Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėjas Laisvydas Zederštremas Baudž. bylos Nr. 1A-339-152/2013

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Irenos Ivanovienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro bei nukentėjusiosios B. R. apeliacinius skundus dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013-01-29 nuosprendžio, kuriuo: R. A. buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį dėl viešosios tvarkos pažeidimo, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

nustat ė:

R. A. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2012 m. birželio 12 d. apie 17.45 val. Pakruojo rajono savivaldybėje, Pakruojo seniūnijoje, (duomenys neskelbtini), parduotuvės – alaus baro kieme, tai yra viešoje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia, vandališkais veiksmais, akmeniu išdaužė B. R. priklausančio automobilio „Opel Vectra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) bagažinės dangčio stiklą 190 litų vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajai B. R. 190 litų turtinę žalą, taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad nebuvo įrodyta, kad R. A. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. R. A. kaltę įrodo nukentėjusiosios B. R., liudytojos D. J. parodymais, o liudytojos E. V. parodymai, kuriais buvo grindžiamas išteisinamasis nuosprendis, yra nenuoseklūs, buvo keičiami bylos nagrinėjimo ir tyrimo eigoje, taigi, prieštarauja LR BPK 20 str. 5 d. numatytoms įrodymų vertinimo taisyklėms. Be to, yra atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino liudytojų A. P., A. P., M. B., D. M. parodymus, kitus byloje surinktus ir R. A. kaltinančius duomenis.

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro bei nukentėjusiosios B. R. apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal prokuroro bei nukentėjusiosios apeliacinius skundus, daro išvadą, kad R. A. pagrįstai buvo išteisintas pagal LR BK 284 str. 1 d. dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nebuvo įrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras savo apeliaciniame skunde teigia, kad R. A. kaltė dėl išdaužto automobilio „Opel vectra“, priklausančio nukentėjusiajai B. R., lango stiklo pilnai įrodyta nuosekliais nukentėjusiosios B. R. bei liudytojų D. J. ir A. P. parodymais, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos įvertino kaip nepatikimus. Apeliantas teigia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad R. A. kaltės negalima grįsti liudytojos D. J. parodymais. Abejonės dėl šios liudytojos parodymų patikimumo kyla dėl jų nenuoseklumo. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu D. J. parodė, kad, būdama bare, pamatė kaip vyriškis, kuriam galėtų būti apie 30 metų, paėmė nuo žemės akmenį ir metė į automobilio galinį stiklą, taip jį išdauždamas (15 b. l.). Tas vyriškis buvo apsivilkęs „ružava“ „maikute“, o kiti du šalia buvę jo „draugai“ buvo apsivilkę juodomis „maikutėmis“. Tai, kad liudytoja paminėjo metusiojo akmenį asmens amžių, seka išvada, kad ji matė jo veidą. Tačiau praėjus savaitei po įvykio iš pateiktų atpažinti nuotraukų įtariamojo R. A., kaip asmens, metusio akmenį į stiklą, ji neatpažino, nurodydama, kad tą asmenį ji matė tik iš nugaros (16, 17 b. l.). Apklausta teisiamojo posėdžio metu liudytoja D. J. šią aplinkybę nurodė abejodama: „atrodo, kad akmenį, nuo kurio sudužo automobilio stiklas, paleido vaikinas, vilkėjęs „ružava“ „maikute““, tvirtai nebeteigdama, kad stiklą išdaužė asmuo, apsivilkęs rausva „maikute“. Ir tik pagarsinus jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, liudytoja patvirtino, kad akmenį metė ir langą išdaužė vaikinas, vilkėjęs „ružava“ „maikute““, kuris po to kalbėjosi su B. R.. Be to, teisiamojo posėdžio metu ji nurodė, kad tuo metu, kai vaikinas metė akmenį, ji dviračiu atvažiavo į barą, o apklausta ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad tuo metu jau buvo bare. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismui pagrįstai kėlė abejonių šios liudytojos parodymai, duoti įvykio vietoje (201-204 b. l.). Ji nurodė, kad tuo metu kai asmuo metė akmenį į automobilį, ji buvo beveik prie namo kampo (foto nuotrauka Nr. 1, 203 b. l.), o asmuo, metęs akmenį, buvo visai šalia jos, šiek tiek toliau nuo namo kampo (foto nuotrauka Nr. 2, 203 b. l.). Iš šių nuotraukų seka išvada, kad liudytoja D. J. galėjo ir turėjo matyti metančio asmens veidą, kadangi ji stovėjo arčiau automobilio nei metantysis, o tai prieštarauja jos parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, kad metančio asmens veido ji nematė, kadangi jis stovėjo atsukęs į ją nugarą. Šie liudytojos D. J. parodymų patikrinimo vietoje duoti parodymai prieštarauja ir nukentėjusiosios B. R. parodymams, kuri tvirtino, kad tuo metu, kai išgirdusi dūžio garsą, išėjo į kiemą, į jį dviračiu įvažinėjo D. J., o R. A. jau ėjo nuo automobilio ir buvo apie 4 metrų atstumu nuo jo (foto nuotrauka Nr. 2, 193-196 b. l.). Be to, minėti liudytojos D. J. parodymai visiškai nesutampa ir su liudytojo A. P. parodymais, kuris teigė, kad tuo metu, kad vienas iš vaikinų metė akmenį į automobilio pusę, be jo ir tų trijų vaikinų, kieme daugiau nieko nebuvo. Iš jo parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad iš tos vietos, kurioje įvykio metu liudytojas teigė buvęs (foto nuotrauka Nr. 1, 197-200 b. l.), jis turėjo matyti ir D. J., tačiau apie jos buvimą liudytojas nemini. Kolegijos nuomone, net ir nevertinant liudytojos D. J. neblaivumo, kuris taip pat apelianto yra ginčijamas, minėtų duomenų pakanka, kad būtų pagrindas jos parodymus laikyti nepatikimais dėl jų prieštaringumo.

Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir dėl liudytojo A. P. parodymų, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas, nepatikimumo. Apklaustas po savaitės po įvykio, jis parodė, kad 2012 m. birželio 12 d. buvo bare, tačiau buvo labai girtas ir apie tai, kad buvo išdaužtas automobilio stiklas, sužinojo iš liudytojos D. J. (19 b. l.). Vėliau apklaustas dar kartą (2012 m. birželio 26 d.), liudytojas A. P. parodė, kad, sėdėdamas lauke prie baro ir gerdamas alų matė, kaip iš baro išėjo trys jaunuoliai ir du iš jų pradėjo mėtyti skaldos akmenukus į kieme stovėjusį automobilį. Iš pradžių galvojo, kad mėto į šunį, nes automobilio nesimatė. Po to tas kitas jaunuolis pasakė „ko čia mėtot iš tokių, imk didesnį“ ir, iš keliuko išlupęs apie 5-7 cm skersmens akmenį, metė į kiemo pusę. Kad kas dužtų negirdėjo. Po to pamatė, kad prie automobilio priėjo B. R. ir tas jaunuolis, kuris metė akmenį. Matė, kad išdaužtas automobilio bagažinės dangčio stiklas, o akmenį metęs jaunuolis, kuris vilkėjo rausvą „maikutę“, derėjosi su Birute, kad ši nekviestų policijos (20-21 b. l.). Teisiamojo posėdžio metu A. P. jau nebetvirtino, kad akmenukus į kiemo pusę mėtė visi trys vaikinai, ir parodė, kad tų vaikinų aprangos neįsidėmėjo, be to, negalėjo pasakyti, kuris iš jų pasakė, kad reikia imti didesnį akmenį ir paėmęs metė, nes neatsimena. Tik pagarsinus jo parodymus, duotus 2012 m. birželio 26 d. (20-21 b. l.), liudytojas juos patvirtino. Be to, liudytojas parodė, kad D. J. atėjo po to, kai buvo išdaužtas lango stiklas. Kadangi A. P. parodymai yra nenuoseklūs, juose yra esminių prieštaravimų, įvykio metu jis buvo neblaivus (taip teigia pats liudytojas bei liudytoja E. V.), papildomus parodymus jis davė nukentėjusiosios B. R. prašymu, todėl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas juos pagrįstai pripažino nepatikimais.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiosios B. R. parodymai, nors ir yra nuoseklūs, neįrodo R. A. kaltės. Ir ikiteisminio tyrimo metu, ir bylos nagrinėjimo teisme metu nukentėjusioji paaiškino, kad pati nematė, kas metė akmenį į jos automobilį, dūžtančio stiklo garsą išgirdo būdama kambaryje. Jai išėjus į lauką, priėjo R. A., vilkintis „ružava maikute“ ir prašė neskambinti policijai, žadėjo atlyginti žalą. Tai, kad stiklą išdaužė R. A., jai pasakė D. J., mačiusi, kad akmenį metė vyras rožinės spalvos sportiniais marškinėliais. Nei šios, nei jokios kitos nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės nepašalina abejonių dėl R. A. kaltės.

