Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. K. ir nuteistojo E. K. gynėjo Vytauto Sketerio apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimu 15 (penkiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose;

R. K. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktus laisvės atėmimu 15 (penkiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistųjų R. K. ir E. K. solidariai D. D. priteista 52 841,82 Lt žalai atlyginti.

Iš nuteistųjų R. K. ir E. K. išieškotina po 246,26 Lt proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. ir E. K. nuteisti už tai, kad 2010 m. liepos 14 d. apie 23 val. (duomenys neskelbtini), esančiame R. K. gyvenamojo namo kieme, taip pat ant keliuko, esančio už 80 metrų nuo gyvenamojo namo, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio bendrais veiksmais plytos dalimi, nenustatytais plokščiais, ribotą paviršių turinčiais daiktais, rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip 41 smūgį R. K. sugyventiniui D. K. į galvos sritį, krūtinės, pilvo sritis, kitas kūno vietas, tuo padarydami jam daugybinius kūno sužalojimus: poodines kraujosruvas dešinio peties sąnario srityje, dešiniame ir kairiame žastuose, kairiame ir dešiniame dilbiuose, dešinėje šlaunyje ir nugaroje, odos nubrozdinimus kairiame žaste, kairiame petyje ir nugaroje, galvos sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis dešiniame smilkinyje ir viršugalvyje, dešiniame smilkinyje, dešinėje ausyje, dešiniame ir kairiame skruostuose, smakre, kraujosruvomis viršugalvio, kairio smilkinio, pakaušio minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais smegenų dangalais ir į galvos smegenų skilvelius, odos nubrozdinimais viršugalvyje, kairio skruosto ir viršutinės lūpos srityje, muštinėmis žaizdomis kaktoje, kairiame smilkinyje, viršutinėje lūpoje, pakaušyje, pilvo ir krūtinės sumušimą, pasireiškusį kraujosruvomis krūtinės ir pilvo minkštuosiuose audiniuose, dešinės pusės 2-3-4-5-6-7-8-9-to šonkaulių ir krūtinkaulio lūžiais, dešinio plaučio ir kepenų plyšimu. Po to abu nunešė D. K. nuo keliuko prie šalia esančių medžių, kur E. K. , matant R. K. , dar gyvam esančiam D. K. įkišdamas į burną plytos dalį, padarė kraujosruvą liežuvio apatiniame paviršiuje. D. K. nuo jam padarytų sužalojimų – pilvo ir krūtinės sumušimo, plyšus kepenims ir dešiniam plaučiui įvykusio vidinio nukraujavimo į pilvo ertmę mirė. Tokiais veiksmais E. K. ir R. K. sukeldami R. K. šeimos nariui – sugyventiniui D. K. dideles fizines kančias tyčia itin žiauriai jį nužudė.

Nuteistoji R. K. nuoširdžiai prisipažįsta sudavusi smūgius nukentėjusiajam, bet mano, kad jos suduoti smūgiai negalėjo būti D. K. mirties priežastimi. Nurodo, kad neturėjo tikslo nužudyti nukentėjusįjį ir nesiekė tokių pasekmių. Prašo atsižvelgti į tai, kad augina tris nepilnamečius vaikus, nebausta, charakterizuojama teigiamai, nuoširdžiai pripažįsta savo kaltę ir dėl padaryto nusikaltimo labai galisi. Be to, priimdamas nuosprendį pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad nukentėjusysis D. K. gyvendamas su ja elgėsi netinamai, prieš ją naudojo fizinį smurtą, žemindavo ir dėl to kilo šeimyninis konfliktas. Mano, kad jai paskirta 15 (penkiolikos) metų laisvės atėmimo bausmė per griežta.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistųjų gynėjai ir nuteistoji R. K. prašo apeliacinius skundus patenkinti, o prokuroras prašo skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir betarpiškai ištirtus įrodymus bei padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų kaltės, jų įvykdytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos ir tuo pačiu teisingai pritaikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas. Nuteistųjų kaltė tiesiogine tyčia nužudžius D. K. įrodyta apkaltinamajame nuosprendyje išanalizuotais ir įvertintais įrodymais.

