- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-01
- Bylos Nr.
- AS-232-502/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00104-2020-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Dalia Višinskienė, Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- A. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Lietuvos valstybė
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. M. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. M. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN-AK), priteisti 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nurodė, kad 2019 m. rugsėjo 2 d. buvo konsultuotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės neurologo, kuris rekomendavo tris kartus per dieną vartoti vaistus „Carbamazepine“, tačiau jis, 2019 m. rugsėjo 11 d. atvykęs į Pravieniškių PN-AK, minėto gydymo negavo, šiuos vaistus psichiatrė 2019 m. rugsėjo 12 d. atsisakė skirti. A. M. 2019 m. rugsėjo 17 d. pakartotinai kreipusis į psichiatrę, ši nurodė, kad minėtų vaistų negali skirti ir rekomendavo kreiptis į terapeutę, o terapeutė nurodė, kad šiuos vaistus gali skirti tik psichiatrė. Pareiškėjas pažymėjo, kad neurologas jam išrašė vaistus dėl didelio nepraeinančio dešinės pusės galvos šalia akies skausmo. Dėl vaistų neskyrimo A. M. patyrė didelį galvos skausmą, dėl kurio naktimis negalėjo miegoti, jis taip pat patyrė didelių nepatogumų, dvasinių ir fizinių kančių, kurių intensyvumas viršijo kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.
II.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. sausio 20 d. nutartimi pareiškėjo A. M. skundą atsisakė priimti.
Teismas pažymėjo, kad iš Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, 17–21 straipsniuose ir 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto reguliavimo matyti, jog administraciniai teismai nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo, kaip tai yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje. Administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnio 1 dalis nustato, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos bendrosios kompetencijos teismams.
Teismas nurodė, kad paciento teises ir pareigas, paciento atstovavimo ypatumus, paciento skundų nagrinėjimo ir žalos, padarytos jo sveikatai, atlyginimo pagrindus reguliuoja Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas. Aptaręs šio įstatymo 13 straipsnio, 24 straipsnio 1 dalies ir 25 straipsnio 1 dalies nuostatas bei remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad klausimas dėl žalos, susijusios su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, atlyginimo yra civilinės teisės reguliavimo dalykas, nes sveikatos priežiūros paslaugų teikimas negali būti laikomas nei viešuoju, nei vidaus administravimu, o ginčai, kylantys tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar neteikimo, būdami civilinio teisinio pobūdžio, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui. Teismas akcentavo, kad Specialiosios teisėjų kolegijos praktikoje, sprendžiant klausimus dėl ginčų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu bei reikalavimų atlyginti žalą dėl netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, teismingumo taip pat laikomasi nuostatos, kad sveikatos priežiūros įstaiga, turinti viešosios įstaigos statusą, pati savaime nėra viešojo administravimo subjektas, todėl ginčai dėl jos veiksmų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, turi būti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su netinkamai suteiktomis (nesuteiktomis) sveikatos priežiūros paslaugomis (dėl gydytojų nepaskirto vaisto (gydymo)). Pažymėjo, kad A. M. reiškė argumentus dėl, jo nuomone, netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo pataisos įstaigoje, o šių aplinkybių vertinimas priklauso ne administracinių, bet bendrosios kompetencijos teismų kompetencijai, kadangi teisinius santykius, atsiradusius dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, reguliuoja ne viešosios teisės normos, o civilinio teisinio pobūdžio sveikatos apsaugos įstatymų normos.
Įvertinęs aplinkybę, kad pareiškėjo skundas nepatenka į Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą administracinio teismo nagrinėjamų bylų dėl žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, atlyginimo kategoriją, teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, A. M. skundą atsisakė priimti. Pareiškėjui buvo išaiškintina, kad dėl netinkamo gydymo paslaugų teikimo jis pirmiausia turi kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją prie Sveikatos apsaugos ministerijos (adresu: Vilniaus g. 33, LT-01506 Vilnius). Gavus minėtos institucijos sprendimą ir su juo nesutinkant, A. M. buvo pasiūlyta teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.
III.
