Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

sekretoriaujant Ritai Kurganovaitei, dalyvaujant ieškovo atstovei advokatei Jūratei Matonienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Konekesko Lietuva“ ir antstolės Astos Rimaitės Žičkuvienės apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3841-643/2009 pagal ieškovo B.V. Industrie-en Handelsonsdememing Simonis ieškinį atsakovams UAB „Konekesko Lietuva“ (buvusiam UAB „Kesko Agro Lietuva“), Latvijos bendrovei SIA „NPK Factory Ltd“, antstolei Astai Rimaitei Žičkuvienei dėl turto arešto panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pagal 2007-03-28 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 20074249 skolininkas įsipareigojo ieškovui parduoti NPK 16-16-16 trąšas ir suteikti paslaugas, t.y. nesupakuotas trąšas supakuoti pagal ieškovo reikalavimą į 50 kg atskirus maišus, pakrauti maišus į konteinerius ir perduoti juos ieškovo pasamdytam transportuotojui Liepojoje, Latvijoje. Ieškovas pagal minėtą sutartį už 2007-06-01 turto apraše (10-15 p.) aprašytas trąšas NPK 16-16-16, esančias konteineriuose, skolininkui sumokėjo dar 2007 m. balandžio mėnesį, o už pagal sutartį suteiktas paslaugas – gegužės mėnesį, t.y. iki 2007-06-01. Ta pačia sutartimi ieškovas pas skolininką užsakė ir trąšų pakavimo paslaugą. Be to, ieškovas ir skolininkas minėta sutartimi sutarė ir dėl prekių pristatymo sąlygų – FCA Liepoja, kurios pagal Tarptautinių prekybos rūmų taisykles „Incoterms 2000“ reiškia, kad prekės laikomos perduotomis, kai jos pakraunamos į transportuotojo, kurį nurodė pirkėjas (ieškovas) arba kitas jo vardu veikiantis asmuo, transporto priemonę. Todėl skolininkui 2007-05-31 įteikus trąšas pirmam vežėjui Liepojoje, Latvijoje nuosavybė perėjo ieškovui. Prekių perdavimo ieškovo pasirinktiems transportuotojams faktą liudija 2007-05-26, 2007-05-29, 2007-05-31 CMR važtaraščiai.

Trąšos UREA 46 %, aprašytos 2007-06-01 turto aprašo 1-5 pozicijose ir 2007-06-05 turto aprašo pozicijose ir esančios UAB „Maersk Lietuva“ priklausančiuose konteineriuose, bei skirtos pristatymui į Gaboną, skolininkui nuosavybės teise nepriklausė, todėl antstolė neturėjo pagrindo ir negalėjo areštuoti kito asmens turto.

2007-03-15 Bilston Holding S.A. (JAV) ir ieškovas pasirašė sutartį Nr. BH_SIM-03/07-UREA, pagal kurią ieškovas iš Bilston Holding S.A. nusipirko 1111 metrinį toną karbamido, pagaminto Uzbekistane. Šalys sutarė, kad prekės turi būti pristatytos PP maišais po 50 kg tokia tvarka: DAF Liepojos perdavimo stotis, Rusijos-Latvijos siena. Paskirties vieta – SIA NPK Terminal, paslaugas teikia SIA NPK Factory. Sutarties 5 p. nustatyta, kad ties pasienio užkarda uždėto muitinės antspaudo ant geležinkelio važtaraščio data laikoma pristatymo data ir prekių nuosavybės perdavimo ieškovui data. Kadangi ant UREA trąšų gabenimo geležinkeliais važtaraščiuose Latvijos muitinės antspaudo nurodyta 2007-05-03, ši diena laikytina ir UREA trąšų įgijimo perėjimo ieškovui diena. Ieškovas, vykdydamas minėtos sutarties sąlygas, sumokėjo visą kainą už trąšas pagal Bilston Holding S.A. (JAV) išrašytas 2007-03-30 ir 2007-04-23 sąskaitas. Kadangi ieškovas niekada nepardavė ir neperleido savo nuosavybės teisės į ginčo trąšas, todėl skolininkas niekada netapo jų savininku, bei neįgijo daugiau teisių, nei jų turėjo trąšų atžvilgiu. Skolininkas išimtinai veikė tik kaip paslaugų teikėjas ir tarpininkas.

Antstolė nepagrįstai siuntėją (skolininką), nurodyta 2007-05-31 CMR važtaraščiuose, susiejo su nuosavybės teisės į turtą (trąšas) turėtoju. Antstolė pažeidė vykdymo procesą reglamentuojančias nuostatas bei pažeidė Vilniaus apygardos teismo 2007-05-18 nutartį, aprašydamas 2007-06-01, 2007-06-04 ir 2007-06-05 turto aprašuose ieškovui nuosavybės teise priklausantį turtą. Dėl išieškotojo ir/ar antstolės veiksmų ieškovui yra visiškai suvaržytos disponavimo turtu teisės, nes trąšos iki šiol yra neteisėtai areštuotos. Dėl krovinio prastovos Klaipėdos uosto terminale ieškovui padaryta materialinė žala (LR Konstitucijos 23 str., CK 4.37 str. – 4.39 str., 4.48 str., 4.49 str., 6.318 str., CPK 42 str., 603 str., 633 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

