Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ernestos Montvidienės, Reginos Pocienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. liepos 23 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir nuteista laisvės atėmimu devyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš R. V. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui priteista 155,81 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistosios R. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl įrodymų vertinimo ir R. V. veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

5. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad Klaipėdos apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai R. V. pripažino kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu iš esmės atitinka BPK jam keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismo išvados yra motyvuotos, pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų įvertinimu, su kuriuo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, taip pat nagrinėjamoje byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų.

6. Nuteistoji R. V. apeliaciniame skunde prašo perkvalifikuoti jos nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 132 straipsnio 1 dalį. Apeliantė nurodo, kad inkriminuotus veiksmus ji padarė dėl neatsargumo. Šie ir kiti apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

6.1. BK 132 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui. BK 129 straipsnyje numatytos veikos padaromos tik tyčia: tiesiogine arba netiesiogine (BK 15 straipsnis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui, t. y. asmuo yra abejingas, kils ar apskritai nekils baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-446/2010). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (į tai, į kokias žmogaus kūno dalis (organus) yra smūgiuojama – ar smūgiuojama į gyvybiškai svarbius ar ne tokius svarbius žmogaus organus), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, smūgių stiprumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-46-895/2015).

6.2. Nuteistoji R. V., apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad kovo 24 d., apie 17:45 val., ji grįžo namo iš darbo. Tuo metu jos sugyventinis S. G. namuose gėrė degtinę su V. L.. Netrukus S. G., kaip ir visuomet būdamas girtas, ėmė ją įžeidinėti ir prie jos kabinėtis, kad jai rodo dėmesį kiti vyrai. Ji tuo metu gamino valgį ir su vyrais prisėdusi gerti nebuvo, tik priėjusi išgėrė keletą taurelių degtinės. Vėliau ji nuėjo į savo kambarį ir žiūrėjo televizorių, viena išgėrė 1,5 litro talpos butelį stipraus alaus, o S. G. vis ateidavo į jos kambarį ir šūkaudavo. Jie smarkiai susibarė, S. G. ėmė artintis ir ją pulti, norėdamas sumušti. Tuo metu R. V. paėmė ant stalo buvusį peilį, liepė sugyventiniui nuo jos pasitraukti ir, norėdama jį pagąsdinti, dūrė peiliu į krūtinę. Po smūgio peiliu S. G. paėjo kelis žingsniu ir tylėdamas atsigulė ant lovos. Supratusi, kad jam kažkas negerai, R. V. pažadino miegantį V. L.. Pastarasis apžiūrėjo sugyventinį ir pasakė, kad jis jau turbūt negyvas, vėliau liepė jai išmesti į šulinį prie lovos padėtą peilį, jog neliktų įrodymų. Būdama šoko būsenoje, ji peilį išmetė į šulinį. Labai gailisi nusikaltusi, tikina, kad nesiekė ir nenorėjo nužudyti sugyventinio, o durdama peiliu, norėjo tik jį pagąsdinti, kad nuo jos atstotų ir nebelįstų (t. 3, b. l. 103-104). Iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes nuteistoji R. V. parodė ir apklausta ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 185-187, 190-192; t. 3, b. l. 6-7, 26-27).

6.3. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie nuteistosios parodymai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jos kaltės nužudžius S. G.. Byloje iš tiesų nėra duomenų, kad nuteistoji norėjo S. G. mirties, tačiau ši aplinkybė pati savaime nesuteikia pagrindo nuteistosios nusikalstamus veiksmus kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kaip neatsargius. Aplinkybė, kad nuteistoji nenorėjo savo sugyventinio mirties, rodo tik tai, jog nužudymas padarytas neveikiant tiesiogine tyčia, tačiau nepaneigia, kad R. V. veikė netiesiogine tyčia. Tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo pagal BK 132 straipsnį kyla esant nusikalstamam pasitikėjimui ar nusikalstamam nerūpestingumui. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistosios R. V. veiką vertinti kaip neatsargią nėra jokių teisinių prielaidų.

