Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

2008-10-07 · Baudžiamoji byla Nr. 2K-289/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-10-07
Bylos Nr.
2K-289/2008
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Albinas Sirvydis (pirm.), Olegas Fedosiukas, Valerijus Čiučiulka (pran.)
Nuteistasis
R. R.
Nukentėjusysis
M. K.
Advokatai
Algauda Šimkūnienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 2K-289/ 2008Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. spalio 7 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Sirvydžio, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,

rašytinio kasacinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. ir jo gynėjos advokatės Algaudos Šimkūnienės kasacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose; Varėnos rajono vyriausiajam prokurorui pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl nukentėjusiosios M. K. gydymo išlaidų priteisimo patenkinimą, ieškinio dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka; iš R. R. priteista nukentėjusiajai M. K. 62, 88 Lt nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4 d. nutartis, kuria nuteistojo R. R. ir jo gynėjos advokatės A. Šimkūnienės apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Čiučiulkos pranešimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. R. nuteistas už tai, kad 2005 m. gegužės 4 d., apie 9.00 val., Varėnos r., (duomenys neskelbtini), M. K. sodybos kieme, kilus asmeniniam konfliktui, jis tyčia sudavė vieną smūgį kumščiu M. K. į pilvą ir suėmęs už rankos pastūmė, dėl to M. K. nugriuvo ant plytų krūvos; dėl pilvo sumušimo, didžiosios taukinės plyšimo ir kraujo išsiliejimo į pilvo ertmę R. R. padarė nukentėjusiajai sunkų sveikatos sutrikdymą.

Šalies argumentai

Kasaciniu skundu nuteistasis R. R. ir jo gynėja advokatė A. Šimkūnienė prašo panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą dėl R. R. nutraukti arba panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 4 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo narinėti apeliacine tvarka. Kasatoriai teigia, kad tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė BPK 1, 20, 276 straipsnių, 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, t. y. nuo 2003 m. birželio 20 d. Senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ bei Senato nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos, taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ išaiškinimų. Pirmosios instancijos teismas, kasatorių nuomone, pažeidė minėtas nuostatas, priėmė išimtinai kaltinančios pusės pateiktus duomenis, t. y. nebuvo nešališkas, subjektyviai konstatuodamas, kad R. R. parodymai apie įvykio aplinkybes ir jo nuoseklus teiginys, kad jis inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, yra tik aktyvios gynybos versija, išnagrinėjo bylą bei surašė nuosprendį tik gynybos versijos neigimo forma. Kasatoriai daro nuorodą į aukščiau minėto Senato nutarimo Nr. 53 11, 25 punktų nuostatas, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali, bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Be to, kasatoriai pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 15 d. nutartyje, kuria ši baudžiamoji byla išnagrinėta pagal nukentėjusiosios kasacinį skundą ir grąžinta iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, buvo pasisakyta dėl įrodymų tyrimo išsamumo. Anot kasatorių, nors apeliacinės instancijos teismas ir atliko papildomą įrodymų tyrimą iškviesdamas bei apklausdamas liudytoją J. K., tačiau tiek kaltintojo, tiek gynybos prašymai atlikti išsamesnį įrodymų tyrimą, siekiant pašalinti prieštaravimus, juolab, esant duomenų, kad nusikalstamą veiką galėjo padaryti kitas asmuo, nemotyvuotai buvo atmesti. Apeliacinės instancijos teismas, kasatorių nuomone, akivaizdžiai subjektyviai vertindamas bylos aplinkybes, gana primityviai argumentuodamas išvadas dėl apeliacinių skundų argumentų, faktiškai neišnagrinėjo byloje paduotų apeliacinių skundų, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina dėl esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo, o byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasatorių nuomone, vadovaujantis BPK 1 straipsnio nuostatomis, atsižvelgiant į tai, kad procesas šioje byloje yra ganėtinai užsitęsęs ir esant duomenų, jog nusikalstamą veiką galėjo padaryti kitas asmuo, yra teisinis pagrindas panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir bylą nutraukti, neįrodžius, kad R. R. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Kasatoriai skunde nurodo, kad policijai gavus pranešimą apie tai, kad M. K. paguldyta į ligoninę dėl sūnaus padarytų sužalojimų, t. y. gavus pranešimą apie padarytą nusikalstamą veiką, pažeidžiant BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas. Be to, kasatoriai pažymi, kad nuteistojo kaltę teismas iš esmės grindė nukentėjusiosios bei liudytojų J. K., G. V. parodymais, padaręs nepagrįstą išvadą, kad jų parodymai yra nuoseklūs. Kasatorių nuomone, tiek liudytojų, tiek nukentėjusiosios parodymai nebuvo nuoseklūs, juolab, kad M. K. savo kasaciniame skunde buvo nurodžiusi dar kitas įvykio aplinkybes. Darydami nuorodą į BPK 4 straipsnio nuostatas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties Nr. 2K-15/2006 išvadas, kasatoriai teigia, kad asmens savybės, vertinant to asmens pateikiamos informacijos patikimumą, yra labai svarbios. Kasatoriai skunde pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, jog nukentėjusioji M. K. yra senyvo amžiaus, pagal medicinos dokumentuose esančius įrašus progresuoja jos sveikatos sutrikimai dėl klausos, atminties. Dėl šių priežasčių teismas kritiškai įvertino aplinkybę, jog M. K. medicinos darbuotojui galėjo nurodyti, kad ją sužalojo sūnus. Tokia teismo išvada, kasatorių nuomone, tik patvirtina abejones nukentėjusiosios parodymų patikimumu. Anot kasatorių, ir liudytojo J. K. parodymai nėra patikimi, nes juos keisdamas šis liudytojas aiškino, kad turėjo galvos traumą, o apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad teismo posėdžio protokole jo parodymai neteisingai užrašyti. Šioje byloje, anot kasatorių, yra pakankamai R. R. teisinančių objektyvių įrodymų, kurie teismų nebuvo tinkamai įvertinti, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatas.

