Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2-1455-117/2015

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-08-11
Bylos Nr.: 2-1455-117/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00351-2014-1
Bylos rūšis: civilinė byla
Rezultatas: Nutartis palikta nepakeista.

Teisėjai: Egidija Tamošiūnienė, Danutė Milašienė, Egidijus Žironas
Kreditorius: uždarosios akcinės bendrovės „Netneta“
Pareiškėjas: Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos VSDFV Vilniaus skyriaus

Kategorijos

126.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2-1455-117/2015Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00351-2014-1Procesinio sprendimo kategorijos: 126.5. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugpjūčio 11 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Tamošiūnienės ir Egidijaus Žirono,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Netneta“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutarties, priimtos atsakovo bankrutuojančios akcinės bendrovės „Lithun“ bankroto byloje Nr. B2-225-823/2015.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 1 d. nutartimi iškėlė AB „Lithun“ bankroto bylą ir įmonės bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Kitoks sprendimas“. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartimi minėta Vilniaus apygardos teismo nutartis palikta nepakeista. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartimi patvirtino BAB „Lithun“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, tarp jų ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kaip įkaito turėtojo 2 950 490 Lt finansinį reikalavimą ir antros eilės 14 556 648,95 Lt finansinį reikalavimą, iš kurio 12 905 323,87 Lt sudaro pagrindinė skola, o 1 651 325,08 Lt palūkanos ir netesybos, bei VSDFV Vilniaus skyriaus antros eilės 1 406 459,45 Lt finansinį reikalavimą, iš kurio 1 074 526,66 Lt sudaro pagrindinė skola, o 331 932,79 Lt palūkanos ir netesybos.

Šalies argumentai

Kreditoriai (pareiškėjai) UAB „Netneta“, J. V., J. K., R. Š., A. R., V. K. ir V. K. pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nutarties, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nutarties dalį, kuria buvo patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kaip įkaito turėtojo 2 950 490 Lt finansinis reikalavimas, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kaip antros eilės kreditoriaus 14 556 648,95 Lt finansinis reikalavimas, taip pat VSDFV Vilniaus skyriaus kaip antros eilės kreditoriaus finansinio reikalavimo dalis – palūkanos, netesybos – 331 932,79 Lt, ir šiuos finansinius reikalavimus atsisakyti patvirtinti.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 10 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nutarties dalį, kuria patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kaip įkaito turėtojo 2 950 490 Lt finansinis reikalavimas; Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kaip antros eilės kreditoriaus 14 556 648,95 Lt finansinis reikalavimas; VSDFV Vilniaus skyriaus kaip antros eilės kreditoriaus finansinio reikalavimo dalis – palūkanos ir netesybos – 331 932,79 Lt, ir klausimą dėl kreditorinių reikalavimų tvirtinimo perdavė nagrinėti ginčo teisenos tvarka.

Atsiliepimas

Kreditorius VSDFV Vilniaus skyrius pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus kreditoriniame reikalavime priskaičiuota 331 806,79 Lt delspinigių suma už laiku nesumokėtas įmokas yra už visą laikotarpį iki AB „Lithun“ bankroto bylos iškėlimo ir 126 Lt nesumokėtų baudų, todėl visiškai nepagrįstas kreditorių teiginys, kad 331 932,79 Lt delspinigių susikaupė 1998-2001 m., kai valstybė pradėjo nemokėti už atliktus darbus. Teisės aktai nenumato, kad delspinigiai nebūtų skaičiuojami, kai ūkio subjektai neatsiskaito tarpusavyje. AB „Lithun“, atstovaujama vieno iš apeliantų V. K., 2011 m. sausio 26 d. raštu Nr. 01-0-27 kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl atleidimo nuo priskaičiuotų delspinigių mokėjimo, tačiau nepateikė dokumentų, įrodančių delspinigių įsiskolinimo susidarymą dėl nuo draudėjo nepriklausančių aplinkybių, todėl nebuvo pagrindo AB „Lithun“ atleisti nuo priskaičiuotų delspinigių mokėjimo. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas atsiradimo dienos. Priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms socialinio draudimo įmokų, delspinigių ir baudų skoloms.

