- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Data
- 2013-04-05
- Bylos Nr.
- 2A-210/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Rasa Gudžiūnienė, Donatas Šernas
- Atsakovas
- Lietuvos nacionalinės reklamos asociacijos „LINARA“
- Kategorijos
- 27.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Clear Channel Lietuva“, uždarosios akcinės bendrovės „BALTIJOS VAIZDINĖ REKLAMA“, uždarosios akcinės bendrovės „JCDecaux LIETUVA“ bei atsakovo Lietuvos nacionalinės reklamos asociacijos „LINARA“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2999-577/2011 pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Clear Channel Lietuva“, uždarosios akcinės bendrovės „BALTIJOS VAIZDINĖ REKLAMA“, uždarosios akcinės bendrovės „JCDecaux LIETUVA“ ieškinį atsakovui Lietuvos nacionalinei reklamos asociacijai „LINARA“ dėl paskleistų duomenų, žeminančių juridinio asmens dalykinę reputaciją, paneigimo bei žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai UAB „Clear Channel Lietuva“, UAB „BALTIJOS VAIZDINĖ REKLAMA“, UAB „JCDecaux LIETUVA“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Lietuvos nacionalinei reklamos asociacijai „LINARA“ ir prašė įpareigoti atsakovą Lietuvos nacionalinę reklamos asociaciją „LINARA“ paneigti 2009 m. spalio 6 d. išplatintame pranešime nurodytus teiginius, kad UAB „JCDecaux LIETUVA“, UAB „Clear Channel Lietuva“ ir UAB „BALTIJOS VAIZDINĖ REKLAMA“ nesąžiningai klaidina solidžias įmones ir dauguma reklamos iškabų nelegalios, ne vėliau kaip per 5 (penkias) kalendorines dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo paskelbiant ieškinyje nurodyto turinio pranešimą dienraštyje „Lietuvos rytas“, o atsakovui nepaskelbus paneigimo, leisti paneigimą paskelbti ieškovams atsakovo lėšomis: „Lietuvos nacionalinė reklamos asociacija „LINARA“ 2009 m. spalio 6 d. išplatino pranešimą, kuriame buvo pateikta tikrovės neatitinkanti informacija ir teigiama, kad „UAB „JCDecaux LIETUVA“, UAB „Clear Channel Lietuva“ ir UAB „BALTIJOS VAIZDINĖ REKLAMA“ nesąžiningai klaidino solidžias įmones“ bei „dauguma reklamos iškabų yra nelegalios“; priteisti ieškovams iš atsakovo po 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, priteisti ieškovui UAB „Clear Channel Lietuva“ iš atsakovo 97 686 Lt turtinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad atsakovas Lietuvos nacionalinė reklamos asociacija „LINARA“ 2009 m. spalio 6 d. paštu išplatino rašytinį pranešimą, kuriame teigiama, kad UAB „JCDecaux Lietuva“, UAB „Clear Channel Lietuva“ ir UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ nesąžiningai klaidina solidžias įmones bei siūloma atidžiai rinktis partnerius, nurodoma, kad dauguma reklamos iškabų yra nelegalios. Ieškovų žiniomis pranešimas buvo išplatintas pagrindinėms reklamos veikla užsiimančioms bendrovėms, jį gavo ir ieškovų klientai. Pranešime buvo pateikta tikrovės neatitinkanti informacija, kuri pažeidžia ieškovų dalykinę reputaciją, o taip pat tokiais atsakovo veiksmais yra pažeidžiamas Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau − Konkurencijos įstatymo) 16 straipsnio 1 dalies 6 punktas, draudžiantis skleisti neteisingą, nepagrįstą informaciją apie kitą ūkio subjektą, jei tai gali padaryti pastarajam žalos. Atsakovo išplatintame pranešime nurodyti ginčytini teiginiai yra atsakovo pateikta žinia. Atsakovas, pranešime pateikdamas faktus apie neva nesąžiningą ieškovų veiklą, nurodė, kad turi patrauklių ir skaidrių pasiūlymų bei vertingos informacijos ieškovų klientams, todėl darytina išvada, kad atsakovas pranešimu siekė diskredituoti ieškovus, paskleidžiant apie juos tikrovės neatitinkančias žinias ir tokiu būdu pervilioti klientus. Atsakovas pranešime nepaaiškina ir nenurodo, kokiu būdu pasireiškė nesąžiningas ieškovų klientų klaidinimas, nepateikė duomenų, patvirtinančių pranešime nurodytą teiginį, jog dauguma ieškovų reklamos iškabų yra nelegalios. Tai, kad ieškovai buvo įvardyti nesąžiningais, laikytina žeminančiu ieškovų dalykinę reputaciją, kas sudaro pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo. Kadangi atsakovo pranešimas buvo platinamas paštu ir galimybės identifikuoti visus adresatus nėra, siekiant užtikrinti tikrovės neatitinkančios informacijos paneigimą bei sumažinti žalą, patiriamą dėl tokio turinio informacijos paskleidimo, informacija turi būti paneigta dienraščio „Lietuvos rytas“ 3 puslapyje 10 šriftu. Atsakovas, išplatindamas pranešimą su tikrovę neatitinkančia informacija, sąmoningai siekė pakenkti ieškovų konkurencinėms galimybėms, diskredituoti ieškovus, todėl atsakovo veiksmai laikytini pažeidžiančiais Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Atsiliepimas
Lietuvos nacionalinė reklamos asociacija „LINARA“ atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad atsakovas, įgyvendindamas savo įstatuose nurodytus tikslus, 2009 m. spalio 6 d. parengė informacinio pobūdžio pranešimą, kuriame, remdamasis objektyviais faktiniais duomenimis, išdėstė savo nuomonę/samprotavimus. Teiginys „nesąžiningai klaidino solidžias įmones“ nėra žinia, o pateiktas subjektyvus informacijos, sužinotos iš straipsnio „Vilnius – nelegalių reklamų sostinė“, vertinimas, tai yra atsakovo nuomonė. Teiginys „<...> dauguma reklamos iškabų nelegalios“, yra paimtas iš konteksto, nenurodant tikrosios jo esmės. Atsakovo 2009 m. spalio 6 d. pranešime yra nurodoma: „kadangi dauguma reklamos iškabų nelegalios, asociacija ,,LINARA“ sukaupė ir toliau plečia reklamos registrą, į kurį suveda galiojančias sutartis, leidimus, jų galiojimo terminus“. Šiuo teiginiu išreiškiama subjektyvi atsakovo nuomonė/išvada, kuri susiformavo laikraštyje „Lietuvos rytas“ išspausdinto straipsnio „Vilnius – nelegalių reklamų sostinė“ pagrindu. Būtent šiame straipsnyje yra nurodoma, kad „beveik visos iškabos, stendai sostinėje įrengti neteisėtai, o verslininkai už juos nemoka mokesčių“. Be to, ši atsakovo išvada yra apibendrinamojo pobūdžio; atsakovas nesieja šio teiginio konkrečiai su ieškovais. Atsakovas yra viešasis, pelno nesiekiantis juridinis asmuo, todėl ieškovų argumentai dėl nesąžiningos konkurencijos yra nepagrįsti.