Pareiškėjas A. M. atskirajame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 20 d nutartį panaikinti ir skundo priėmimo klausimą gražinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjas paaiškina, kad skundą teismui teikė dėl Pravieniškių PN-AK darbuotojų netinkamų bei nepagrįstų veiksmų, ir nurodė, kad būdamas pataisos įstaigoje, negaudavo jam priklausiusios medicinos pagalbos. Teigia, kad Pravieniškių PN-AK darbuotojų veiksmai viršijo kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Pažymi, kad ginčas ne visiškai kilo tarp jo ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos, nurodo, kad jis kilo dėl kalinimo įstaigos darbuotojų biurokratiškumo bei medicinos pagalbos nesuteikimo Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto kontekste.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 20 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo A. M. skundą, padarius išvadą, kad jis nenagrinėtinas teismų Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, teisėtumas ir pagrįstumas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Lietuvos įstatymų leidėjas teisės kreiptis į administracinį teismą ribojimus iš esmės įtvirtino Administracinių bylų teisenos įstatymo 5, 24, 25, 29 ir 34 straipsniuose. Aiškindamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 5, 23, 24, 33 ir 39 straipsnių nuostatas, kurios yra analogiškos naujos redakcijos to paties įstatymo 5, 24, 25, 29 ir 34 straipsnių nuostatoms, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą akcentavo, kad skundo, atitinkančio Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytus reikalavimus, pateikimas yra būtina sąlyga teismui teisingai išspręsti skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., 2017 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1035-858/2017, 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-86/2009). Pabrėžtina, kad skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo (prašymo, pareiškimo) atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato Administracinių bylų teisenos įstatymas, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-42-492/2020). Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant, ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-677-438/2019, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-862-525/2016).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant, teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą).
Kalbant apie skundo reikalavimą, t. y. tai, kokį sprendimą teismo prašoma priimti, reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog skundo reikalavimas turi atitikti Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, nustatančias teisę kreiptis į teismą, teismo kompetencijos ribas, teismo priimamų sprendimų rūšis bei jų vykdymo tvarką (žr., pvz., 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-631-492/2019, 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009). Suinteresuotas asmuo teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog tiek administraciniai teismai, tiek bendrosios kompetencijos teismai yra savarankiški bei nepriklausomi ir nė viena iš šių teismų sistemų nėra dominuojanti kitos atžvilgiu. Kiekvienos teismų sistemos teismas pagal įstatymus vykdo būtent tas funkcijas, kurios yra būdingos tos teismų sistemos teismams. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-108-520/2020, 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013).
Pažymėtina, kad pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 22 straipsnį, ginčus, kylančius iš privatinės teisės reguliuojamų santykių, taip pat ir žalos atlyginimo, priskirta nagrinėti bendrosios kompetencijos teismams. Taigi, pagal bendrąją taisyklę, ginčai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio ir priskirti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui. Pažymėtina, kad Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2015 m. gegužės 8 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-56/2015, 2013 m. lapkričio 26 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-110/2013 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-16-520/2019, 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-754-1062/2017 ir 2016 m. lapkričio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-932-552/2016 buvo konstatuota, jog ginčai, kilę dėl žalos, susijusios su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu ir jų kokybe, atlyginimo, yra civilinės teisės reguliavimo dalykas, todėl turi būti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Pažymėtina, kad administraciniai teismai nagrinėja administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda inter alia (be kita ko) valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą, ir nesprendžia bylų dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių, teisinių santykių. Viešasis administravimas yra suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reguliuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, administraciniai teismai nesprendžia bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos teismams.
Nustatyta, kad A. M. ginčija Pravieniškių PN-AK darbuotojų veiksmus, nesuteikus jam būtino gydymo (neskyrus (neišrašius) vaistų). Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjo keliamas ginčas yra susijęs su sveikatos priežiūros paslaugų nesuteikimu ir negali būti laikomas ginču dėl teisės viešojo administravimo srityje. Faktų, susijusių su Pravieniškių PN-AK administravimo veikla, atliekama specialių bausmių vykdymo ir administracinės teisės normų nustatyta tvarka, pareiškėjas skunde nenurodė.
Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 25 straipsnio, reguliuojančio kreipimąsi į teismą, 1 dalyje įtvirtinta, kad pacientas ir kiti asmenys, turintys teisę į pacientų sveikatai padarytos žalos (turtinės ir neturtinės) atlyginimą, per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo ar turėjo sužinoti apie Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl paciento sveikatai padarytos žalos (turtinės ir neturtinės) atlyginimo klausimo nagrinėjimo iš esmės.
Kaip jau minėta, Civilinio proceso kodekso 22 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad ginčus, kylančius iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo, viešųjų pirkimų ir kitų privatinių teisinių santykių nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo keliamas ginčas turi būti nagrinėjamas ne administraciniame, o bendrosios kompetencijos teisme.
Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos ir 2020 m. sausio 20 d. nutartyje pagrįstai bei teisėtai nusprendė, kad pareiškėjo keliamas ginčas nepatenka į Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte apibrėžiamą teismingų administraciniams teismams ginčų sritį ir yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui, todėl skundą priimti atsisakė ir A. M. išaiškino teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Šią nutartį pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti. Atsižvelgiant į tai, Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 20 d. nutartis paliekama nepakeista, o A. M. atskirasis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. M. atskirąjį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.