- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-05
- Bylos Nr.
- N-575-828-08
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Antanas Ablingis, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Nukentėjusysis
- E. T.
- Kategorijos
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nukentėjusiojo E. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 11 d. nutarimo V. P. (V. P.) administracinio teisės pažeidimo byloje panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos (toliau – ir Vilniaus m. VPK VP EPT, Institucija) pareigūnas 2007 m. liepos 9 d. surašė V. P. administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. E 660245 už tai, kad jis 2006 m. spalio 27 d. apie 14.25 val., Šeimyniškių g. 40, Vilniuje, vairuodamas automobilį ir persirikiuodamas apsisukimui, iš anksto nepasitraukė prie pat važiuojamosios dalies skirtos važiuoti ta kryptimi krašto, sukliudė kitam eismo dalyviui ir su juo susidūrė (įvykio metu apgadinti abu automobiliai), taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
Institucija 2007 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. E 660245 už minėtą administracinį teisės pažeidimą V. P. skyrė 100 Lt baudą.
II.
Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, nesutikdamas su 2007 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. E 660245 ir prašydamas jį panaikinti. Nurodė, kad pareigūnai, nagrinėdami administracinę bylą, nepagrįstai nustatė, kad jis nepasitraukė prie važiuojamosios dalies skirtos važiuoti ta kryptimi atitinkamo krašto ir nedavė kelio ta pačia kryptimi gretima juosta važiavusiam automobiliui. Pareiškėjas paaiškino, kad važiavo antra (kraštine) eismo juosta ir parodęs posūkį į kairę pradėjo apsisukimo manevrą, kuomet ta pačia kryptimi ir ta pačia eismo juosta iš paskos važiavęs E. T. vairuojamas automobilis rėžėsi į jo automobilio kairįjį užpakalinį šoną. Nurodo, kad Kelių eismo taisyklėse nėra konkrečiai nurodoma, kokiu atstumu nuo važiuojamosios dalies krašto turi būti transporto priemonė prieš pradėdama daryti apsisukimą, tai privalo nuspręsti pats vairuotojas. V. P. teigė, kad įvertinęs savo transporto priemonės gabaritus, apsisukimą darė taip, kad jo vairuojama transporto priemonė galėtų pabaigti pradėtą manevrą, tuo tarpu E. T. nesilaikė saugaus atstumo ir nespėjęs laiku sustabdyti savo transporto priemonės atsitrenkė į jo vairuojamą automobilį. V. P. manymu, jis savo veiksmais nepažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) reikalavimų ir dėl šio įvykio yra kaltas kitas jo dalyvis – E. T.
III.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 11 d. nutarimu patenkino V. P. skundą – panaikino Vilniaus m. VPK VP EPT 2007 m. liepos 23 d. nutarimą ir bylą nutraukė.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktų įrodymų visumą, konstatavo, kad byloje esančių įrodymų nepakanka įrodyti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltę dėl jam inkriminuojamo pažeidimo. V. P. kaltė skundžiamame nutarime grindžiama tuo, kad asmuo iš anksto nepasitraukė prie pat važiuojamosios dalies skirtos važiuoti ta kryptimi krašto ir tuo sukliudė kitam eismo dalyviui. Specialisto išvadoje pateiktoje automobilių susidūrimo eigos grafinėje schemoje, kuria atkuriama automobilio padėtis prieš įvykį pagal byloje esančius faktinius duomenis ir automobilių sugadinimo pobūdis, V. P. vairuojamo automobilio padėtis ištisinės linijos atžvilgiu susidūrimo metu vaizduojama per 1,2 m. atstumą (b. l. 56). Tai paneigia nukentėjusiojo parodymus, kad V. P. automobilis manevravo tarp pirmosios ir antrosios eismo juostų prieš pradėdamas apsisukimo manevrą. Vilniaus apygardos administracinis teismas pastebėjo, kad asmuo, atlikdamas apsisukimo manevrą, atstumą nuo ištisinės linijos, skiriančios priešingos krypties juostas, privalo parinkti atsižvelgdamas į transporto priemonės gabaritus ir įvertinęs atstumą, kuris reikalingas, kad būtų galima saugiai pabaigti pradėtą manevrą. Byloje esanti specialisto išvada patvirtina, kad tikslios automobilių tarpusavio padėties bei padėties gatvės pločio atžvilgiu neįmanoma atkurti dėl duomenų stygiaus (b. l. 55-59). Liudytojų, patvirtinančių nukentėjusiojo E. T. pateiktą versiją dėl eismo įvykio kilimo, nėra. Kitų bylos eigoje apklaustų liudytojų parodymai patvirtina administracinėn atsakomybėn patraukto asmens parodymus. Pirmosios instancijos teismo nuomone, nustatytos aplinkybės ir byloje esantys faktiniai įrodymai nepatvirtina V. P. kaltės padarius jam inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą, todėl teismas padarė išvadą, kad ginčijamu atveju administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltė dėl eismo įvykio kilimo neįrodyta. Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, kad skundžiamas nutarimas, kuriuo V. P. pripažintas pažeidęs ATPK 127 straipsnio 2 dalį, priimtas nesurinkus jo kaltę patvirtinančių įrodymų, todėl jį panaikino (ATPK 256 str.).
