Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-06-09 · Administracinė byla Nr. I-2403-644/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-06-09Regionų apygardos administracinis teismas
  2. TA-81-662/2015Nutartis · 2015-10-07Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2016-10-28Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-06-09
Bylos Nr.
I-2403-644/2015
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00233-2015-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
R. A.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Administracinė byla Nr. I-2403-644/2015Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00233-2015-0Procesinio sprendimo kategorija 21; 15.2.3.2.; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 9d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. A. patikslintu skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b.l. 15-16).

Pareiškėjas teismui pateiktame patikslintame skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d. iki 2014 m. spalio 15 d. periodiškai buvo laikomas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Marijampolės VPK) areštinėje netinkamomis sąlygomis. Nurodė, kad buvo laikomas kamerose Nr. 2, 6, 7, 4, 5 8, kur plotas vienam asmeniui neatitiko nustatytų reikalavimų. Kamerose buvo tamsu, todėl skaityti ar rašyti nebuvo įmanoma, langai nešvarūs ir jų nuvalyti neįmanoma, nes iš vidaus ir išorės yra grotos. Gyvenamosiose patalpose šilto vandens nėra, dušu leidžiama naudotis tik 15 min. kartą per savaitę. Maitinimas nepilnavertis, todėl nusilpsta imuninė sistema, o susirgus nesuteikiamas tinkamas gydymas. Sanitarinis mazgas nėra atitvertas nuo gyvenamosios patalpos. Pareiškėjo teigimu, minėtos gyvenimo sąlygos žemino pareiškėjo orumą, prilygino kankinimui, pažeidė pareiškėjo teises, kurias gina Konvencijos 3 straipsnis. Teisės aktų reikalavimų atitinkančių sąlygų nesudarymas lėmė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus. Prašė skundą tenkinti, priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 21-26) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka. Pažymėjo, kad pareiškėjas Marijampolės VPK areštinėje buvo laikomas sekančiais laikotarpiais: 2013 m. rugpjūčio 28-30 d.; 2013 m. spalio 24-31 d.; nuo 2013 m. gruodžio 27 d. iki 2014 m. sausio 2 d.; 2014 m. sausio 16-23 d., 2014 m. vasario 20-27 d.; nuo 2014 m. kovo 20 d. iki 2014 m. balandžio 3 d.; 2014 m. balandžio 17-22 d.; nuo 2014 m. balandžio 29 d. iki 2014 m. gegužės 8 d.; 2014 m. gegužės 22-29 d.; 2014 m. birželio 5-12 d.; 2014 m. birželio 19-26 d.; 2014 m. liepos 24-31 d.; 2014 m. rugpjūčio 7-14 d.; 2014 m. rugsėjo 11-18 d.; 2014 m. spalio 2-9 d. Paaiškino, kad Marijampolės VPK areštinės kamerų, kuriose minėtais laikotarpiais buvo laikomas pareiškėjas, plotas visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, t.y. pareiškėjui teko ne mažiau 3,6 kv.m. Nurodė kad kamerose įrengti sanitariniai mazgai yra atskirti nuo gyvenamosios patalpos 120-130 aukščio pertvara, tai atitinka higienos formos HN 37: 2009 20 punkto reikalavimus. Kameros apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu būdu. Areštinėje laikomiems asmenims suteikiamos sąlygos praustis po dušu kartą per savaitę, tai taip pat atitinka higienos formos HN 37: 2009 reikalavimus. Areštinėje laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal nustatytus valgiaraščius. Pažymėjo, kad įstaiga organizuodama areštinėje laikomų asmenų maitinimą vadovaujasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintomis Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėmis. Nurodė, kad asmenys maitinami 3 kartus per dieną pagal nustatytą dienotvarkę, jiems teikiamo maisto paros kiekiai atitinka Lietuvos policijos komisaro 2003 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. V-100 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių asmenims, laikomiems policijos komisariatų areštinėse, patvirtinimo“ patvirtintas skiriamų produktų normas. Pažymėjo, kad Marijampolės visuomenės sveikatos centras patikrinimo metu pažeidimų dėl areštinėje laikomų asmenų maitinimo organizavimo nenustatė. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant dėl jo laikymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų skundęsis įstaigos administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Tvirtino, kad pareiškėjas Marijampolės VPK areštinėje buvo laikomas tinkamomis sąlygomis, jokios žalos nepatyrė. Prašė skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jį laikant Marijampolės VPK areštinės įvairiose kamerose netinkamomis sąlygomis, kurios prilygo kankinimui.

