Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Vitunskienės ir Nataljos Zelionkienės,

trečiųjų suinteresuotų asmenų Gyvenamųjų namų statybos bendrijos „Enegetikas ir UAB „Vesta“ atstovei advokatei G. B.,

viešame teismo žodinio proceso tvarka posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. S. ir K. D. skundą atsakovams Druskininkų savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Gyvenamųjų namų statybos bendrijai „Enegetikas ir UAB „Vesta“ dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Šios tvarkos nesilaikymas yra pagrindas teismui atsisakyti priimti asmens skundą (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas prieinamos ir veiksmingos teisminės gynybos turinį, savo jurisprudencijoje taip pat yra nurodęs, jog teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., nutarimus).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą išaiškinęs, kad skundų nagrinėjimo tvarka gali būti pripažinta išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka tik tais atvejais, kai įstatymai šią tvarką apibrėžia būtent kaip išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką, o atitinkamą instituciją laiko tam tikros ginčų kategorijos išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija (žr., pvz., 2009 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-609/2009). Privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta būtent aukščiausios teisinės galios akte – įstatyme (žr., pvz., 2007 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007, 2007 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS8-486/2007, 2010 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-209/2010).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad tais atvejais, kai atitinkamai ginčų kategorijai yra nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo tvarka, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos tik tada, kai laikosi tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Tokios tvarkos nesilaikymas lemia konkrečias Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytas teisines pasekmes, t. y. nesilaikius konkrečiai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos teismas atsisako priimti skundą. Kita vertus, atsisakoma priimti skundą nurodytu pagrindu gali būti tik tuo atveju, jei atitinkamame įstatyme tam tikrai administracinių ginčų kategorijai privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nustatyta expressis verbis, o pareiškėjas prieš kreipdamasis į administracinį teismą tokia tvarka nepasinaudojo. Be to, kaip jau minėta, turi būti išsiaiškinta, ar nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytos išimties.

Nagrinėjamu atveju Druskininkų savivaldybės administracija priėmė ginčijamus administracinius aktus, kuriais nustatė, kad Druskininkų miesto administracinėse ribose iki nacionalizacijos savininkų valdytoje žemėje, kurią būtų galima grąžinti natūra buvusiems žemės savininkams bei pretendentams, laisvos valstybinės žemės nėra. Šie prašomi panaikinti sprendimai buvo priimti iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl galėtų patekti į Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatytą skundų kategoriją. Kadangi administracinėje byloje keliamas ginčas yra susijęs su žemės reformos teisiniais santykiais, tai reikštų būtinybę remtis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta ginčų nagrinėjimo tvarka. Tačiau po šių administracinių aktų priėmimo, kurie laikytini tik visos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procedūros dalimi, jau yra priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka neturi būti taikoma. Be to, kolegijos vertinimu, abu byloje reiškiami reikalavimai dėl aukščiau nurodytų sprendimų panaikinimo yra laikytini tarpusavyje neatsiejamai susijusiais, nes Druskininkų savivaldybės administracijos aktai iš esmės eliminuoja pareiškėjams tolimesnę galimybę atkurti nuosavybės teises natūra į likusią negrąžintą žemės dalį turėtoje vietoje. Nustatyta, kad šioje byloje ginčijamu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. birželio 9 d. sprendimais Nr. 5OS-43 ir Nr. 5OS-44 buvo atkurtos nuosavybės teisės į K. D. ir M. S. tenkančias nekilnojamojo turto dalis – 9.4100 ha žemės (1 p.), perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0.0900 ha žemės sklypą, esantį Alytaus apskrityje Druskininkų mieste (duomenys neskelbtini) (1.4 p.), likusią žemės dalį – 9.32 ha kompensuojant pinigais (1.5 p.). Šie sprendimai nėra savarankiški administraciniai aktai, jie tarpusavyje neatsiejamai susiję, vieno sprendimo teisėtumo neįvertinimas sudarytų kliūčių vertinti kito sprendimo teisėtumą, o tai sudarytų kliūčių tinkamai apginti pareiškėjų teises.

