Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja R. Valentinienė Teisėja D. ValošinaitėBaudžiamoji byla Nr. 1A-28-106/2011Teisminio proceso Nr. 1-30-9-00038-2009-5Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.4.4.5. 1.2.14.7.1. 1.2.19.4. 1.2.29.1. 2.4.6.3.1.

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

2011 m. gegužės 5 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rasos Valentinienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. gynėjo advokato Osvaldui Martinkui, nuteistojo V. Š., nuteistojo V. Š. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 str. 2 d.; 24 str. 5 d., 184 str. 1d. ir nuteistas:

pagal BK 228 str. 2 d., pritaikius BK 45 str., – atėmimu teisės dirbti valstybės tarnyboje trejus metus;

pagal BK 24 str. 5 d. ir 184 str. l d. – 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda.

Paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 str. l, 3 d., subendrintos visiškai sudedant, ir paskirta galutinė bausmė – atėmimas teisės dirbti valstybės tarnyboje trejus metus ir 50 MGL (6500 Lt) bauda.

Remiantis BK 72 str. 2 d. 3 p., nuspręsta konfiskuoti nusikalstamu būdu gautą turtą – keturias padangas, keturis lietus ratlankius, automobilinius kilimėlius, saugomus STT Klaipėdos valdyboje, esančius Pilies g. 12a, Klaipėdoje;

V. Š. pripažintas kaltu pagal BK 24 str. 6 d., 228 str. 2 d.; 184 str. 1 d.; 300 str. 1 d. ir nuteistas:

pagal BK 24 str. 6 d. ir 228 str. 2 d., pritaikius BK 45 str. – atėmimu teisės dirbti vadovaujantį darbą valstybinėse, privačiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose trejus metus;

pagal BK 300 str. l d. – 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda;

pagal BK 184 str. l d. – 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda.

Paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 str. l, 3 ir 4 d., subendrintos visiškai ir iš dalies jas sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – atėmimas teisės dirbti vadovaujantį darbą valstybinėse ir privačiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose trejus metus ir 65 MGL (8450 Lt) dydžio bauda.

V. Š., pripažintas kaltu pagal BK 300 str. l d. ir nuteistas 25 MGL (3250 Lt) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. nuteistas už tai, kad jis, kaip valstybės tarnautojas, siekdamas turtinės naudos ir piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, sukurstė kitą asmenį iššvaistyti šio žinioje buvusį svetimą turtą, ir dėl to valstybė patyrė didelės žalos, tai yra, dirbdamas „(duomenys neskelbtini)“ ir būdamas valstybės tarnautoju, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo (1999-07-08 redakcija Nr. VIII-1316) 3 str. 1 d., nustatančią, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnyba grindžiama įstatymų viršenybės, atsakomybės už priimtus sprendimus, principais; 3 str. 2 d. 3 p. nustatančio, kad valstybės tarnautojas, eidamas ar atlikdamas tarnybines pareigas, privalo nesiekti naudos sau; 3 str. 2 d. 4 p., nustatančio, kad valstybės tarnautojas privalo būti nepaperkamas, nepriimti dovanų, pinigų ar paslaugų, išskirtinių lengvatų ir nuolaidų iš asmenų ar organizacijų, galinčių daryti įtaką, kai jis eina valstybės politiko pareigas ar atlieka tarnybines pareigas; 3 str. 2 d. 6 p., nustatančio, kad valstybės tarnautojas asmeniškai atsako už savo sprendimus; 3 str. 2 d. 8 p. nustatančio, kad valstybės tarnautojas privalo deramai atlikti savo pareigas; 15 str. 1 d. 4 p., nustatantį reikalavimą tinkamai atlikti savo pareigybines funkcijas; 15 str. 1 d. 5 p., nustatantį reikalavimą nepiktnaudžiauti tarnyba, siekdamas turtinės naudos – asmeninio turto išlaidų už jo – A. Š., naudojamo automobilio „VOLVO S60“, valstybinis numeris „(duomenys neskelbtini)“, detales, 2006 m. spalio 3 d. 15 val., laikotarpiu nuo 15 min. iki 19 min., telefoninio pokalbio metu, įkalbėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ generalinį direktorių V. Š. apmokėti iš V. Š. žinioje esančio UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio turto už paminėto automobilio detales ir taip sukurstė iššvaistyti šio žinioje esantį turtą. Tuoj po to, jis – A. Š., tęsdamas pradėtą veiką, 2006 m. spalio mėn., laikotarpiu nuo 3 d., tikslus laikas nenustatytas, „(duomenys neskelbtini)“ įmonėje, esančioje „(duomenys neskelbtini)“, gavo iš „(duomenys neskelbtini)“ įmonės 2006-10-03 PVM sąskaitą-faktūrą, „(duomenys neskelbtini)“, išrašytą UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, jog ši įmonė pagal šį dokumentą įsigijo iš „(duomenys neskelbtini)“ įmonės 4 vienetus ratlankių R.16x6.5 už 4237,2880 Lt sumą, 4 vienetus dangtelių lietiems ratlankiams už 186,4408 Lt sumą, vieną komplektą kilimėlį salonui už 93,2203 Lt sumą, 4 vienetus padangų už 1874,5764 Lt sumą, 4 litrus variklinės alyvos už 210,1695 Lt sumą, iš viso prekių už 7790,01 Lt suma, po ko 2006 m. spalio mėn., laikotarpiu nuo 3 iki 5 d., tikslus laikas ir vieta nenustatyti, perdavė šio dokumento du egzempliorius V. Š., kuris iki 2006 m. spalio 5 d., tikslus laikas ir vieta nenustatyti, pasirašė po vienu pateiktos PVM sąskaitos-faktūros egzemplioriumi, kurį grąžino jam – A. Š., o kitą, iki paminėtos datos, tikslus laikas ir vieta nenustatyti, perdavė pasirašyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyriausiajam mechanikui V. Š., ir raštu ant šios PVM sąskaitos-faktūros nurodė šią sąskaitą apmokėti UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterijai. 2006 m. spalio 6 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterijai, vykdant V. Š. nurodymą ir pagal pateiktą PVM sąskaitą-faktūrą atlikus 2006 m. spalio 6 d. bankinį mokėjimo nurodymą Nr. „(duomenys neskelbtini)“ 7790,01 litų sumai, iš atsiskaitomosios sąskaitos Nr. „(duomenys neskelbtini)“, esančios AB „(duomenys neskelbtini)“ banke, į „(duomenys neskelbtini)“ įmonės atsiskaitomąją sąskaitą Nr. „(duomenys neskelbtini)“, esančią AB „(duomenys neskelbtini)“ banke, bei apmokėjus už paminėtas automobilių prekes, jis – A. Š. 2006 m. spalio mėn., ne vėliau kaip 19 d., po 17 val. 17 min., tikslus laikas nenustatytas, šias prekes pasiėmė iš „(duomenys neskelbtini)“ įmonės.

