bylas Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A143-2844/2012, A444-343/2013, A492-496/2013 ir kt.).

Pareiškėjas taip pat aiškina, kad kamerose nebuvo tiek kėdžių, kiek buvo laikoma asmenų. Iš Lukiškių TI-K pateiktos 2014 m. kovo 18 d. pažymos Nr. 24-1243 matyti, kad visose kamerose, kuriose buvo pareiškėjas, buvo po 2 taburetes (b. l. 32). Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punkte imperatyviai reikalaujama, kad kiekvienam suimtajam būtų pastatyta tik lova, todėl pareiškėjas nepagrįstai reikalauja, kad kiekvienam kameroje esančiam asmeniui būtų ir kėdė. Kita vertus, pareiškėjas nenurodė, kad prašė Lukiškių TI-K administracijos išduoti jam kėdę, o ši atsisakiusi tą padaryti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo teiginiai, kad Lukiškių TI-K pažeidė kokių nors normų reikalavimus šiuo klausimu, yra nepagrįsti.

Teisme pareiškėjas dar nurodė, kad tualetas netinkamai įrengtas, nes atitvertas tik nuo patalpos pusės. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktas nustato, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga (BVK 62 straipsnio 2 dalis). Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Tačiau visi šie reikalavimai taikomi tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 punktas). Pareiškėjas nepaneigė objektyviais įrodymais, kad sanitarinio mazgo vieta patalpose atitverta ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara (b. l. 32). Todėl pareiškėjo argumentai šiuo klausimu yra nepagrįsti.

Teisme pareiškėjas taip pat nurodė, kad buvo tiekiamas atšalęs maistas, tačiau konkrečiau nedetalizavo. Kadangi apie tai pareiškėjas nurodė tik teismo posėdyje, atsakovas paaiškinimų ir įrodymų šiuo klausimu neteikė. Kita vertus pareiškėjas nenurodė, kad reiškė Lukiškių TI-K administracijai šiuo klausimu kokias nors pretenzijas (Lukiškių TI-K 2014 m. balandžio 19 d. rašte nurodė, kad pareiškėjas su skundais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė, b. l. 10), taigi joks tyrimas šiuo klausimu nebuvo atliekamas ir šiuo metu nustatyti kokias nors aplinkybes neįmanoma.

Nurodydamas, kad gyveno antisanitarinėmis sąlygomis, pareiškėjas tų sąlygų nedetalizuoja. Į bylą pateikti įrodymai, patvirtina, kad Lukiškių TI-K administracija imasi priemonių kenkėjams (vabzdžiams, graužikams) naikinti, pagal galimybes remontuoja kameras, yra nustačiusi kamerų valymo ir tvarkymo tvarką, kamerose atliekami Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimai dėl gyvenimo sąlygų atitikties higienos normoms (b. l. 22–77, 80–82, 96–121).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą. Taigi Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pareiškėjo laikymas perpildytose kamerose nebuvo vienkartinis ar trumpalaikis, o buvo tęstinis, periodiškai sudaro iš viso 127 paras (atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo teisė į nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą buvo užtikrinta 36 dienas ir dalį 15 dienų). Kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas buvo mažas. Be to, pastebėtina ir tai, kad nurodytų aplinkybių vertinimui svarbi ir pareiškėjo galimybė laisvai judėti būnant Lukiškių TI-K, tačiau šiuo aspektu Lukiškių TI-K pagrįstų argumentų nepateikė. Taigi, nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent laikymas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimų, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui palatoje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamų išgyvenimų, sukėlė jam dvasinių kančių bei nepilnavertiškumo jausmą. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad pareiškėjo teisių pažeidimas buvo pakankamai intensyvus, todėl laikytinas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus ir sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

Dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos dydžio. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Be to, neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo gydymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Aiškindamas išvardintų nuostatų visumą teismas taip pat pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje prašydamas priteisti 45 000 Lt neturtinei žalai atlyginti nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė stresą, didelių dvasinių skausmų. Teismas akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju yra ypač svarbus pareiškėjo subjektyvus situacijos vertinimas. Tai, kad pareiškėjui kalint nurodytų teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis, pareiškėjas galėjo jausti nerimą dėl savo sveikatos, jausti, kad tokiu būdu nėra gerbiamas jo žmogiškasis orumas, yra pakankama išvadai, kad pareiškėjas patyrė neturtinės žalos. Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (ne ištisai, o periodiškai iš viso 171 parą), konstatuotus neteisėtus veiksmus, susijusius su tinkamų sąlygų neužtikrinimu, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas nors ir nežymiai, tačiau viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į tai, kad buvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsakovas ėmėsi tam tikrų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės gydymo sąlygos, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgus į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, į tai, kad pažeidimai nesukėlė realaus pareiškėjo sveikatos sutrikdymo ir dėl šių aplinkybių buvimo byloje duomenų nėra pateikta, nėra pateikta duomenų ir pareiškėjas nepagrindė, kad dėl nustatytų neteisėtų veiksmų jis tapo nedarbingas ar neįgalus, į kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuriai kompensuoti priteistina 750 eurų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo T. A. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui T. A. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 750 eurų (septynios šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Halina Zaikauskaitė