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – ir Higienos norma), kurios 6 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Analogiška nuostata išdėstyta Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau tekste – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos policijos Generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356, 6 punkte.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose Marijampolės VPK areštinės kamerose, kur plotas vienam nuteistajam neatitiko nustatytų reikalavimų.

Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (Toliau tekste - Įsakymas) 1.3.1 punkte nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu, t.y. nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d. iki 2014 m. spalio 15 d., pareiškėjas R. A. Marijampolės VPK areštinėje buvo patalpintas 15 kartų, t.y. 1) 2013 m. rugpjūčio 28-30 d. kameroje Nr. 7, kurios plotas 18,63 kv.m., buvo 4 lovos, pareiškėjui teko 4,65 kv.m. ploto; 2) 2013 m. spalio 24-31 d. kameroje Nr. 1, kurios plotas 8,7 kv.m., įrengtos 2 lovos, teko 4,35 kv.m. ploto; 3) nuo 2013 m. gruodžio 27 d. iki 2014 m. sausio 2 d. kameroje Nr. 6, kurios plotas 11,19 kv.m., įrengtos 3 lovos, pareiškėjui teko 3,73 kv.m. ploto; 4) 2014 m. sausio 16-23 d. kameroje Nr. 6, pareiškėjui teko 3,73 kv.m. ploto; 5) 2014 m. vasario 20-27 d. kameroje Nr. 6, pareiškėjui teko 3,73 kv.m. ploto; 6) nuo 2014 m. kovo 20 d. iki 2014 m. balandžio 3 d. kameroje Nr. 6, pareiškėjui teko 3,73 kv.m. ploto; 7) 2014 m. balandžio 17-22 d. kameroje Nr. 7, kurios plotas 18,63 kv.m., įrengtos 5 lovos, tačiau kameroje buvo 3 asmenys, todėl teko 6,21 kv.m. ploto; 8) nuo 2014 m. balandžio 29 d. iki 2014 m. gegužės 8 d. kameroje Nr. 2, kurios plotas 18,46 kv.m., buvo įrengtos 4 lovos, pareiškėjui teko 4,61 kv.m. ploto; 9) 2014 m. gegužės 22-29 d. kameroje Nr. 7, kurios plotas 18,63 kv.m., įrengtos 5 lovos, nors kameroje buvo 4 asmenys, taigi pareiškėjui teko 4,65 kv.m. ploto; 10) 2014 m. birželio 5-12 d. kameroje Nr. 2, kurios plotas 18,46 kv.m., įrengtos 4 lovos, pareiškėjui teko 4,61 kv.m. ploto; 11) 2014 m. birželio 19-26 d. kameroje Nr. 7, kurios plotas 18,63 kv.m., įrengtos 5 lovos, nors kameroje buvo 4 asmenys, pareiškėjui teko 4,65 kv.m. ploto; 12) 2014 m. liepos 24-31 d. kameroje Nr. 2, kurios plotas 18,46 kv.m., įrengtos 4 lovos, pareiškėjui teko 4,61 kv.m. ploto; 13) 2014 m. rugpjūčio 7-14 d. kameroje Nr. 6, kurios plotas 11,19 kv.m., įrengtos 3 lovos, kameroje buvo 2 asmenys, taigi pareiškėjui teko 5,59 kv.m. ploto; 14) 2014 m. rugsėjo 11-18 d. kameroje Nr. 2, kurios plotas 18,46 kv.m., įrengtos 4 lovos, pareiškėjui teko 4,61 kv.m. ploto; 15) 2014 m. spalio 2-9 d. kameroje Nr. 7, kurios plotas 18,63 kv.m., įrengtos 5 lovos, kameroje buvo 4 asmenys, pareiškėjui teko 4,66 kv.m. ploto (b.l. 27-28, 34-36).

Atsižvelgiant į išdėstytą, daroma išvada, kad ginčui aktualiu laikotarpiu R. A. buvo laikomas kamerose, kuriose plotas skirtas vienam asmeniui atitiko nustatytus teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai dėl jo laikymo perpildytose patalpose atmestini.