Sprendžiant skunde pareiškėjų reiškiamų reikalavimų dėl Druskininkų savivaldybės administracijos priimtų administracinių aktų panaikinimo teisėtumo klausimą, atsakovams teigiant, jog pareiškėjai, ginčydami šiuos raštus, praleido skundo padavimo terminus, išspręstinas klausimas, ar ši skundo dalis paduota nepraleidus ABTĮ 33 str. 1 d. nustatytų jo padavimo terminų.

Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią.

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis numato, jog jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Aiškindamas šią nuostatą, Vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti yra svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turi būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių gynimo (žr., pvz., 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010).

Remiantis Vyriausiojo administracinio teismo praktika, tais atvejais, kai sprendimas asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo to asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012).

Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad terminas skundui dėl Druskininkų savivaldybės 2014 m. liepos 1 d. rašto Nr. S12-2793-(17.36) ir 2014 m. rugsėjo 22 d. rašto Nr. S12-3865-(17.36) paduoti nepraleistas. Tokią praktiką iš esmės analogiškoje byloje suformavo ir Lietuvos Vyriausias administracinis teismas (pvz., žr.; 2014 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-209/2014).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106¹ punktą dokumentų rengimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, procedūrose dalyvauja dvi valstybės institucijos – Nacionalinė žemės tarnyba ir savivaldybių administracijos, pagal joms priskirtą kompetenciją.

Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106¹ punktas reglamentuoja, kad NŽT žemėtvarkos skyrius, gavęs iš savivaldybės administracijos informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą žemę), šioje medžiagoje turi pažymėti savininko turėtos iki nacionalizacijos žemėvaldos ribas ir pateikti medžiagą savivaldybės administracijai atlikti žemės sklypo suprojektavimo, kadastrinių matavimų atlikimo ir žemės sklypo plano parengimo ir patvirtinimo veiksmus. NŽT žemėtvarkos skyrius, gavęs iš savivaldybės administracijos patvirtintą žemės sklypo planą (kartu su žemės sklypo kadastro duomenų byla), turi priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pretendentui (pretendentams) turėtoje vietoje.

Taigi, NŽT žemėtvarkos skyrius gali priimti sprendimą atkurti natūra nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, tik tuo atveju, kai savivaldybės administracija, pagal minėtą procedūrą nustačiusi, kad buvusio savininko turėta žemė (atitinkama jos dalis) yra laisva (neužstatyta), pateikia patvirtintą šio sklypo planą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjai 1991 m. gruodžio 17 d. padavė prašymus atstatyti nuosavybės teises į maždaug 20 ha žemės natūra savo tėvų buvusios nuosavybės ribose (t. 1, b. l. 89, 113). Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises, be kitų, pateikiami ir nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai. Šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kokiais dokumentais gali būti patvirtintos nuosavybės teisės, o 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių nustatymo kreiptis į teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Toks teisinis reglamentavimas rodo, kad pirmiausia pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nagrinėja nuosavybės teises atkurianti institucija ir tik esant išvadai, kad pateiktų dokumentų nepakanka, asmuo gali kreiptis į teismą dėl turto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Z. ir kt. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-390/2010). Neturėdami nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, pareiškėjai kreipėsi su pareiškimu (t. 1, b. l. 107 į Druskininkų apylinkės teismą, prašydami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Z. M., M. valdė nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) 19 ha žemės. 1993 m. vasario 11 d. Druskininkų miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal M. S. ir K. D. pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo, priėmė sprendimą, kuriuo nuosavybės teisės atstatymo reikalu, remdamasis liudytojų parodymais, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo M. S. ir jo brolio K. D. senelė M. Z., M. nuosavybės teise dabartinėje Druskininkų miesto teritorijoje valdė 19 ha žemės (t.1, b. l. 91). Šio teismo sprendimo pagrindu darytina išvada, kad ginčo žemė – 19 ha yra iki 1995 m. birželio 1 d. miestui nustatyta tvarka priskirtoje teritorijoje – Druskininkų miesto teritorijoje, tačiau teismas akcentuoja tai, kad šiuo teismo sprendimu konkreti buvusios savininkės žemės buvimo vieta nėra nustatyta. Jokių kitų rašytinių įrodymų, patvirtinančių konkrečią buvusios savininkės M. Z. turėtos žemės buvimo vietą, jos ribas, byloje nėra. Nagrinėjamoje byloje teismas, siekdamas padėti pareiškėjams įgyvendinti jų procesines teises, ABTĮ 10 str. tvarka siūlė pareiškėjams tikslinti skundo reikalavimus, pateikiant teismui rašytinius ir kitus įrodymus, patvirtinančius turėtos žemės vietą, konkrečiai nurodant buvusio savininko turėtos žemės ribas, taip pat ginčo žemės patekimą į rėžinio kaimo ribas, tačiau pareiškėjai, jų atstovai šiuo pasiūlymu nepasinaudojo (t. 2, b. l. 148, 192).