1) panaikinti areštą ieškovui B.V. Industrine-en Handelsondememing Simonis nuosavybės teise priklausančiam turtui – trąšoms (UREA 46 % ir NPK 16-16-16), esančioms konteineriuose, areštuotoms 2007-06-01, 2007-06-06 ir 2007-06-05 antstolės A. Rimaitės Žičkuvienės atstovo A. Ž. sudarytų turto aprašų pagrindu;

2) priteisti iš UAB „Kesko agro Lietuva“, Latvijos bendrovės SIA „NPK Factory Ltd“ ir antstolės A. Rimaitės Žičkuvienės ieškovo B.V. Industrine-en Handelsondememing Simonis naudai po 38,33 Lt žyminio mokesčio;

3) priteisti iš UAB „Kesko agro Lietuva“, Latvijos bendrovės SIA „NPK Factory Ltd“ ir antstolės A. Rimaitės Žičkuvienės valstybės naudai po 26 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2007-05-18 nutartimi išieškotojo reikalavimų užtikrinimui nuspręsta areštuoti skolininkui priklausantį kilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas 700000 Lt sumai, uždraudžiant jį perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti turto vertę. Surasti ir aprašyti areštuojamą turtą pavesta išieškotojo pasirinktam antstoliui. Teismas konstatavo, jog antstolė, vykdydama minėtą teismo nutartį, areštavo trąšas UREA 46 % ir NPK 16-16-16. Teismas pažymėjo, kad Turto aprašuose nurodyta, kad trąšų savininkas yra skolininkas. Teismas atkreipė dėmesį, jog ginčas byloje kilęs dėl areštuotų trąšų priklausomybės. Teismas konstatavo, jog ieškovas, įrodinėdamas savo teises į areštuotąsias trąšas, remiasi 2007-03-28 sutartimi, pagal kurią jis pirko iš skolininko trąšas NPK 16-16-16 ir paslaugą, t.y. minėtų trąšų supakavimą į atskirus 50 kg maišus. Teismas, pažymėjęs, kad sutartyje nėra atskirai aptartas nuosavybės teisės perėjimo momentas, padarė išvadą, jog, aiškinant minėtą sutartį, reiktų vadovautis įstatyminėmis daiktines teises reglamentuojančiomis nuostatomis. Teismas, atsižvelgęs į 2007-03-28 pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje sutarties šalys yra sutarę dėl FCA Liepoja sąlygų, padarė išvadą, kad Latvija šioje byloje laikytina trąšų paskyrimo vieta ir, nagrinėjant šį ginčą, taikytina Latvijos teisė. Teismas pažymėjo, kad Latvijos civilinio kodekso 987 str. 2 d. nustatyta, kad įvykdžius perdavimą, naujasis įgijėjas įgyja nuosavybės teisę į daiktą tokia apimtimi, kokia jis priklausė perdavusiam daiktą.

Teismas, iš CMR važtaraščių nustatęs, kad 2007-05-31 skolininkas trąšas NPK 16-16-16 su visais lydinčiais dokumentais perdavė vežėjui, konstatavo, kad nuosavybės teisė į trąšas tuo momentu perėjo ieškovui. Teismas pažymėjo, jog aplinkybes, kad ieškovas trąšas įsigijo ir už paslaugas sumokėjo, t.y. įvykdė 2007-03-28 sutarties sąlygas, dar iki jas perduodant vežėjui, įrodė sąskaitos ir mokėjimo pavedimai. Teismas pabrėžė, jog šias aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino ir liudytojas A. A. B., kuris nurodė, kad NPK 16-16-16 trąšas skolininkas buvo įgijęs už ieškovo lėšas ir skolininkas faktiškai tik teikė paslaugą ieškovui. Teismas nustatė, kad nuosavybės teises į trąšas UREA 46% ieškovas grindė 2007-03-15 sutartimi, kurios 5 p. aptarė ir nuosavybės perleidimo sąlygas, t.y. šalys sutarė, kad Latvijos muitinės antspaudo data ant geležinkelio važtaraščio pasienio stotyje bus laikoma prekių pristatymo data bei prekių nuosavybės perleidimo ieškovui data. Teismas iš sąskaitų nustatė, kad ieškovas su trąšų UREA 46% pardavėju Bilston Holdings S.A. atsiskaitęs. Teismas pažymėjo, jog byloje taip pat yra ir važtaraščiai su Latvijos Respublikos pajamų tarnybos muitinės antspaudais 2007-05-02, 2007-05-06, 2007-05-07 ir 2007-05-14 datomis. Teismas atkreipė dėmesį, jog visi minėti rašytiniai įrodymai įrodė ieškovo valią ir ketinimus šias trąšas įsigyti nuosavybės teise. Teismas iš 2007-04-11 sutarties bei liudytojo A. B. paaiškinimų nustatė, kad skolininkas trąšų UREA 46% niekada ir jokiu pagrindu nuosavybėn nebuvo įsigijęs ir tik teikė ieškovui paslaugas (pakavimo, pakrovimo ir kitas). Už šias paslaugas ieškovas skolininkui taip pat yra sumokėjęs 2007-05-30, tai įrodo sąskaitos ir mokėjimo pavedimai.