6.4. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad R. V., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu vieną kartą peiliu smogė savo sugyventiniui S. G. į krūtinę. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad kilus šeimyniniam konfliktui nuteistoji paėmė netoliese buvusį peilį ir norėdama apsiginti ištiesusi ranką pasakė sugyventiniui prie jos nesiartinti, tačiau pastarasis nekreipė į tai dėmesio ir būdamas neblaivus puolė trenkti R. V. į veidą, tokiu būdu pats pasismeigdamas ant nuteistosios savigynai laikyto peilio. Šie apeliacinio skundo teiginiai ne tik prieštarauja nuteistosios viso proceso metu duotiems parodymams apie sugyventiniui suduotą smūgį peiliu, tačiau juos paneigia ir kiti byloje esantys įrodymai.

6.5. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. M 160/2020(03) konstatuota, kad S. G. mirė nuo kiauryminio durtinio – pjautinio krūtinės sužalojimo kairėje su krūtinės ląstos ir pilvaplėvės ertmės organų pažeidimais. Sužalojimas padarytas vienu trauminiu poveikiu kietu, plokščiu, dviašmenių savybių duriančiu – pjaunančiu įrankiu ir atitinka sunkaus sveikatos sutrikdymo mastą. Žaizdos kanalo kryptis: iš viršaus į apačią, iš kairės į dešinę, iš priekio į užpakalį, žaizdos kanalo ilgis 10,5 cm. Mirusiojo skysčiuose rasta etilo alkoholio koncentracija atitinka vidutinį girtumo laipsnį. Po sužalojimo patyrimo S. G. buvo gyvas nuo kelių iki keliolikos minučių ir galėjo atlikti valingus veiksmus, kol neprarado sąmonės (t. 1, b. l. 39-47). Iš 2020 m. kovo 25 d. įvykio vietos protokolo matyti, kad peilio, kuriuo nukentėjusiajam buvo padaryti atitinkami sužalojimai, geležtės ilgis yra 12,5 cm (t. 1, b. l. 16-18). Taigi, įvykio metu į S. G. krūtinę įsmigo beveik visa peilio geležtė. Iš 2020 m. birželio 1 d. apžiūros protokolo matyti, kad įvykio metu peiliu buvo perdurti visi S. G. vilkėti viršutiniai drabužiai – marškiniai, megztinis (t. 2, b. l. 95-105). Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog R. V. peiliu suduotas smūgis į krūtinę buvo stiprus, kadangi buvo ne tik pradurti nukentėjusiojo rūbai, bet ir padaryta gili žaizda.

6.6. Aptarti įrodymai paneigia nuteistosios apeliaciniame skunde keliamą versiją, kad S. G., puldamas trenkti R. V. į veidą, pats pasismeigė ant nuteistosios savigynai laikyto peilio. Šie įrodymai leidžia daryti išvadą, kad R. V. smūgis S. G. į krūtinę peiliu įvykio metu buvo ne tik valingas ir sąmoningas, tačiau akcentuotas ir stiprus. Smūgio sudavimo vieta – krūtinė – gyvybiškai svarbi. Šie R. V. veikos objektyvieji požymiai rodo, kad ji, būdama suaugusi, nors ir neblaivi, tačiau suvokdama savo veiksmų esmę ir prasmę, turinti pakankamai gyvenimiškos patirties, suprato, jog suduodama peiliu stiprų smūgį į gyvybiškai svarbią kūno vietą (krūtinę), kur yra išsidėstę svarbūs žmogaus gyvybiniai organai, gali sukelti nukentėjusiojo sveikatai ne tik sunkias, bet ir mirtinas pasekmes, ir nors jų nenorėjo, bet leido jiems atsirasti. Taigi, R. V. nužudė S. G., veikdama netiesiogine tyčia. Todėl nėra teisinio pagrindo nuteistosios R. V. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, kaip to prašoma apeliaciniame skunde.

7. Nuteistoji R. V. apeliaciniame skunde taipogi nurodo, kad savo veiksmus įvykio metu atsimena tik iš dalies, nes buvo afekto būsenos ir negalėjo suprasti, kas įvyko. Nuteistoji atkreipia dėmesį, kad S. G. nuolat prieš ją naudojo tiek psichologinį, tiek fizinį smurtą, žemino ir mušė vaikų bei pašalinių žmonių akivaizdoje. Apeliantė mano, kad jos veika turėtų būti perkvalifikuota pagal BK 130 straipsnį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistosios apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