Bylos nagrinėjimo metu ieškovų UAB „Clear Channel Lietuva“, UAB „BALTIJOS VAIZDINĖ REKLAMA“, UAB „JCDecaux LIETUVA“ atstovai nuo ieškinio dalies dėl 49 999 Lt neturtinės žalos priteisimo atsisakė, ieškovo UAB „Clear Channel Lietuva“ atstovas atsisakė ir nuo ieškinio dalies dėl 97 686 Lt turtinės žalos priteisimo, prašė bylą dėl šios dalies nutraukti, ieškovams iš atsakovo priteisti simboliškai po 1 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, tai yra įpareigojo atsakovą Lietuvos nacionalinę reklamos asociaciją „LINARA“ paneigti 2009 m. spalio 6 d. išplatintame pranešime nurodytą teiginį, kad UAB „Clear Channel Lietuva“, UAB „BALTIJOS VAIZDINĖ REKLAMA“, UAB „JCDecaux LIETUVA“ nesąžiningai klaidina solidžias įmones, ne vėliau kaip per 5 (penkias) kalendorines dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo paskelbiant teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyto turinio pranešimą dienraštyje „Lietuvos rytas“, 3 puslapyje, 10 šriftu, o atsakovui nepaskelbus paneigimo, leisti paneigimą paskelbti ieškovams atsakovo lėšomis: „Lietuvos nacionalinė reklamos asociacija „LINARA“ 2009 m. spalio 6 d. išplatino pranešimą, kuriame buvo pateikta tikrovės neatitinkanti informacija ir teigiama, kad „UAB „JCDecaux LIETUVA“, UAB „Clear Channel Lietuva“ ir UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ nesąžiningai klaidino solidžias įmones“; priteisė ieškovams UAB „Clear Channel Lietuva“, UAB „BALTIJOS VAIZDINĖ REKLAMA“, UAB „JCDecaux LIETUVA“ iš atsakovo Lietuvos nacionalinės reklamos asociacijos „LINARA“ po 1 Lt kiekvienam ieškovui neturtinės žalos atlyginimo, priteisė iš atsakovo ieškovui UAB „Clear Channel Lietuva“ 2 165,99 Lt bylinėjimosi išlaidų, ieškovui UAB „BALTIJOS VAIZDINĖ REKLAMA“ 6 679,85 Lt bylinėjimosi išlaidų, ieškovui UAB „JCDecaux LIETUVA“ 4 850,33 Lt bylinėjimosi išlaidų, priėmė ieškovų UAB „JCDecaux LIETUVA“, UAB „Clear Channel Lietuva“ ir UAB „BALTIJOS VAIZDINĖ REKLAMA“ atsisakymą nuo ieškinio reikalavimo dalies dėl 49 999 Lt neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo; ieškovo UAB „Clear Channel Lietuva“ atsisakymą nuo ieškinio reikalavimo dalies dėl 97 686 Lt turtinės žalos iš atsakovo Lietuvos nacionalinės reklamos asociacijos „LINARA“ priteisimo ir bylą dėl šios dalies nutraukė; kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas nustatė, jog atsakovas Lietuvos nacionalinė reklamos asociacija „LINARA“ 2009 m. spalio 6 d. išplatino rašytinį pranešimą, kuriame esančius teiginius: „<...> UAB „JCDecaux LIETUVA”, UAB „Clear Channel LIETUVA” ir UAB „BALTIJOS VAIZDINĖ REKLAMA” nesąžiningai klaidino solidžias įmones“; „<...> dauguma reklamos iškabų nelegalios, <...>“, ieškovai įvardija kaip tikrovės neatitinkančias, ieškovų dalykinę reputaciją pažeidžiančias žinias, kad ginčo objektą sudaro išplatintame atsakovo 2009 m. spalio 6 d. pranešime esantys teiginiai apie tai, kad ieškovai „nesąžiningai klaidino solidžias įmones“ bei „dauguma reklamos iškabų yra nelegalios“. Teismas, įvertinęs tai, kokiame kontekste parašytas teiginys „nesąžiningai klaidino solidžias įmones“, kad informacija suformuluota kaip teigimas (tvirtinimas), kad teiginys suformuluotas kategoriškai, kad šiuo teiginiu atsakovas pateikia informaciją apie konkrečius, kaip atsakovas įvardija – „klaidinimo“ veiksmus, kurių, pasak atsakovo, ieškovai ėmėsi „solidžių įmonių“ atžvilgiu, kuri gali būti patikrinama, taikant tiesos (tikrumo) kriterijų, kad tiesiogiai kalbama apie ieškovus, nurodant bendrovių pavadinimus, sprendė, jog minėtas teiginys vertintinas kaip žinia CK 2.24 straipsnio prasme. Teismas pažymėjo, jog atsakovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog pirmiau nurodytas teiginys atitinka tikrovę, taip pat kad nei straipsnyje, nei sprendime nerašoma apie ieškovų „nesąžiningą solidžių įmonių klaidinimą“, todėl sprendė, jog tikrovės neatitinkančių žinių prezumpcija, vertinant atsakovo pranešime nurodytą teiginį „<...> UAB „JCDecaux LIETUVA”, UAB „Clear Channel LIETUVA” ir UAB „BALTIJOS VAIZDINĖ REKLAMA” nesąžiningai klaidino solidžias įmones“ byloje nėra paneigta (CPK 178 str.). Teismas, vertindamas kitą teiginį − „<...> dauguma reklamos iškabų nelegalios, <...>“
jo surašymo kontekste, sprendė, jog negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad šis teiginys susietas būtent su ieškovais. Teiginiu pateikiama informacija apie reklamos ir sutarčių registrą, tai yra bendro pobūdžio informacija apie išorinės vaizdinės reklamos stendų įrengimą (reklamos paslaugų teikimą) Vilniaus mieste. Teismo nuomone, vien tai, kad visame pranešime paminėtos tik trys bendrovės, tai yra ieškovai, nesudaro pagrindo spręsti, jog tretieji asmenys, susipažinę su pranešimu, turi vertinti minėtą teiginį kaip žinią apie ieškovus bei kad būtent jų dauguma reklamos iškabų yra nelegalios. Dėl šios priežasties teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad ir antrasis teiginys, vertinant jį CK 2.24 straipsnio prasme, gali būti traktuojamas kaip paskleista žinia, kuri pažeidžia ieškovų, kaip juridinių asmenų, dalykinę reputaciją ir dėl šios dalies ieškinio reikalavimą atmetė. Teismas byloje esančių įrodymų