V. Š. nuteistas už tai, kad išvaistė jo žinioje buvusį svetimą turtą ir padėjo valstybės tarnautojui piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, siekiant turtinės naudos, dėl to valstybė patyrė didelės žalos, tai yra A. Š. dirbant „(duomenys neskelbtini)“ ir būnant valstybės tarnautoju, siekiant turtinės naudos – išvengti asmeninio turto išlaidų už jo – A. Š. naudojamo automobilio „VOLVO S60“, valstybinis numeris „(duomenys neskelbtini)“, detales, ir 2006 m. spalio 3 d. 15 val., laikotarpiu nuo 15 min. iki 19 min., telefoninio pokalbio metu, įkalbėjus jį – V. Š. apmokėti iš jo žinioje esančio UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio turto už minėtam automobiliui įsigyjamas detales, taip šį sukurstė iššvaistyti šio žinioje esantį turtą. 2006 m. spalio mėn., laikotarpiu nuo 3 d., tikslus laikas nenustatytas, „(duomenys neskelbtini)“ įmonėje, esančioje „(duomenys neskelbtini)“, A. Š. gavus 2006-10-03 PVM sąskaitą-faktūrą serija „(duomenys neskelbtini)“, išrašytą UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, jog ši įmonė pagal šį dokumentą įsigijo iš „(duomenys neskelbtini)“ įmonės 4 vienetus ratlankių R.16x6.5 už 4237,2880 Lt sumą, 4 vienetus dangtelių lietiems ratlankiams už 186,4408 Lt sumą, vieną komplektą kilimėlių salonui už 93,2203 Lt sumą, 4 vienetus padangų už 1874,5764 Lt sumą, 4 litrus variklinės alyvos už 210,1695 Lt sumą, iš viso prekių už 7790,01 Lt suma, bei 2006 m. spalio mėn., laikotarpiui nuo 3 iki 5 d., tikslus laikas ir vieta nenustatyti, perdavus šio dokumento du egzempliorius jam – V. Š., jis, sukurstytas A. Š., tęsdamas pradėtą nusikalstamą veiką, iki 2006 m. spalio 5 d., tikslus laikas ir vieta nenustatyti, pasirašė po vienu pateiktos PVM sąskaitos-faktūros egzemplioriumi, po ko jį grąžino A. Š., o kitą, iki paminėtos datos, tikslus laikas ir vieta nenustatyti, perdavė pasirašyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyriausiajam mechanikui V. Š., ir raštu ant šios PVM sąskaitos-faktūros nurodė šią sąskaitą apmokėti UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterijai. 2006 m. spalio 6 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterijai vykdant jo – V. Š. nurodymą ir pagal pateiktą PVM sąskaitą-faktūrą, atlikus 2006 m. spalio 6 d. bankinį mokėjimo nurodymą Nr. „(duomenys neskelbtini)“ 7790,01 Lt sumai, iš atsiskaitomosios sąskaitos Nr. „(duomenys neskelbtini)“, esančios AB „(duomenys neskelbtini)“ banke, į „(duomenys neskelbtini)“ įmonės atsiskaitomąją sąskaitą Nr. „(duomenys neskelbtini)“, esančią AB „(duomenys neskelbtini)“bankas, taip apmokėjus už paminėtas automobilių prekes, o tuoj po to A. Š. 2006 m. spalio mėn., ne vėliau kaip 19 d. po 17 val. 17 min., tikslus laikas nenustatytas, šias prekes pasiėmus iš „(duomenys neskelbtini)“ įmonės, jis – V. Š. išvaistė jo žinioje buvusį svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą – 7790,01 Lt.

Be to, V. Š. ir V. Š. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, suklastojo ir panaudojo tikrus dokumentus, tai yra V. Š., 2006 m. spalio mėn. laikotarpiu nuo 3 d. iki 6 d., tikslus laikas ir vieta nenustatyti, siekdamas nuslėpti šiame pranešime apie įtarimą aukščiau nurodytus padėjimo A. Š. piktnaudžiauti ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto išvaistymo faktus, nurodė jam pavaldžiam UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyriausiajam mechanikui V. Š. suklastoti dokumentus, jog iš „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2006-10-03 PVM sąskaitą-faktūrą serija „(duomenys neskelbtini)“ įsigytos prekės buvo panaudotos kitiems UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobiliams. V. Š., tęsdamas pradėtą veiką, iki 2006 m. gruodžio 12 d., veikdamas bendrininkų grupe kartu su V. Š. ir iki šio laiko į šios veikos darymą V. Š. įtrauktu UAB „(duomenys neskelbtini)“ mechaniku-energetiku J. K. T., nežinančiu apie akte nurodytų duomenų neatitikimą tikrovei, suklastojo tikrą dokumentą – „2006 m. lapkričio mėn. detalių sunaudotų automobilių remontui ir eksploatacijos nurašymo aktą Nr. „(duomenys neskelbtini)“ automobiliui „VOLVO 960“ valstybinis numeris „(duomenys neskelbtini)““, kuriame V. Š. įrašius tikrovės neatitinkančius įrašus, kad pagal minėtą PVM sąskaitą-faktūrą įsigyti 4 vienetai ratlankių, 4 vienetai dangtelių lietiems ratlankiams, kilimėlis salonui, buvo panaudoti automobiliui „VOLVO 960“ valstybinis numeris „(duomenys neskelbtini)“, ir šį dokumentą V. Š. ir J. K. T., nežinančiam apie akte nurodytų duomenų neatitikimą tikrovei, pasirašius, jis – V. Š. 2006 m. gruodžio 11 d. šį dokumentą patvirtino savo parašu ir data, ir tuoj po to, paminėtu laiku, šį dokumentą V. Š. pateikus UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterijai ir šiai dokumentą įtraukus į įmonės buhalterinę apskaitą, jis – V. Š., veikdamas bendrininkų grupe kartu su V. Š., šį suklastotą dokumentą panaudojo. 2006 m. gruodžio mėn., tikslus laikas nenustatytas, UAB „(duomenys neskelbtini)“ administracinėse patalpose, esančiose „(duomenys neskelbtini)“, tęsdamas pradėtą veiką, veikdamas bendrininkų grupe kartu su V. Š., V. Š. suklastojo tikrą dokumentą – 2006 m. gruodžio mėnesio UAB „(duomenys neskelbtini)“ transporto tepalų nurašymo aktą, kuriame V. Š. įrašius tikrovės neatitinkančius įrašus, kad pagal minėtą PVM sąskaitą-faktūrą įsigytas tepalas buvo panaudotas automobiliams „Volvo 960“ ir „Volvo 850“, ir šiam šį dokumentą pasirašius, jis – V. Š. 2006 m. gruodžio 29 d. šį dokumentą patvirtino savo parašu ir jo pareigų vardiniu antspaudu, o tuoj po to, paminėtu laiku, šį dokumentą V. Š. pateikus UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterijai ir šiai šį įtraukus į įmonės buhalterinę apskaitą, jis – V. Š., veikdamas bendrininkų grupe kartu su V. Š., šį suklastotą dokumentą panaudojo. Tuoj po to, jis – V. Š., tęsdamas pradėtą veiką, iki 2007 m. spalio 22 d., veikdamas bendrininkų grupe kartu su V. Š. ir J. K. T., nežinančiu apie akte nurodytų duomenų neatitikimą tikrovei, suklastojo tikrą dokumentą – „2007 m. spalio 22 d. padangų nurašymo aktą“, kuriame V. Š. įrašius tikrovės neatitinkančius įrašus, kad pagal minėtą PVM sąskaitą-faktūrą įsigyti trys vienetai 1065x420-457 dydžio padangų, buvo panaudotos ir nurašytos priekabai, kurios valstybinis numeris „(duomenys neskelbtini)“, ir šį dokumentą V. Š. ir J. K. T., nežinančiam apie akte nurodytų duomenų neatitikimą tikrovei, pasirašius, jis – V. Š. 2007 m. spalio 22 d. šį dokumentą patvirtino savo parašu ir data, ir tuoj po to, paminėtu laiku, šį dokumentą V. Š. pateikus UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterijai ir šiai dokumentą įtraukus į įmonės buhalterinę apskaitą, jis – V. Š., veikdamas bendrininkų grupe kartu su V. Š., šį suklastotą dokumentą panaudojo.