Atsiliepimas

Nukentėjusioji M. K. atsiliepime į kasacinį skundą prašo palikti galioti skundžiamus teismų sprendimus be pakeitimų. Nukentėjusioji nurodo, kad kasacinio skundo teiginys, jog ją sumušęs ne R. R., o kažkoks kitas asmuo, niekuo nepagrįstas. Nukentėjusioji tvirtina, kad: R. R. ją sužalojo jos kieme 2005 m. gegužės 4 d., traktoriaus T-40, kuris kažkada priklausė jos sūnui, atėmimo metu; po padarytų sužalojimų jai pablogėjo sveikata; ji priversta nuolat gydytis ambulatoriškai, kreiptis pagalbos į kaimynus; viena bijo būti sodyboje, nes yra girdėjusi apie R. R. ketinimus su ja susidoroti.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras Arūnas Verenius atsiliepime prašo R. R. ir jo gynėjos advokatės A. Šimkūnienės kasacinį skundą tenkinti iš dalies: panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Šį prašymą prokuroras motyvuoja tuo, kad kasaciniame skunde pagrįstai nurodyta, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Prokuroras atsiliepime nurodo, kad nagrinėdamas nuteistojo ir jo gynėjos apeliacinius skundus apeliacinės instancijos teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą, apklausė savo iniciatyva kviestą liudytoją J. K., tačiau kitų proceso dalyvių prašymus papildomai apklausti liudytojus T. K., A. K. ir nukentėjusiąją M. K. teismas atmetė, motyvuodamas tuo, kad jų parodymai neprieštarauja bylos duomenims. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nepateikė išsamių motyvuotų išvadų dėl nuteistojo ir jo gynėjos skunduose nurodytų esminių argumentų. Be to, prokuroras pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 15 d. nutartyje yra nurodyta, kad, kilus abejonėms dėl nuosprendyje nustatytų faktinių aplinkybių, jas turi pašalinti apeliacinės instancijos teismas, pats atlikdamas įrodymų tyrimą. Pakartotinai būtina ištirti tuos įrodymus, kurie yra prieštaringi. Anot prokuroro, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo ir nukentėjusiosios M. K. papildomos apklausos būtinumą apeliacinėje instancijoje. Atsiliepime prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas tik iš dalies įvykdė aukštesnės instancijos teismo nurodymus, neištaisė padarytų klaidų, todėl pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 11, 25 punktų nuostatų, taip padarydamas esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, sukliudžiusį teismui priimti teisingą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo ir jo gynėjos kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio taikymo

Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo, skundžiamo nuosprendžio turinio bei iš kitos bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas bylai reikšmingas aplinkybes ištyrė išsamiai. Priešingai, nei skunde teigia kasatoriai, buvo tirti ne tik R. R. kaltinantys, bet ir jį teisinantys įrodymai. Gynybos keltą versiją, kad nukentėjusiąją M. K. sužalojo ne R. R., kad ją galėjo sužaloti kitas asmuo (nukentėjusiosios sūnus), teismas kruopščiai patikrino. Nuosprendyje išdėstytas išvadas teismas padarė įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus. Todėl nepagrįstai kasatoriai skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė išimtinai kaltinančios pusės pateiktus duomenis, t. y. nebuvo nešališkas, išnagrinėjo bylą bei surašė nuosprendį tik gynybos versijos neigimo forma. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad jame išdėstytas įrodymų įvertinimas yra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Todėl kasatorių teiginys, kad tirdamas ir vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, prieštarauja bylos medžiagai.

Kasacinio skundo argumentai, kuriais grindžiamas prašymas skundžiamus teismų sprendimus panaikinti ir baudžiamąją bylą prieš R. R. nutraukti, paliekami nenagrinėti, nes jais nuteistasis ir jo gynėja ginčija teismo išvadų pagrįstumą: tvirtina jog liko neįrodytas R. R. dalyvavimas jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Tai nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu. Nuosprendžio pagrįstumas tikrinamas tik apeliacinio proceso metu.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies taikymo

Kasaciniame skunde nuteistasis R. R. ir jo gynėja teigia, kad jų apeliaciniai skundai buvo nevisiškai išnagrinėti, taip padarant esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad ir jis mano, jog apeliacinės instancijos teismas nevisiškai išnagrinėjo byloje paduotus apeliacinius skundus, t. y. pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šių teiginių nepatvirtina apeliacinių skundų, apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo, apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys. Iš nuteistojo R. R. apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis prašė apeliacinės instancijos teismo jį išteisinti, šį prašymą motyvuodamas tuo, kad liko neįrodyta, jog nukentėjusiąją M. K. sužalojo jis, o ne kuris nors kitas asmuo. Apeliantas savo skunde tvirtino, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus, nes be pagrindo atmetė jo nuoseklius parodymus, o savo išvadas pagrindė nenuosekliais ir abejotinais nukentėjusiosios parodymais. Nuteistojo gynėja savo apeliaciniame skunde taip pat prašė išteisinti R. R., motyvuodama tuo, kad: nuteistasis galimai buvo apkalbėtas; tarnybiniame pranešime yra nurodyta, kad nukentėjusiąją sumušė sūnus, o ligos istorijoje – kad giminaitis; L. K., surašiusi pareiškimą policijai, galėjo būti suinteresuota bylos baigtimi; liudytojai J. K. ir G. V. yra nukentėjusiosios kaimynai, todėl galėjo būti neobjektyvūs; liko neišsiaiškinta, kodėl nukentėjusioji apie suduotus smūgius nieko nepasakė atvykusiam į konflikto vietą policijos pareigūnui. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nes teismas išsamiai ištyrė ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pažymima, kad teismas nuteistojo parodymus atmetė ne be pagrindo, o todėl, kad juos paneigia nukentėjusiosios bei liudytojų G. V. , J. K. parodymai, specialisto išvada ir kiti įrodymai. Be to, nutartyje nurodoma, kad: nukentėjusios parodymų esmė ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nesikeitė; ligoninės pranešime policijai ir ligos istorijoje esantys skirtumai dėl juose nurodyto kaltininko teismo posėdyje buvo ištirti; aplinkybė, jog pareikšimą policijai surašė nukentėjusiosios marti, nekeičia bylos esmės; liudytojai J. K. ir G. V. davė išsamius ir nuoseklius parodymus, jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas; policijos pareigūnas į įvykio vietą buvo iškviestas padėti išspręsti konfliktą dėl traktoriaus, o ne dėl sumušimo; nukentėjusioji į ligoninę buvo nuvežta tik pablogėjus sveikatos būklei, todėl suprantama, kodėl apie suduotus smūgius ji policijos pareigūnui nieko nepasakė. Iš aptartų aplinkybių matyti, kad apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių tiek nuteistojo, tiek jo gynėjos apeliacinių skundų argumentų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 53, kuriuo remiasi ir patys kasatoriai, 25 punkte nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi išdėstyti ne atsakymus į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Todėl kasatorių teiginys, kad jų apeliaciniai skundai liko neišnagrinėti, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, t. y. padarant esminį BPK reikalavimų pažeidimą, yra nepagrįstas.