7.1. BK 130 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nužudė žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio. Pagal teismų formuojamą praktiką kvalifikuojant veiką pagal BK 130 straipsnį būtina nustatyti aplinkybių visumą: 1) neteisėtą ar itin įžeidžiantį nukentėjusiojo poelgį; 2) kaltininko buvimą afekto būsenos (kaltininkui iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti); 3) priežastinį ryšį tarp nukentėjusiojo poelgio, staigaus kaltininko didelio susijaudinimo ir nužudymo. Teismų praktikoje baudžiamosiose bylose, susijusiose su kaltininko labai didelio susijaudinimo būsenos nustatymu, šios sąlygos nustatomos ne vien iš kaltininko paaiškinimų, jo subjektyvaus situacijos suvokimo, bet tiriant bei vertinant ir kitas bylos aplinkybes, patvirtinančias ar paneigiančias nukentėjusiojo poelgio itin įžeidžiantį ar neteisėtą pobūdį ir tokio poelgio sukeltą didelį kaltininko susijaudinimą. Taip pat turi būti vertinami kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykiai, konflikto prielaidos, jo eiga, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą ir kokią įtaką tai turi kaltininkui, paisant ir jo individualių savybių, atsižvelgiama į kaltininko santykius su nukentėjusiuoju, į tai, ar susijaudinimui ir smurto protrūkiui turėjo įtakos suvartotas alkoholis, į ankstesnius nukentėjusiojo smurtavimo prieš kaltininką ir jo įžeidinėjimo faktus, į šių asmenų elgesį iki įvykio, jo metu ir iš karto po jo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-604/2005, Nr. 2K-288/2006, Nr. 2K-155/2007, Nr. 2K-723/2007, Nr. 2K-271/2008, Nr. 2K-130/2009, Nr. 2K-155/2009, Nr. 2K-297/2010, Nr. 2K-226/2011, Nr. 2K-189/2013 ir kt.).

7.2. Šioje byloje nenustatytos sąlygos, būtinos nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 130 straipsnį. Byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad nusikalstamos veikos padarymo metu R. V. buvo didelio susijaudinimo būsenos. Didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė – psichiatrinė ar kitokia ekspertizė, tačiau tokia ekspertizė skiriama tik turint duomenų, duodančių pagrindą manyti buvus fiziologinio afekto būseną. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktų įrodymų pakanka daryti išvadai, kad nuteistoji, darydama nusikaltimą, nebuvo fiziologinio afekto būsenoje, todėl skirti ekspertizę nebuvo pagrindo. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad nukentėjusiojo S. G. elgesys įvykio metu sukėlė ypatingą poveikį nuteistosios psichikai, kuris galėtų būti prilygintas afekto būsenai.

7.3. Byloje nenustatyta, jog konflikto metu nuteistajai buvo padarytas sveikatos sutrikdymas. Tiriamo įvykio metu nukentėjusysis ginklo ar kitokio grėsmę galinčio kelti daikto neturėjo, tarp sugyventinių iš pradžių buvo kilęs tik žodinis konfliktas dėl galimos R. V. neištikimybės. Kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, žodinis konfliktas vakaro metu buvo įsiplieskęs keletą kartų, kol galiausiai S. G. ir R. V. kambaryje ėmus stumdytis (tai patvirtina liudytojo V. L. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai (t. 3, b. l. 104-105)) bei nukentėjusiajam galimai ketinant smurtauti, nuteistoji paėmė ant stalo buvusį peilį ir juo smogė sugyventiniui į krūtinės sritį. Analizuojant byloje surinktus įrodymus matyti, jog S. G. su R. V. ir iki įvykio dienos konfliktuodavo, nukentėjusysis ne kartą tiek fiziškai, tiek psichologiškai smurtavo prieš nuteistąją, todėl jai sugyventinio elgesys nebuvo netikėtas. Taigi, konfliktas tarp nuteistosios ir nukentėjusiojo nebuvo kažkuo išskirtinis. Teisėjų kolegijos vertinimu, R. V. reakcija į kilusį konfliktą, t. y. peilio panaudojimas smūgiuojant į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno dalį, buvo neadekvati situacijai ir nukentėjusiojo veiksmų pobūdžiui. Be to, pažymėtina, kad nuteistoji gerai prisiminė įvykio aplinkybes, pakankamai detaliai nurodė jo eigą, taip pat savo veiksmus po nusikaltimo padarymo. Po nužudymo R. V. paslėpė nusikaltimo padarymo įrankį (peilį), įmesdama jį į šulinį. Taigi, nuteistoji siekė paslėpti nužudymo įkalčius ir tuo išvengti šio nusikaltimo atskleidimo.