pagrindu konstatavo, jog atsakovo pranešimas buvo parengtas ir paskleistas atsakovo ir jame esantys duomenys tapo žinomi tretiesiems asmenims. Ieškovų įvardijimą „nesąžiningai klaidinančiais įmones“ teismas vertino kaip teigimą apie ieškovų moralės bei teisės normų pažeidimą, todėl sutiko su ieškovų argumentais, jog atsakovo pranešime esanti informacija be papildomo įrodinėjimo pripažintina žeminančia juridinio asmens, apie kurį tokia informacija paskelbta, dalykinę reputaciją (gerą firmos vardą). Dėl šios priežasties teismas konstatavo, jog ieškovai pagrįstai reikalauja duomenų, žeidžiančių juridinio asmens dalykinę reputaciją, paneigimo bei neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.250 str. 2 d., 2.24 str. 1 d., 8 d.). Teismas nurodė, jog atsakovo pranešimas ieškovo klientų buvo gautas paštu, duomenų, paneigiančių šį nustatytą faktą, byloje nėra, kad internetinės svetainės duomenys patvirtina, jog pranešimas buvo padarytas spaudai, platintas internete (viešoje erdvėje). Todėl teismas, atsižvelgdamas į pranešimo platinimo būdą, į tai, kad faktiškai asmenų, susipažinusių su pranešimu, rato nustatyti neįmanoma, ieškovų reikalavimą įpareigoti paneigti paskleistas žinias dienraštyje „Lietuvos rytas“ tenkino. Teismas, remdamasis tuo, kad pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 4 dalį, 16 straipsnį atsakovas laikytinas ūkio subjektu, kuriam taip pat taikomi apribojimai, nustatyti Konkurencijos įstatymo 16 straipsnyje, taip pat tuo, kad pranešime buvo pateikta tikrovės neatitinkanti informacija, o atsakovas vienija juridinius asmenis, užsiimančius analogiška veikla, kaip ir ieškovai, kad atsakovas pranešimu taip pat siūlė tretiesiems asmenims, įskaitant ir ieškovų klientus, sudaryti sutartis su atsakovo vienijamais juridiniais asmenimis, sprendė, jog tokie atsakovo veiksmai pripažintini prieštaraujančiais ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams (Konkurencijos įstatymo 16 str. 1 d. 6 p.).
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovų reikalavimas dėl vieno teiginio yra nepagrįstas, dėl kito - pagrįstas, sprendė, jog buvo patenkinta 90 procentų ieškinio reikalavimų, todėl bylinėjimosi išlaidas tarp šalių paskirstė atitinkama proporcija (CPK 93 str. 2 d.).
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Ieškovai UAB „Clear Channel Lietuva“, UAB „BALTIJOS VAIZDINĖ REKLAMA“, UAB „JCDecaux LIETUVA“ apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą pakeisti ir ieškinį tenkinti visiškai. Ieškovų skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai sprendė, jog teiginys „<...> dauguma reklamos iškabų nelegalios“ nėra apie ieškovus. Šis teiginys yra atsakovo pateikta žinia, nes atsakovas konstatavo faktą, jog dauguma iškalbų yra nelegalios. Teiginys išsakytas kategoriška forma ir jis gali būti patikrintas įrodinėjimo priemonėmis. Pranešime, kuriame buvo kvestionuojama išimtinai ieškovų vykdoma veikla, pateiktas teiginys yra būtent apie ieškovus. Tretieji asmenys, susipažinę su išplatintu pranešimu, neabejotinai nurodytą teiginį vertino kaip žinią apie ieškovus ir būtent ieškovų reklamines iškabas. Vertindamas, ar minėtas teiginys yra apie ieškovus, teismas turėjo atsižvelgti į bendrą pranešimo turinį, pranešimo išplatinimo tikslus bei pranešimo struktūrą. Atsakovas teigdamas, kad dauguma reklamos iškabų yra neteisėtos, nepateikia jokių įrodymų nei dėl reklamos iškabų neteisėtumo, nei dėl neva neteisėtų iškabų skaičiaus. Visi ieškovų eksploatuojami išorinės reklamos stendai yra įrengti ir eksploatuojami teisėtai, todėl teiginys, kad dauguma reklamos iškabų nelegalios, yra akivaizdžiai klaidingas. Teigiant, kad ieškovų eksploatuojamos reklaminės iškabos yra nelegalios, tuo pačiu yra pasisakoma ir dėl ieškovų veiklos nelegalumo. Informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės pažeidimą, laikoma pažeidžiančia asmens dalykinę reputaciją.
Šalies argumentai
Atsakovas Lietuvos nacionalinė reklamos asociacija „LINARA“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria teismas įpareigojo atsakovą paneigti 2009 m. spalio 6 d. išplatintame pranešime nurodytą teiginį, kad UAB „JCDaux LIETUVA“, UAB „Clear Channel Lietuva“ ir UAB „BALTIJOS VAIZDINĖ REKLAMA“ nesąžiningai klaidina solidžias įmones, ne vėliau kaip per 5 kalendorines dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo paskelbiant teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyto turtinio pranešimą dienraštyje „Lietuvos rytas“, 3 puslapyje, 10 šriftu, o atsakovui nepaskelbus paneigimo, leisti paneigimą paskelbti ieškovams atsakovo lėšomis, taip pat kuria priteista ieškovams iš atsakovo po 1 Lt kiekvienam ieškovui neturtinės žalos atlyginimo, ir dėl šios dalies ieškinį atmesti. Atsakovo skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai teiginį „nesąžiningai klaidino solidžias įmones“ vertino kaip žinią, o ne kaip atsakovo išreikštą nuomonę. Teismas skundžiamame sprendime nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotus nuomonės ir žinios atribojimo kriterijus, tačiau skundžiamo teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo teigti, kad teismas tinkamai jais vadovavosi.