Pareiškėjai teigia, kad M. Z. nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra jokių duomenų, planų ar bet kokios kitos informacijos, iš kurios būtų galima spręsti, jog absoliučiai visa 19 ha ploto M. Z. nuosavybės teise priklausiusi žemėvalda yra reikalinga visuomenės poreikiams. Pareiškėjai pagal atsakovo Druskininkų savivaldybės administracijos pateiktą medžiagą daro išvadą, kad Druskininkų mieste, jų nuomone buvusios savininkės M. Z. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemės turėtoje vietoje, žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), priklausantys UAB „Vesta“ ir (duomenys neskelbtini) Druskininkuose, priklausantis nuosavybės teise Lietuvos Respublikai yra laisvi. Teismo vertinimu, Atkūrimo įstatymas (5 str. 2 d. 1 p.) reglamentuoja laisvos (neužstatytos) žemės grąžinimą natūra tik turėtoje vietoje. Pažymėtina, kad nesant jokių duomenų apie tikslią turėtos žemės vietą, patys pareiškėjai nenurodė jokių teisinių argumentų, kurių pagrindu, sprendžiant jų nuosavybės teisių atkūrimo natūra klausimą, minėti jų teigimu laisvi žemės sklypai galėtų būti formuojami ne savininko turėtoje vietoje, o bet kurioje Druskininkų miesto valstybinės žemės vietoje, kuri iki nacionalizacijos nepriklausė buvusiai savininkei.

Kolegijos vertinimu, byloje nesant jokių M. Z. turėtos žemės buvimo vietą patvirtinančių įrodymų, patiems pareiškėjams neįrodžius, kad jie siekia nuosavybės teisių atkūrimo buvusios savininkės M. Z. iki nacionalizacijos turėtos žemės ribose, nėra jokio teisinio pagrindo analizuoti bei spręsti dėl skundo reikalavimuose nurodytų konkrečių, pareiškėjų nuomone, laisvų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) priskirtinumo valstybės išperkamai žemei Atkūrimo įstatymo 12 str. 3 punkte numatytais pagrindais, pasisakyti dėl konkretaus, aiškiai išreikšto visuomenės poreikio pageidaujamiems grąžinti natūra žemės sklypams egzistavimo. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė kolegija 2012 m. lapkričio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-2924/2012 pažymėjo, kad „savo ruožtu, neįsitikinus, kad pareiškėjai reikalauja atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą buvusio savininko iki nacionalizacijos turėtos žemės ribose, negali būti tenkinamas pareiškėjų reikalavimas atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą natūra turėtoje vietoje. Atsižvelgiant į tai, negali būti tenkinami ir neatsiejamai su minėtu reikalavimu susiję kiti pareiškėjų prašymai“.

Pareiškėjai taip pat mano, kad M. Z. turėta žemė buvo rėžinio kaimo dalis, tačiau ir šį teiginį patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė. Į bylą pateiktas 1935 metų istorinis žemėlapis „Druskininkų vandenvietės žemėlapis“ (t. 2, b. l. 18-28), šiame žemėlapyje nurodytos vietovės pagal žemėlapio koordinates, paties pareiškėjo M. S. žodiniai paaiškinimai nepagrindžia nei konkrečios M. Z. turėtos žemės vietos, nei jos patekimo į rėžinio kaimo ribas fakto. Priešingai nei nurodo pareiškėjai, šios aplinkybės nepagrindžia ir tai, kad pareiškėjų senelei priklausė apie 40 arų namų valda (duomenys neskelbtini) Druskininkų mieste (anksčiau (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) Dėl aukščiau nurodytų argumentų, nenustačius konkrečios buvusios savininkės turėtos žemės vietos ir ribų, daryti išvadą apie ginčo žemės pateikimą į tą Druskininkų miesto teritorijos dalį, kurioje buvo rėžių sistema, nėra pagrindo. Be kita ko, sutiktina su atsakovo argumentais, kad esant neginčijamiems rašytiniams įrodymams, patvirtinantiems kad M. Z. iki nacionalizacijos turėta žemė buvo rėžinėje žemėvaldos sistemoje, rėžinio kaimo pretendentams turėtų būti taikomos visiškai kitos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros, administraciniu aktu nustatant kaimo ribą, plotą, buvusių savininkų skaičių, kuris gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka. Pareiškėjams manant, kad buvusios savininkės turėtas žemės sklypas patenka į rėžinio kaimo ribas, jų nurodytas skundo pagrindas ir dalykas iš esmės prieštarauja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106¹ p. reikalavimams.