Be to, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 22 str. 3 d. įtvirtintos kaltinamojo teisės, tame tarpe teisė žinoti kuo jis kaltinamas, todėl kaltinimas turi būti suformuluotas taip, kad kaltinamajam būtų aišku, kokie jo veiksmai ir kodėl laikomi nusikalstamais. Tačiau šiuo atveju iš A. Š. pateikto kaltinimo negalima suprasti kodėl jam inkriminuotas asmeninės naudos siekimas už asmeninio automobilio detalių išlaidas. Kaltinime nėra sukonkretizuota, kokiu būdu A. Š. įkalbėjo V. Š., tai yra sukurstė jį padaryti nusikalstamą veiką. Abstraktus nurodymas, kad tai padaryta telefoninio pokalbio metu neleidžia suprasti kokiais būtent žodžiais ar frazėmis, pasireiškė įkalbėjimas (sukurstymas). Iš kaltinimo nėra aišku kodėl A. Š. veiksmai vertinami kaip padaryti pasinaudojant tarnybine padėtimi, nes nėra nurodytos jokios jo, kaip valstybės tarnautojo teisės ir pareigos, kurių dėka jis įkalbėjo (sukurstė) V. Š.. Nurodo, kad teismų praktikoje piktnaudžiavimas tarnyba suprantamas kaip kaltininko formalus veikimas pasinaudojant savo statusu, tai yra teisėmis bei pareigomis, nes piktnaudžiaudamas tarnyba kaltininkas formaliai veikia kaip valstybės tarnautojas. Šiuo atveju, iš kaltinimo nėra suprantamas ir suvokiamas priežastinis ryšys tarp A. Š. teisinio valstybės tarnautojo statuso ir V. Š. veiksmų.

Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas išėjo už kaltinimo ribų ir tokiu būdu pažeidė BPK 255 str. 2 d. nuostatas, nes kaltinamasis A. Š. buvo nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų. Skundžiamame nuosprendyje nustatyta, kad A. Š. neteisėtai įgijo ir naudojosi, pažeidžiant teisės normas, juridinių asmenų nuosavybe, pasinaudojo savo tarnybine padėtimi, suteikiančia jam plačius įgalinimus tarnybiškai nepavaldžių asmenų atžvilgiu, ir veikė priešingais tarnyboj interesais ir sukurstė V. Š. iššvaistyti jo vadovaujamos bendrovės turtą, darė nusikaltimus, kurstė kitus asmenis šiuos nusikaltimus daryti. Taip pat nurodyta, kad dėl asmeninės A. Š. darbų vykdymo kontrolės, jam pavyko įkalbėti V. S., jo įmonės sąskaita, apmokėti už A. Š. naudojamam automobiliui perkamas padangas, ratlankius ir kitus daiktus, kad A. Š. prašydamas V. Š. suteikti turtinio pobūdžio paslaugą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ įmonės sąskaita apmokėti už jo, A. Š. asmeniškai naudojamam automobiliui įsigyjamus ratlankius, padangas, kilimėlius, tepalus pasinaudojo savo kaip „(duomenys neskelbtini)“ pareigomis bei turima galimybe daryli įtaka dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliekamų darbų vykdymo, jų kontrolės ir terminų kitiems jam pavaldiems savivaldybės darbuotojams, kurie tiesiogiai atsakingi už šiuos veiksmus ir yra pavaldūs jam, A. Š.. Iš nurodytų teismo išvadų matyti, kad A. Š. inkriminuotos veikos bei veikos, už kurias jis nuteistas, nėra tapačios. Ši aplinkybė vertintina kaip esminis BPK pažeidimas dėl kurio buvo suvaržytos kaltinamojo teisės į tinkamą gynybą, nes gynyba dėl pakeistų nusikalstamos veikos aplinkybių galėtų būti kitokia.

Nuteistojo A. Š. gynėjo teigimo visos paminėtos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų leidžiančių priimti apkaltinamąjį nuosprendį A. Š. atžvilgiu.

Apeliaciniame skunde nuteistasis V. Š. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 2 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, jį išteisinti.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas, buvo šališkas bei priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, nes jis grindžiamas prielaidomis, be to, įrodinėjimo našta perkelta kaltinamajam. Teismo nuosprendyje ne tik nėra atskirai nurodyta kuo jis kaltinamas, bet ir iš esmės nėra nurodyta, kodėl dokumentai laikomi suklastotais. Skundžiamame nuosprendyje lakoniškai nurodyta, kad jo parodymai vertinami kritiškai, todėl konstatuota, jog jo kaltė yra įrodyta. Tačiau jis jokių dokumentų neklastojo ir nepanaudojo jokių žinomai suklastotų dokumentų. Pripažįsta, kad ant kaltinamajame akte bei skundžiamame nuosprendyje nurodytų dokumentų yra jo parašai, bet neigia padaręs nusikaltimą šiuos dokumentus pasirašydamas bei panaudodamas įmonės veikloje. Paaiškina, jog šie dokumentai buvo surašyti jam atliekant tiesiogines darbines pareigas, pagal kurias neprivalo asmeniškai keisti įmonės automobilių ratus, pilti tepalų ar pan. Nurodytus darbus atlieka darbininkai. Visi įmonės automobiliai, tame tarpe ir „Volvo“, turėjo ratlankius, padangas, kilimėlius, o varikliai naudojo tepalus. Šios detalės automobilių eksploatacijos metu susidėvi, todėl turi būti nurašomos. Minėtos detalės yra rūšiniais požymiais apibūdinami daiktai ir įmonei neturi reikšmės jų individualūs požymiai, todėl jo veiksmuose nebuvo tyčios ką nors klastoti. Mano, kad byloje esantys įrodymai visiškai nepatvirtina jo kaltės, priešingai – patvirtina kaltinimų nepagrįstumą. Byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų leidžiančių jo atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. Š. gynėjo Osvaldo Martinkaus apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Nuteistųjų V. Š. ir V. Š. apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl apeliacinių skundų argumentų, kad buvo mainų sandoris, o ne turto iššvaistymas.