Kolegija nesutinka su prokuroro apeliaciniame skundo argumentais apie tai, kad pirmosios instancijos teismas savo išteisinamąjį nuosprendį neva nepagrįstai grindė liudytojos E. V. parodymais, kadangi jie, apelianto nuomone, buvo prieštaringi: ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai iš esmės skyrėsi nuo teisminio nagrinėjimo metu duotų parodymų. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojos E. V. parodymai buvo itin lakoniški: liudytoja įvykio metu dirbo bare, įvykio lauke nematė, apie jį sužinojo iš liudytojos D. J. (18 b. l.). Bylos nagrinėjimo teisme metu ji, atsakinėdama į klausimus, parodė, kad tuo metu, kai į barą užėjo D. J. ir pranešė apie išdaužtą stiklą, R. A. iš baro išeidinėjo, paaiškino, kur tuo metu buvo kiti asmenys - „D“, B. ir K.(134 b. l.). Iš to seka pagrįsta išvada, kad R. A. negalėjo išdaužti stiklo. Kolegijos nuomone, nei šių, nei kitų protokoluose užfiksuotų liudytojos E. V. parodymų nėra pagrindo laikyti iš esmės prieštaringais, kaip teigia apeliantas. Teisme duoti jos parodymai detalizuoja ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes, bet joms neprieštarauja. Kolegija sutinka su prokuroro pastebėjimu, kad liudytoja E. V., apklausta pirmosios instancijos teisme plačiau papasakojo apie to vakaro įvykius, nei tai buvo užfiksuota ikiteisminio tyrimo metu atliktos jos apklausos protokole. Ši aplinkybė yra logiškai paaiškinama. Iš ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos protokolo matyti, kad liudytoja ne pati papasakojo įvykio aplinkybes, o atsakinėjo į tyrėjo užduotus klausimus. Taigi, protokole užfiksuoti tik trumpi jos atsakymai į konkrečius tyrėjo klausimus: kokius klausimus tyrėjas uždavė, į tokius ji ir atsakė, plačiau nedetalizuodama įvykio aplinkybių. Tai ji patvirtino ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Taigi, fakto, kad bylos nagrinėjimo teisme metu ji, atsakinėdama į užduotus detalesnius klausimus, plačiau papasakojo apie bylai reikšmingas aplinkybes, negalima laikyti jos parodymų nepatikimumo požymiu.