Pareiškėjai skunde taip pat teigė, kad skundžiami Druskininkų savivaldybės administracijos sprendimai priimti pažeidžiant viešojo administravimo principus ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus. Vertindama nurodytus pareiškėjų argumentus, teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog VAĮ 3 straipsnio 1 punkte apibrėžtas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Vadovaujantis objektyvumo principu, administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs (VAĮ 3 str. 2 p.). Atitinkamai, VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje yra detalizuota, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Atitinkamai, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011). Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas minėta pirmiau ir įvertinusi skundžiamus savivaldybės administracijos administracinius aktus sprendžia, kad iš tiesų šie aktai yra su trūkumais, tačiau, kita vertus, jie buvo adresuoti ne pareiškėjams, bet Nacionalinei žemės tarnybai, be to, tai nesutrukdė pareiškėjams kreiptis į teismą teisminės gynybos, taigi jie tinkamai suprato akto priėmimo teisinį bei faktinį pagrindus, savo teisių pasikeitimą, jų apimtį. Pabrėžtina ir tai, kad atsakovas, nesant duomenų apie buvusios savininkės turėtą žemės vietą, priešingai nei teigia pareiškėjai, neturėjo galimybės detaliai analizuoti konkrečios teritorijos Atkūrimo įstatymo 12 str. prasme. Įvertinus aukščiau išdėstytas ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, atitinkamai vien dėl šios priežasties nėra pagrindo naikinti priimtų aktų.

Nacionalinė žemės tarnyba sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, gali priimti tik tuo atveju, jei savivaldybės administracijos direktorius patvirtina, kad buvusio savininko turėtoje žemės valdoje yra laisvos (neužstatytos) žemės, patvirtina laisvos (neužstatytos) žemės sklypo (-ų) planą (-us) bei kitus Atkūrimo tvarkos 106¹ punkte nurodytus šio (šių) žemės sklypo (-ų) duomenis ir šią dokumentaciją perduoda atitinkamam Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritoriniam skyriui.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad teisės aktų leidėjas, realizuodamas savo diskrecijos teisę nustatyti neteisėtai nusavintos nuosavybės (nagrinėjamu atveju – žemės, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusios miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose) grąžinimo natūra tvarką, šiam procesui įgyvendinti, kaip jau buvo minėta, paskyrė dvi viešojo administravimo institucijas – Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos ir jos teritorinius padalinius – žemėtvarkos skyrius (dabar miestų arba rajonų skyriai) bei atitinkamos savivaldybės administracijos direktorių. Minėtais teisės aktais šioms institucijoms yra priskirtos konkrečios funkcijos, vykdomos tam tikru eiliškumu. Nors galutinius sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra ginčo atveju priima Nacionalinė žemės tarnyba, tačiau iki šio momento tiek Nacionalinė žemės tarnyba, tiek savivaldybės administracijos direktorius turi atlikti pagal teisės aktus jų kompetencijai priskirtus veiksmus, nuo kurių priklauso, ar dėl žemės, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusios miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, gali būti priimamas sprendimas atkurti ją natūra.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad sisteminis, teleologinis aktualaus teisinio reguliavimo aiškinimas suponuoja išvadą, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra gali priimti tik po to, kai savivaldybės administracijos direktorius pateikia informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę ir kartografinėje medžiagoje suprojektuoja natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypą. Atitinkamai, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos negali tęsti nuosavybės teisių į tokią žemę atkūrimo natūra procedūrų, jeigu savivaldybės administracija pateikia informaciją, kad buvusi savininko žemė yra valstybės išperkama. T. A. tvarkos 106 ir 106¹ punktų aiškinimas nagrinėjamu aspektu iš esmės atitinka ir ankstesnę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-14-1099/2007, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1194/2010, 2011 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1032/2011). Viešojoje teisėje iš esmės dominuoja principas, jog leidžiama tik tai, kas nurodyta įstatymuose (kituose teisės aktuose). Atitinkamai, aiškinimas, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos gali nesivadovauti savivaldybės administracijos pateiktais inter alia įstatymuose nustatyta tvarka nenuginčytais duomenimis ir tęsti nuosavybės teisių atkūrimo natūra procedūrą, reikštų institucijos kompetencijos išplėtimą. Be to, tokiu būdu būtų paneigtas nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų eiliškumas ir kompetencijų paskirstymo mechanizmas. Taigi Nacionalinė žemės tarnyba (paprastai) neturi diskrecijos vertinti konkrečios žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei klausimo, nes tokie įgalinimai yra suteikti kitai šiame procese dalyvaujančiai institucijai – atitinkamos savivaldybės administracijos direktoriui. Šiuo atveju teisės aktų leidėjas pasirinko tokį institucijų bendradarbiavimo nuosavybės teisių atkūrimo procese modelį, pagal kurį Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pagal Atkūrimo tvarkos 106 ir 106¹ punktus nėra įpareigota tikrinti savivaldybės administracijos jai pateiktos informacijos teisingumo. Tačiau tai nepaneigia Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teisės, esant tam tikroms (inter alia naujai paaiškėjusioms, žemės sklypo statuso nustatymui svarbioms) aplinkybėms, pagal Atkūrimo tvarkos 106¹ punktą pakartotinai kreiptis į atitinkamos savivaldybės administraciją dėl duomenų pateikimo (patikslinimo) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1432-858/2015).