Visuose apeliaciniuose skunduose nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė materialines ir procesines teisės normas, buvo šališkas ir priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, skundžiamas nuosprendis pagrįstas tik prielaidomis, o įrodinėjimo našta buvo perkelta nuteistiesiems.

Kolegija su tokiais nuteistųjų apeliacinių skundų argumentais nesutinka ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Neigdami savo kaltę, nuteistieji šių aplinkybių neginčijo, tačiau teigė, jog kad tarp A. Š. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus V. Š. įvyko mainai, nes A. Š. savo automobiliui „Volvo“ įsigytus turguje ratlankius su žieminėmis padangomis, V. Š. pasiūlius, nutarė pasikeisti į kitus, kurie būtų analogiški A. Š. turimiems ratlankiams su vasarinėmis padangomis. Todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ nupirktus ratlankius su padangomis pasiėmė A. Š., UAB „(duomenys neskelbtini)“ atiduodamas savo turguje įgytus ratlankius su padangomis. Todėl nebuvo iššvaistytas UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtas, nebuvo piktnaudžiaujama tarnybine padėtimi ir tuo pačiu nebuvo klastojami dokumentai.

Pirmosios instancijos teismas šia nuteistųjų versija nepatikėjo pagrįstai.

Kaip matosi iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistieji A. Š., V. Š. ir V. Š. ikiteisminio tyrimo metu apklausiami dėl šių aplinkybių kaip įtariamieji, kad įvyko mainai versijos nekėlė, pasinaudodami savo procesinėmis teisėmis, jokių parodymų nedavė (Įtariamųjų V. Š., A. Š. apklausos protokolai, t. 2, b. l. 38, 71, 14 ). Apie tai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo jokių duomenų ir, kaip teisingai nurodė nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, dėl mainų nėra sudaryta jokia rašytinė sutartis, nors viena sandorio šalis yra uždara akcinė bendrovė.

Šią versiją nuteistieji iškėlė tik teisiamajame posėdyje, todėl turėjo galimybę suderinti savo parodymus tarpusavyje bei su byloje esančiais duomenimis.

Kolegijos nuomone, iškelta versija dėl ratlankių su padangomis ir kitų vertybių mainų akivaizdžiai melaginga ir prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams.

2006-09-15 yra užfiksuotas nuteistojo A. Š. ir parduotuvės darbuotojo S. P. pokalbis, iš kurio matyti, kad telefonu aptariant ratlankių kainas, A. Š. neakcentavo, kad būtinai nori įsigyti tokius pat ratlankius, kokius jis jau turi. Kalbamasi, kad „Volviniai“ diskai kainuoja vienas vienetas apie tūkstantį litų ir kad tokia kaina yra nesąmonė, A. Š. kviečiamas atvykti pasižiūrėti ir išsirinkti ratlankius iš kitų firmų, konkrečiai Vokietijos firmos „(duomenys neskelbtini)“ siūlomų ratlankių, o A. Š. teiraujasi, ar jie atitiks. Parduotuvės darbuotojas atsako, kad šie diskai A. Š. automobilio modeliui visiškai tiks ( protokolas, t. 1, b. l. 33-36).

Kad nebuvo ieškoma visiškai identiškų ratlankių, patvirtina ir ta aplinkybė, kad A. Š., nors ir įsigijo „Volvo“ gamybos ratlankius, tačiau jie, kaip nustatyta, nėra tokie pat kaip A. Š. automobilio. Kolegijos iniciatyva apžiūrėjus A. Š. automobilio ratlankius, paaiškėjo, kad skiriasi A. Š. turėtų ir įsigytų ratlankių stipinų skaičius, nors nuteistieji akcentavo, kad A. Š. pageidavo įsigyti visiškai identiškus ratlankius, su tokiu pat stipinų skaičiumi (Apžiūros protokolas, t.1, b. l. 160-163, Daiktų apžiūros protokolas, t. 4, b. l. 127-132, foto lentelė prie prokuroro papildomai pateikto 2008-09-10 Operatyvinių veiksmų atlikimo protokolo Nr. 18-08-71). A. Š. turėjo ratlankius su 9 viengubais stipinais, o įsigijo visiškai kitokius ratlankius su 7 dvigubais stipinais. Nustačius tokią aplinkybę, visiškai neaišku, kodėl iš viso reikėjo keistis ratlankiais.

Be to, be 4 vnt. ratlankių ir 4 vnt. padangų, A. Š. pagal sąskaitą-faktūrą, išrašytą UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, įsigijo iš „(duomenys neskelbtini)“ įmonės dar komplektą kilimėlių salonui už 93,2203 Lt sumą bei 4 litrus variklinės alyvos už 210,1695 Lt sumą, iš viso prekių už 7790,01 Lt . A. Š. ir V. Š. parodymai, kad jie taip pat buvo pasikeitę kilimėliais automobilio salonui bei taip V. Š. grąžino anksčiau iš A. Š. pasiskolintą variklinę alyvą, akivaizdžiai išgalvoti, siekiant pateisinti neteisėtą susitarimą. V. Š., kaip jis pats pripažino, vairuoja akcinės bendrovės automobilį, todėl be abejonės, jei bendrovė galėjo nupirkti tokias brangias prekes A. Š. automobiliui, tai akcinė bendrovė turėjo galimybę įgyti ir variklių alyvos ir jos tikrai nebuvo reikalo skolintis iš A. Š.

Šios aplinkybės paneigia iškeltą versiją, kad buvo daromi mainai, siekiant, kad tiek žieminių, tiek vasarinių A. Š. automobilio padangų ratlankiai būtų visiškai vienodi ir juos atsitiktinai sugadinus būtų galima pakeisti vienus kitais.

Apeliaciniuose skunduose nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė remdamasis prielaidomis, perkėlęs įrodinėjimo naštą kaltinamiesiems, tačiau ta aplinkybė, kad A. Š. pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ apmokėtą sąskaitą įsigijo prekes, savaime sudaro pagrindą teigti, jog taip yra iššvaistytas bendrovės turtas, jei nėra įrodyta kitaip, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad įrodinėjimo našta buvo perkelta apeliantams.

Apeliaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama, jog teismas buvo šališkas, vertindamas duomenis, patvirtinančius nuteistųjų poziciją. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistųjų kaltę pagrindžiančių įrodymų vertinimo yra pagrįstos ir motyvuotos. Šioje byloje nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, vertinant įrodymus, buvo šališkas arba pažeidė BPK normas. Skundžiamame nuosprendyje nepažeidžiant BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimų, aiškiai nurodyta kokiais įrodymais grindžiamas nuosprendis, kokie duomenys buvo atmesti. Kolegija atkreipia nuteistųjų dėmesį ir į tai, kad pagal ilgametę teismų praktiką ne toks, kokio pageidautų kaltinamasis ar nuteistasis, įrodymų vertinimas nelaikomas teismo šališkumu (kasacine nutartis Nr. 2K-7-645/2005, 2K-30/2006). Šiuo atveju apeliaciniuose skunduose išdėstytos skundžiamame nuosprendyje jau aptartos versijos, pateikta tendencinga ir vienpusiška įrodymų analizė, sąmoningai nutylint kaltinamiesiems nenaudingus įrodymus, sau palankia prasme interpretuojant tik atskirus jų fragmentus.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė liudytojo J. I. parodymais ( t.4, b. l. 40) patvirtinančiais nuteistųjų versiją apie mainus, nes jo parodymai nekonkretūs, prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, apie mainus jis žino tik iš V. Š. pasakojimo.

Prieštaringi ir A. Š. gynėjo apeliaciniame skunde minimo liudytojo V. S. parodymai, jie ne tik prieštarauja kitiems įrodymams, bet prieštarauja ir paties liudytojo anksčiau duotiems parodymams. Ikiteisminio tyrimo metu duodamus parodymus, kuriuos pagarsinus kolegijos posėdyje, patvirtino, jog sakė tiesą, liudytojas V. S. parodė, kad su A. Š. nebendrauja, kas faktiškai gavo prekes pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ apmokėtą sąskaitą nežino ( Liudytojo apklausos protokolas. t. 1, b. l. 187-189). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme V. S. parodė, kad pagal minėtą sąskaitą prekes įsigijo A. Š., kurias pasakojo, kad susitarė su įmone pasikeisti diskais, o apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu šias aplinkybes buvo pamiršęs. Apklausiamas kolegijos posėdyje liudytojas V. S. davė dar detalesnius parodymus, teigdamas, jog atvykęs į jo sūnaus parduotuvę A. Š. pasakė, jog nori tokių pačių diskų, kokie yra ant jo automobilio, bet tuo pačiu patvirtino ir parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė liudytojų J. I. ir V. S. parodymais, netiesiogiai patvirtinančiais nuteistųjų iškeltą versiją apie įvykusius automobilio ratlankių ir kitų prekių mainus.

Dėl neaptartų nuteistojo A. Š. gynėjo Osvaldo Martinkaus skundo argumentų

Iš dalies pagrįstas apeliacinio skundo teiginys dėl A. Š. bendrininkavimo su V. Š., iššvaistant svetimą turtą. Kolegija daro išvadą, V. Š. iššvaistant svetimą turtą nepagrįstai A. Š. inkriminuotas kurstytojo vaidmuo ir nustato, kad A. Š. darant šią veiką veikė kaip padėjėjas.

A. Š. nuteistas už tai, kad jis, kaip valstybės tarnautojas, siekdamas turtinės naudos ir piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, sukurstė kitą asmenį iššvaistyti šio žinioje buvusį svetimą turtą, tai yra, kad 2006 m. spalio 3 d. 15 val., laikotarpiu nuo 15 min. iki 19 min., telefoninio pokalbio metu, A. Š. įkalbėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ generalinį direktorių V. Š. apmokėti iš V. Š. žinioje esančio UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio turto už paminėto automobilio detales.

Teismų praktikoje kurstytoju laikomas asmuo, palenkęs kitą asmenį padaryti nusikalstamą veiką. Kurstymo būdai priklauso nuo kurstytojo ir kurstomojo charakterio savybių, tarpusavio santykių, todėl yra įvairūs: įtikinėjimai, prašymai, pažadai, papirkimas, grasinimai, apgaulė ir panašiai.

Tačiau iš užfiksuoto minėto pokalbio turinio daryti išvadų, kad A. Š. kurstė V. Š. iššvaistyti akcinės bendrovės turtą pagrindo nėra Šio pokalbio metu buvo kalbamasi apie darbinius reikalus, klausiama apie duomenis, įrašytinus į sąskaitą, klausiama kaip V. Š. nurašys įsigytas vertybes bei kitus dalykus, tačiau, kad A. Š. būtų įkalbinėjęs ar kaip nors lenkęs V. Š. iššvaistyti svetimą turtą, apmokėti jo pateiktą sąskaitą, duomenų nėra ( Protokolas, t. 1, b. l. 46-50). Iš šio pokalbio akivaizdu, kad jau anksčiau buvo susitarta dėl to, kad A. Š. įsigys vertybes, už kurias apmokės V. Š. darbovietė, nes A. Š. po pokalbio apie atliekamus darbus be jokios įžangos klausia V. Š.: „ klausyk, kaip ten turėtų užrašyt ant tos sąskaitos?“ Byloje nėra jokių duomenų, kuris iš jų buvo tokio susitarimo iniciatorius.

Tačiau kolegija daro išvadą, jog A. Š., V. Š. iššvaistant svetimą turtą veikė kaip padėjėjas, ir jo veiksmai kvalifikuotini pagal BK 24 str. 6 d. ir 184 str. 1 d.

Baudžiamojo įstatymo norma, nustatanti padėjėjo kaip bendrininko rūšies sąvoką, nurodo, kad padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus ( BK 24 str. 6 d.).

