- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-24
- Bylos Nr.
- 1A-380-210-2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Kursevičius (pirm.), Nijolė Matuzevičienė, Irena Ivanovienė
- Kaltinamasis
- A. P.
- Advokatai
- Adolfas Račkauskas
- Kategorijos
Pranešėjas Vytautas Kursevičius Kopija Teisėja Vilija Pilitauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-380-210/2008
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. gruodžio 24 d.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Kursevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Laimos Mušauskytės-Griciuvienės apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. P. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 181 straipsnio 1 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d.,1 p.).
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, išteisintojo A. P. ir jo gynėjo, prašiusių prokuroro apeliacinį skundą atmesti, prokurorės, prašiusios skundą tenkinti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. P. buvo kaltinamas tuo, kad 2008 m. vasario 4 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisėto pagrindo, savo ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų naudai, nurodant R. N. išpirkos dydį ir sąlygas, panaudojant psichinę prievartą, t. y. duodant suprasti, kad priešingu atveju pagrobto automobilio BMW 318, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nesusigrąžins, vertė R. N. perduoti turtą, o būtent 3100 Lt už T. M. priklausančio automobilio BMW 318, valst. Nr., (duomenys neskelbtini), 2008-02-02 pagrobto iš (duomenys neskelbtini) namo kiemo, Šiauliuose, sugrąžinimą.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2008-09-30 nuosprendžiu A. P. išteisino, nenustatęs jo veikoje nusikaltimo požymių.
Šalies argumentai
Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2008-09-30 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį dėl A. P. išteisinimo pagal LR BK 181 str. 1 d. ir priimti naują nuosprendį: A. P. pripažinti kaltu pagal LR BK 181 str. 1 d., ir skirti jam 4 metus laisvės atėmimo. Vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d., 3 d. paskirtą bausmę subendrinti su 2004-05-12 Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu paskirta bausme, jas iš dalies sudedant, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant dalį neatliktos bausmės ir galutinę subendrintą bausmę skirti 4 metus 6 mėnesius laisvės atėmimo. Į paskirtą bausmę įskaityti laikiname sulaikyme bei suėmime išbūtą laiką nuo 2008-05-08 iki 2008-09-30.
Apeliaciniu skundu ginčijami iš esmės teisės taikymo klausimai, taip pat ir dalis faktinių aplinkybių, kurias anot prokuroro neteisingai nustatė ir įvertino pirmosios instancijos teismas.
Šalies argumentai
Skunde prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytą argumentą, jog tais atvejais, kai tarpininko bendrininkavimas su pagrobtu turtu disponuojančiais asmenimis nenustatytas bei tarpininkas veikia nukentėjusiojo prašymu ir atlieka tik techninę išpirkos ir informacijos gavimo – perdavimo funkciją, turto prievartavimo požymių nėra, paneigia LAT suformuluota praktika.
Apeliantas, plėtodamas savo teisinius argumentus, nurodo, kad asmuo negali būti pripažintas techniniu padėjėju ar vertinamas kaip atlikęs tik techninę funkciją teisme nustačius, jog jis suvokė, jog kartu su bendrininkais atlieka neteisėtus veiksmus. Teigia, jog A. P. buvo nenustatytų asmenų turto prievartavimo bendravykdytoju, kuris savo nusikalstamus veiksmus įgyvendino tiesiogiai nukentėjusiajam perduodamas sužinotas aplinkybes (reikalavimą perduoti atitinkamą pinigų sumą), paimdamas pinigus, perduodamas juos nenustatytiems asmenims, pranešdamas apie automobilio buvimo vietą bei po to laukdamas informacijos apie buvusio pagrobto daikto suradimą.
Taip pat apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino tokios aplinkybės, jog be tiesioginio bendrininkavimo su pagrobtu turtu disponuojančiais asmenimis, A. P. neturėjo galimybės gauti informacijos apie pagrobtą objektą bei išpirkos dydį, todėl jis laikytinas bendrininku prievartaujant turtą.
Prokuroras taip pat teigia, kad priešingai, nei nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, veiką kvalifikuojant pagal LR BK 181 str. 1 d., nėra būtina nustatyti bendrininko prisidėjimo prie atitinkamo automobilio vagystės, naudos iš reikalaujamos išpirkos sau gavimo (yra galimas turto prievartavimas kitų asmenų naudai) taip pat nebūtina nustatyti kitų įtariamųjų, dalyvavusių įvykdant nusikalstamą veiką asmenybių.