2. Teismas teiginį, kad ieškovai „nesąžiningai klaidino solidžias įmones“ vertino ne viso straipsnio kontekste, neatsižvelgdamas į jo turinį, pateikimo formą, o atsižvelgdamas tik į prašomą paneigti sakinio dalį. Teismas savo išvadas pagrindė abstrakčiais teiginiais. Teiginys, kad „Paskutiniu metu apgailestaudami iš šalies stebėjome (skaitėme spaudoje), kaip UAB „JCDecaux LIETUVA“, UAB „Clear Channel LIETUVA“ ir UAB „BALTIJOS VAIZDINĖ REKLAMA“ nesąžiningai klaidino solidžias įmones“, nėra suformuluotas kaip teigimas (tvirtinimas), šis teiginys negali būti laikomas kategorišku. Teismas nevertino, jog pranešimas yra paremtas dviejų šaltinių pagrindu. Atsakovas nesiekė pateikti ieškovus diskredituojančią informaciją, žinias, o dviejų pirminių šaltinių pagrindu pateikė savo nuomonę dėl situacijos lauko reklamos srityje. Šiuo atveju, net ir darant prielaidą, kad atsakovo pranešime nurodytas teiginys „nesąžiningai klaidino solidžias įmones“ yra ne nuomonė, o žinia, ši žinia laikytina teisinga ir objektyvia, kadangi yra paremta visuomenės informavimo priemonėje išspausdinta publikacija ir Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus tyrimo medžiaga.
3. Teismas, įpareigodamas atsakovą paneigti informaciją laikraštyje „Lietuvos rytas“ nukrypo nuo šios kategorijos bylose formuojamos teismų praktikos bei parinko visiškai neadekvačią informacijos paneigimo formą. Be to, teismas įrodinėjimo naštą dėl žinių paskleidimo fakto ir būdo perkėlė atsakovui, nors žinių paskleidimo faktą ir būdą privalo įrodyti savo teises ginantis asmuo (ieškovas). Netinkamai paskirstęs įrodinėjimo pareigą teismas pažeidė CPK 12 bei 178 straipsnius.
4. Teismas, tenkindamas reikalavimą dėl įpareigojimo paneigti teiginį „nesąžiningai klaidino solidžias įmones“, pažymėjo, kad atsakovas 2009 m. spalio 8 d. patalpino straipsnį „Asociacija sieks skaidrinti reklamos verslą“, kuris patalpintas interneto svetainėje www.verslosavaite.lt, todėl laikė, kad atsakovas pranešimą platino internetinėje erdvėje. Tokiu būdu teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas ir nepagrįstai išplėtė ginčo dalyką. Ieškovai prašė teismo paneigti atsakovo 2009 m. spalio 6 d. pranešime nurodytus ginčo teiginius, o internetinėje svetainėje www.verslosavaite.lt patalpintas straipsnis „Asociacija sieks skaidrinti reklamos verslą“ yra savarankiška publikacija, kurią patalpino ne atsakovas, o internetinę svetainę administruojantis asmuo.
5. Teismas neturėjo teisinio pagrindo ieškovams priteisti neturtinę žalą remiantis Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktų pagrindu, nes atsakovo 2009 m. spalio 6 d. pranešimas buvo parengtas dviejų pirminių informacijos šaltinių pagrindu: visuomenės informavimo priemonės bei savivaldybės institucijos oficialaus dokumento pagrindu. Ieškovai šių pirminių informacijos šaltinių nepaneigė, neginčijo, todėl civilinė atsakomybė atsakovo atžvilgiu negalėjo būti taikoma.
6. Teismo išvada dėl atsakovo nesąžiningos konkurencijos veiksmų yra tinkamai nemotyvuota ir nepagrįsta. Atsakovas nepaskleidė neteisingos ar nepagrįstos informacijos apie savo ar kito ūkio subjekto vadovaujančius asmenis, darbuotojų kvalifikaciją, teisinę, finansinę ar kitokią ūkio subjekto padėtį. Be to, atsakovas yra viešasis pelno nesiekiantis juridinis asmuo, kurio teisinė forma − asociacija. Aplinkybė, kad dalis atsakovo vienijamų įmonių veikia toje pačioje srityje kaip ir ieškovai, neįrodo nesąžiningos konkurencijos veiksmų. Priešingai negu skundžiamo sprendimo motyvuose konstatavo teismas, atsakovas nesiūlė tretiesiems asmenims, įskaitant ir ieškovų klientams, sudaryti sutartis su atsakovo vienijamais juridiniais asmenimis. Abstraktus neapibrėžtam subjektų ratui nurodytas pasiūlymas negali būti traktuojamas kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmai.