Pagal Nacionalinės žemės tarnybos Druskininkų skyriaus kreipimąsi Druskininkų savivaldybės administracijai ginčijamais raštais pateikus informaciją, kad Druskininkų miesto administracinėse ribose iki nacionalizacijos savininkų valdytoje žemėje, kurią būtų galima grąžinti natūra turėtoje vietoje, laisvos valstybinės žemės nėra, Nacionalinės žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos 2015 m. birželio 9 d. priėmė sprendimus Nr. 5OS-43 ir Nr. 5OS-44, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į K. D. ir M. S. tenkančias nekilnojamojo turto dalis – po 9.4100 ha žemės (1 p.), perduodant kiekvienam neatlygintinai nuosavybėn naujus 0.0900 ha žemės sklypus, esančius Alytaus apskrityje Druskininkų mieste (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (1.4 p.), o už likusią žemės dalį – 9.32 ha kompensuojant pinigais (1.5 p.). Dėl pirmiau teismo nurodytų motyvų visumos šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjams šioje byloje vertinamu atveju nuosavybės teisės turėjo būti atkuriamos ne kompensuojant pinigais už likusią 9.32 ha žemės dalį žemės, bet natūra, todėl skundžiami Nacionalinės žemės tarnybos sprendimai pagrįsti ir teisėti.

Nustačius, kad pareiškėjo ginčijami raštai teisėti ir pagrįsti, atmestini išvestiniai reikalavimai dėl atsakovų įpareigojimo atlikti veiksmus.

Pareiškėjai 2017 m. vasario 14 d. teismo posėdyje rašytiniu pareiškimu patikslinto skundo reikalavimo dalies įpareigoti Druskininkų savivaldybės administraciją teisės aktų nustatyta tvarka suformuoti žemės sklypą (duomenys neskelbtini) Druskininkų mieste, nuosavybės teisių atkūrimui į M. S. ir K. D. tenkančią nekilnojamojo turto dalį atsisakė, bylos nutraukimo pasekmės jiems žinomos, todėl ši bylos dalis nutrauktina (ABTĮ 101 str. 1 d. 3p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 d. 1 p. ir 101 str. 3 p., teisėjų kolegija

nusprendžia:

Administracinės bylos dalį dėl įpareigojimo Druskininkų savivaldybės administraciją teisės aktų nustatyta tvarka suformuoti žemės sklypą (duomenys neskelbtini) Druskininkų mieste, nuosavybės teisių atkūrimui į M. S. ir K. D. tenkančią nekilnojamojo turto dalį nutraukti.

Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.