Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Bronius Zalaga Teisėjas Juozas LisasBaudžiamoji byla Nr. 1A-130-135/2011 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4; 1.2.14.5.1. (S)

2010 m. kovo 10 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. E. apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio, kuriuo V. E. nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 182 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 8 (aštuoniems) mėnesiams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 259 str. 2 d. 45 (keturiasdešimt penkių) parų areštu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 ir 3 dalimis, BK 65 str. 1 dalies 1 a. punktu, bausmės subendrintos visiško bausmių sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės pridėjus švelnesnę bausmę ir paskirta 2 (dviejų) metų 1 (vieno) mėnesio 15 (penkiolikos) dienų laisvės atėmimo bausmė.

Remiantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 ir 3 p., nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005-03-07 nuosprendžiu paskirta bausme, iš dalies pridedant vienerius metus paskirtos bausmės ir paskirta galutinė bausmė 3 (treji) metai 1 (vienas) mėnuo ir 15 (penkiolika) dienų laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo 2010 m. lapkričio 24 d., t. y. nuosprendžio paskelbimo dienos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. E. nuteistas už tai, kad jis, siekdamas pasipelnyti, telefonu pranešęs nukentėjusiajai B. M. G. apie išgalvotą jos sūnaus padarytą nusikaltimą, kad nepraneštų policijai už tariamą susitaikymą su nukentėjusiuoju, pareikalavo 4000 Lt, tačiau sutiko su nukentėjusiosios pasiūlyta 2500 Lt suma. Būdamas pažįstamas su L. D. ir G. D. pasiūlė šiems nuvykti (duomenys neskelbtini), Šiaulių rajone, prisistatyti nurodyta svetima pavarde, paimti iš nukentėjusiosios pinigus ir juos atiduoti jam, V. E., už tai pažadėdamas L. D. ir G. D. 200 Lt atlygį. 2007-12-15, apie 15 val., L. D. ir G. D. nuvykus L. D. motinai priklausančiu automobiliu „VW Gojf“, v/n (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) paimti pinigų, G. D. pasilikus laukti automobilyje, o L. D. nuėjus į B. M. G. butą, (duomenys neskelbtini), paimti V. E. su B. M .G. sutartos sumos, B. M. G. ir jos sutuoktinis S. G. suprato apgaulę ir L. D. sulaikė, o G. D. supratęs, kad nusikaltimas nepavyko, išvažiavo link Šiaulių, tačiau pakeliui buvo sulaikytas policijos darbuotojų, tokiu būdu nusikaltimo nebaigė dėl ne nuo jų valios priklausančių aplinkybių., t. y. tokiais veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d.

Be to, V. E. nuteistas už tai, kad 2006 m. spalio mėn. nenustatytą dieną, Olandijos karalystės (duomenys neskelbtini) mieste, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo, gabeno į Lietuvos Respubliką ir laikė savo namuose (duomenys neskelbtini), Šiaulių rajone iki 2007-12-18 12 val. nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos – amfetamino, kurios masė 0,432 g, tokiais veiksmais padarė baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 259 str. 2 d.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. E. apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

Iš V. E. apeliacinio skundo matyti, kad jis prašo peržiūrėti pirmosios instancijos teismo nustatytas 2007-12-15 sukčiavimo aplinkybes, o savo kaltės dėl nedidelio kiekio psichotropinės medžiagos – amfetamino neteisėto įgijimo, gabenimo į Lietuvos Respubliką ir laikymo neginčija.

Kolegija pažymi, kad apylinkės teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 301 str. reikalavimų, iš esmės teisingai juos įvertino ir pagrįstai nustatė, kad V. E., siekdamas pasipelnyti, melagingai pranešė B. M. G. apie išgalvotą jos sūnaus padarytą nusikaltimą ir už tai, kad nepraneštų policijai, iš nukentėjusiosios pareikalavo pinigų, kurių paimti pasiuntė L. D. ir G. D., nurodydamas jiems nukentėjusiosios adresą ir pavardę, kuria reikia prisistatyti, ir gautus pinigus nurodydamas atiduoti jam, V. E., už tai pažadėdamas 200 Lt atlygį, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė.

Skunde nuteistasis teigia, kad L. D. ir G. D. pažinojo tik išmatymo, nežinojo jų numerių, niekada jiems neskambino, ir minėti asmenys jį nekaltai apkalbėjo. Tačiau šiuos jo teiginius paneigia byloje esantys duomenys, pirminiai paties V. E. parodymai. Pateikus įtarimą V. E., jis 2007-12-18 apklausoje nurodė, kad G. D. ir L. D. pažįsta, su jais bendravo, kartais bendraudavo ir telefonu (1 t., 46 b. l.), 2008-02-27 apklausoje V. E. taip pat patvirtino, kad su minėtais vaikinais kartais pasikalba, jų telefonus turėjo ir jiems kartais paskambindavo (1 t., 76 b. l.), teisminiame nagrinėjime nuteistasis atsisakė duoti parodymus.