Kreditorius Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimu atmetė AB ,,Lithun“ prašymą panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. (23.19-08)- 322-264 ir įpareigoti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos visas bendrovės mokestines nepriemoka, susidariusias iki 2011 m. liepos 11 d., pripažinti beviltiškomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-822/2013 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą. AB „Lithun“ 2013 m. birželio 10 d. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo šioje administracinėje byloje, kuriuo taip pat prašė panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – AB „Lithun“ apeliacinį skundą tenkinti. Šį prašymą grindė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 10 punkte numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. tenkino AB „Lithun“ prašymą ir atnaujino bylos nagrinėjimą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu bei perdavė bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. vasario 17 d. nutartimi konstatavo, kad AB „Lithun“ 2011 m. liepos 11 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateiktas prašymas pripažinti ginčo mokestines nepriemokas beviltiškomis, pagrįstai buvo nagrinėjamos remiantis šio prašymo pateikimo momentu galiojusiomis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo ir jį lydinčių teisės aktų nuostatomis, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepažeidė teisės normų taikymą laike reguliuojančių taisyklių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad AB „Lithun“ siekia turimas mokestines nepriemokas pripažinti beviltiškomis tokiais pagrindais, kurie nėra numatyti ginčo teisiniams santykiams taikytinuose (mokesčių) įstatymuose ir juos lydinčiuose teisės aktuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pabrėžė, kad, skirtingai nei teigia AB „Lithun“, tokio mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindo (priešpriešinių reikalavimų įskaitymo) nenumatymas negali būti laikomas teisės spraga, suponuojančia jo nurodomų CK nuostatų subsidiarų taikymą ir byloje nagrinėjami ginčo teisiniai santykiai yra aiškiai ir išsamiai sureglamentuoti viešosios teisės normomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P438- 170/2013 ir šiame baigiamajame teismo akte apibrėžtas ribas iš naujo išnagrinėjus administracinę byla, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo ir skundžiamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį bei, atitinkamai, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą pakeisti.

BAB „Lithun“ bankroto administratorius UAB „Kitoks sprendimas“ atsiliepime nurodė, kad 2012 m. balandžio 27 d. sprendimu Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsisakė tenkinti AB „Lithun“ prašymą pripažinti mokestinę nepriemoką, susidariusią iki 2011 m. liepos 11 d., beviltiška. AB „Lithun“ kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą ir įpareigoti VMI prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos visas pareiškėjo mokestines nepriemokas, susidariusias iki 2011 m. liepos 11 d., pripažinti beviltiškomis. 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimu Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė AB „Lithun“ prašymą. 2013 m. gegužės 14 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. lapkričio 22 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą. 2013 m. birželio 10 d. AB „Lithun“ pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo šioje administracinėje byloje, kuriuo prašė panaikinti 2013 m. gegužės 14 d. nutartį ir priimti naują sprendimą. 2013 m. rugsėjo 11 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi tenkino AB „Lithun“ prašymą ir atnaujino bylos nagrinėjimą. 2014 m. vasario 17 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjo administracinę bylą pagal AB „Lithun“ apeliacinį skundą dėl 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartyje administracinėje byloje ir šiame baigiamajame teismo akte apibrėžtas ribas iš naujo išnagrinėjus administracinę bylą, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo ir keisti skundžiamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį bei Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą. Bendrovės skolos susidarė nuo 1999 m., o Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 8 dalis nustato, kad priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms socialinio draudimo įmokų, delspinigių ir baudų skoloms. Skolos VSDFV Vilniaus skyriui susidarė dar iki 2005 m., todėl senaties terminas, administratoriaus nuomone, yra netaikomas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas UAB „Netneta“ pateikė Vilniaus apygardos teismui prašymą dėl teismo ekspertizės skyrimo, kuriame prašė paskirti byloje kompleksinę finansų ir buhalterinę ekspertizę. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 30 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą dėl ekspertizės skyrimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartimi patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kaip įkaito turėtojo 2 950 490 Lt (854 520,97 EUR) dydžio finansinį reikalavimą ir antros eilės 14 556 648,95 Lt (4 215 896,94 EUR) finansinį reikalavimą, iš kurio 12 905 323,87 Lt (3 737 640,14 EUR) sudaro pagrindinė skola, o 1 651 325,08 Lt (478 256,80 EUR) palūkanos ir netesybos; patikslino VSDFV Vilniaus skyriaus antros eilės finansinį reikalavimą BAB „Lithun“, nurodant, kad jį sudaro 1 077 004,38 Lt (311 922,03 EUR) pagrindinė skola, 331 932,79 Lt (96 134,38 EUR) palūkanos ir netesybos, viso 1 408 937,17 Lt (408 056, 41 EUR).