Teismas išieškotojo argumentus, kad skolininkas ir ieškovas yra susiję ir veikia kartu, siekdami išvengti skolininko atsakomybės prieš išieškotoją, vertino kritiškai. Teismas pažymėjo, kad, nors byloje buvo nustatyta, kad ieškovas yra skolininko akcininkas, tačiau nebuvo pateikta jokių įrodymų apie tai, kad minėtos sutartys būtų sudarytos tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) arba būtų kitų įstatymo nustatytų pagrindų, leidžiančių laikyti šias sutartis niekinėmis. Taip pat nepateikta duomenų apie tai, kad minėtos sutartys būtų ginčijamos teismine tvarka. Teismas išieškotojo argumentus dėl kai kurių įrodymų prieštaringumo ir nesąsajumo, vertino kaip mažareikšmius – kai kurių skaičių neatitikimas važtaraščiuose (vagonų numeriai, trąšų svoris) buvo išanalizuotas teismo posėdžio metu ir nustatyta, kad tai gramatiniai apsirikimai (dėl vagonų numerių). Kaip paaiškino liudytojas A. A. B., trąšų svorio paklaida galima, kadangi vagonai yra pakraunami ne pagal svorį, o iki pilnumo. Teismas atkreipė dėmesį, jog išieškotojo argumentas, kad 2007-04-11 sutartis tarp ieškovo ir skolininko buvo ne tik dėl paslaugų, bet ir trąšų pirkimo-pardavimo, paneigtas liudytojo A. A. B. paaiškinimais ir byloje surinktais rašytiniais įrodymais.

Teismas konstatavo, jog antstolė teismui nepateikė jokių duomenų apie tai, kokių dokumentų pagrindu ji nustatė areštuojamų trąšų priklausomybę. Teismo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad savo atsiliepime antstolė komentavo tik CMR važtaraščius, tikėtina, kad būtent šių dokumentų pagrindu ji nusprendė trąšas areštuoti kaip priklausančias skolininkui. Teismas pažymėjo, jog šią aplinkybę, patvirtino ir išieškotojo atstovai teisme. Teismas sutiko su antstolės atliepime išdėstytu argumentu, kad krovinio gabenimas pagal INCOTERMS 2000 sąlygas neapsprendžia nuosavybės teisė perėjimo momento. Teismas, pažymėjęs, kad vien pagal CMR važtaraščius nėra galimybės nustatyti krovinio priklausomybės, minėtus dokumentus vertino sistemiškai su kitais įrodymais (sutartimis, sąskaitomis), konstatuodamas, jog CMR važtaraščiuose aptartas pristatymo sąlygas FCA Liepoja ir DAF Liepoja leidžia vertinti kaip šalių valią dėl krovinio perdavimo momento.

Teismas, išanalizavęs byloje surinktus rašytinius įrodymus ir žodinius šalių atstovų bei liudytojo paaiškinimus, padarė išvadą, kad surinkta pakankamai įrodymų, kad antstolės areštuotos trąšos UREA 46% ir NPK 16-16-16 priklauso ieškovui, o ne skolininkui. Teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad minėtos trąšos priklausytų skolininkui. Kadangi Vilniaus apygardos teismo 2007-05-18 nutartimi antstolei buvo pavesta areštuoti būtent skolininkui priklausantį turtą, todėl trąšos UREA 46% ir NPK 16-16-16 negalėjo būti areštuotos ir tuo pagrindu areštas naikintinas.

Atsakovas (išieškotojas) UAB „Konekesko Lietuva“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009-04-14 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus svarbias faktines bylos aplinkybes, pažeidus materialinės ir procesinės teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai:

1) Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pagal 2007-03-28 sutarties Nr. 20074249 sąlygas Latvija laikytina trąšų paskyrimo vieta, todėl nagrinėjant ginčą taikytina Latvijos teisė. Teismo motyvas, kad sutartyje šalys yra sutarusios dėl FCA Liepoja sąlygų, nesuteikia pagrindo spręsti, kad Latvija laikytina krovinio paskyrimo vieta. FCA Liepoja terminas reiškia, kad Liepojoje skolininkas turėjo pristatyti krovinį (trąšas) ieškovo nurodytam transportuotojui. Teismas nepagrįstai nevertino ir nepasisakė dėl sutarties sąlygos, aiškiai įvardijančios trąšų paskyrimo vietą, t.y. sutartyje paskyrimo vieta nurodyta Omano Sultonatas. Dėl šios priežasties nuosavybės teisės perėjimo momentas į gabenamas prekes, t.y. trąšas NPK 16-16-16, nustatytinas remiantis Omano Sultonato materialine teise.

2) Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad skolininkui trąšos su visais lydinčiais dokumentais dar iki jas aprašant antstolės atstovui A. Ž. perdavus vežėjui, nuosavybės teisė į trąšas perėjo ieškovui. Neaišku, kokiu teisiniu pagrindu remdamasis teismas krovinio perdavimą vežėjui prilygino krovinio perdavimui gavėjui. Jokie ginčo situacijoje taikytini galiojantys teisės aktai nenumato tokių krovinio perdavimo vežėjui pasekmių, kaip nuosavybės teisės perėjimas krovinio gavėjui. Tiek ieškovas, tiek teismas netinkamai aiškino FCA Liepoja sąlygą, nurodant, jog ji reiškia, kad nuosavybės teisė į krovinį laikoma perduota, kai prekės pakraunamos į transportuotojo, kurį nurodė pirkėjas (ieškovas) arba kitas jo vardu veikiantis asmuo, transporto priemonę. Sutartyje 2007-03-28 tarp šalių sulygtas FCA Liepoja terminas nereiškia, kad nuo prekių perdavimo momento transportuotojui ieškovui perėjo nuosavybės teisė. Nors ieškovas nuosavybės teisės į trąšos perėjimo momentą įrodinėjo ir siejo su tuo, kad prekės buvo perduotos konkrečiam transportuotojui, kurį jis nurodė. Tačiau esminė aplinkybė byloje neįrodyta, t.y. bylos medžiagoje nėra objektyvių duomenų, kada trąšos NPK 16-16-16 buvo perduotos ieškovo nurodytam transportuotojui. Be to, pagal važtaraščius negalima nustatyti, jog būtent ieškovo nurodytam transportuotojui buvo perduotos prekės, kadangi 2007-03-28 sutartyje šalys nesusitarė dėl krovinio transportuotojo.

3) Teismas skundžiamame sprendime pasisakė dėl aplinkybių, visiškai nesusijusių su šios bylos įrodinėjimo dalykų, t.y. teismas konstatavo, jog sąskaitos ir mokėjimo pavedimai įrodė, jog ieškovas trąšas įsigijo ir už paslaugas sumokėjo, t.y. įvykdė 2007-03-28 sutarties sąlygas dar iki jas perduodant vežėjui. Esminę reikšmę byloje turi nuosavybės teisės į kilnojamąjį daiktą perėjimo momentas. Tuo tarpu nei sąskaitų išrašymas, nei jų apmokėjimas nelemia nuosavybės teisės perėjimo momento.

4) Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į išieškotojo atstovo advokato argumentą, jog ieškovas su skolininku yra glaudžiai susijęs: ieškovas turi 25 proc. skolininko akcijų, jo skolininko vadovas yra skolininko valdybos narys. Šios aplinkybės leidžia manyti, jog liudytojas A. B. yra suinteresuotas bylos baigtimi, todėl kyla abejonių dėl jo parodymų objektyvumo.

5) Tiek gramatiškai, tiek sisteminiu – loginiu metodu aiškinant 2007-04-11 Nr. 20074256 sutarties sąlygas, yra akivaizdu, jog, priešingai nei nurodė teismas, tai yra ne paslaugų teikimo sutartis, bet pirkimo – pardavimo bei paslaugų teikimo sutartis. Pats sutarties pavadinimas („purchase“) originalo kalba reiškia pirkimą. Sutartyje šalys įvardintos kaip pirkėjas (ieškovas) ir pardavėjas (skolininkas), nurodytos dvi kainų rūšys: už prekę – 249 USD už Mt (megatoną) ir už paslaugas (trąšų supakavimą ir pakrovimą, kt. paslaugas) – 34,50 USD už Mt. Sutartyje detaliai aptartos tokios sąlygos, kaip prekių kokybė, kokybės patikrinimas, nes tai yra būdinga pirkimo – pardavimo sutartims. Sutarties sąlygos identiškos tarp skolininko ir ieškovo sudarytos 2007-03-28 sutarties sąlygoms, dėl kurios ieškovas neginčijo, kad ji yra pirkimo – pardavimo sutartis.

6) Nesuprantama, kokiais objektyviais faktiniais duomenimis remdamasis pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog areštuotos trąšos UREA 46 % yra ieškovo įsigytos 2007-03-15 sutarties Nr. BH_SIM-03/07-UREA pagrindu, kadangi sutartyje ir ieškovo į bylą pateiktuose važtaraščiuose esanti informacija yra prieštaringa ir visiškai nesutampa su ieškovo įrodinėjamomis aplinkybėmis. 2007-03-15 sutartis yra nesusijusi su šios bylos nagrinėjamu dalyku. Ieškovas nėra pateikęs jokių neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, kad areštuotos trąšos yra įgytos būtent pagal šią sutartį. Iš skolininko sandėlio į Klaipėdos uosto terminalą ir toliau trąšos UREA 46 % buvo vežamos pagal 2007-04-11 sutartį, sudarytą tarp skolininko ir ieškovo.

7) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovo atsiskaitymą su Bilston Holding S.A. įvertino kaip vieną iš įrodymų, patvirtinančių, jog areštuotos trąšos UREA 46 % nuosavybės teise priklauso ieškovui. Atsižvelgiant į 2007-04-11 sutarties Nr. 20074256 šalis, kurios yra skirtingų valstybių juridiniai asmenys, prekių paskirties vietą, nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės į gabenamas trąšas UREA 46 %, įskaitant nuosavybės teisės parėjimo momento klausimą, nustatytina pagal Gabono teisę. Ieškovas neįrodė, kad remiantis Gabono materialinės teisės normomis, jam buvo perėjusi nuosavybės teisė į ginčytinas prekes.

8) Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovas privalėjo įrodyti, kad ginčo objektu esančios trąšos NPK 16-16-16ir UREA 46 % priklausė ieškovui iki jos buvo areštuotos 2007-06-01, 2007-06-04, 2007-06-05 antstolės atstovo sudarytų turto aprašų pagrindu, tačiau jis nepateikė neginčytinų įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą apie tai, kad nuosavybės teisės į trąšas ieškovui perėjo iki jas aprašant antstolės atstovui, todėl teismas turėjo atmesti ieškinį. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymus ir įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, kadangi nepagrįstai netyrė ir nevertino išieškotojo nurodytų esminę reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui turinčių aplinkybių, bei jas pagrindžiančių įrodymų, susijusių su nuosavybės teisės perėjimu į ginčo objektu esančias trąšas, o tendencingai rėmėsi ieškovo argumentais ir motyvais, kurie yra nepagrįsti ir prieštaringi.

Antstolė A. Rimaitė Žičkuvienė pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009-04-14 sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinio skundo argumentai:

1) Ieškinyje, atsiliepimuose į ieškinį, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008-09-02 sprendime, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-01-26 nutartyje, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009-03-25 nutartyje antstolės procesinė padėtis nurodyta – tretysis asmuo, tačiau skundžiamame sprendime antstolės procesinė padėtis nurodyta – atsakovė. Pagal CPK 603 str. 3 d. ieškiniai dėl arešto panaikinimo pareiškiami skolininkui ir išieškotojui, bet ne antstoliui. Antstolė, gavusi ieškinio nuorašą ir teismo pranešimą, kuriame procesinė padėtis nurodyta – tretysis asmuo, atitinkamai pateikė atsiliepimą kaip tretysis asmuo. Antstolė nebuvo raštu informuota apie jos procesinės padėties pasikeitimą.

2) Antstolės atstovas, vykdydamas Vilniaus apygardos teismo 2007-05-18 nutartį, aprašė trąšas, esančias konteineriuose, nes pagal Klaipėdos teritorinėje muitinėje esančius krovinio dokumentus jos priklausė skolininkui. Kitokių dokumentų turto aprašo sudarymo metu antstolės atstovas neturėjo, todėl vadovavosi vykdomojoje byloje turimais dokumentais. Kadangi teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdoma skubiai, antstolis privalo greitai ir teisingai vertinti turimus duomenis (informaciją), siekdamas realiai įvykdyti teismo pavedimą – areštuoti skolininko turtą.

3) Teismas nepagrįstai atmetė antstolės 2008-03-05 prašymą į bylą trečiuoju asmeniu įtraukti antstolės civilinės atsakomybės draudiką UAB DK „PZU Lietuva“. Teismas išnagrinėjo bylą, neturėdamas vykdomosios bylos Nr. 0075-00190/2007, todėl negalėjo priimti teisingo ir įrodymais pagrįsto sprendimo. Teismas sprendimą grindė ne įrodymais, o prielaidomis.

Ieškovas B.V. Industrie-en Handelsonsdememing Simonis atsiliepimuose į atsakovo UAB „Konekesko Lietuva“ ir antstolės A. Rimaitės Žičkuvienės apeliacinius skundus prašė Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009-04-14 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas (išieškotojas) UAB „Konekesko Lietuva“ atsiliepime į antstolės A. Rimaitės Žičkuvienės apeliacinį skundą prašė jį tenkinti. Atsakovas Latvijos bendrovė SIA „NPK Factory Ltd“ nepateikė atsiliepimų į apeliacinius skundus.

Apeliaciniai skundai atmestini. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendžiant šį ginčą, būtina nustatyti, kokių sandorių pagrindu ieškovas B. V. Industrine-en Handelsondememing Simonis įgijo nuosavybės teisę į areštuotą turtą, nuo kada jam perėjo nuosavybės teisė į prekes, kokia teisė (Lietuvos ar užsienio) turėtų būti taikoma, sprendžiant dėl nuosavybės perėjimo momento, kokiu pagrindu antstolė turtą pripažino skolininko nuosavybe, ar atsakovo Latvijos bendrovės SIA „NPK Factory Ltd.“ ieškovo nurodytų faktų ir reikalavimų pripažinimas yra sąžiningas bei atitinkantis faktines aplinkybes byloje.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo nuosavybės teisė į areštuotas trąšas kildinama iš dviejų sutarčių: 2007-03-28 pirkimo sutarties Nr. 20074249 dėl NPK 16-16-16 trąšų, ir 2007-03-15 sutarties Nr. BH_SIM-03/07-UREA dėl UREA 46% trąšų,

2007-03-28 pirkimo sutartyje Nr. 20074249 nuosavybės teisės į trąšas perėjimo momentas nėra aptartas, todėl jis nustatytinas pagal tarptautinės privatinės teisės normas. 2007-03-15 sutarties Nr. BH_SIM-03/07-UREA 5 punkte yra nurodytas nuosavybės teisės į trąšas perėjimo momentas.