Skunde prokurorė nurodo, kad teismas nepagrįstai teigia, jog nebuvo nustatytas psichinės ar kitokios prievartos faktas, nors iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies galima daryti išvadą, jog R. N. suvokdamas susiklosčiusią situaciją bei prisimindamas tėvo perduotus A. P. žodžius („tėvas jam pasakė, kad, jei pinigų neduosime, daugiau automobilio nebematysime“), juos suvokė kaip kitokios psichinės prievartos panaudojimą. Taip pat prokurorė nurodo, jog teismas neteisingai įvertino LR BK 181 str. 1 d. dispozicijoje nurodyto termino „užmaskuotas“ vertimas perduoti turtą, kuris šiuo atveju buvo įvardintas būtinumu kuo skubiau sumokėti nurodytą išpirkos dydį ir tai papildė kitokios psichinės prievartos panaudojimo faktą, kaip nusikalstamos veikos sudėties požymį.
Prokuroras, be kita ko, teigia, jog toks teismo sprendimas nepaaiškinamas ir logiškai, nes, anot prokuroro, jeigu tarpininkų, perduodant informaciją apie reikalaujamą pinigų sumą ir kt., veiksmus laikyti tik techninių funkcijų atlikimu, tuomet būtų legalizuojami neteisėti kitų asmenų veiksmai, kuriais veikiama išimtinai automobilio pagrobėjų naudai, tokiu būdu skatinant asmenis daryti nusikaltimus, o nukentėjusiuosius – išsipirkti pagrobtus iš jų automobilius (Nepasinaudoti legaliomis priemonėmis atgauti prarastą turtą apie nusikaltimą pranešant teisėsaugos institucijoms).
Kaip buvo teigiama apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje, apeliaciniu skundu ginčijama teisės taikymo praktika ir kai kurie faktai, ir faktinės aplinkybės (dėl psichologinės prievartos naudojimo), kuriuos, anot apelianto, neteisingai interpretavo apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį teismo nuosprendį.
Turto prievartavimas yra tyčinis nusikaltimas, kuris padaromas kaltininkui aiškiai suvokiant savo atliekamų veiksmų ne tik neteisėtą, bet ir nusikalstamą prigimtį, konkrečios naudos gavimą, su būtinaisiais suvoktos tyčinės–tiesioginės ar užmaskuotos prievartos elementais, tiesioginiu ar netiesioginiu vertimu perduoti turtą. Kolegija sutinka, kad tam tikro turinio užuominos, pastebėjimai, leidžiantys suprasti apie būtinumą sumokėti duoklę, perduoti turtą, nurodant, kas gali atsitikti, to nepadarius, turi būti vertinami kaip prievartinis turto reikalavimo pobūdis. Tačiau kartu būtina atkreipti dėmesį į konkrečias aplinkybes, santykius, visų įvykio dalyvių veiksmų kilmę, pagrindą, raidą ir eigą, pagaliau apie kaltinamo tokiais veiksmais asmens valinį ir intelektualinį veiksmų pobūdį.
Pirmosios instancijos teismo atskleistos bylos aplinkybės liudija, kad kaltinamas asmuo A. P. buvo atsitiktinis šių veiksmų dalyvis. Byloje nenustatyta jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad jis nors kuo, tiesiogiai ar netiesiogiai, buvo susijęs su automobilį pagrobusiais ir reikalavusiais už jį išpirkos asmenimis, taigi jau vien šiuo požiūriu ir tokiu aspektu nebūtų teisinio pagrindo ir juo labiau nebūtų moralu kaltinti A. P. sunkaus nusikaltimo padarymu. Jo veiksmų pobūdis nereiškė tiesioginės tyčios padaryti veiką, nurodytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 181 straipsnyje, kadangi valinis tiesiogiai atliktų veiksmų pobūdis neatitiko šios normos dispozicijoje nurodytiems veikos požymiams, tyčios turiniui, padarinių siekimui. Todėl nepagrįstai prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad A. P. aiškiai ir valingai suvokė, kad jis veikia kartu su bendrininkais, pagrobusiais ar reikalaujančiais išpirkos už pagrobtą turtą asmenimis, kad siekia to paties tikslo ir atlieka veiksmus vedinas tų pačių paskatų ir motyvų. Bylos duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pakankamai tiksliai ir aiškiai atskleidė, paneigia tokias prokuroro skunde nurodytas aplinkybes.