Teismas nustatė, kad pareiškėjai, ginčydami Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kaip įkaito turėtojo 2 950 490 Lt dydžio finansinį reikalavimą, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kaip antros eilės kreditoriaus 14 556 648,95 Lt dydžio finansinį reikalavimą pareiškėjai remiasi CK 6.64 straipsnio nuostatomis.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju BAB „Lithun“ skola Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kilusi iš viešosios – mokesčių, teisės reglamentuojamų teisinių santykių. Turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) arba įstatymų nustatytas asmenims pareigas valstybei ar jos taiko įstatymų nustatytas administracines ar baudžiamąsias sankcijas, įskaitant valstybės mokesčių, kitų privalomų rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto santykius, bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, CK normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais (CK 1.1 str. 2 d.).

Teismas nustatė, kad mokestinių prievolių pasibaigimo klausimas BAB „Lithun“ jau buvo keliamas administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. liepos 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-691/2014 be kita ko konstatavo, kad mokestinių prievolių pasibaigimo pagrindai yra nustatyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 93 straipsnio 1 dalyje. Ginčo teisiniai santykiai, susiję su mokestinių prievolių pasibaigimu, yra aiškiai ir išsamiai reglamentuoti viešosios teisės normomis, todėl CK 1.1 straipsnio 2 dalis, numatanti galimybę ginčo santykiams taikyti CK nuostatas, netaikytina.

Teismas darė išvadą, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kreditorinis reikalavimas yra pagrįstas ir tvirtintinas prašoma apimtimi t. y. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kaip įkaito turėtojo 2 950 490 Lt dydžio finansinis reikalavimas ir antros eilės 14 556 648,95 Lt dydžio finansinis reikalavimas.

Teismas taip pat nustatė, kad BAB „Lithun“ skola VSDFV Vilniaus skyriui, remiantis VSDFV Vilniaus skyriaus informacinėje sistemoje suformuota AB „Lithun“ 2014 m. 3 ketvirčio valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansine ataskaita F4, 2014 m. birželio 4 d. ir 2014 m. birželio 30 d. ataskaitomis, yra 1 074 526,66 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų, 331 806,79 Lt delspinigių ir 126 Lt baudų.

Teismas pažymėjo, kad 2004 m. lapkričio 4 d. įstatymu Nr. IX-2535 nuo 2005 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas buvo pakeistas (išdėstytas nauja redakcija). Nuo nurodytos datos įsigaliojusioje VSDĮ 16 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad į Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir apskaičiuotų delspinigių bei baudų išieškojimo senaties terminas yra 5 metai.

Teismas, įvertinęs VSDFV Vilniaus skyriaus pateiktus įrodymus, nustatė, kad delspinigiai BAB „Lithun“ buvo skaičiuojami nuo 1999 m. iki 2014 m. Teismas sutiko su kreditoriumi VSDFV Vilniaus skyriumi, jog daliai delspinigių, t. y. delspinigiams, apskaičiuotiems iki 2005 m. sausio 1 d., VSDĮ 16 straipsnio 7 dalyje numatytas 5 metų išieškojimo senaties terminas netaikytinas. Delspinigiams, apskaičiuotiems už laikotarpį po 2005 m. sausio 1 d., taikoma 5 metų priverstinio išieškojimo senatis.