Kolegija keičia nuosprendžio nustatomąją dalį ir nustato, kad A. Š., būdamas valstybės tarnautoju, siekdamas turtinės naudos ir piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, padėjo kitam asmeniui iššvaistyti šio žinioje buvusį svetimą turtą, ir dėl to valstybė patyrė didelės žalos. A. Š., dirbdamas „(duomenys neskelbtini)“ ir būdamas valstybės tarnautoju, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo (1999-07-08 redakcija Nr. VIII-1316) 3 str. 1 d., nustatančią, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnyba grindžiama įstatymų viršenybės, atsakomybės už priimtus sprendimus, principais; 3 str. 2 d. 3 p. nustatančio, kad valstybės tarnautojas, eidamas ar atlikdamas tarnybines pareigas, privalo nesiekti naudos sau; 3 str. 2 d. 4 p., nustatančio, kad valstybės tarnautojas privalo būti nepaperkamas, nepriimti dovanų, pinigų ar paslaugų, išskirtinių lengvatų ir nuolaidų iš asmenų ar organizacijų, galinčių daryti įtaką, kai jis eina valstybės politiko pareigas ar atlieka tarnybines pareigas; 3 str. 2 d. 6 p., nustatančio, kad valstybės tarnautojas asmeniškai atsako už savo sprendimus; 3 str. 2 d. 8 p. nustatančio, kad valstybės tarnautojas privalo deramai atlikti savo pareigas; 15 str. 1 d. 4 p., nustatantį reikalavimą tinkamai atlikti savo pareigybines funkcijas; 15 str. 1 d. 5 p., nustatantį reikalavimą nepiktnaudžiauti tarnyba, siekdamas turtinės naudos – asmeninio turto išlaidų už jo – A. Š., naudojamo automobilio „VOLVO S60“, valstybinis numeris „(duomenys neskelbtini)“, detales, 2006 m. spalio 3 d. 15 val., laikotarpiu nuo 15 min. iki 19 min., telefoninio pokalbio metu pasitaręs su UAB „(duomenys neskelbtini)“ generaliniu direktorium V. Š., A. Š. 2006 m. spalio mėn., laikotarpiu nuo 3 d., tikslus laikas nenustatytas, „(duomenys neskelbtini)“ įmonėje, esančioje „(duomenys neskelbtini)“, gavo iš „(duomenys neskelbtini)“ įmonės 2006-10-03 PVM sąskaitą-faktūrą, serija „(duomenys neskelbtini)“, išrašytą UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, jog ši įmonė pagal šį dokumentą įsigijo iš „(duomenys neskelbtini)“ įmonės 4 vienetus ratlankių R.16x6.5 už 4237,2880 Lt sumą, 4 vienetus dangtelių lietiems ratlankiams už 186,4408 Lt sumą, vieną komplektą kilimėlį salonui už 93,2203 Lt sumą, 4 vienetus padangų už 1874,5764 Lt sumą, 4 litrus variklinės alyvos už 210,1695 Lt sumą, iš viso prekių už 7790,01 Lt suma, po to 2006 m. spalio mėn., laikotarpiu nuo 3 iki 5 d., tikslus laikas ir vieta nenustatyti, perdavė šio dokumento du egzempliorius V. Š., kuris iki 2006 m. spalio 5 d., tikslus laikas ir vieta nenustatyti, pasirašė po vienu pateiktos PVM sąskaitos-faktūros egzemplioriumi, kurį grąžino jam – A. Š., o kitą, iki paminėtos datos, tikslus laikas ir vieta nenustatyti, perdavė pasirašyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyriausiajam mechanikui V. Š., ir raštu ant šios PVM sąskaitos-faktūros nurodė šią sąskaitą apmokėti UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterijai. 2006 m. spalio 6 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterijai, vykdant V. Š. nurodymą ir pagal pateiktą PVM sąskaitą-faktūrą atlikus 2006 m. spalio 6 d. bankinį mokėjimo nurodymą Nr. „(duomenys neskelbtini)“ 7790,01 litų sumai, iš atsiskaitomosios sąskaitos Nr. „(duomenys neskelbtini)“, esančios AB „(duomenys neskelbtini)“ banke, į „(duomenys neskelbtini)“ įmonės atsiskaitomąją sąskaitą Nr. „(duomenys neskelbtini)“, esančią AB „(duomenys neskelbtini)“ banke, bei apmokėjus už paminėtas automobilių prekes, jis – A. Š. 2006 m. spalio mėn., ne vėliau kaip 19 d., po 17 val. 17 min., tikslus laikas nenustatytas, šias prekes pasiėmė iš „(duomenys neskelbtini)“ įmonės.

Atitinkamai keičiama nuosprendžio nustatomoji dalis, apibūdinanti V. Š. nusikalstamą veiką, kurioje nurodyta, kad A. Š. įkalbėjo ir sukurstė V. Š. iššvaistyti svetimą turtą. Šis teiginys iš nuosprendžio nustatomosios dalies šalinamas ir nustatoma, kad V. Š. iššvaistė svetimą turtą padedamas A. Š..

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas, nes teismas netinkamai įvertino A. Š. vaidmenį V. Š. iššvaistant akcinės bendrovės turtą ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Taip pat iš konfiskuojamų A. Š. daiktų sąrašo išbraukiami automobiliniai kilimėliai, nes iš prokuroro pateiktų dokumentų matosi, kad kratos metu pas A. Š. rasti ne tie kilimėliai, kurių įsigijimas buvo apmokėtas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos.

Nuteistojo A. Š. gynėjo teigimu, A. Š. nepadarė ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 str. 2 d., nes mano, kad nėra priežastinio ryšio tarp A. Š. kaip valstybės tarnautojo statuso ir V. Š. veiksmų.

Tačiau šiuo atveju kolegija laiko įrodyta, jog A. Š., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, padėjo kitam asmeniui – V. Š. išvaistyti šio žinioje buvusį svetimą turtą, ir dėl to valstybė patyrė didelės žalos. Pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo, kodėl A. Š. nusikalstamą veiką kvalifikuoja kaip piktnaudžiavimą tarnyba ir kolegija su tokiais teismo motyvais sutinka. Piktnaudžiavimo tarnyba nusikalstami veiksmai imperatyviai siejami su tuo, kad didelės žalos patiria valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, bei su tuo, kad asmuo, padaręs šią nusikalstamą veiką, siekė turtinės ar kitokios asmeninės naudos. BK 228 str. 2 d. numato atsakomybę už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, padarytą siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Taikant BK 228 str. žala suprantama kaip turtinio ar kitokio pobūdžio žala, dėl kurios nukenčia valstybės, tarptautinės viešosios organizacijos, juridinio ar fizinio asmens turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Turtinė žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negauta nauda ar negautos pajamos. Kitokio pobūdžio žala yra fizinė, moralinė, organizacinė ir kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms. Didelės žalos požymis, būtinas baudžiamajai atsakomybei kilti, yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, tai yra į žalos pobūdį, nusikalstamos veikos laiką, trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą ir panašiai. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba dar ir kitos nusikalstamos veikos padarymo. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei. A. Š., būdamas valstybės tarnautoju, siekdamas asmeninės naudos – apmokėjimo už jo asmeniniam automobiliui skirtus reikmenis, svetimu vardu išrašydamas sąskaitą, pateikdamas ją apmokėjimui bei paimdamas svetimu - UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu įgytas prekes už 7790,01 Lt sumą, padėjo V. Š. daryti nusikaltimą, dėl to buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, iškraipytos valstybės institucijos - „(duomenys neskelbtini)“ - funkcijos ir veiklos principai, diskredituotas „(duomenys neskelbtini)“, kaip valstybės tarnautojo vardas.

Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog nuteistasis A. Š. negalėjo įgyvendinti ir užtikrinti savo procesinės bei konstitucinės teisės tinkamai gintis nuo jam pareikštų kaltinimų, nes iš kaltinamojo akto bei teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio negalima nustatyti, kokiomis aplinkybėmis ir kaip pasireiškė A. Š. inkriminuotas asmeninės naudos siekimas, kaip pasireiškė sukurstymas padaryti nusikalstamą veiką.