Įvertinus 2007-03-28 pirkimo sutartyje Nr. 20074249 nurodytas šalių skirtingas buveines (Olandija ir Latvija), paskirties vietas bei kitas aplinkybes, konstatuotina, kad tarp šalių susiklostę santykiai dėl prekių pirkimo ir pristatymo yra kvalifikuotini kaip santykiai, turintys tarptautinį elementą. Siekiant nustatyti nuosavybės teisės perėjimo momentą, būtina išsiaiškinti, kokios valstybės teisė taikytina šioje byloje. Kadangi ieškinys yra pareikštas Lietuvoje, taikytinos Lietuvos Respublikoje galiojančios tarptautinės privatinės teisės normos, nes teismai ginčui taikytiną teisę nustato pagal savo nacionalinės teisės kolizines normas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.48 straipsnyje yra įtvirtinta bendroji norma, pagal kurią nuosavybės teisės į kilnojamąjį daiktą nustatomos pagal valstybės, kurioje buvo tas daiktas jo pasikeitimo metu, teisę. CK 1.48 straipsnio 3 dalis numato, kad nuosavybės teisė į vežamą daiktą (krovinį) nustatoma pagal šio daikto paskyrimo vietos valstybės teisę. Taigi taikytinos teisės taisyklės pasirinkimui būtina nustatyti, ar trąšos laikytinos vežamu daiktu.

2007-03-28 pirkimo sutarties Nr. 20074249 punkte „kilmės šalis“ yra nurodyta „Rusija", tai reiškia, kad šios sutarties sudarymo metu trąšos buvo Rusijoje, o „paskyrimo vieta" yra nurodyta „Omano Sultonatas". Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas ir SIA „NPK Factory Ltd" susitarė dėl trąšų pirkimo, kurios iš Rusijos yra gabenamos į Omano Sultonatą, laikantis Incoterms 2000 taisyklių FCA Liepaja sąlygų, todėl trąšos laikytinos gabenamu daiktu ir taikytinos CK 1.48 straipsnio 3 dalies nuostatos, pagal kurias nuosavybės teisė į vežamą daiktą (krovinį) nustatoma pagal šio daikto paskyrimo vietos valstybės teisę.

Nagrinėjamoje byloje teisiškai reikšminga aplinkybė, kuri vieta — Omano Sultonatas ar Liepoja, Latvija, laikytina trąšų paskyrimo vieta. CK 1.48 straipsnio 3 dalyje nėra imperatyvios nuostatos, kad taikytina teisė nustatoma pagal paskutinės paskirties vietos teisę ir nepateikiami kiti kriterijai, taikytini sprendžiant paskirties vietos nustatymo klausimą.

Tai, kad gabenamų trąšų paskirties vieta nurodytas Omano Sultonatas, savaime nepanaikina SIA „NPK Factory Ltd" nustatytos pareigos pristatyti trąšas, laikantis Incoterms 2000 FCA Liepaja taisyklių. FCA sąlyga pagal Incoterms 2000 taisykles reiškia, kad pardavėjas pristatys prekes, kurioms atlikti muitinės formalumai, pirkėjo nurodytam transportuotojui iki paskirtos vietos (Liepojos). Teisėjų kolegija pažymi, kad SIA „NPK Factory Ltd" privalėjo pristatyti trąšas į Liepoją ir perduoti jas ieškovo nurodytam transportuotojui, todėl būtent Liepoja, Latvija šioje byloje laikoma trąšų paskyrimo vieta, nes SIA „NPK Factory Ltd" pareiga pagal 2007-03-28 pirkimo sutarties Nr. 20074249 nuostatas yra pristatyti trąšas į Liepoją. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nuosavybės teisės perėjimo momentui nustatyti taikytina Latvijos teisė. Latvijos civilinio kodekso 987 straipsnio 2 dalis numato, kad daikto įgijėjas nuo daikto perdavimo įgyja į daiktą nuosavybės teises tiek, kiek jos turėjo daikto pardavėjas. Taigi nuosavybės teisė į trąšas laikytina perėjusia ieškovui nuo trąšų perdavimo Liepojoje momento. Pažymėtina, kad FCA sąlyga numato, kad nurodytoje vietoje (Liepoja) pateikus prekes, pirkėjas (ieškovas) privalo prisiimti visą prekių praradimo ar sugadinimo riziką, todėl perėjus daikto praradimo rizikai, kartu perėjo ir nuosavybės teisė į daiktus.