7. Iš ieškovų ieškinio matyti, kad ieškovai suformulavo du materialinius teisinius reikalavimus: 1) paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją; 2) priteisti po 1 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Teismas patenkino 75 procentus pareikštų reikalavimų, tačiau sprendime nurodė, kad buvo patenkinta 90 procentų ieškinio reikalavimų ir atitinkamai neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Ieškovai UAB „Clear Channel Lietuva“, UAB „BALTIJOS VAIZDINĖ REKLAMA“, UAB „JCDecaux LIETUVA“ atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo jo skundą atmesti. Nurodo, kad analizuojant pranešimo kontekstą, galima pagrįstai teigti, jog pranešime buvo aprašoma ne reklamos rinka, bet skleidžiama žinia apie ieškovų veiklą, siekiant diskredituoti ieškovus ir pažeminti jų dalykinę reputaciją. Atsakovas, nepagrįstai interpretuodamas dienraščio „Lietuvos rytas” straipsnyje bei Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus sprendime pateiktą informaciją, sukūrė ir paskelbė naują žinią, kad tariamai ieškovai nesąžiningai klaidina solidžias įmones, nors tiek straipsnyje, tiek ir kontrolieriaus sprendime buvo analizuojama išimtinai Vilniaus miesto savivaldybės, o ne ieškovų veikla. Vilniaus miesto savivaldybė pripažino ieškovų teisę teikti išorinės reklamos įrengimo ir publikavimo paslaugas Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, todėl ieškovai neturėjo jokio pagrindo abejoti savo veiklos teisėtumu, taigi atsakovo teiginys dėl tariamo ieškovų nesąžiningumo yra neatitinkantis tikrovės. Atsakovo skundo teiginiai dėl tariamai netinkamai paskirstytos įrodinėjimo naštos yra visiškai nepagrįsti, nes informacija apie tai, kam buvo išplatintas pranešimas, disponuoja tik atsakovas, todėl be jo valios tokios informacijos gauti ir pateikti teismui nėra įmanoma. Siekiant užtikrinti, kad paneigimas pasiektų visus adresatus, kuriems galėjo būti išplatintas pranešimas su tikrovės neatitinkančiomis žiniomis, yra pasirinktas adekvatus paneigimo būdas. Atsakovas pranešime nurodydamas, kad ieškovai nesąžiningai klaidina solidžias įmones, siekė diskredituoti ieškovus, be to, atsakovas pranešime ne tik pateikė tikrovės neatitinkančias ieškovų dalykinę reputaciją žeminančias žinias, bet taip pat siekė pervilioti ieškovų klientus. Tokie atsakovo veiksmai negali būti laikomi atitinkančiais sąžiningą praktiką ar gerus papročius, todėl teismas pagrįstai pripažino atsakovą atlikus nesąžiningos konkurencijos veiksmus. Konkurencijos įstatymas nesąžiningos konkurencijos veiksmus draudžia atlikti ne tik pelno siekiantiems subjektams, bet absoliučiai visiems ūkio subjektams. Teismas, konstatavęs atsakovo veiksmų neteisėtumą ir nesąžiningumą, pagrįstai ir teisingai paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas nacionalinė reklamos asociacija „LINARA“ atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą prašo jų skundą atmesti, teismo sprendimą dėl ieškovų skundžiamos dalies palikti nepakeistą. Nurodo, kad teiginiu „<...> dauguma reklamos iškabų yra nelegalios” yra išreiškiama subjektyvi atsakovo nuomonė/išvada, kuri yra paremta dviejų šaltinių pagrindu. Ieškovai laikosi nenuoseklios teisinės pozicijos įrodinėdami, kad atsakovo pranešime nurodyti teiginiai neatitinka tikrovės, tačiau neginčija ir nepaneigė nurodytuose pirminiuose informacijos šaltiniuose paskelbtų žinių atitikimo tikrovei. Ieškovų akcentuojamas teiginys „<...> dauguma reklamos iškabų nelegalios” nėra apie ieškovus. Šiuo atveju patys ieškovai susiejo save su bendro pobūdžio ir konkrečiai į juos neorientuotu teiginiu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje byloje esančių faktinių duomenų analizės pagrindu vertintina, ar Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 28 d. sprendimas, kuriuo ieškovų ieškinys tenkintas iš dalies, yra pagrįstas ir teisėtas. Apeliacinius skundus dėl teismo sprendimo padavė tiek ieškovai, tiek atsakovas, todėl šioje nutartyje atskirai aptariami ieškovų ir atsakovo apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamu atveju nenustatyta.
Dėl ieškovų apeliacinio skundo
Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu netenkino ieškovų reikalavimo įpareigoti atsakovą paneigti 2009 m. spalio 6 d. išplatintame pranešime nurodytą teiginį, kad „<...> dauguma reklamos iškabų nelegalios”. Teismų praktikoje suformuotos taisyklės, pagal kurias pagrindiniu žinios (duomenų) ir nuomonės atribojimo kriterijumi yra teiginių patikrinimo galimybė. Teisėjų kolegija sutinka, kad analizuojamame teiginyje išdėstytą faktą („<...> dauguma reklamos iškabų nelegalios“) galima patikrinti. Jis turi konstatuojamąjį pobūdį apie reklamos iškabas, tai yra apie daugumos reklamų iškabų neteisėtumą, tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šis pranešimo teiginys, atsižvelgiant į viso pranešimo kontekstą, negali būti vertinamas kaip paskleista žinia būtent apie ieškovus. Pagal sakinio konstrukciją pagrindinė teiginio mintis yra ta, jog asociacija „LINARA“ sukaupė ir toliau plečia reklamos registrą, į kurį suveda galiojančias sutartis, leidimus, jų galiojimo terminus, o kaip šio registro būtinumą ir plėtrą atsakovas pranešime įvardija tai, kad dauguma reklamos iškalbų yra nelegalios. Iš viso teiginio „Kadangi dauguma reklamos iškabų nelegalios, asociacija „LINARA“ sukaupė ir toliau plečia reklamos registrą, į kurį suveda galiojančias sutartis, leidimus, jų galiojimo terminus“ matyti, kad atsakovas pranešime daro apibendrinamąją išvadą apie situaciją dėl reklamos iškabų, o ne konkrečiai apie ieškovų veiklą (išvada, jog būtent dauguma ieškovų eksploatuojamų reklamos iškabų yra nelegalios, pranešime nėra daroma). Tai, kad prieš šitą teiginį atsakovo pranešime minimi tik trijų įmonių (ieškovų) pavadinimai, neleidžia spręsti, jog tretieji asmenys, susipažinę su pranešimu, neabejotinai nurodytą teiginį vertintų kaip žinią apie ieškovus ir būtent apie ieškovų reklamines iškabas. Pranešimo turinys patvirtina, jog atsakovas, rašydamas konkrečius teiginius apie ieškovus, tuose teiginiuose konkrečiai ir įvardydavo ieškovų pavadinimus, kaip antai – „Paskutiniu metu apgailestaudami iš šalies stebėjome (skaitėme spaudoje), kaip UAB „JCDeaux LIETUVA“, UAB „Clear Channel LIETUVA“ ir UAB ‚BALTIJOS VAIZDINĖ REKLAMA“ nesąžiningai klaidino solidžias įmones“. Tai, kas pirmiau išdėstyta, reiškia, jog nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – duomenų paskleidimo apie ieškovus, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad nurodytas teiginys pažeistų ieškovų dalykinę reputaciją.
Dėl atsakovo apeliacinio skundo
Pirmosios instancijos teismas teiginį „<...> nesąžiningai klaidino solidžias įmones“ vertino kaip žinią. Atsakovas apeliaciniame skunde su tokiu teismo vertinimu nesutinka, teigdamas, jog teismas nepagrįstai šį teiginį vertino kaip žinią, o ne kaip atsakovo išreikštą nuomonę. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje pirmosios instancijos teismas laikėsi kasacinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos bei nepažeidė CK 2.24 straipsnio nuostatų, o atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo padaryti kitokią nei skundžiamame sprendime nurodyta išvadą.