Iš teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, iškviesdamas bei papildomai apklausdamas liudytoją J. K., o tiek kaltintojo, tiek gynybos prašymai papildomai apklausti liudytojus T. K., A. K. ir nukentėjusiąją M. K. buvo atmesti. BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos, taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 11 punkte yra išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas ne tik gali, bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų). Prašymus papildomai apklausti liudytojus T. K., A. K. ir nukentėjusiąją M. K. teismas atmetė motyvuodamas tuo, kad tų asmenų parodymų nuoseklumas jam abejonių nekelia, t. y. teismas prieštaravimų tarp šių įrodymų nenustatė. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo pakartotinai apklausti paminėtus liudytojus ir nukentėjusiąją. Todėl atmesdamas aptariamą tiek kaltintojo, tiek gynybos prašymą, teismas BPK reikalavimų nepažeidė. Kasacinio skundo ir prokuroro atsiliepimo į jį teiginys, kad kasacinės instancijos teismas neva buvo įpareigojęs apeliacinės instancijos teismą apklausti tam tikrus asmenis, prieštarauja bylos medžiagai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 15 d. nutartyje yra nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, kilus abejonėms dėl apkaltinamajame nuosprendyje nurodytų aplinkybių, jas galėjo ir turėjo pašalinti pats, ištyręs bylos įrodymus ir ėmęsis priemonių, jo manymu, esantiems pirmosios instancijos teismo nepašalintiems prieštaravimams pašalinti (apklausti nukentėjusiąją, liudytojus, ištirti medicinos įstaigų dokumentus ir kt.). Akivaizdu, jog tokia kasacinės instancijos teismo nutarties formuluotė nėra įpareigojimas žemesnės instancijos teismui atlikti konkrečius veiksmus. Tai įpareigojimas pašalinti prieštaravimus tarp pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, jei tokių prieštaravimų apeliacinės instancijos teismas nustatytų. Pakartotinai nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas prieštaravimų paminėtų asmenų parodymuose nenustatė. Todėl nėra pagrindo teigti, kad pakartotinai tų asmenų neapklausdamas apeliacinės instancijos teismas neįvykdė kasacinės instancijos teismo nurodymų.

Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus dėl nuteistojo R. R. ir jo gynėjos advokatės A. Šimkūnienės kasaciniame skunde išdėstytų argumentų, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo R. R. ir jo gynėjos advokatės Algaudos Šimkūnienės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Albinas SirvydisOlegas FedosiukasValerijus Čiučiulka