Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. B. ieškinį atsakovui S. A. B. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.189 straipsnio I dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarčių privalomumo šalims principas reikalauja sutartį vykdyti ir vienos iš šalių atsisakymas nuo sutarties negalimas, išskyrus įstatyme išvardytus atvejus, kai vienašališkai sutartį nutraukti šalis gali pati arba inicijuoti teismine tvarka nutraukimą.

Iš bylos medžiagos, šalių pateiktų rašytinių paaiškinimų bei procesinių dokumentų matyti, kad 2020 m. balandžio 18 d. UAB „Vilniaus turtas", juridinio asmens kodas 301488580, atstovaujama brokerio G. B., kaip paslaugos teikėjas, ir S. A. B. sudarė Tarpininkavimo paslaugų sutartį Nr. VT-ADA-04-18, kurios pagrindu paslaugos teikėjas įsipareigojo tarpininkauti parduodant turtą, t. y. žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), o atsakovas pagal sutartį įsipareigojo sumokėti paslaugos teikėjui sėkmės atveju 1 000 Eur komisinį atlyginimą.

Vadovaujantis CK 6.154 straipsnio 1 dalimi, sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193-6.195 straipsniuose. Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, todėl būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Creditum Vilnius“ v. AB „Utenos melioracija“, bylos Nr. 3K-3-318/2011).

Byloje iškilo ginčas dėl šalių ir teisės reikšti reikalavimą.

Vadovaujantis CK 2.132 straipsnio 1 dalimi, asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus, išskyrus tuos sandorius, kurie dėl savo pobūdžio gali būti asmenų sudaromi tiktai asmeniškai, ir kitokius įstatymų nurodytus sandorius.

Ieškovo teigimu, Tarpininkavimo paslaugų sutartį sudarė pats ieškovas. Kadangi aiškinant sutartį matyti, kad paslaugos teikėju nurodoma UAB „Vilniaus turtas“, o ieškovas nurodomas kaip įmonės atstovu, tai laikytina, kad sutarties šalimis yra įmonė, o ne brokeris. Tuo labiau, kad paslaugos teikėju apačioje nurodomas UAB Vilniaus turtas NT brokeris. Pačiame sutarties tekste niekur neįvardinta, kad brokeris veikia savo interesais ir nauda, todėl laikytina, kad ieškovas, nebūdamas tarpininkavimo sutarties šalimi, savo reikalavimą kildina iš sutarties, o ieškinio pateikimo metu ieškovas neturėjo jokios reikalavimo teisės į atsakovo galimas netesybas ar kitas sutartines įmokas pagal Tarpininkavimo sutartį.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atstovavimo pagrindu atsiranda dvejopo pobūdžio santykiai: vidiniai santykiai - tarp atstovo ir atstovaujamojo - ir išoriniai atstovavimo santykiai -tarp atstovo ir trečiųjų asmenų, su kuriais atstovas sudaro sandorius ar atlieka kitus teisinius veiksmus atstovaujamojo vardu ir interesais. Vidinius atstovaujamojo ir atstovo santykius reguliuoja jų sudaryta sutartis, pvz., pavedimo, o išoriniams atstovavimo santykiams skiriamas įgaliojimas. Jis parodo, kokius sandorius ir kitokius teisinius veiksmus su trečiuoju asmeniu turi teisę atlikti įgaliotinis įgaliotojo vardu (CK 2.137 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-461/2010). Atstovas veikia neperžengdamas jam suteiktų teisių ribų. Iš esmės atskirti, kuris atstovavimo santykis - vidinis ar išorinis - susiklosto pirmiau, nėra labai svarbu, nes šie atstovavimo santykiai yra tarpusavyje susiję, t. y. išoriniai atstovavimo santykiai negali egzistuoti nesant vidinių.

Pagal CPK 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Suinteresuotumas - tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, kad būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis Nr. 3K-3-252/2009).

Tik esant ieškovui ir atsakovui, kaip materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, subjektams, teismas gali priimti sprendimą, kuris turėtų tiesioginę įtaką šalių materialiosioms teisėms ir pareigoms, tai yra išspręsti kilusį šalių ginčą. Netinkama šalimi civiliniame procese laikytinas asmuo, kuris nėra ginčijamo materialinio teisinio santykio dalyvis ir kuriam atitinkamai nepriklauso reikalavimo teisė (netinkamas ieškovas), arba kuris neturi pareigos atsakyti pagal jam pareikštą ieškinį (netinkamas atsakovas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis Nr. 3K-3-56/2007).

Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovui pareiškus prieštaravimą dėl netinkamos šalies -ieškovo ir jo reikalavimo teisės neturėjimo, ieškovas pateikė 2021-03-02 susitarimo kopiją, kuria UAB „Vilniaus turtas“ perleido reikalavimo teises į atsakovo galimas netesybas.

Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad procesinio teisių perėmimo institutas yra nulemtas materialiųjų teisių perėmimo civilinėje teisėje galimybės. Perimant materialiąsias civilines subjektines teises (pvz., reikalavimo perleidimas), perimamos ir atitinkamos procesinės teisės bei pareigos. Procesinių teisių perėmimo pagrindas yra materialiojo teisinio santykio subjektų pasikeitimas, kuriam reikalingos šios sąlygos: 1) vieno subjekto pasitraukimas iš materialiojo teisinio santykio; 2) pasitraukusio subjekto teisių perėjimas kitam asmeniui. CPK 48 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta procesinių teisių perėmėjo pareiga įsitraukiant į procesą pagrįsti savo dalyvavimą procese reiškia, kad teismui būtina pateikti įrodymus, jog jis yra atitinkamų materialiųjų subjektinių teisių perėmėjas, o teismo pareiga - laikantis įstatymų reikalavimų ištirti ir nustatyti, ar siekiantis įstoti į procesą asmuo iš tikrųjų perėmė tam tikras pasitraukusio iš proceso asmens materialiąsias subjektines teises, taip pat perimtų teisių apimtį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Byloje nėra jokių duomenų, kad apie skolos perleidimą atsakovui būtų tinkamai pranešta, tuo labiau, kad skolos perleidimas įvykdytas bylos nagrinėjimo melu, atsakovui prieštaraujant dėl ieškovo reikalavimo teisės nebuvimo.

CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Pagal CK 6.109 straipsnio 7 dalį skolininkas privalo įvykdyti prievolę naujajam kreditoriui tik tuo atveju, kai šis reikalaudamas pateikia ir reikalavimo perleidimo sutartį. Taigi prievolės dalyviams esminę reikšmę turi pranešimas apie reikalavimo perleidimo faktą, nes nuo pranešimo momento pradinio ir naujojo kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis pradeda veikti skolininkui ir nuo šio momento reikalavimo perleidimo faktą naujasis kreditorius gali panaudoti prieš skolininką. Šiuo aspektu kasacinis teismas yra konstatavęs, kad skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010). Siekiant nustatyti, ar pranešimas apie reikalavimo perleidimą yra tinkamas, turi būti taikomas objektyvusis metodas, t. y. sprendžiama, ar pranešimas yra tiek informatyvus, kad skolininkas, kaip protingas asmuo, pagal pateiktą informaciją suvoktų, jog reikalavimas perleistas.

Kaip jau aukščiau konstatuota, jokio pranešimo atsakovui nebuvo pateikta apie teisių ir pareigų pagal sutartį perleidimą.

Teismas pažymi, jog pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas - tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, "nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. 1. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-177/2006; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-398/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys", bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas" ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; kt.).

Kadangi sprendžiamas ieškinio pagrįstumas jo pateikimo dieną, todėl laikytina, kad tinkama bylos šalimi ieškinio pateikimo teismui dieną buvo ne ieškovas, o jo atstovaujama įmonė, reikalavimo teisių perleidimas jokių pasekmių atsakovui nesukėlė, kadangi įvykdytas jam nepranešus ir bylą nagrinėjant teisme. Dėl šios priežasties ieškovo ieškinys laikytinas nepagrįstu ir neįrodytu ir yra atmestinas visiškai (papildomai nepasisakant dėl materialinio reikalavimo -netesybų ir atlyginimo už pretenzijos pateikimą priteisimo pagrįstumo).

Vienos iš įstatymu nustatytų palūkanų, kurių tikslas yra kompensuoti minimalius kreditoriaus nuostolius, yra palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Procesinės palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti skolą, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodo, kad tokios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti. C'K 6.37 str. numato, kad skolininkas, neįvykdęs savo piniginės prievolės, turi mokėti įstatymų nustatyto dydžio ar šalių susitartas palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kadangi ieškinio reikalavimas dėl netesybų priteisimo atmestas, atmetamas išvestinis procesinių palūkanų reikalavimas papildomai nemotyvuojant.

Pažymėtina, kad teisinas nepasisako dėl tarpininkavimo sutarties galiojimo/negaliojimo ar nuginčijimo, kadangi byloje atsakovas nėra pareiškęs priešieškinio, todėl jo reikalavimai nėra sprendžiami ir dėl jų nepasisakoma.

Kiti šalių pasisakymai ir įrodymai neturi reikšmės bylos išnagrinėjimui, todėl teisinas atskirai dėl jų nepasisako.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80-87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88-92, 97-99 straipsniai.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1-2 dalys).

Kadangi ieškovo ieškinys atmestas visiškai, ieškovui nėra atlyginamos jo patirtos išlaidos (CPK 93, 98 straipsniai).

Atsakovas rašytiniais Įrodymais pagrindė 600 Eur atstovavimo išlaidų buvimą. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio nuostatomis, išlaidos advokato pagalbai apmokėti šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, gali būti priteistos ne didesnės kaip yra numatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos Advokatų Tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. Įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau - Rekomendacijos) nustatyti rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai už procesinių dokumentų parengimą bei atstovavimą teisme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, taikydamas CPK 98 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, sprendžia, ar visos advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens sumokėtos sumos turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintų rekomendacijų nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-533/2008). Atsižvelgiant į CPK ir rekomendacijų normas, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, darytina išvada, kad šioje byloje 600 Eur atstovavimo išlaidų dydis yra protingas, todėl ieškovo ieškinį atmetus jos priteistinos atsakovo naudai. Šios išlaidos atsižvelgiant į bylos sudėtingumą bei parengtų procesinių dokumentų pobūdį ir apimtį laikytinos pagrįstomis ir ne per didelėmis (CPK 93, 98 straipsniai).

CPK 96 straipsnio 6 d. numatyta, kad tuo atveju, jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteisimą bylinėjimosi išlaidų sumą (5 Eur), teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Iš ieškovo nepriteistinos teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kadangi jos neviršija minimalios priteistinos sumos (LR teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ su vėlesniais pakeitimais, CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškovo G. B., juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškinį atmesti visiškai.

Priteisti iš G. B., juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovo S. A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 600 Eur (šeši šimtai eurų) teisinės pagalbos išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.