Teismas nustatė, kad VSDFV Vilniaus skyrius 264 967 Lt delspinigių, susikaupusių už 1999-2005 m., išieškojimą 2010 m. perdavė antstoliui, tokiu būdu nutraukdamas priverstinio išieškojimo senaties terminą delspinigiams, susikaupusiems už 2005 metus (VSDĮ 17 str. 3 d.). Delspinigiai už 2006-2008 m. laikotarpį į pareikštą kreditorinį reikalavimą neįtraukti, delspinigių skaičiavimas atnaujintas 2009 metais. Teismas pažymėjo, kad 2014 m. kovo 13 d. VSDFV Vilniaus skyrius kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos AB „Lithun“ iškėlimo. Pranešimas skolininkui apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo išsiųstas 2013 m. lapkričio 12 d., AB „Lithun“ įteiktas 2013 m. lapkričio 15 d. (VDĮ 17 str. 1 d. 4 p.). Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą, teismas darė išvadą, jog VSDĮ 16 straipsnio 7 dalyje numatytas priverstinio išieškojimo terminas nėra praleistas, todėl patvirtino VSDFV Vilniaus skyriaus kreditorinį reikalavimą dėl 331 932,79 Lt delspinigių ir baudų.

Teismas pažymėjo, kad kreditoriaus VSDFV Vilniaus skyriaus finansinis reikalavimas dalyje dėl 1 074 526,66 Lt pagrindinės skolos jau buvo patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartimi ir patikslintas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 30 d. nutartimi, papildomai įtraukiant į pagrindinę skolos sumą 2 477,72 Lt žalos atlyginimo kompensaciją, kurią VSDFV Vilniaus skyrius išmokėjo įmonės darbuotojui, todėl patikslino VSDFV Vilniaus skyriaus finansinį reikalavimą papildomai įtraukdamas reikalavimą dėl 331 932,79 Lt palūkanų ir netesybų.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atskirajame skunde kreditorius UAB „Netneta“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutarties dalį, kuria buvo patvirtinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kaip įkaito turėtojo 2 950 490 Lt (854 520,97 Eur) finansinis reikalavimas, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kaip antros eilės kreditoriaus 14 556 648,95 Lt (4 215 896,94 Eur) finansinis reikalavimas, taip pat VSDFV Vilniaus skyriaus kaip antros eilės kreditoriaus finansinio reikalavimo dalis - 331 932,79 Lt (96 134,38 Eur) palūkanų, netesybų ir šiuos finansinius reikalavimus atsisakyti patvirtinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Aukščiau nurodytos skolos susidariusios dėl valstybės įstaigų įsipareigojimų netinkamo vykdymo neužtikinant finansinės drausmės ir atsiskaitymo (grynaisiais, pavedimu, turtu arba įskaitymu) su BAB „Lithun“. Įmonės interesų balansas buvo akivaizdžiai pažeistas, kuomet BAB „Lithun“ buvo verčiama vykdyti savo prievoles valstybei, nepaisant to, kad valstybė pažeidė savąsias, tokiu būdu trukdydama BAB „Lithun“ vykdyti ne tik savo prievoles kitiems kreditoriams (areštai etc.), bet taip pat ir pačiai valstybei. Toks mokesčių surinkimo priemonių taikymo būdas laikytinas neproporcingu siekiant garantuoti mokesčių sumokėjimą, kadangi ne BAB „Lithun“, bet valstybės institucijų veiksmai (neveikimas) neužtikrinant atsiskaitymo, finansinės drausmės ir neleidžiant atsiskaityti reikalavimo teisėmis lėmė ir mokestinių nepriemokų atsiradimą.