Pagal formuojamą teismų praktiką asmens teisės žinoti, kuo jis kaltinamas (BPK 22 str. 3 d.), ir teisės pasirengti gynybai (BPK 44 str. 7 d.) sudėtiniai aspektai yra kaltinamajame akte išdėstytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės ir jų teisinis įvertinimas (veikos kvalifikavimas). Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, kaltinamasis aktas surašytas išsamiai ir tiksliai. Iš kaltinamojo akto (b. l. 114-121) turinio matyti, kad jame nurodytos visos būtinos nusikalstamos veikos, kuria A. Š. buvo įtariamas ir kaltinamas, aplinkybės – 2006 m. spalio 3 d. 15 val., laikotarpiu nuo 15 min. iki 19 min., telefoninio pokalbio metu, su UAB „(duomenys neskelbtini)“ generaliniu direktoriumi V. Š., A. Š. įkalbėjo pastarąjį apmokėti iš V. Š. žinioje esančio UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio turto už A. Š. naudojamo automobilio detales ir taip sukurstė V. Š. iššvaistyti šio žinioje esantį turtą. Tuoj po to, jis – A. Š., tęsdamas pradėtą veiką, 2006 m. spalio mėn., laikotarpiu nuo 3 d., tikslus laikas nenustatytas, „(duomenys neskelbtini)“ įmonėje, esančioje „(duomenys neskelbtini)“, gavo iš „(duomenys neskelbtini)“ įmonės 2006-10-03 PVM sąskaitą-faktūrą, serija „(duomenys neskelbtini)“, išrašytą UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, jog įmonė pagal šį dokumentą įsigijo iš „(duomenys neskelbtini)“ įmonės prekių už 7790,01 Lt suma, po ko 2006 m. spalio mėn., laikotarpiu nuo 3 iki 5 d., tikslus laikas ir vieta nenustatyti, perdavė šio dokumento du egzempliorius V. Š., kuris iki 2006 m. spalio 5 d., tikslus laikas ir vieta nenustatyti, pasirašė po vienu pateiktos PVM sąskaitos-faktūros egzemplioriumi, kurį grąžino jam – A. Š., o kitą, iki paminėtos datos, tikslus laikas ir vieta nenustatyti, perdavė pasirašyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyriausiajam mechanikui V. Š. Už šių veikų padarymą, kaip matosi iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomosios dalies, A. Š. ir yra nuteistas. Kolegijos nuomone, aptartas kaltinimo formulavimas neprieštarauja įstatymo reikalavimams, užtikrina asmens teisę žinoti, kuo jis kaltinamas. Pažymėtina ir tai, kad iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad į teisėjo klausimą pats kaltinamasis A. Š. atsakė, jog kaltinimą suprato, kaltu neprisipažįsta (t. 3, b. l. 184). Taigi, įvertinus šias aplinkybes konstatuoti, kad nuteistasis A. Š. nesuprato, kuo yra kaltinamas, ir kad dėl to buvo suvaržyta jo teisė į gynybą, nėra teisinio pagrindo. Akivaizdu, kad piktnaudžiaujant tarnyba buvo siekiama savanaudiškų tikslų, nes A. Š. už gautas prekes savo automobiliui nemokėjo, už jas apmokėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri vykdė „(duomenys neskelbtini)“ ir konkrečiai A. Š., kontroliuojamus darbus.

Atmestinas A. Š. gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad teismas išėjo už kaltinamojo akto ribų, tai yra, kad buvo pažeistos BPK 255 str. 2 d. nuostatos. BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, paskirtis yra užtikrinti kaltinamojo teisę į gynybą, konkrečiai – teisę žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai. Pagal BPK 255 str. 2 d. įtvirtintą nuostatą, kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės laikomos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, jei jų pakeitimas teisme, iš anksto nepranešus apie tokią galimybę kaltinamajam, suvaržytų jo teisę į gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 25 d. BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, taikymo teismų praktikoje apžvalgos išvadų 4 p.). Šioje konkrečioje byloje A. Š. kaltinimas nebuvo keičiamas, kaip matosi iš nuosprendžio nustatomosios dalies, jis nuteistas už analogišką veiką, kurios padarymu buvo įtariamas ikiteisminio tyrimo metu ( Pranešimas apie įtarimą, t. 2, b. l. 69-70) ir kaltinamas prokuroro surašytame kaltinamajame akte ( Kaltinamasis aktas t. 3, b. l. 114-121 ). Ta aplinkybė, jog teismas, vertindamas kaltinamojo padarytas nusikalstamas veikas ir aptardamas nusikalstamų veikų kvalifikavimą, pažodžiui nesilaikė pareikšto kaltinimo formuluočių, negali būti pagrindas konstatuoti, kad teismas savo iniciatyva pakeitė kaltinimą ir taip pažeidė kaltinamojo teisę žinoti kuo yra kaltinamas ir gintis nuo šio kaltinimo.

Nepagrįstas nuteistojo A. Š. gynėjo bei nuteistojo V. Š. apeliaciniuose skunduose nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 276 str. reikalavimus, nes bylos nagrinėjimo teisme metu buvo perskaityti visų be išimties liudytojų parodymai. BPK 276 str. 4 d. numato, kad byloje esantiems parodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Todėl tai, kad bylos nagrinėjimo metu buvo perskaityti visų liudytojų parodymai, negali būti laikoma įstatymo pažeidimu, kadangi pagarsinus liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, buvo patikrinti jų parodymai, įvertintas jų teisingumas ar neteisingumas. Pažymėtina, kad, vadovaujantis teismų praktika, teismas savo išvadas gali grįsti net ir tokiais ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių asmenys nepatvirtina teisme, tais atvejais, kai šie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą. Bet kokiu atveju, ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (kasacinės nutartys Nr. 2K-206/2008, 2K-274/2008, 2K-7-198/2008, 2K-412/2008). Taigi visų be išimties liudytojų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, pagarsinimas negali būti laikomas BPK 276 str. nuostatų pažeidimu.

Dėl neaptartų nuteistojo V. Š. apeliacinio skundo argumentų

Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad V. Š. negali būti A. Š. bendrininku piktnaudžiaujant tarnyba, nes nėra būtinojo bendrininkų grupės požymio – dviejų vykdytojų. Atkreiptinas dėmesys, kad baudžiamasis įstatymas nereikalauja, jog visi bendrininkai pilna apimtimi realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį. Bendrininkai gali būti pasiskirstę vaidmenimis. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, byloje surinktų įrodymų visuma neginčytinai įrodo, kad V. Š. padėjo A. Š. piktnaudžiauti tarnyba, pasirūpindamas tuo, jog iš jo žinioje esančio UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio turto būtų apmokėta už A. Š. asmeninio automobilio ratlankius, padangas ir kt. daiktus. Skundžiamame nuosprendyje V. Š. veika pagrįstai nekvalifikuota kaip bendravykdytojo, nes jo vaidmuo pasireiškė tik pagalba.