Tai, kad 2007-03-28 pirkimo sutarties Nr. 20074249 punkte „paskyrimo vieta" yra nurodyta „Omano Sultonatas", savaime nereiškia, kad Omano Sultonatas būtų kvalifikuojamas kaip trąšų paskyrimo vieta ir gali būti taikoma Omano Sultonato teisė, nes ši sutarties nuostata ir CK 1.48 straipsnio 3 dalies nuostatos negali būti aiškinamos formaliai. CK 1.11 straipsnio 3 dalis numato, kad užsienio teisė gali būti netaikoma, jeigu atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes ta teisė aiškiai nėra susijusi su byla, o su ja labiau yra susijusi kitos valstybės teisė.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Omano Sultonato teisė aiškiai nėra susijusi su nagrinėjama byla, nes šalių buveinės yra Olandijoje bei Latvijoje, prekės įsigijimo metu prekės buvo Rusijoje, pristatytos į Latviją ir areštuotos Lietuvoje. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Omano Sultonato teisė, kaip aiškiai nesusijusi su byla, neturi būti taikoma, sprendžiant nuosavybės teisės perėjimo momento klausimą.

2007-03-15 sutarties Nr. BH_SIM-03/07-UREA 5 punkte yra nurodytas nuosavybės teisės į trąšas perėjimo momentas: muitinės antspaudo data ant geležinkelio važtaraščio pasienio punkte bus laikoma pristatymo data ir nuosavybės teisės į prekes perdavimo pirkėjui data. Dėl šios sutarties taikytinos teisės klausimo teisėjų kolegija nesvarsto, nes nuosavybės teisės klausimas yra išspręstas šioje sutartyje.

Nagrinėjamoje byloje netaikytinos CMR konvencijos nuostatos, nes jos nereguliuoja nuosavybės teisės klausimų ir bylos dalykas nėra susijęs su tarptautinio krovinio vežimo sutarties tinkamu vykdymu ar vežėjo atsakomybe.

Išnagrinėjęs bylą, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė teisingą išvadą, kad ieškovo pateiktos sąskaitos (1 t., b.l. 75-76, 77-78, 79-80) ir mokėjimo pavedimai (1 t., b.l. 81 - 86) įrodė, kad ieškovas trąšas įsigijo 2007 m. balandžio mėnesį ir už paslaugas sumokėjo 2007 m. gegužės mėnesį, tuo įvykdydamas 2007-03-28 pirkimo sutarties Nr. 20074249 sąlygas. Teisėjų kolegija pažymi, kad šias aplinkybes patvirtina pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas A. A. B., kurio parodymai yra nuoseklūs ir logiški (3 t., b.l. 128-143), todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo jais abejoti ir remiasi. Liudytojo A. A. B. parodymus patvirtina ieškovo pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad ieškovas rūpinosi trąšų gabenimu iš Latvijos į Klaipėdą. Tai ieškovo 2007-03-30 užsakymas, išsiųstas UAB „Maritina“ dėl trašų NPK 16-16-16 transportavimo (3 t., b.l. 211-212) ir 2007-07-31 UAB „Maritina“ sąskaita ieškovui (3 t., b.l. 213). Byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą abejoti šio liudytojo parodymais.

Teisėjų kolegija, aiškindamasi tikruosius šalių ketinimus 2007-04-11 sutartyje Nr. 20074256, konstatuoja, kad ši sutartis yra paslaugų teikimo sutartis, reguliuojanti trąšų pakavimo, pakrovimo ir kitų paslaugų teikimo santykius, todėl apelianto argumentai dėl taikytinos teisės pagal šią sutartį atmestini kaip teisiškai nepagrįsti. Tai, kad šioje sutartyje aptartos tokios sąlygos, kaip prekių kokybė, kokybės patikrinimas, savaime nepadaro šios sutarties pirkimo – pardavimo sutartimi.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad areštuotas ginčo trąšas UREA 46 % ieškovas buvo įsigijęs iš Bilston Holding S.A., nes tai patvirtina ieškovo atsiskaitymas su Bilston Holding S.A. ir išrašytos sąskaitos ieškovui (2 t., b.l. 127-128, 129-130), kuriose nurodyti geležinkelio vagonų numeriai atitinka ginčo trąšų UREA 46 % gabenimo geležinkeliais važtaraščiuose nurodytus vagonų numerius (1 t., b. l. 101-172).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovas įrodė, kad ginčo objektu esančios trąšos NPK 16-16-16 ir UREA 46 % priklausė ieškovui iki jos buvo areštuotos 2007-06-01, 2007-06-04, 2007-06-05 antstolės atstovo sudarytų turto aprašų pagrindu, nes nuosavybės teisės į trąšas ieškovui perėjo iki jas aprašant antstolės atstovui, todėl pirmosios intonacijos teismas pagrįstai ir teisėtai patenkino ieškinį. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymus ir įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų, nes byloje esančius įrodymus vertino pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, nes jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2007-11-16 ieškovas B.V. Industrie-en Handelsonsdememing Simonis, pateikdamas ieškinį, kuriuo prašė skubos tvarka panaikinti areštą ieškovui nuosavybės teise priklausančiam turtui – trąšoms (UREA 46 % ir NPK 16-16-16), esančioms konteineriuose, areštuotas 2007-06-01, 2007-06-04 ir 2007-06-05 antstolės A. Rimaitės Žičkuvienės atstovo A. Ž. sudarytų turto aprašų pagrindu, antstolę A. Rimaitę Žičkuvienę nurodė atsakove, pareikšdamas jai reikalavimą ieškinine tvarka. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas sutiko pagal CPK 45 str. pakeisti antstolės procesinę padėtį iš atsakovo į tretįjį asmenį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai išnagrinėjo bylą, įvardindamas antstolės procesinę padėtį, kaip atsakovo. Tai, kad Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2008-02-19 nutartimi nurodė antstolės procesinę padėtį kaip trečiojo asmens, savaime negali pakeisti ieškovo ieškinyje išdėstytos pozicijos, reiškiant reikalavimus antstolei, kaip atsakovei. Pažymėtina, kad Vilniaus m. 2 apylinkės teismo, priėmusio 2008-02-19 nutartį, 2008-09-02 sprendimas buvo panaikintas apeliacine tvarka, todėl iš naujo nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas, būdamas kitos sudėties, pagrįstai rėmėsi ieškinyje nurodyta šalių procesine padėtimi.