2. Susidūrus su viešosios teisės normomis nereglamentuotais teisiniais santykiais, yra galimas subsidiarus privatinės teisės normų taikymas ( CK 1.1 str. 1 ir 2 d. d.), todėl išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog kreditorius Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pripažintinas pažeidęs savo prievoles BAB „Lithun“ atžvilgiu pagal CK 6.64 straipsnio 1 ir 2 punktus. Be to, BAB „Lithun“ atleidimas nuo skundžiama nutarties dalimi patvirtintų finansinių reikalavimų vykdymo atitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5. str.), taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo protokolo 1 str. bei Europos žmogaus teisių teismo praktiką.

3. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas VSDFV Vilniaus skyriaus kreditorinį reikalavimą, privalėjo taikyti 5 metų išieškojimo senaties terminą.

4. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismas 2010 m. birželio 28 d. nutartyje pripažino BAB „Lithun“ mokestines prievoles (mokestines nepriemokas) beviltiškomis (administracinė byla Nr. A-438-502/2010).

5. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į UAB „Netneta“ prašymą paskirti finansinę ir buhalterinę ekspertizę, todėl neišsamiai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes, todėl priėmė neteisingą ir neteisėtą sprendimą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atskirąjį skundą kreditorius Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo kreditoriaus UAB „Netneta“ atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą, palikti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartį nepakeistą. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, patvirtindamas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir VSDFV Vilniaus skyriaus kreditorinius reikalavimus įvertino visas faktines ir teisines aplinkybes.

Atsiliepime į atskirąjį skundą kreditorius VSDFV Vilniaus skyrius prašo kreditoriaus UAB „Netneta“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutarties dalies, kuria patvirtinti VSDFV Vilniaus skyriaus finansinio reikalavimo dalis – 331 932,79 Lt (96 134,38 Eur) atmesti, palikti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartį nepakeistą. Nurodo, jog apeliantas nenurodė pagrindų, kuriais remiantis VSDFV Vilniaus skyriaus paskaičiuoti delspinigiai turėtų būti panaikinti. Be to, apeliantas pateikė atskirąjį skundą praleidęs įstatymo nustatytą terminą.

Atsiliepime į atskirąjį skundą BAB „Lithun“ bankroto administratorius UAB „Kitoks sprendimas“ prašo kreditoriaus UAB „Netneta“ atskirąjį skundą atmesti, palikti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartį nepakeistą. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas įvertino visas faktines ir teisines aplinkybes. Be to, atskirasis skundas pateiktas praleidus įstatymo nustatytą terminą.

Lietuvos apeliaciniame teisme 2015 m. rugpjūčio 4 d. gauti apelianto UAB „Netneta“ rašytiniai paaiškinimai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą atskirajame skunde išdėstytų argumentų ribose, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 str., 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nėra nustatyta (CPK 329 str. 2 ir 3 d., 338 str.).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiami klausimai, ar atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartis, kuria patvirtinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos finansiniai reikalavimai bei patikslintas VSDFV Vilniaus skyriaus finansinis reikalavimas, yra pagrįsta ir teisėta.

Dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška

Apeliantas, nesutikdamas su skundžiama nutartimi, atskirajame skunde teigia, jog nagrinėjamu atveju taikytinas subsidiarus privatinės teisės normų taikymas (CK 1.1 str. 1 ir 2 d. d.) ir laiko, jog kreditorius Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pripažintinas pažeidęs savo prievoles BAB „Lithun“ atžvilgiu pagal CK 6.64 straipsnio 1 ir 2 punktus. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, su aukščiau nurodytais argumentais neturi pagrindo sutikti.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju BAB „Lithun“ skola Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kilusi iš viešosios – mokesčių teisės reglamentuojamų teisinių santykių. Turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) arba įstatymų nustatytas asmenims pareigas valstybei ar jos taiko įstatymų nustatytas administracines ar baudžiamąsias sankcijas, įskaitant valstybės mokesčių, kitų privalomų rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto santykius, bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, CK normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais (CK 1.1 str. 2 d.). Teisėjų kolegija pažymi, jog mokestinių prievolių pasibaigimo pagrindai yra nustatyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 93 straipsnio 1 dalyje. Ginčo teisiniai santykiai, susiję su mokestinių prievolių pasibaigimu, yra aiškiai ir išsamiai reglamentuoti viešosios teisės normomis, todėl, priešingai nei nurodo apeliantas, CK 1.1 straipsnio 2 dalis, numatanti galimybę ginčo santykiams taikyti CK nuostatas, nagrinėjamu atveju netaikytina.