Pareiškėjas skunde neturtinę žalą sieja su netinkama areštinės kamerų apšvieta. Nurodo, kad kamerose tamsu, langai nešvarūs, nėra galimybės jų atidaryti dėl įrengtų grotų.

Higienos formos HN 37: 2009 21 punkte nustatyta, kad policijos areštinių kamerose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc., areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė nei 200 lx.

Atsakovo į bylą pateikti įrodymai, t.y. Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktai patvirtina, kad patikrinimų metu kamerų dirbtinė apšvieta atitiko nustatytus reikalavimus. Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2013 m. lapkričio 20 d. patikrinimo akte Nr. Pa-451 nurodyta, kad kamerose įrengti skaidraus stiklo langai, tai atitinka higienos formos HN 37: 2009 21 punktą (b.l. 59-60). Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. vasario 3 d. patikrinimo akte Nr. PT-10 (b.l. 56-57) nurodyta, kad areštinės kameros Nr. 2 dirbtinės apšvietos koeficientas 248 lx, Nr. 6 - 200 lx, Nr. 7 - 218 lx atitiko higienos formos HN 37: 2009 21 punkto reikalavimus. Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. sausio 15 d. patikrinimo akte Nr. PT-5 (b.l. 51-53) nurodyta, kad areštinės kameros Nr. 1 dirbtinės apšvietos koeficientas 275 lx taip pat atitinka higienos normos reikalavimus. Kadangi natūralaus kameros apšvietimo atitikimas susijęs su pastato rekonstrukcija ir kapitalinio remonto darbais, vadovaujantis higienos formos HN 37: 2009 2 punkto nuostatomis, reikalavimai dėl natūralaus apšvietimo atitikties minėtai higienos normai nėra taikomi.

Pagal higienos formos HN 37: 2009 52 punktą, policijos areštinėse laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu kamerose, tam tikslui jie aprūpinami valymo inventoriumi. Taigi, areštinėje laikomi asmenys, tame tarpe ir pareiškėjas, turi patys rūpintis gyvenamosios patalpos švara ir tvarka, taip pat ir valyti langus. 2014 m. rugsėjo 12 d. Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. 296 (b.l. 54-55) nurodyta, kad areštinės kamerose laikomi asmenys aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismo vertinimu, pareiškėjo skunde yra nurodyti tik abstraktūs, deklaratyvūs teiginiai apie netinkamą kamerų apšvietą, kurie yra vertintini tik kaip subjektyvi, nekonkretizuota paties pareiškėjo nuomonė, kuri nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais. Teismas neturi pagrindo abejoti į bylą atsakovo pateiktais įrodymais dėl kamerų apšvietos atitikties nustatytiems reikalavimams, todėl minėti pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad areštinės kamerose sanitarinis mazgas neatitvertas nuo gyvenamosios patalpos, patalpoje nėra šilto vandens, be to, maudytis po karštu dušu leidžiama tik kartą per savaitę.

Higienos formos HN 37: 2009 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kamerose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm. aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Higienos normos 60 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomi asmenys privalo prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

Minėtus pareiškėjo argumentus paneigia atsakovo į bylą pateiktas Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2013 m. lapkričio 20 d. patikrinimo aktas Nr. Pa-451 (b.l. 59-61), kuriame nurodyta, kad apgyvendinimo kamerose yra įrengti sanitariniai mazgai, kurie atskirti 120-130 cm. aukščio pertvaromis. Asmenims, laikomiems areštinėje suteikiamos sąlygos prausti visą kūną po šiltu dušu vieną kartą per savaitę. Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. vasario 3 d. patikrinimo akte Nr. PT-10 (b.l. 56-57) užfiksuota, kad areštinės kamerose Nr. 2, 6, 7 yra įrengtos 120-130 cm. aukščio pertvaros. Karšto vandens tiekimo į areštinės kameras teisės aktai nenumato. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, jog atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje taip pat atmestini.

Pareiškėjas patikslintame skunde taip pat nurodė, kad maistas Marijampolės VPK areštinėje buvo nepilnavertis, todėl nusilpsta imuninė sistema, o susirgus nesuteikiamas tinkamas gydymas.