Tai, kad atsiliepimuose į ieškinį, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-01-26 nutartyje, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009-03-25 nutartyje antstolės procesinė padėtis nurodyta tretysis asmuo, yra teisiškai nereikšminga ir laikytina rašymo apsirikimais, neturinčiais įtakos antstolės procesinei padėčiai, nurodytai ieškinyje ir skundžiamame sprendime. Tai, kad pagal CPK 603 str. 3 d. ieškiniai dėl arešto panaikinimo gali būti pareiškiami skolininkui ir išieškotojui, neužkerta kelio patraukti antstolį atsakovu byloje, atsižvelgiant į tai, kad byloje pareikšti reikalavimai yra tiesiogiai susiję su antstolio (antstolio atstovo, veikiančio antstolio vardu) atliktais veiksmais, kurių pagrindu buvo uždėtas areštas ginčo turtui, kad įstatymų leidėjas nustatė, kad atsakovas yra asmuo, kuriam byloje pareikšti ieškininiai reikalavimai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad antstolei 2009-02-17 įteiktame pirmosios instancijos teismo šaukime apie 2009-03-30 teismo posėdį (3 t., b.l. 104), nėra nurodyta jos procesinė padėtis kaip trečiojo asmens. Tai, kad antstolė, teikdama atsiliepimą į ieškinį, savo procesinę padėtį įvardino kaip trečiojo asmens, neturi teisinės reikšmės antstolės atsiliepimo į ieškinį turiniui ir pagrįstumui. Pažymėtina, kad antstolė ieškinį, kuriame ji nurodyta atsakove, iš teismo gavo 2008-02-27 (2 t., b.l. 58), todėl atskiro raštiško informavimo, panaikinus pirmosios instancijos teismo 2008-09-02 sprendimą, antstolei dėl jos procesinės padėties įstatymas nenumato.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nebuvo teisinio pagrindo į bylos nagrinėjimą įtraukti trečiuoju asmeniu antstolės civilinės atsakomybės draudiką UAB DK „PZU Lietuva“, nes nagrinėjamoje byloje nebuvo pareikšti reikalavimai antstolei atlyginti žalą.

Tai, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, neturėdamas vykdomosios bylos Nr. 0075-00190/2007, savaime nesudaro teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą. Apeliacinės instancijos teisme ištyrus vykdomosios bylos Nr. 0075-00190/2007 originalą (3 tomai), teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje vykdomojoje byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą konstatuoti, kad ginčo turtas – trąšos (UREA 46 % ir NPK 16-16-16), esančios konteineriuose, areštuotos 2007-06-01, 2007-06-04 ir 2007-06-05 antstolės A. Rimaitės Žičkuvienės atstovo A. Ž. sudarytų turto aprašų pagrindu, yra Latvijos bendrovė SIA „NPK Factory Ltd“, kaip skolininko, nuosavybė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes skundžiamame sprendime yra objektyviai ir teisingai įvertinti įrodymai, tinkamai įvertintos ir išnagrinėtos bylai reikšmingos aplinkybės. Byloje nėra duomenų, kad teismas apribojo byloje dalyvaujančių asmenų teises teikti įrodymus. Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes byla išspręsta teisingai (LR CK 1.5 str., 6.193 str., 6.200 str., CPK 7 str., 8 str., 177 str. - 179 str., 185 str., 313 str., 314 str., 320 str., 328 str.). Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniai skundai netenkinami, apeliantams nėra atlyginamos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme. Apeliantai neturi atlyginti ieškovui bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, nes byloje nėra pateikti įrodymai, kad ieškovas patyrė išlaidas (LR CPK 79 str., 88 str., 93 str., 98 str.). Apeliantai įgijo pareigą atlyginti po 14,65 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (3 t., b.l. 222) apeliacinės instancijos teisme valstybės naudai (CPK 92 str., 96 str.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė:

Palikti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti iš UAB „Konekesko Lietuva“ (buvęs UAB „Kesko Agro Lietuva“) ir antstolės Astos Rimaitės Žičkuvienės po 14,65 Lt (keturiolika litų 65 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės naudai.