Nuteistasis V. Š. skunde nurodo, jog jokios žalos UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepadarė, nes visuomet veikia tik įmonės interesais. Objektyviajam turto išvaistymo nusikalstamos veikos sudėties požymiui – veikai – būdinga tai, kad kaltininkas iššvaisto jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Teismų praktikoje pripažįstama, kad patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtai kaltininko valdomas svetimas turtas, dėl kurio kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus, o turto išvaistymas – tai veiksmai, kuriais patikėtas ar esantis kaltininko žinioje turtas ar turtinė teisė neteisėtai, neatlygintinai parduodama, dovanojama ar kitaip perleidžiama tretiesiems asmenims. Nusikalstamais padariniais yra nukentėjusiojo materialaus turto ar turtinės teisės netekimas arba jos apimties sumažėjimas. Turto iššvaistymas laikomas baigtu nuo svetimo turto ar turtinės teisės pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento. Šiuo atveju V. Š., esant UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininku ir vadovu, minėtos įmonės turtas jam buvo patikėtas jo užimamų pareigų pagrindu. Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterijai vykdant V. Š. nurodymą pagal pateiktą PVM sąskaitą-faktūrą, atlikus 2006 m. spalio 6 d. bankinį mokėjimo nurodymą Nr. „(duomenys neskelbtini)“ 7790,01 litų sumai, iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitomosios sąskaitos Nr. „(duomenys neskelbtini)“, esančios AB „(duomenys neskelbtini)“ banke, į „(duomenys neskelbtini)“ įmonės atsiskaitomąją sąskaitą Nr. „(duomenys neskelbtini)“, esančią AB „(duomenys neskelbtini)“ bankas, buvo apmokėta už A. Š. įsigytus daiktus jo asmeniniam automobiliui iš „(duomenys neskelbtini)“ įmonės. Šio sandorio pasekoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ neteko turto – 7790,01 Lt, todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ V. Š. veiksmais buvo padaryta tokio dydžio turtinė žala. Tai, kad byloje nėra pareikštas civilinis ieškinys neįrodo, kad dėl V. Š. nusikalstamų veiksmų žala nebuvo padaryta. Taigi byloje esančiais duomenimis neginčijami įrodyta, kad V. Š. padarė jam inkriminuojamą veiką, dėl kurios kilo aukščiau nurodyti padariniai, tai yra buvo padaryta 7790,01 Lt dydžio žala UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Atmestini nuteistojo skundo argumentai apie tai, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentai nebuvo klastojami. Pagal BK 300 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Teismų praktikoje dokumentas yra laikomas netikru tuomet, kai dokumento turinyje įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys ir kaltininkas tokį dokumentą surašė, atspausdino ar kitaip pagamino kito asmens vardu visiško materialaus klastojimo būdu, o tikras suklastotas dokumentas – tuomet, kai kaltininkas pakeitė kito asmens surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba kaltininkas savo vardu surašė, atspausdino ar kitaip pagamino arba tik patvirtino kito asmens surašytą dokumentą, tuo tokio dokumento turinyje įtvirtindamas tikrovės neatitinkančius duomenis. Šiuo atveju kolegija atmeta nuteistojo teiginius apie tai, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentuose – detalių nurašymo aktuose atspindėti duomenys atitiko tikrovę, nes tiek bylos medžiaga, tiek tiriant įrodymus bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nustatyta, jog iš „(duomenys neskelbtini)“ įmonės įgyti daiktai buvo panaudoti A. Š. asmeniniam automobiliui „Volvo S60“.

Dėl neaptartų nuteistojo V. Š. apeliacinio skundo argumentų

Be jau aptartų skunduose nurodomų procesinių pažeidimų, nuteistasis V. Š. apeliaciniame skunde iš esmės nurodo tai, jog nuosprendis neatitinka jo formai ir turiniui keliamų reikalavimų, nes jame nėra atskirai aptarta jo kaltė, be to, nenurodyta, kodėl laikoma, jog dokumentai yra suklastoti. Šie apeliacinio skundo argumentai atmestini. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad nuosprendį sudarytų įžanginė, aprašomoji, rezoliucinė dalys, kurios sudarytų vieningą visumą. Nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės turi būti išdėstytos aiškiai, jei keli kaltinamieji padarė nusikalstamą veiką bendrai, jų veiksmai aprašomi taip, kad nekiltų abejonių, kokius konkrečius veiksmus atliko kiekvienas iš jų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. senato Nutarimo Nr. 40 Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą 3.1.2. p. numatyta, kad teismas turi nurodyti kaltinamojo veikos apimtį, nusikalstamos veikos stadiją, aplinkybes, apibūdinančias konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, kitus nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės parinkimui reikšmingus faktus bei aplinkybes. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, pasirinkęs kompleksiškai aprašyti nuteistųjų bendrai padarytą BK 300 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo aplinkybes, nepažeidė BPK reikalavimų, keliamų nuosprendžio formai ir turiniui. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išsamiai nurodyta kokius iš minėto straipsnio dispozicijoje numatytų nusikaltimo sudėties alternatyvių veikų inkriminuojamos tiek V. Š., tiek V. Š., konkretūs kaltininkų veiksmai, kuriais ta veika buvo padaryta, ir kitos svarbios veikos padarymo aplinkybės, taip pat nustatyta kaltininkų tiesioginė tyčia. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nurodė nusikaltimo numatyto BK 300 str. 1 d. padarymo aplinkybes: V. Š., siekdamas nuslėpti padėjimo A. Š. piktnaudžiauti ir turto iššvaistymo faktus, nurodė V. Š. suklastoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus – detalių nurašymo aktus apie tai, jog iš „(duomenys neskelbtini)“ įmonės įgytos prekės buvo panaudotos kitiems UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobiliams, šiuos dokumentus patvirtino savo parašu ir pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterijai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad dokumentai – detalių nurašymo aktai buvo suklastoti. Taigi kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog V. Š. veikdamas bendrininku grupe su V. Š. suklastojo dokumentus ir juos panaudojo.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių BPK pažeidimų ( 320 str. 3 d.)

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.,

nusprendžia:

2010 m. liepos 2 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendį pakeisti.

A. Š. nusikalstamą veiką iš BK 24 str. 5 d., 184 str. 1 d. perkvalifikuoti į BK 24 str. 6 d., 184 str. 1 d. ir paskirti 50 MGL ( 6500 Lt) dydžio baudą.

Šią bausmę, vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 3 d., subendrinti visiškai sudedant su bausme pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta pagal BK 228 str. 2 d., ir paskirti A. Š. galutinę bausmę – atėmimą teisės dirbti valstybės tarnyboje 3 ( trejus) metus ir 50 MGL ( 6500 Lt) baudą.

Iš konfiskuojamų A. Š. daiktų sąrašo išbraukti automobilinius kilimėlius.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.