Byloje nustatyta, kad atsakovas Lietuvos nacionalinė reklamos asociacija „LINARA“ 2009 m. spalio 6 d. pranešime nurodė, jog „ <...> UAB „JCDecaux LIETUVA”, UAB „Clear Channel LIETUVA” ir UAB „BALTIJOS VAIZDINĖ REKLAMA” nesąžiningai klaidino solidžias įmones”. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai, ar publikacijoje yra paskleisti duomenys ar paskelbta nuomonė, kritika ar kitoks subjektyvus požiūris, turi būti vertinama konkrečioje byloje ir yra fakto klausimas. Reikia įvertinti, ar tai žinia ar nuomonė, kritika ar kitoks subjektyvaus požiūrio išreiškimas, kuriam tiesos ir tikrumo kriterijus netaikomas. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors yra tvirtinama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. Gali turėti reikšmės pasisakymo aplinkybės ir tikslai. Teismas įvertina, ar teiginiai kategoriški, ar jais tik iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu. Apie tai galima spręsti iš to, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas ar kaip pasiūlymas, dvejonė, klausimas ar dar kitokia forma. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia. Vertinant, ar pareikšti su pagrindiniu faktu susiję duomenys yra nauja informacija, ar pagrindinį faktą apibūdinanti nuomonė, išreiškianti požiūrį į faktą, turi būti atkreipiamas dėmesys į tai, ar pagrindinis faktas yra vienareikšmiškai aiškus. Jeigu faktas yra pakankamai aiškus, kad nesąžininga būtų jį traktuoti kitaip, tai pateikti duomenys dėl jo vertinimo kitokia prasme galėtų būti pripažinti nauju faktu. Jeigu pradinis faktas nėra visiškai aiškus, o gali būti įvairiai interpretuojamas, tai teigiamo ar neigiamo turinio interpretacija gali būti vertinama kaip asmeniui palanki arba nepalanki nuomonė ar subjektyvus įspūdis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1349/2002; 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2007; 2009 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2009; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2010).
Atsakovas teigia, kad jis dviejų pirminių šaltinių pagrindu pateikė savo nuomonę dėl situacijos lauko reklamos srityje. Teisėjų kolegija, įvertinusi tiek straipsnyje „Vilnius − nelegalių reklamų sostinė“, tiek Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendime „Dėl išorinės vaizdinės reklamos įrengimo teisėtumo“ pateiktą informaciją, sprendžia, jog ginčo teiginys „<...> UAB „JCDecaux LIETUVA”, UAB „Clear Channel LEITUVA” ir UAB „BALTIJOS VAIZDINĖ REKLAMA” nesąžiningai klaidino solidžias įmones” yra pateikiamas kaip nauja informacija, žinia, o ne pagrindinius faktus apibūdinanti nuomonė, išreiškianti požiūrį į, kaip nurodo atsakovas, pirminiuose šaltiniuose išdėstytus faktus. Šiuo teiginiu žinia apie tai, kad ieškovai nesąžiningai klaidino solidžias įmones, pateikiamas kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. Sakinys suformuluotas kaip teigimas. Tai, jog sakinio, kuriame buvo pavartotos ginčo teiginys, pradžioje („Paskutiniu metu apgailestaudami iš šalies stebėjome (skaitėme spaudoje)...“) išreiškiamas atsakovo požiūris į žinią, kurią atsakovas pateikia savo pranešime, nesuteikia pagrindo ginčo teiginį vertinti ne kaip tvirtinimą. Be to, teiginys yra kategoriškas, tai yra besąlygiškas. Iš šio teiginio kitokios išvados, nei ta, kad ieškovai nesąžiningai klaidina solidžias įmones, padaryti negalima. Atsakovas pasirinko pranešimo formą, tai yra dokumento, kuriame pateikiama tam tikra informacija, formą. Nei dienraščio straipsnyje, nei savivaldybės kontrolieriaus sprendime nėra rašoma apie tai, jog ieškovai nesąžiningai klaidino solidžias įmones. Nagrinėjamu atveju atsakovas, vertindamas tiek dienraščio straipsnyje, tiek savivaldybės kontrolieriaus sprendime pateiktą informaciją, sukūrė ir paskelbė naują žinią apie ieškovus, kurie esą nesąžiningai klaidina solidžias įmones, nors tuose pirminiuose šaltiniuose buvo analizuojama ne ieškovų veikla, o situacija lauko reklamos srityje Vilniaus mieste, be kita ko, straipsnyje paminint ir ieškovus. Vertinant ginčo teiginį viso pranešimo kontekste, taip pat negalima padaryti išvados, kad teiginys buvo pateiktas kaip spaudoje perskaitytų duomenų tam tikras vertinimas/komentaras. Nors atsakovas nurodo, kad jis pranešime pacitavo ir kaip priedą pridėjo Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimą, kad kiti ūkio subjektai galėtų su juo susipažinti ir savarankiškai bei objektyviai sprendimą įvertinti, nekreipiant dėmesio į atsakovo išdėstytą požiūrį aptariamais klausimais, tačiau tiek iš pranešime nurodytos Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus sprendimo citatos, tiek iš paties kontrolieriaus sprendimo negalima daryti išvados, jog ieškovai nesąžiningai klaidino solidžias įmones. Todėl negalima sutikti su atsakovo skundo argumentu, jog net ir darant prielaidą, kad atsakovo pranešime nurodytas ginčo teiginys „nesąžiningai klaidino solidžias įmones“ yra ne nuomonė, o žinia, ši žinia laikytina teisinga ir objektyvia, kadangi yra paremta visuomenės informavimo priemonėje išspausdinta publikacija ir Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus tyrimo medžiaga. Tiek straipsnyje, tiek kontrolieriaus sprendime nurodyta, kad ieškovų leidimų ir sutarčių galiojimo laikas yra pasibaigęs ir nepratęstas, tačiau tai nesudaro pagrindo spręsti apie tai, kad ieškovai nesąžiningai klaidino solidžias įmones.