Higienos normos 8 punktas nustato, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas. Taisyklių 59 punkte numatyta, kad policijos areštinės viršininkas turi imtis priemonių nustatytu laiku duoti policijos areštinėje laikomiems asmenis tinkamai paruoštą maistą, kurio kokybė ir kiekis turi atitikti mitybos ir šiuolaikinės higienos reikalavimus.

Atsakovas patvirtino, kad organizuojant areštinėje laikomų asmenų maitinimą vadovaujamasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintomis Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėmis. Atsakovo į bylą pateiktame Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. sausio 15 d. patikrinimo akte Nr. PT-5 (b.l. 51-53) nurodyta, kad Marijampolės VPK areštinėje laikomų asmenų maitinimas organizuojamas tinkamai, laikantis higienos normos HN 37:2009 reikalavimų. Patikrinimo metu pažeidimų nebuvo nustatyta. Bylos duomenimis, tarp UAB „Niklita“ ir Marijampolės VPK yra sudaryta maitinimo paslaugų tiekimo areštinėje sutartis (2012 m. lapkričio 19 d. sutartis Nr. 64-IL-3552), kurioje nustatyta asmenų maitinimo tvarka ir sąlygos (b.l. 44-47). Pagal minėtą sutartį UAB „Niklita“ įsipareigojo teikti maitinimo paslaugas, kurių kokybė atitiktų Lietuvos Respublikos standartus, techninius reikalavimus (sutarties 1.1 p., 1.2p.). Sutarties 2.1 punkte nustatyta, kad skiriamų maisto produktų vidutiniai paros kiekiai asmenims, laikomiems policijos komisariato areštinėje, patvirtinti Lietuvos policijos komisaro 2003 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. V-100" Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių asmenims, laikomiems policijos komisariatų areštinėse, patvirtinimo". Pagal sutarties 2.2 punktą, maitinimas organizuojamas tris kartus per parą. Pažymėtina, kad į bylą nėra pateiktą įrodymų, iš kurių galima būtų spręsti, jog minėtos sutarties nėra laikomasi. Teismas neturi pagrindo abejoti į bylą atsakovo pateiktais įrodymais dėl areštinėje laikomų asmenų maitinimo organizavimo atitikties nustatytiems reikalavimams. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismo vertinimu, pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl nepakankamo/nepilnaverčio maisto yra deklaratyvūs, nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Taip pat pareiškėjas skunde pažymėjo, kad susirgęs negavo tinkamo gydymo. Pažymėta, kad į bylą nėra pateikta duomenų, kurie patvirtintų, jog atsakovas kreipėsi į sveikatos priežiūros tarnybą, o medicininės paslaugos jam nebūtų buvę suteiktos. Bylos duomenimis, ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo suteikta medicininė pagalba dėl slogos ir galvos skausmo, daugiau nusiskundimų pareiškėjas neturėjo (b.l. 62-65). Atsižvelgiant į išdėstytą teismas konstatuoja, kad pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai buvo pažeistos jo teisės, susijusios su sveikatos priežiūros paslaugų nesuteikimu susirgus, o pagal pareiškėjo nurodytus abstrakčius teiginius negalima konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumo, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgdamas į nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes teismas pažymi, kad pagal nagrinėjamos administracinės bylos duomenis nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 str. nuostatas. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių ir neteisėtų atsakovo pareigūnų veiksmų (neveikimo), kurie realiai (objektyviai) pareiškėjui galėjo sukelti kokias nors neigiamas pasekmes, kurias būtų galima įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, ir, kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo. Teismas taip pat akcentuoja, kad byloje nėra jokių objektyvių ir patikimų duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodytus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjui buvo suteikta medicininė pagalba dėl slogos ir galvos skausmo, daugiau nusiskundimų pareiškėjas neturėjo (b.l. 62-65). Pareiškėjas skunde išdėstė tik abstrakčius, deklaratyvius teiginius apie tariamai pažeistas jo teises ir visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) būtų skundęsis pataisos namų administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės VPK areštinėje. Aukščiau išdėstytos teisiškai reikšmingos aplinkybės duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad Marijampolės VPK veikė teisėtai, nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, o neesant neteisėtų veiksmų negali atsirasti ir atsakomybė. Dėl to pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str. 88 str. 1 p.).

Likusieji pareiškėjo skundo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys esminės (lemiamos) reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini (ABTĮ 57 str.). Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 79 straipsnio 5 dalimi, 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Audrius Grauželis