Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Teisėja Gražina Kazilionienė Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.3.1.;

2015 m. kovo 18 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Meidaus, Artūro Ridiko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. P., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. ir nubaustas laisvės atėmimu vieneriems metams vienam mėnesiui. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į paskirtos bausmės laiką, vadovaujantis BK 66 str., įskaitytas A. P. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2014-11-22 iki 2014-11-23.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nuteistas už tai, kad 2014 m. lapkričio 21 d., apie 23.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su savo šeimos nare – motina M. B. P. metu tyčia, jai sėdinčiai ant sofos, ranka sudavė vieną smūgį į veidą, dėl ko nukentėjusioji M.B. P. galva trenkėsi į sieną, taip mušdamas jis M.B. P. sukėlė fizinį skausmą.

Be to, nei jo mama M. B. P., nei sesers vyras A. R. teismo posėdyje nedalyvavo, todėl nebuvo apklausti ir nedavė parodymų, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 str. 1 d. įtvirtintą imperatyvų reikalavimą nuosprendį pagrįsti tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais.

Teismo posėdyje nuteistasis bei jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – tenkinti iš dalies.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. P. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamojoje byloje esančią medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, su kuria sutinka ir skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija, dėl A. P. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 2 d., tačiau neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 75 str.), todėl skundžiamas nuosprendis yra keičiamas (328 str. 1 p.).

Pasak apelianto, nei jo mama – nukentėjusioji M. B. P., nei sesers vyras A. R. teismo posėdyje nedalyvavo, todėl nebuvo apklausti ir nedavė parodymų, taip pažeidžiant BPK 301 str. 1 d. įtvirtintą imperatyvų reikalavimą nuosprendį pagrįsti tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. BPK 301 str. 1 d. numatyta, kad nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 str. nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 str. 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010). Iš byloje esančio teisiamojo posėdžio protokolo bei skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teisme nepavykus apklausti nukentėjusiosios M. B. P. bei liudytojo A. R. buvo pagarsinti jų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai bei jais (šalia kitų įrodymų) buvo grindžiamos teismo išvados dėl A. P. kaltės.

Siekiant patikrinti skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas bei apklausta nukentėjusioji ir liudytojas A. R.. Nukentėjusioji M. B. P. teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu parodė, jog sūnus buvo išgėręs, prašė iš jos 10 Lt, ji nedavė ir sūnus sudavė į veidą su ranka, ji trenkėsi į sieną. Taip pat kaltino, kad iš jo 40 Lt paėmė. Žentas su dukra jį apramino, paguldė ir iškvietė policija. Liudytojas A. R. parodė, jog įvykio dieną grįžo A. P., ieškojo savo pinigų. Neradęs, pradėjo pyktis su motina. P. sėdėjo šalia sienos, atsitrenkė į ją. Patvirtino ikiteisminio tyrimo metu davęs teisingus parodymus. Taigi, apeliacinės instancijos teisme apklausta nukentėjusioji ir liudytojas parodė iš esmės tapačias aplinkybes kaip ir ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje, esminių prieštaravimų tarp jų parodymų nenustatyta. Nepaisant tos aplinkybės, jog pirmosios instancijos teismas minėtų asmenų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu tik pagarsino bei juos vertino kaip savarankišką įrodymų šaltinį, o ne kaip įrodymų patikrinimo priemonę, šis pažeidimas, nagrinėjamu atveju, nelaikytinas esminiu proceso pažeidimu, įtakojusiu priimto nuosprendžio teisėtumą ar jame padarytų išvadų dėl nuteistojo kaltės pagrįstumą.