Atsakovas skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas atsakovą paneigti informaciją laikraštyje „Lietuvos rytas“ nukrypo nuo šios kategorijos bylose formuojamos teismų praktikos bei parinko visiškai neadekvačią informacijos paneigimo formą, kad teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą dėl žinių paskleidimo fakto ir būdo perkėlė atsakovui, nors žinių paskleidimo faktą ir būdą privalo įrodyti savo teises ginantis asmuo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog ginant pažeistą juridinio asmens dalykinę reputaciją svarbu tai, kad paneigimas pasiektų visus adresatus, kuriems galėjo būti išplatintas pranešimas su tikrovės neatitinkančiomis žiniomis, pažeidžiančiomis juridinio asmens dalykinę reputaciją, kad bylos duomenys tvirtina, jog pranešimas buvo paskelbtas, tačiau informacija apie subjektus, kuriems buvo išsiųstas atsakovo pranešimas, disponuoja atsakovas, kad tokie duomenys į bylą nebuvo pateikti, sprendžia, jog nėra pagrindo sutikti su atsakovu, kad šiuo atveju teismas turėjo įpareigoti atsakovą paneigti šiuos duomenis tokiu pačiu būdu, kaip jie buvo paskleisti. Be to, byloje yra duomenų, kad pranešimas buvo platinamas ir paštu, ir faksimiliniu ryšiu, todėl neturint tikslaus pranešimą gavusių subjektų sąrašo, paneigti paskleistus duomenis tokiu pačiu būdu, kaip ir buvo paskelbta, yra neįmanoma. Taip pat teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tuo, jog teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir tokiu būdu pažeidė CPK 12 bei 178 straipsnius. Ieškovai į bylą pateikė UAB „Inspired Communications“, UAB „Adcom“ pranešimus, iš kurių matyti, kad šios įmonės gavo atsakovo pranešimą paštu, taip pat UAB „Inspired Communications“ atstovo V. O. 2011 m. balandžio 8 d. ir UAB „OMD“ generalinio direktoriaus D. G. 2011 m. balandžio 11 d. elektroninius laiškus, patvirtinančius, jog šios įmonės gavo atsakovo pranešimą (1 t., 19, 23 b. l., 2 t., 105, 106 b. l.). D. G. elektroniniame laiške taip pat nurodė, jog pranešimas buvo atsiųstas faksimiliniu ryšiu. Taigi iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovo pranešimas buvo paskelbtas, kad jis buvo skleidžiamas įvairiomis priemonėmis, ir šias aplinkybes ieškovai įrodė. Pareigą įrodyti teiginį, jog pranešimas buvo išsiųstas ribotam subjektų skaičiui ir kad yra galimybė paneigti paskleistą žinią tokiu pačiu būdu, kokiu ji buvo paskleista, turėjo atsakovas, tačiau, kaip jau minėta, tokie įrodomieji duomenys nebuvo pateikti.
Atsakovo tvirtinimu, teismas, tenkindamas reikalavimą dėl įpareigojimo paneigti teiginį „nesąžiningai klaidino solidžias įmones“, pažymėjo, kad atsakovas 2009 m. spalio 8 d. publikavo straipsnį „Asociacija sieks skaidrinti reklamos verslą“, kuris patalpintas interneto svetainėje www.verslosavaite.lt, todėl laikėsi nuostatos, kad atsakovas pranešimą platino internetinėje erdvėje. Atsakovo nuomone, tokiu būdu teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas ir visiškai nepagrįstai išplėtė ginčo dalyką, nes ieškovai prašė teismo paneigti atsakovo 2009 m. spalio 6 d. pranešime nurodytus ginčo teiginius, o internetinėje svetainėje www.verslosavaite.lt patalpintas straipsnis „Asociacija sieks skaidrinti reklamos verslą“ yra savarankiška publikacija, kurią patalpino ne atsakovas, o internetinę svetainę administruojantis asmuo. Iš ginčijamo teismo sprendimo matyti, jog duomenis apie tai, kad 2009 m. spalio 8 d. straipsnyje „Asociacija sieks skaidrinti reklamos verslą“, patalpintame interneto svetainėje www.verslosavaite.lt, cituojamas 2009 m. spalio 6 d. atsakovo pranešimas ir tuo pačiu daroma nuoroda į ši pranešimą, pirmosios instancijos teismas vertino kaip vieną iš rašytinių įrodymų, kurių pagrindu darė išvadą, jog 2009 m. spalio 6 d. pranešimas buvo parengtas ir paskleistas atsakovo ir jame esantys duomenys tapo žinomi tretiesiems asmenims. Tai reiškia, jog aplinkybė, kad pranešimas buvo patalpintas interneto svetainėje www.verslosavaite.lt, buvo vertinama sprendžiant dėl duomenų paskleidimo fakto. Be to, ši aplinkybė reikšminga ir sprendžiant dėl duomenų paneigimo būdo, nes, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, 2009 m. spalio 9 d. straipsnyje „Asociacija sieks skaidrinti reklamos verslą“ daromos tiesioginės nuorodos į atsakovo pranešimą, kuriame nurodytus teiginius ieškovai ir prašo paneigti. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovo skundo argumentu, jog teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas, išplėtė ginčo dalyką, nes straipsnis buvo vertinamas kaip vienas iš faktinių duomenų, kuriuo remdamasis teismas konstatavo, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių ieškovų reikalavimus.