Mokestinus ginčus nagrinėja centrinis mokesčių administratorius, Mokestinių ginčų komisija ir teismas (MAĮ 147 str.). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, konkretaus mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška procedūras vykdo vietos mokesčių administratoriaus struktūriniai padaliniai, atsakingi už nepriemokų išieškojimo funkcijų vykdymą, kurie, atsižvelgiant į kompetenciją, nuolatos nagrinėja jų administruojamoje teritorijoje (jos dalyje) registruotų mokesčių mokėtojų nepriemokas. MAĮ 113 str. 1 d. numatytos aplinkybės, kurioms esant mokesčio mokėtojo mokestinę nepriemoką mokesčių administratorius gali pripažinti beviltiška arba kurios priverstinai išieškoti yra netikslinga socialiniu ir /arba ekonominiu požiūriu. Sprendimą mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška ar atsisakyti pripažinti beviltiška priima mokesčių administratoriaus viršininkas (arba jo įgaliotas asmuo). Konkretaus mokesčio mokėtojo mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiškomis procedūrų pradžią inicijuoja pats mokesčių administratorius, tačiau mokesčių mokėtojas taip pat gali mokesčių administratoriui pateikti prašymą pradėti vykdyti mokesčių nepriemokos pripažinimo beviltiška procedūras.

Mokesčių administratoriaus sprendimas dėl atsisakymo pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška gali būti ginčijamas administraciniuose teismuose. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skolos pripažinimo beviltiška ar atsisakymo skolą pripažinti beviltiška pagrindus turi teisę nustatyti bei įvertinti tik mokesčių administratorius. Tuo tarpu, teismo pareiga ginčo atveju yra patikrinti priimto mokesčių administratoriaus sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą.

Nustatyta, kad AB ,,Lithun“ kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. (23.19-08)-322-264 ir įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos visas pareiškėjo mokestines nepriemokas, susidariusias iki 2011 m. liepos 11 d., pripažinti beviltiškomis. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-822/2013 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė. Pareiškėjas 2013 m. birželio 10 d. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo šioje administracinėje byloje, kuriuo taip pat prašė panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – apelianto (pareiškėjo) apeliacinį skundą tenkinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartimi (administracinė byla Nr. P438-170/2013) tenkino pareiškėjo prašymą ir atnaujino bylos nagrinėjimą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu bei perdavė bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. vasario 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. Nr. A442-994/2014 AB „Lithun“ prašymą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. nutartį paliko nepakeistais. Taigi teismas, nustatęs mokesčių administratoriaus 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą dėl ginčo mokestinės nepriemokos nepripažinimo beviltiška, pripažino minėtą mokesčių administratoriaus sprendimą pagrįstu ir teisėtu.

Atskirasis skundas grindžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 6 d. sprendimu, kuriuo panaikintas mokesčių administratoriaus 2002 m. spalio 10 d. sprendimas Nr. 325 nepripažinti AB „Lithun“ mokestinių nepriemokų beviltiškomis ir mokesčių administratorius įpareigotas pripažinti mokestines nepriemokas beviltiškomis (administracinė byla Nr. 1-711-561/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą (administracinė byla Nr. A-438-502/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto nurodytoje administracinėje byloje yra išspręstas kitų (ne šios bylos ginčo) mokestinių nepriemokų pripažinimo beviltiškomis klausimas, todėl šioje byloje dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo neturi reikšmės.