L. D., sulaikytas iškart po įvykio, parodė, kad vaikinas, vardu V., 2007-12-15 apie 9.00 val. jam paskambino į mobiliojo ryšio telefoną ir pasiūlė užsidirbti 100 litų paaiškinęs, kad reikės nueiti ir paimti pinigus, nurodė, kad reikės važiuoti, todėl pasiūlė pasikviesti draugą, ir L. D. pasikvietė G. D., su kuriuo susitiko apie 11.00 val., po to paskambino V. ir liepė važiuoti į (duomenys neskelbtini) kaimą, o vėliau paskambinęs tas pats V. liepė važiuoti į (duomenys neskelbtini) miestą, pasakė adresą, paaiškino, ką reikės daryti nuėjus į butą (1 t., 27 b. l.), analogiškus parodymus L. D. davė ir 2008-08-25 apklausoje (1 t., 178 b. l.), duotus parodymus L. D. patvirtino ir akistatoje su V. E. (1 t., 123 b. l.), atpažino V. E. asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas metu (1 t., 105 b. l.). Teisminio nagrinėjimo metu L. D. keitė savo parodymus, nurodydamas, kad nežino, kas jam skambino į mobiliojo ryšio telefoną, tačiau patvirtino, kad paimtus pinigus turėjo atiduoti V. E. ir V. E. pasiūlė užsidirbti 200 Lt (2 t., 163–164 b. l.).

G. D., sulaikytas iškart po įvykio, parodė, kad 2007-12-15 apie 12 val. susitiko su L. D. prie prekybos centro, jiems susitikus, į L. D. mobilųjį telefoną paskambino V., kurio tikslaus vardo nežino, bet su V. buvo pažįstamas nuo vasaros, V. pasiūlė užsidirbti 200 Lt už nuvažiavimą į (duomenys neskelbtini). Būnant (duomenys neskelbtini) V. skambino L. D. dar kelis kartus, ir L. D. pasakė G. D., kad V. liepė (duomenys neskelbtini) nuvažiuoti adresu (duomenys neskelbtini), prisistatyti kažkokia kita pavarde ir paimti pinigus (1 t., 39 b. l.). 2008-08-25 apklausoje G. D. parodė, kad dabar jau žino, kad V. – tai V. E., patvirtino ankstesnėje apklausoje duotus parodymus papildydamas, kad būnant (duomenys neskelbtini) L. D. dar kelis kartus skambino V. nurodydamas tikslų adresą, kad skambino V., jam (G. D.) pasakė L. D. (1 t., 182 b. l.). Akistatoje su V. E. G. D. patvirtino savo ankstesnius parodymus (1 t., 91 b. l.), taip pat atpažino V. E. asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas metu (1 t., 93 b. l.). Teisminio nagrinėjimo metu G. D. keitė savo parodymus, nurodydamas, kad nežino, kas skambino į L. D. mobiliojo ryšio telefoną ir liepė važiuoti į (duomenys neskelbtini) (2 t., 164 b. l).

Kolegija pažymi, kad byloje pakanka įrodymų nuteistojo apeliacinio skundo teiginiams paneigti. Jo versija apie tai, kad jis L. D. ir G. D. pažįsta tik iš matymo, niekada jiems neskambino ir neturėjo jų telefono numerių, atmetama, kadangi ją visiškai paneigia byloje esantys įrodymai, kuriais abejoti kolegija neturi pagrindo (G. D. ir L. D. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, asmens atpažinimo iš nuotraukų protokolai, akistatų protokolai, iš dalies paties nuteistojo V. E. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai). Kolegijos nuomone, L. D. ir G. D., teisminio nagrinėjimo metu nurodydami, kad nežino, kas skambino į L. D. mobiliojo ryšio telefoną ir nurodė vykti į (duomenys neskelbtini), ir nurodė tikslų adresą, kur reikia eiti paimti pinigų, siekė padėti išvengti V. E. baudžiamosios atsakomybės, tačiau šie jų parodymai visiškai paneigti pirminiais parodymais.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai ir ją grindžiantiems argumentais dėl įrodytos V. E. kaltės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 1 d., padarymo.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam V. E. bausmę, Lietuvos Respublikos BK 41 str. ir 54 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į V. E. asmenybę, padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Sunkinančia aplinkybe dėl pasikėsinimo sukčiauti pripažinta tai, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupėje.

Nuteistasis V. E. pasikėsino padaryti vieną nesunkų nusikaltimą (BK 11 str. 3 d., 22 str. 1 d., 182 str. 1 d.) ir padarė vieną baudžiamąjį nusižengimą (BK 259 str. 2 d.), iki nusikalstamų veikų, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo, buvo teistas 2 kartus (1 t., 163–165 b. l.), nusikalstamas veikas padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, baustas administracine tvarka (1 t., 167–169 b.l.), nedirbo, buvo registruotas darbo biržoje.

Pagal BK 56 str. 1 d. recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Nuteistasis V. E. nusikaltimą padarė neišnykus teistumui, todėl jam pagrįstai paskirta laisvės atėmimo bausmė. Nuteistajam V. E. teismas jau buvęs parodęs pasitikėjimą ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005-03-07 nuosprendžiu, vadovaujantis BK 75 str., laisvės atėmimo bausmės vykdymą buvo atidėjęs 3 metams, tačiau ir po to nuteistasis išvadų nepadarė. Įvertinusi šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskiriant laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas paskyrė laisvės atėmimo bausmę, didesnę nei Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, o už baudžiamąjį nusižengimą, numatytą LR BK 259 str. 2 d., paskyrė maksimalų areštą, kuris numatytas už tokio pobūdžio nusikalstamas veikas (BK 49 str. 3 d.). Tačiau atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes, skundą nagrinėjantis teismas šių bausmių laikyti per griežtomis neturi pagrindo.

Įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 24 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, keisti nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo V. E. apeliacinį skundą atmesti.