Pagal CK 2.24 straipsnio 1 dalį asmuo, apie kurį buvo paskleisti duomenys, žeminantys jo garbę ir orumą ir neatitinkantys tikrovės, turi teisę reikalauti atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Pagal CK 2.24 straipsnio 8 dalį šio straipsnio taisyklės taip pat yra taikomos ir ginant pažeistą juridinio asmens dalykinę reputaciją. Atsakovas, nesutikdamas su neturtinės žalos atlyginimo priteisimu, vadovaujasi Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, kurie numato, jog viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo pateikta valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, politinių partijų, profesinių sąjungų ir asociacijų ar kitų asmenų oficialiuose ar viešai paskelbtuose dokumentuose; anksčiau paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones, jeigu ši informacija nebuvo paneigta per ją paskelbusias visuomenės informavimo priemones. Tačiau, kaip jau buvo konstatuota pirmiau šioje nutartyje, teiginys „ <...> UAB „JCDecaux LIETUVA”, UAB „Clear Channel Lietuva” ir UAB „Baltijos vaizdinė reklama” nesąžiningai klaidino solidžias įmones” yra nauja atsakovo paskelbta žinia, todėl šie atsakovo nurodyti atleidimo nuo žalos atlyginimo pagrindai nagrinėjamu atveju negali būti taikomi.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime atsakovo veiksmus pripažino taip pat prieštaraujančiais ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams. Nors atsakovas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovo nesąžiningos konkurencijos veiksmų yra tinkamai nemotyvuota ir nepagrįsta, teisėjų kolegija sprendžia priešingai. Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalis (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) numatė, jog ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti. Šio straipsnio 1 dalyje pateikiamas konkurenciją ribojančių draudžiamų veiksmų sąrašas, bet jis yra tik pavyzdinis, todėl, nustatinėjant, buvo konkrečiu atveju pažeistos konkurenciją reglamentuojančios teisės normos ar ne, neapsiribojama šiuo sąrašu. Taigi nustatant, ar buvo atlikti nesąžiningos konkurencijos veiksmai, svarbiausia yra vertinamų veiksmų pobūdis ir tikslas. Nagrinėjamu atveju itin svarbu tai, kad atsakovas, kaip jis pats skunde nurodo, yra viešasis pelno nesiekiantis juridinis asmuo, kurio teisinė forma − asociacija, kad pagrindiniai atsakovo tikslai yra vienyti reklamos rinkos dalyvius siekiant, jog visoje Lietuvoje būtų sudarytos kuo palankesnės sąlygos reklamos veiklai plėtoti; skatinti reklamos rinkos augimą Lietuvoje, kaupti visiems asociacijos nariams reikalingą informaciją, susijusią su reklamos skleidimu, ją apdoroti, platinti asociacijos narių tarpe. Vadinasi, ši asociacija nors ir yra viešasis juridinis asmuo, tačiau vienija privačius juridinius asmenis, kurie veikia reklamos srityje. Toje pačioje srityje veikia ir ieškovai. Atsakovas pranešime nurodė, jog ieškovai nesąžiningai klaidina solidžias įmones, o šių duomenų paskelbimas pripažintas tikrovės neatitinkančių ieškovų dalykinę reputaciją žeminančių žinių paskleidimu. Be to, iš pranešimo turinio matyti, kad atsakovas nurodė, jog vienija ir išorinę lauko reklamą skleidžiančias įmones, kurios veikia išskirtinai teisėtai, taip pat pateikė siūlymą bendradarbiauti. Taigi atsakovui pranešime nurodžius tikrovės neatitinkančius ir ieškovų dalykinę reputaciją menkinančius teiginius, taip pat pabrėžus, jog asociacija vienija ir išorinę lauko reklamą skleidžiančius (kaip ir ieškovai) privačius juridinius asmenis, kurie veikia išskirtinai teisėtai (iš pranešimo turinio galima spręsti, jog ieškovai nepatenka į sąžiningai ir teisėtai veikiančių subjektų ratą), siūlymas bendradarbiauti su, pasak atsakovo, išskirtinai sąžiningais atsakovo asocijuotais nariais, vertintinas kaip Konkurencijos įstatymo draudžiamas nesąžiningos konkurencijos veiksmas. Nors atsakovas nurodo, kad pranešimu kvietė bendradarbiauti abipusiai naudingomis sąlygomis neapibrėžtą subjektų ratą, o ne tik su atsakovo vienijamais juridiniais asmenimis, tačiau tai, jog prieš kvietimą bendradarbiauti atsakovo pranešime pažymima, kad atsakovas vienija ir išorinę reikalą skleidžiančias įmones, netgi pavardinant dalies įmonių pavadinimus, kad pabrėžiamas vienijamų įmonių veiklos išskirtinis teisėtumas, neleidžia sutikti su atsakovo argumentu, jog atsakovas nesiūlė tretiesiems asmenims sudaryti sutartis su atsakovo vienijamais juridiniais asmenimis.
Atsakovas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas įpareigojo atsakovą paneigti vieną iš dviejų pranešimo teiginių, todėl teismas patenkino 75 procentus pareikštų reikalavimų, tačiau sprendime įrašė, kad buvo patenkinta 90 procentų ieškinio reikalavimų, todėl atitinkamai nepagrįstai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija su šiuo skundo argumentu nesutinka, nes ieškovų ieškinys iš esmės buvo patenkintas, tai yra tenkintas ieškovų reikalavimas dėl juridinio asmens dalykinę reputaciją žeminančių duomenų paskleidimo, taip pat priteista ieškovams iš atsakovo po 1 Lt neturtinei žalai atlyginti. Atsakovas iš dviejų pranešime nurodytų teiginių įpareigotas paneigti vieną. Ši aplinkybė sudarė pagrindą teismui spręsti, jog patenkinta 90 procentų ieškovų ieškinio reikalavimų. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, atsižvelgiant į šią proporciją, ieškovams iš atsakovo priteistas per didelis žyminis mokestis. Ieškovams iš atsakovo buvo priteista po 1 Lt neturtinės žalos atlyginimo; už šį reikalavimą ieškinio pateikimo metu kiekvienas iš ieškovų turėjo sumokėti po 64,90 Lt žyminio mokesčio. Už reikalavimą paneigti juridinio asmens dalykinę reputaciją žeminančias žinias turėjo būti sumokėtas 129,80 Lt žyminis mokestis. Taigi ieškovams iš atsakovo priteistinas žyminis mokestis turėjo sudaryti po 97,34 Lt sumą (atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų proporciją). Dėl šios priežasties sumažintinas ieškovams iš atsakovo priteistinas žyminis mokestis, tai yra ieškovui UAB „Clear Channel Lietuva“ iš atsakovo vietoj priteisto 1 087,88 Lt žyminio mokesčio priteistina 97,34 Lt žyminio mokesčio, ieškovui UAB „BALTIJOS VAIZDINĖ REKLAMA“ ir UAB „JCDecaux LIETUVA“ iš atsakovo vietoj priteisto 276,53 Lt žyminio mokesčio priteistina po 97,34 Lt žyminio mokesčio. Tai reiškia, jog atitinkamai tikslintina skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinė dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, sumažinant ieškovams iš atsakovo priteistiną žyminio mokesčio dalį.
Remiantis tuo, kas pirmiau šioje nutartyje išdėstyta, tiek ieškovų, tiek ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami, nes juose išdėstyti motyvai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti ginčijamą teismo sprendimą. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija negali nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas pagrindžiančiais motyvais, todėl teismo sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n utaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 28 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, tačiau patikslinti teismo sprendimo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Teismo sprendimo rezoliucinės dalies penktąją pastraipą „Priteisti iš atsakovo ieškovui UAB „Clear Channel Lietuva“ 2 165,99 Lt bylinėjimosi išlaidų; ieškovui UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ 6 679,85 Lt bylinėjimosi išlaidų; ieškovui UAB „JCDecaux Lietuva“ 4 850,33 Lt bylinėjimosi išlaidų“ išdėstyti taip:
„Priteisti iš atsakovo ieškovui UAB „Clear Channel Lietuva“ 1 175,45 Lt bylinėjimosi išlaidų; ieškovui UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ 6 500,66 Lt bylinėjimosi išlaidų; ieškovui UAB „JCDecaux Lietuva“ 4 671,14 Lt bylinėjimosi išlaidų.“.