Prokuroras apeliaciniame skunde pateikė plačią liudytojų M. B. ir D. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu, analizę, akcentuodamas tai, kad šie parodymai net keletą kartų keitėsi. Todėl, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas negalėjo jais remtis priimdamas išteisinamąjį nuosprendį R. A. atžvilgiu. Kolegija nesutinka su šiomis apelianto išvadomis. Iš bylos medžiagos matyti, kad tik bylos nagrinėjimo teisme metu liudytojas M. B. prisipažino, o liudytojas D. M. patvirtino, kad būtent M. B. išdaužė nukentėjusiosios automobilio lango stiklą. Ikiteisminio tyrimo metu M. B. teigė neva matęs, kaip, jiems beesant kieme pasigirdo dūžtančio stiklo garsas, o pažiūrėjęs pro kampą, jis pamatė Pakruojo kaimo pusėn nubėgantį žmogų. Tuomet į kiemą išėjo nukentėjusioji ir R. A. (28 b. l.). Analogiškus parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė ir liudytojas D. M. (29 b. l.). Nors, kaip matyti, liudytojų parodymai, duoti skirtingu bylos nagrinėjimo metu, yra prieštaringi, tačiau visais atvejais jie niekaip nepatvirtina R. A. kaltės dalyvavus nusikaltimo padaryme. Kolegijos nuomone, net ir tuo atveju, jei liudytojas M. B. nebūtų prisipažinęs, byloje surinktų duomenų nebūtų užtekę R. A. kaltei neginčijamai pagrįsti: abiem atvejais liudytojai parodė, kad R. A. iš baro išėjo po to, kai stiklas buvo išdaužtas. Prokuroro apeliaciniame skunde yra pateikta detali liudytojo V. K., teigiančio, kad įvykio nematė, parodymų analizė, kuri patvirtina liudytojų M. B. ir D. M. parodymų prieštaringumą, tačiau šios analizės išvadų nepakanka R. A. kaltei pagrįsti.

Kolegija nesutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais dėl paties R. A. parodymų netinkamo vertinimo. Prokuroras teigia, kad išteisintojo parodymus reikia vertinti kritiškai, kaip jo pasirinktą gynybos poziciją bei siekį išvengti atsakomybės. Kolegijos nuomone, prokuroro skunde nurodyti neatitikimai dėl R. A. išgerto alkoholio kiekio, dėl jo bendravimo su nukentėjusiąja ikiteisminio tyrimo metu, dėl jo klaidingai pateiktos informacijos apie šeimyninę padėtį bei gyvenamąją vietą, dėl išteisintąjį charakterizuojančiuos medžiagos, nekeičia pirmosios instancijos teismo sprendimo esmės ir neįrodo R. A. kaltės dėl padaryto nusikaltimo.

Nukentėjusiosios B. R. apeliaciniame skunde, kaip ir prokuroro apeliaciniame skunde, išdėstyti iš esmės analogiški argumentai dėl liudytojų D. J., A. P. bei E. V. parodymų vertinimo. Kadangi kolegija pasisakė dėl kiekvieno minėtų liudytojų parodymų, nukentėjusiosios skundo argumentų pakartotinai nagrinėti netikslinga.

Apibendrinant kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas LR BPK 20 str. nuostatų. Pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų priemonių, buvo organizuoti papildomi procesiniai veiksmai, tačiau abejonės dėl kaltinamojo R. A. kaltės įvykdžius jam inkriminuojamą nusikaltimą nebuvo pašalintos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbus ir in dubio pro reo principas, reiškiantis tai, kad jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai. Šio principo svarbą ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, jis įtvirtintas ir minėto Senato nutarimo 3.1.8 punkte, kuriame nustatyta, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir prokuroro bei nukentėjusiosios apeliacinių skundų argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, kolegija konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, kad R. A. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 284 str. 1 d., todėl jis išteisintas pagrįstai. Pripažinus išteisinamąjį nuosprendį pagrįstu, apeliacinių skundų reikalavimai dėl neturtinės žalos nukentėjusiajai atlyginimo nenagrinėjami.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro bei nukentėjusiosios apeliacinius skundus atmesti.