- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-04
- Bylos Nr.
- 2A-642-601/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-13386-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintautas Koriaginas, Evaldas Burzdikas, Arūnas Rudzinskas
- Atsakovas
- A. U., L. U.
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
- Kategorijos
- 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintauto Koriagino ir Arūno Rudzinsko teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. U. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams L. U. ir A. U. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų solidariai 17 480,67 Lt nuostolių atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo, 524 Lt žyminio mokesčio ir kitas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2013-08-09 Kaune dėl atsakovės L. U. kaltės buvo apgadinta transporto priemonė Mitsubishi Pjero sport, v. n. (duomenys neskelbtini) L. U., vairavusios automobilį VOLVO V40, v. n. (duomenys neskelbtini), civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta. Ieškovas išmokėjo 17 480,67 Lt žalos atlyginimą nukentėjusiam asmeniui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. spalio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai (b. l. 92-94):
Priteisė iš atsakovų L. U. ir A. U. solidariai ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui 17 480,67 Lt (5 062,75 eurų) žalos atlyginimo, ir po 262 Lt (76 eurus) ieškovui iš kiekvieno atsakovo bylinėjimosi išlaidų.Sprendimo įvykdymą atsakovės L. U. atžvilgiu išdėstė dviems metams (24 mėnesiams) mokant lygiomis dalimis po 728,36 Lt (210,95 euro) kiekvieną mėnesį.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad byloje neginčijamas žalos dydis, ginčas kilo dėl prievolės solidarumo nustatymo. Teismas darė išvadą, kad automobilis VOLVO V40, v. n. (duomenys neskelbtini) yra bendroji jungtinė atsakovų nuosavybė. Aplinkybė, kad atsakovai šiuo metu bylinėjasi dėl santuokos nutraukimo Kauno apylinkės teisme, civilinėje byloje Nr. 2-10020-924/2014 nekeičia išvados, kad automobilis buvo bendroji jungtinė atsakovų nuosavybė. Neturi teisinės reikšmės ir atsakovo A. U. bei jo atstovo paaiškinimai, kad atsakovai nuo 2013 metų kovo mėnesio nebeveda bendro ūkio, negyvena santuokinio gyvenimo, nes nepateikta įrodymų, kad atsakovai 2013 metų kovo mėnesį ar kitu laiku iki autoįvykio buvo pasidalinę turtą. Turtas nebuvo padalintas nei iki ieškinio teismui padavimo dienos, nei iki šiol. Abu atsakovai turėjo pareigą apdrausti transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę, tačiau neapdraudė, todėl abu savininkai solidariai atsakingi už ginčo transporto priemone padarytą žalą. Teismas darė išvadą, kad yra pagrindas atsakovės L. U. atžvilgiu išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą dviems metams, mokant lygiomis dalimis po 728,36 Lt kiekvieną mėnesį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas A. U. apeliaciniu skundu prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Priteisti išlaidas, susijusias su šios civilinės bylos nagrinėjimu (b. l. 114-116).
Motyvuose nurodė:
pirmosios instancijos teismas teigdamas, kad byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, pagrindžiančių faktinį santuokos nutrūkimą 2013 m. kovą, neteisingai vertino įrodymus. Atsakovai yra nurodę, kad bendras ūkis nebuvo vedamas nuo 2013 m. kovo mėnesio, kas laikytina šalių paaiškinimais ir tuo pačiu rašytiniais įrodymais byloje. Liudytojais byloje nebuvo apklausti A. U. tėvai, kurie žinojo apie sutuoktinių santykius. teismas nepagrįstai laiko, kad žalą padarė abu atsakovai, tačiau, prievolė kilo būtent dėl L. U. kaltės, eismo įvykis padarytas jai priklausančia transporto priemone VOLVO V40, v. n. (duomenys neskelbtini), todėl šios prievolės atsiradimo pagrindu laikytinas jos elgesys – jos asmeninė kaltė, dėl ko 17 480,67 Lt dydžio žala pripažintina asmenine L. U. prievole.
Atsiliepimas
Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 128-129).
Motyvuose nurodė, kad atsakovas A. U. nepateikė jokių įrodymų, kad nurodytas automobilis eismo įvykio metu jam bendrosios jungtinės nuosavybės teise nepriklausė. 2013-08-09 eismo įvykio metu transporto priemonė VOLVO V40, v. n. (duomenys neskelbtini) priklausė bendraatsakovams jungtinės nuosavybės teise. L. U. yra nurodžiusi, kad 2013-08-16 automobilis priduotas į laužyną, gauti pinigai išleisti šeimos poreikiams tenkinti. Patikslintame ieškinyje nurodyta, kad VOLVO V40 yra perleista, už perleidimą gautos lėšos panaudotos šeimos poreikiams tenkinti. Gyvenant santuokoje 2006-08-23 bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo butą, (duomenys neskelbtini), Kaunas, automobilius – VOLVO V40, v. n. (duomenys neskelbtini), VW Passat, v. n. (duomenys neskelbtini) ir kilnojamuosius daiktus. Iš V. U. buvo pasiskolinę 5 000 Lt automobiliui VOLVO V40, v. n. (duomenys neskelbtini) įsigyti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).