Apeliantas taip pat nesutinka su jam paskirta bausme bei mano ją esant per griežta. Šie teiginiai yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu skirdamas A. P. bausmę, priešingai nei tvirtina apeliantas, įstatymo nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 str., įvertino tiek kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo sunkumą tiek kaltinamojo asmenybę bei laisvės atėmimo bausmės skyrimą savo sprendime motyvavo. Su šiais teismo motyvais kolegija visiškai sutinka. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad apeliantas oficialiai nedirbo, praeityje teistas, nusikalstamą veiką įvykdė neišnykus ankstesniam teistumui ir praėjus vos vienam mėnesiui nuo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos termino pabaigos. Šios aplinkybės neigiamai apibūdina nuteistąjį ir teismui leido manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskiriant apeliantui A. P. už padarytą nusikaltimą laisvės atėmimo bausmę. Pažymėtina ir tai, kad pagal BK 27 str. 1 d. asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaręs tyčinį nusikaltimą yra laikomas recidyvistu, o tokiam asmeniui, sutinkamai su BK 56 str. 1 d., už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Už BK 140 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymą A. P. skundžiamu nuosprendžiu paskirta 1 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmė, tai yra artima sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui. Įvertinant pirmiau aptartas aplinkybes, taip pat tai, jog apelianto atsakomybę sunkina tai, jog jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatyta nebuvo (šiuo atveju, tai, jog A. P. savo kaltę visiškai pripažino apeliacinės instancijos teisme, įvertinant jo ankstesnę pozicija apie tariamą artimųjų melą, nėra pakankama atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymui), apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad paskirta bausmė nuteistajam A. P. nėra aiškiai per griežta, todėl teisinio pagrindo švelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinant jos trukmę, nėra.

Visgi pažymėtina, jog bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio, nustatydama ir taikydama bausmes, siekia valstybė. Bausmės skyrimo tikslai, įtvirtinti BK 41 str., sudaro vieningą bausmės paskirtį. O teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Įvertinusi objektyvių faktinių duomenų visetą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. P. nėra tiek pavojingas visuomenei, kad jį būtų būtina šiuo metu izoliuoti nuo jos. Nuteistasis padarė nesunkų nusikaltimą, nesukėlusį žymių pasekmių nukentėjusiajai. Kaip apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu parodė nukentėjusioji M. B. P., ji A. P. atleidusi, anksčiau sūnus prieš ją nėra smurtavęs, alkoholio nuo minimų įvykių nevartojo, taip pat jai reikalinga jo pagalba namuose. Pats apeliantas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu taip pat visiškai pripažino savo kaltę, parodė, jog atsiprašė nukentėjusiosios bei kitų artimų, tvirtino, jog alkoholio nevartoja. Nors A. P. anksčiau ir yra teistas bei nusikalstamą veiką padarė neišnykus ankstesniam teistumui, tačiau anksčiau jis buvo teistas už visai kitokio pobūdžio, ne smurtines, veikas. Taip pat iš pateiktos UAB „T.“ pažymos matyti, jog A. P. nuo 2015 vasario 23 d. yra priimamas į darbą. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo konkrečiu atveju realios laisvės atėmimo bausmės skyrimas A. P., net ir atsižvelgiant į tai, kad jis yra teistas, prieštaraus teisingumo principui ir gali turėti priešingą efektą – neužtikrinti bausmės paskirties. Be to, iš baudžiamosios bylos duomenų galima daryti išvadą, jog apelianto nusikaltimas buvo padarytas nepalankiai susiklosčius gyvenimiškoms aplinkybėms, o ne dėl susiformavusių polinkių daryti tokio pobūdžio nusikalstamas veikas. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog, šiuo atveju, dar yra pagrindas manyti, kad nuteistajam paskirtos bausmės tikslai, numatyti BK 41 str., gali būti pasiekti A. P. atžvilgiu taikant BK 75 str. nuostatas ir paskirtos bausmės vykdymą atidedant dvejų metų terminui, taip pat paskiriant įpareigojimus pradėti dirbti, dalyvauti elgesio pataisos programoje, taip pat bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei nevartoti alkoholio ir kitų psichiką veikiančių medžiagų.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nuosprendį pakeisti.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 5 p., 6 p., 8 p., 10 p., A. P. nuosprendžiu paskirtos vienerių metų ir vieno mėnesio laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant jį per du mėnesius nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos pradėti dirbti bei pradėti dalyvauti elgesio pataisos programoje ir baigti visą programą, taip pat bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei nevartoti alkoholio ir kitų psichiką veikiančių medžiagų.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.