Nuteistoji R. K. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta jai kaltės forma, kadangi neturėjo tikslo nužudyti nukentėjusįjį ir nesiekė tokių pasekmių. Kolegijos manymu, apygardos teismas nustatydamas tyčios rūšį teisingai konstatavo, jog nuteistoji nusikalstamas veikas padarė tiesiogine tyčią. Byloje nustatyta, kad žodinis konfliktas pirmiausiai kilo tarp R. K. ir D. K. dėl jo išsakytų priekaištų R. K. , pirmą smūgį sudavė R. K. , o po to pradėjo smurtauti ir E. K. . Iš nuteistųjų parodymų matyti, kad jie R. K. kieme smurtavo tuo pačiu metu, papildydami vienas kito veiksmus. Praėjus kuriam laikui nuteistoji prašė E. K. nebesmurtauti prieš D. K. , tačiau vėliau R. K. vėl vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį, kai šis išėjo iš kiemo, t. y. spardė gulintį ant kelio, padėjo nutemti nuo kelio nukentėjusįjį prie medžio, kur sudavė smūgius į galvos sritį su rankoje turėtu plytgaliu (2 t., b. l. 19-29). Vadinasi nuteistoji suvokė, jog mušant nukentėjusįjį kieme jų (R. K. , E. K. ) neteisėti veiksmai jau tuo metu buvo pavojingi nukentėjusiojo sveikatai ir gyvybei, todėl žodžiu prašė nesmurtauti E. K. , tačiau vėliau pati vėl pradėjo smurtauti prieš nukentėjusįjį, t. y. savo konkliudentiniais veiksmais pritarė kito bendrininko (savo brolio) smurtavimui. Nuteistoji tokiais savo veiksmais išreiškė savo tikrąją valią – norą žiauriai smurtauti, prisidėti prie jau suduotų smūgių. Taigi nuteistoji R. K. suprato tiek savo tiek E. K. daromus smurtinius veiksmus, jiems pritarė, suvokė jų bendrai daromos nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad nuo tokių jų veiksmų nukentėjusysis gali mirti. Nuteistieji veikė bendrai, kiekvienas jų dalyvavo gyvybės atėmimo procese, todėl pagrįstai teismo pripažinti padaryto nusikaltimo bendrininkais – nusikaltimo vykdytojais. Visi jie naudojo smurtą, pavojingą gyvybei, t. y. įgyvendino BK 129 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius, todėl privalo atsakyti už kilusius padarinius. Kolegija pažymi, kad pagal susiformavusią teismų praktiką nėra būtina, jog kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Šiuo atveju nustatyta, kad nuteistieji veikė bendrininkų grupe, nukentėjusiojo mirtį sukėlė visuma jam padarytų sužalojimų į pilvo ir krūtinės sritį (1 t., b. l. 68-84), o šiuos sužalojimus smurtaudami padarė nuteistieji.

Iš pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo ir ištirtų įrodymų analizės nuosprendyje aišku, kad nuteistosios kaltė nustatyta remiantis ne vien tik jos (R. K. ), bet ir kitų asmenų duotais parodymais, proceso veiksmų protokolais, kitais surinktais įrodymais. Kelis kartus proceso metu apklaustos nuteistosios R. K. parodymais apkaltinamasis nuosprendis yra grįstas tik tiek, kiek tie parodymai sutampa su kitais bylos įrodymais. Nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad renkant ir vertinant įrodymus būtų iš esmės pažeistos BPK 20 straipsnių ar kitų BPK straipsnių nuostatos. Apygardos teismo sprendimas surašytas laikantis BPK nustatytų taisyklių nuosprendžio surašymui. Be to, nuteistoji R. K. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad kolegijos pirmininko perskaityti jos ikiteisminio tyrimo metu surašyti apklausos protokolai yra teisingi ir ji juos patvirtina (3 t., b. l. 159). Teismas neturi pagrindo abejoti tokiais nuteistosios parodymais duotais teisiamojo posėdžio metu, todėl apeliaciniame skunde iškelta versija dėl savęs apkalbėjimo vertinama kaip bandymas sušvelninti savo atsakomybę. Be to, nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos nuteistosios naudai, nagrinėjamoje byloje nėra.

Nuteistieji R. K. ir E. K. gynėjas advokatas V. Sketeris apeliaciniais skundais prašo sušvelninti jiems paskirtas bausmes, tačiau toks jų prašymas nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė atsakomybę lengvinančią (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir dvi sunkinančias aplinkybes (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktai). Apeliaciniuose skunduose nepagrįstai prašo taikyti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, t. y. veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Teismų praktikoje provokuojančiu pripažįstamas toks nukentėjusiojo elgesys, kuris suformuoja kaltininko vidines paskatas (motyvą) padaryti nusikalstamą veiką. Sprendžiant, ar nukentėjusio asmens elgesys buvo provokuojantis BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme, vertinama, kiek toks elgesys esmingai prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes. Taip pat būtina įvertinti nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykius ir jų asmenybes, nukentėjusiojo elgesį prieš pat nusikaltimo padarymą ir iki jo.