Nustatyta, kad 2013 m. rugpjūčio 9 d. dėl atsakovės L. U. kaltės (vairavo jai ir apeliantui (atsakovams) priklausantį automobilį Volvo V40, v. n. (duomenys neskelbtini)) buvo apgadinta kita transporto priemonė. Atsakovų transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl ieškovas išmokėjo žalos atlyginimą (17 480,67 Lt) nukentėjusiajam asmeniui. Kadangi automobilis, kurį vairavo atsakovė, buvo bendroji jungtinė atsakovų nuosavybė, todėl ieškovas prašo solidariai priteisti iš atsakovų išmokėtą draudimo išmoką (atlygintą žalą). Pirmosios instancijos teismas patenkino ieškinį.
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad prievolė atlyginti žalą pripažintina atsakovės asmenine prievole, nes atsakovai nuo 2013 m. kovo mėnesio nevedė bendro ūkio, atsakovų automobilis buvo naudojamas tik atsakovės reikmėms tenkinti, o žala atsirado būtent dėl atsakovės kaltės.
Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – įstatymas) 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Biuras (ieškovas) turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. Pagal įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, pareiga sudaryti draudimo sutartį yra nustatyta transporto priemonės savininkui; <...> jeigu transporto priemonė priklauso keliems asmenims bendrosios nuosavybės teise, už draudimo sutarties sudarymą šie asmenys atsako solidariai, jeigu jie nėra susitarę kitaip.
Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad 2013 m. rugpjūčio 9 d. (žalos atsiradimo metu), automobilis Volvo V40, v. n. (duomenys neskelbtini), kuris nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, atsakovams priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise, t. y. šio automobilio savininkai buvo atsakovė L. U. ir apeliantas A. U., todėl ieškovės (kaip kreditorės) atžvilgiu savininkų pareiga grąžinti dėl padarytos žalos išmokėtą sumą yra solidari (įstatymo 4 str. 2 d., CK 6.6 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto nurodomos aplinkybės: dėl atsakovų faktinio santuokos nutraukimo, bendro ūkio nevedimo nuo 2013 m. kovo mėnesio, dėl to, kad automobilis buvo naudojamas tik atsakovės, dėl to, kad eismo įvykio kaltininkė buvo atsakovė – neturi teisinės reikšmės ginčo esmei (atsakovų solidariai pareigai prieš ieškovę). Šiuo atveju esminė aplinkybė yra ta, - kas žalos atsiradimo metu buvo automobilio savininkas (-ai). Aplinkybė, kad atsakovai, žalos atsiradimo metu, nevedė bendro ūkio, nepakeičia atsakovų nuosavybės teisių į automobilį (automobilis netampa vieno iš atsakovų asmenine nuosavybe) ir nepanaikina atsakovų pareigos sudaryti draudimo sutartį, nepriklausomai nuo to, kuris iš jų naudojasi šiuo automobiliu. Aplinkybė, kad eismo įvykio kaltininkė buvo atsakovė, nepašalina apelianto, kaip solidaraus skolininko, atsakomybės prieš ieškovą, nes ieškinys atsakovams grindžiamas pareigos sudaryti draudimo sutartį nevykdymu, už ką yra atsakingi abu atsakovai, kaip automobilio bendraturčiai, solidariai (įstatymo 4 str. 2 d.). Įstatymas šiuo atveju ieškovui suteikia teisę reikalauti solidarios atsakomybės iš atsakovų ir ši jo įstatyminė teisė negali būti apribota (pašalinta) nei teismo, nei atsakovų, pakeičiant ieškinio pagrindą, t. y. nurodant, kad ieškovas turi reikalauti žalos atlyginimo tik iš eismo įvykio kaltininko. Pažymėtina, kad apelianto nurodomos aplinkybės dėl atsakovės, kaip eismo įvykio kaltininkės, atsakomybės galėtų turėti reikšmės bendraskolių tarpusavio atgręžtiniams reikalavimams (CK 6.9 str.), bet nepašalina apelianto, kaip automobilio savininko, kuris nevykdė pareigos sudaryti draudimo sutartį, atsakomybės prieš ieškovą.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai motyvavo teismo sprendimą, tinkamai taikė tiek procesines, tiek materialines teisės normas, todėl teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas, jame nurodytais motyvais, atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.