IV.
Apeliaciniu skundu E. T. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį ir palikti galioti Institucijos priimtą nutarimą. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino specialisto išvadą, nagrinėdamas tik jos grafinę schemą. Apeliantas pabrėžia, kad V. P. automobilis buvo 1,2 metro atstumu nuo dvigubos ištisinės linijos, o eismo juostos plotis yra 3,6 metro. Esant prieštaravimams byloje, teismas, vadovaudamasis ATPK 277 straipsniu, privalėjo skirti ekspertą, tačiau tai nebuvo padaryta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių <...> sugadinimą (apgadinimą). Iš šios teisės normos dispozicijos matyti, kad būtina nustatyti kelis dalykus – kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių sugadinimą (apgadinimą), Kelių eismo taisyklių pažeidimą bei priežastinį ryšį tarp šių dviejų faktų.
Nagrinėjamuoju atveju neginčijamai nustatyta, kad yra įvykęs eismo įvykis, kurio metu apgadinti abu automobiliai. Taip pat iš byloje surinktų įrodymų aišku, kad automobilis Opel Kadet važiavo priekyje, nedideliu greičiu ir, leistinoje vietoje (pažymėtoje punktyru) darė manevrą į kairę. Automobilis Toyota Avensis važiavo iš paskos, didesniu greičiu ir atsitrenkė į priekyje važiavusį Opel Kadet. Byloje nesutariama dėl to, kurio automobilio vairuotojas pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus.
Apeliantas teigia, kad kaltu turėtų būti pripažintas automobilio Opel vairuotojas, kadangi jis, prieš pradėdamas manevrą, nebuvo prisirikiavęs visiškai prie pat kairiojo važiuojamosios juostos krašto. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, tam, kad šią aplinkybę pripažinti esmine ir sukėlusia eismo įvykį, būtina įvertinti aplinkybių visumą.
Visų pirma, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, vienareikšmiškai teigti, kad vairuotojas, prieš atlikdamas manevrą į kairę, turi važiuoti visiškai prie pat kairės linijos, negalima. KET 111 ir 112 punktų analizė leidžia daryti išvadą, kad prieš darydamas manevrą į kairę, automobilio vairuotojas privalo tiek priartėti prie kairiojo krašto, kad, atsižvelgdamas į transporto priemonės gabaritus ir kitas aplinkybes, galėtų atlikti manevrą. Atsižvelgiant į tai, kad nėra paneigta aplinkybė, jog V. P. norėjo apsisukti, darytina išvada, kad tokiam manevrui atlikti paprastai reikia daugiau vietos, negu tiesiog pasukti į kairę. Todėl galima daryti prielaidą, kad automobilio Opel vairuotojas, atsižvelgdamas į numatomą manevrą, pasirinko protingą atstumą nuo kairės linijos.