Įvertinus bylos įrodymus (nuteistųjų (3 t., b. l. 160, ), liudytojų E. D. (3 t., b. l. 105-106; 1 t., b. l. 122-123), K. V. (3 t., b. l. 161), A. G. (1 t., b. l. 129-130), L. Š. (3 t., b. l. 162), L. A. (1 t., b. l. 132-133), nukentėjusiojo D. J. (3 t., b. l. 163) parodymus) nustatyta, kad R. K. ir D. K. piktnaudžiaudavo alkoholiu, tačiau atvykus E. K. pas seserį (R. K. ) buvo dažniau vartojamas alkoholis, ir tarp R. K. ir D. K. vykdavo konfliktai. Nusikaltimo padarymo dieną žodinis konfliktas įvyko pirmiausiai tarp neblaivių R. K. ir D. K. , tokia situacija nuteistajai buvo įprasta bei jos gyvenimo būdo pasekmė, tačiau nei vienas liudytojas ir nukentėjusieji nenurodė, kad D. K. būtų smurtavęs prieš nuteistąją ar būtų matę sužalotą R. K. . Be to, apie tokius konfliktus žinojo ir nekartą matė pats nuteistasis E. K. . Pažymėtina, kad iš nuteistosios parodymų matyti, kad konflikto metu D. K. jai priekaištavo dėl išleidžiamų pinigų ir ji pirmoji sudavė D. K. (3 t., b. l. 159). Teisėjų kolegijos nuomone, įvykio priežastis buvo R. K. ir jos sugyventinio (D. K. ) asmeninis konfliktas dėl išleidžiamų pinigų. D. K. nuteistajai nesudavė nei vieno smūgio ir šio konflikto metu ir bandė pasišalinti iš konflikto vietos (ėjo iš kiemo), todėl pripažinti, kad nusikaltimo padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, nėra pagrindo.

Skiriant bausmę nuteistiesiems R. K. ir E. K. Panevėžio apygardos teismas vadovavosi bendrais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje, t. y. atsižvelgė į tai, kad R. K. ir E. K. padarytas nusikaltimas tyčinis, priskirtas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis), kad jų padarytas nusikaltimas sukėlė negrąžinamus padarinius (buvo nužudytas žmogus), į jų atsakomybę lengvinančią (jie prisipažino padarę nusikalstamą veiką) ir sunkinančias aplinkybes (nuteistieji nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe, būdami apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui), tinkamai įvertino abiejų nuteistųjų vaidmenis darant nusikalstamą veiką – abu buvo aktyvūs nusikaltimo vykdytojai, veikė tiesiogine tyčia dėl menkavertės dingsties ir itin žiauriai, R. K. prašė daugiau nemušti D. K. , tačiau vėliau vėl prieš jį smurtavo. Be to, R. K. nusikalstama veika turi du kvalifikuojančius požymius numatytus BK 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktuose, t. y. nužudė savo sugyventinį itin žiauriai. Įvertino kompleksinės teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės 2010 m. rugsėjo 7 d. aktuose esančius duomenis: R. K. nusikalstamos veikos ir ekspertizės atlikimo metu psichikos sutrikimų nekonstatuota, ji nusikalstamos veikos darymo metu galėjo visiškai suprasti savo veiksmus ir juos visiškai valdyti, nebuvo fiziologinio afekto būsenoje (2 t., b. l. 100-102); E. K. nusikalstamos veikos ir ekspertizės atlikimo metu psichikos sutrikimų nekonstatuota, jis nusikalstamos veikos darymo metu galėjo visiškai suprasti savo veiksmus ir juos tinkamai valdyti (3 t., b. l. 40-43). Atsižvelgė ir į nuteistųjų asmenybes: neteisti Lietuvos Respublikoje, gyvenamojoje vietoje charakterizuojami patenkinamai, oficialiai niekur nedirbo, R. K. turi tris mažamečius vaikus, gyveno iš pašalpų ir buvo išlaikoma D. K. . Į nuteistųjų elgesį po nusikaltimo padarymo: E. K. po pavartoto smurto į burną įkišo plytos dalį, vėliau pasišalino iš įvykio vietos ir po kelių dienų buvo sulaikytas policijos pareigūnų; R. K. po įvykio slėpė įkalčius (plovė sienas, rūbus ir nukasė kraują nuo kiemo), apie nukentėjusiojo mirti pranešė tik kitos dienos ryte, sužalotam D. K. neiškvietė medikų.

Parinkdamas bausmės rūšį ir dydį, teismas taip pat vadovaujasi BK 61 straipsnio nuostatomis. BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. Visos pirmiau paminėtos aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę. Įvertinęs visas šias aplinkybes, apygardos teismas motyvuotai parinko skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 129 straipsnio 2 dalies sankcija numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Teismas abiems nuteistiesiems paskyrė 15 (penkiolikos) metų laisvės atėmimo bausmę. Kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė savo dydžiu artima sankcijoje numatytam vidurkiui, todėl nėra pagrindo teigti, kad paskirta bausmė yra per griežta, neatitinka BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų ar netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios R. K. ir nuteistojo E. K. gynėjo advokato Vytauto Sketerio apeliacinius skundus atmesti.