Pirmosios instancijos teismas, iš principo atskleidęs A. P. tyčios turinį, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad kaltinamas asmuo nesiekė ir nenaudojo jokios – nei atviros, nei užmaskuota forma išreikštos psichologinės prievartos, netgi neperdavė, kaip teigiama apeliaciniame skunde, grasinantį reikalavimo turinį, ką patvirtino liudytojais teisiamojo posėdžio metu 2008-09-22 apklausti R. N. ir R. N., kurie nurodė, jog iš A. P. jokių grasinimų ir perspėjimų ar psichologinio spaudimo nebuvo (3 t., b. l. 6–9). Bendruose pokalbiuose ir diskusijose aptariant galimas pasekmes ir padarinius, jei nebus perduoti pinigai, tam tikros nuomonės pareiškimas jokiu būdu negali būti traktuojami, kaip paslėptas ar kitoks grasinimas, psichologinis smurtas. Taip pat ir tam tikros informacijos rinkimas apie galimą turto buvimo vietą, sąlygas jį atgaunant, nesant tiesioginės tyčios požymių gauti už jį ar padėti kitiems asmenims gauti už jį išpirką (turtinę naudą), jei tai nesusiję su tiesioginiu ar netiesioginiu bendrininkavimu, siekiant pagelbėti asmenims, siekiantiems išpirkos, o atliekama išimtinai nukentėjusiojo valia prašymu, negali būti laikoma bendrininkavimu, ar bent kokiu neteisėtu kaltininkų valios perdavimu ar vykdymu. Nes turto prievartavimu gali būti pripažįstama veika, kai kaltininkas atlieka tarpininko vaidmenį tarp nukentėjusiojo, kuris nori susigrąžinti pagrobtą turtą ir asmenų, reikalaujančių išpirkos už turto sugrąžinimą. Tačiau tarpininko, į kurį kreipiasi pats nukentėjusysis, veikos pripažinimas turto prievartavimu, turi remtis nenuginčijama ir nekeliančia abejonių išvada apie jo bendrininkavimą su pagrobtu turtu disponuojančiais asmenimis. Tais atvejais, kai toks bendrininkavimas nenustatytas, o tarpininkas veikia nukentėjusiojo prašymu, nesiedamas jo su asmenimis, pagrobusiais turtą ir reikalaujančiais išpirkos, ir atlieka tik techninę išpirkos ir informacijos gavimo ir perdavimo funkciją, turto prievartavimo ar bendrininkavimo prievartaujant turtą požymių nėra. Tokie veiksmai laikytini tik techniniu pagalbos suteikimu.
Kartu būtina pažymėti ir moralinius tokios veikos padarinius. Teisė ir moralė ne visuomet yra sąjungininkai. Todėl teisus prokuroras teigdamas, kad tokiu būdu (turima galvoje šios ir panašių bylų faktines aplinkybes) išsiperkant pagrobtą turtą iš kaltininkų, sudaromos netiesioginės sąlygos ir gera terpė plisti tokio pobūdžio nusikaltimams, tačiau šiuo atveju yra ir kita moralinė tokių veiksmų pusė – itin neefektyvus teisėsaugos institucijų darbas, atskleidžiant tokio pobūdžio nusikalstamas veikas, kuris ir skatina pirmosios paplitimą. Todėl galima neabejojant teigti, kad ir tai sudaro sąlygas nukentėjusiesiems ieškoti kitų galimybių, kad kiek galima daugiau sumažinti patiriamus materialinius nuostolius, atgauti pagrobtą turtą, nepasinaudojant ne visuomet efektyvia teisėsaugos institucijų pagalba. Tačiau tokie veiksmai – nors ir nemoralūs, negali būti laikomi nusikaltimu. Nors pasikartojant galima dar kart teigti, kad jie nelaikytini moraliais, tačiau pagimdyti kitos šio reiškinio pusės – nepasitikėjimo teisėsaugos institucijomis.
Kolegija, įvertinusi byloje ištirtus įrodymus, nuosprendyje nurodytus motyvus ir argumentus, dėl ko buvo priimtas išteisinamasis teismo nuosprendis, išteisinantis A. P. dėl jam pareikšto kaltinimo nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 181 straipsnio 1 dalyje, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir apeliacinį skundą netenkina.
Kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą netenkinti.
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008-09-30 nuosprendį palikti galioti be pakeitimų.