Apelianto nurodytas argumentas, kad V. P. manevravo tarp pirmos ir antros eismo juostų visiškai paneigiamas tiek paties V. P., tiek eismo įvykio schemose (b. l. 48, 56) užfiksuotais duomenimis. Atsižvelgiant į tai, kad prieš eismo įvykį Opel Kadet kairysis galinis ratas buvo 1,2 metro atstumu nuo kairiosios juostos (b. l. 56), automobilio Opel plotis – 1,67 m, o visos eismo juostos plotis – 3,6 m, darytina išvada, kad dar nuo dešiniojo automobilio Opel krašto iki punktyrinės juostos, skiriančios tos pačios krypties eismo srautus, buvo likę mažiausiai 0,73 m., t. y. jis nevažiavo „apsižergęs“ punktyrinės linijos, ką bando įrodyti apeliantas.
Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados 7 punkte iškelta prielaida, kad techniniu požiūriu šis eismo įvykis nebūtų įvykęs, jei vairuotojas V. P. būtų parodęs kairiojo posūkio signalą <...>. Tačiau pats V. P. ir jo sutuoktinė teigia, kad posūkį Opel vairuotojas rodė. Tuo tarpu E. T. tai neigia. Kitų įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių šį faktą, nėra. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią aplinkybę vertino atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Be to, pats E. T. nuo pat pradžių aiškino, kad automobilio Opel vairuotojas važiavo lėtai – apie 20 km/h greičiu (b. l. 22), lyg ieškodamas kur apsisukti. Be to, pradiniuose E. T. paaiškinimuose jis netgi buvo nurodęs, kad dėl tokio mažo automobilio Opel greičio, norėjo jį lenkti (b. l. 29). Pažymėtina, kad kairėje pusėje (kuria norėjo lenkti E. T.) buvo dviguba ištisinė linija (KET 3 priedas 1.3 p.), kurią kirsti yra draudžiama. Tuo tarpu teisme E. T. jau tokius savo teiginius neigė (b. l. 78). Todėl jo paaiškinimai vertintini kritiškai.
KET 132 punktas nurodo, kad vairuotojas, atsižvelgdamas į greitį, privalo laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma <...>. V. P. aiškino, kad prieš apsisukdamas jis stabtelėjo, kad praleistų transporto priemones, važiuojančias priešinga kryptimi (tokią pareigą jam numato KET 114 punktas). Tą aplinkybę patvirtina ir E. T. teiginiai, kad pamatė užsidegančius automobilio Opel Kadet stabdymo žibintus. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad jau prieš tai automobilio Toyota Avensis vairuotojas matė priekyje lėtai judantį automobilį, be to, matė kad jis pats važiuoja gerokai greičiau, todėl turėjo numanyti, kad priekyje bet kokiu atveju bus kliūtis ir jam reikės stabdyti.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad KET 122 punkte nurodyta – jeigu važiuojamoji dalis ženklinimo linijomis ir (arba) kelio ženklais suskirstyta į eismo juostas, transporto priemonės turi važiuoti šiomis juostomis. Užvažiuoti ant brūkšninių ženklinimo linijų leidžiama tik persirikiuojant į kitą eismo juostą, kirsti ištisines ženklinimo linijas leidžiama tik šių taisyklių 3 priede nurodytais atvejais. Esant ištisinei ženklinimo linijai (viengubai ar dvigubai), skiriančiai priešingų krypčių eismo juostas, vairuotojas privalo važiuoti dešiniau nuo jos. Tuo tarpu minėtoje eksperto išvadoje nurodyta, kad automobilis Toyota Avensis važiavo Šeimyniškių g., antra eismo juosta, arčiau dvigubos ištisinės ženklinimo linijos 1.3, skiriančios priešingų krypčių transporto srautus (apie 0,5 m atstumu nuo jos) <...>. Atsižvelgiant į eismo juostos plotį, automobilio plotį ir atstumą iki linijos, darytina išvada, kad iki dešiniojo eismo juostos krašto automobiliui Toyota dar buvo likę mažiausiai 1,39 m, todėl akivaizdu, kad šio KET reikalavimo E. T. taip pat nesilaikė.
Dėl paminėtų priežasčių darytina išvada, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas visapusiškai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino, todėl priėmė pagrįstą nutarimą, jo naikinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
E. T. apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 11 d. nutarimą V. P. (V. P.) administracinio teisės pažeidimo byloje palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.