Apibendrinus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kreditorinį reikalavimą ir tenkinti atskirąjį skundą jame nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl senaties termino taikymo tvirtinant kreditoriaus VSDFV Vilniaus skyriaus kreditorinį reikalavimą

Nepagrįstas apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas VSDFV Vilniaus skyriaus kreditorinį reikalavimą, privalėjo taikyti 5 metų išieškojimo senaties terminą.

VSDĮ 16 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad į Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir priskaičiuotų delspinigių, palūkanų bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Be to, priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas atsiradimo dienos. Priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms socialinio draudimo įmokų, delspinigių ir baudų skoloms (VSDĮ 16 str. 8 d.). Kaip teisingai taikydamas kasacinio teismo praktiką pirmosios instancijos teismas nurodė, tiek senaties terminą, tiek termino eigos pradžią nustatančių įstatymo normų galia nukreipta į ateitį. Įstatymo normos neribotas laiko atžvilgiu taikymas santykiams, atsiradusiems iki jos įsigaliojimo, reikštų įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principo pažeidimą. Tokiems santykiams įstatymo normos dėl penkerių metų senaties termino ir šio termino eigos pradžios taikomos nuo įstatymo įsigaliojimo, t. y. nuo 2005 m. sausio 1 d. Iki 2004 m. gruodžio 31 d. susiklosčiusiems santykiams VSDĮ 16 straipsnio 7 dalies nuostatos, įsigaliojusios nuo 2005 m. sausio 1 d., yra netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2010; 2010 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2010). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai delspinigiams, apskaičiuotiems iki 2005 m. sausio 1 d., netaikė VSDĮ 16 straipsnio 7 dalyje numatyto 5 metų išieškojimo senaties termino, o 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminą taikė tik delspinigiams, apskaičiuotiems už laikotarpį po 2005 m. sausio 1 d.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog kreditorius VSDFV Vilniaus skyrius 264 967 Lt delspinigių, susikaupusių už 1999-2005 m., išieškojimą 2010 m. perdavė antstoliui, tokiu būdu nutraukdamas priverstinio išieškojimo senaties terminą delspinigiams, susikaupusiems už 2005 metus (VSDĮ 17 str. 3 d.). Delspinigiai už 2006-2008 m. laikotarpį į pareikštą kreditorinį reikalavimą neįtraukti, delspinigių skaičiavimas atnaujintas 2009 metais. Teismas pažymėjo, kad 2014 m. kovo 13 d. VSDFV Vilniaus skyrius kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos AB „Lithun“ iškėlimo. Pranešimas skolininkui apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo išsiųstas 2013 m. lapkričio 12 d., AB „Lithun“ įteiktas 2013 m. lapkričio 15 d. (VDĮ 17 str. 1 d. 4 p.). Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju dėl aukščiau nurodytų pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių apeliantas atskirajame skunde jokių argumentų nepateikė.

Bylos duomenys patvirtina, jog BAB „Lithun“ skola kreditoriui VSDFV Vilniaus skyriui 2014 m. birželio 19 d. sudarė 1 406 459,45 Lt, t. y. 1 074 526,66 Lt įmokos ir 331 932,79 Lt delspinigiai bei baudos. Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, jog VSDĮ 16 straipsnio 7 dalyje numatytas priverstinio išieškojimo terminas nėra praleistas, todėl pagrįstai bei teisėtai patvirtino VSDFV Vilniaus skyriaus kreditorinį reikalavimą dėl 331 932,79 Lt delspinigių ir baudų.

Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai (dėl finansinės ir buhalterinė ekspertizės paskyrimo) neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, patvirtindamas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos finansinius reikalavimus bei patikslindamas VSDFV Vilniaus skyriaus finansinį reikalavimą, tinkamai ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus įrodymus bei teisingai juos įvertino, visapusiškai ir objektyviai išaiškino bei nustatė nagrinėjamo klausimo aplinkybes, atskleidė nagrinėjamo klausimo esmę, tinkamai taikė teises normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą nutartį. Pirmosios instancijos teismo nutartį naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

TeisėjaiDanutė MilašienėEgidija TamošiūnienėEgidijus Žironas