7.4. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad nuteistoji R. V. numatė savo tolesnius veiksmus konflikto su nukentėjusiuoju S. G. metu ir kad ji nebuvo didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsenoje, bet veikė sąmoningai. Taigi, nenustačius, kad nuteistoji nusikaltimo padarymo metu buvo didelio susijaudinimo būsenos, nėra pagrindo R. V. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį.

8. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. V. veiksmus įvertino kaip šeimos nario nužudymą ir tinkamai nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Dėl R. V. paskirtos bausmės.

9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajai R. V. yra teisėta ir pagrįsta. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajai R. V. šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, motyvavo jai skiriamos bausmės dydį, atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistosios asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, bei paskyrė jai teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.

10. Nuteistoji padarė tyčinį nusikaltimą žmogaus gyvybei, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę – nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Nusikaltimą, sukėlusį negrįžtamus padarinius, t. y. šeimos nario mirtį, nuteistoji padarė veikdama netiesiogine tyčia išgertuvių metu kilusio asmeninio pobūdžio tarpusavio konflikto metu. Nusikaltimo padarymui nuteistoji panaudojo specialiai kūnui žaloti pritaikytą įrankį – peilį. R. V. panaudotas smurtas nebuvo intensyvus, ji sudavė vieną smūgį, kuris ir tapo nukentėjusiojo mirties priežastimi. Nuteistosios padaryta nusikalstama veika iš esmės buvo atsitiktinio pobūdžio, jos padarymui įtakos turėjo nesaikingas alkoholio vartojimas. Nustatydamas bausmės dydį R. V., pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į jos asmenybę: R. V. anksčiau neteista (t. 2, b. l. 119), galiojančių administracinių nuobaudų neturi (t. 2, b. l. 121-122), dirbanti (t. 2, b. l. 123), darbdavio charakterizuojama teigiamai (t. , b. l. 127). Taigi, nuteistoji charakterizuojama iš esmės teigiamai. Pirmosios instancijos teismas nustatė nuteistosios atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas nuteistosios atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad veiką ji padarė apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taigi pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes.

11. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajai bausmės dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Teismas nuosprendyje išdėstė bei įvertino nuteistosios bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajai R. V. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, paskyrė artimą minimaliai laisvės atėmimo bausmę 9 metams, kuri nėra aiškiai per griežta. Tokia bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio reikalavimus, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindo švelninti nuteistajai paskirtos bausmės nėra.

12. Iš apeliacinio skundo galima spręsti, kad nuteistoji R. V. prašo taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas paskirti jai švelnesnę laisvės atėmimo bausmę. BK 64¹ straipsnio nuostatų taikymui yra numatytos šios sąlygos: 1) baudžiamoji byla turi būti išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka, arba byla išnagrinėjama atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, arba byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, 2) net ir esant nurodytoms sąlygoms, BK 64¹ straipsnis taikytinas tik tokiam kaltinamajam/nuteistajam, kuris baudžiamojo proceso metu pripažino savo kaltę (BK 64¹ straipsnio 2 dalis). R. V. savo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo pripažino, tačiau baudžiamoji byla buvo nagrinėjama pagal bendrąsias proceso taisykles, t. y. sutrumpintas įrodymų tyrimas atliekamas nebuvo. BPK 273 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs BPK 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius BPK 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. Nagrinėjamoje byloje nė viena iš BK 64¹ straipsnio 1 dalyje numatytų procesinių formų nebuvo pritaikyta, kadangi baudžiamoji byla buvo teisminga apygardos teismui, ji negalėjo būti nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka (BPK 426 straipsnio 1 dalis). Taip pat šioje byloje negalėjo būti atliekamas ir sutrumpintas įrodymų tyrimas, nes kaip buvo paminėta R. V. buvo kaltinama padariusi labai sunkų nusikaltimą, todėl baudžiamoji byla buvo nagrinėjama pagal bendrąsias proceso taisykles ir BK 64¹ straipsnio nuostatos nebuvo taikytos pagrįstai.

13. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. liepos 23 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios R. V. apeliacinį skundą atmesti.