- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-27
- Bylos Nr.
- A-996-1062/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02233-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Ramutė Ruškytė (pirm.), Dainius Raižys
- Pareiškėjas
- S. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatorius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. B. ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas S. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas skunde nurodė:
2.1. Nuo 2017 m. lapkričio 21 d. iki 2018 m. rugsėjo 27 d. buvo kalinamas Šiaulių TI pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose po penkis ir daugiau asmenų, kur ploto tekdavo žymiai mažiau, nei tai numato teisės aktų normos, ypač išskaičiavus plotą, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas. Dėl kameroje esančių baldų pareiškėjas buvo priverstas nuolat sėdėti ar gulėti, o dėl didelio asmenų skaičiaus kameroje pareiškėjas turėjo valgyti atšalusį maistą. Kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, vėdinama tik per langą, kamerose drėgna ir tamsu, nebuvo užtikrinamas švaraus oro kiekis, oro judėjimo greitis per mažas, nebuvo užtikrinamas tinkamas patalpų apšvietimas, natūrali šviesa beveik nepatekdavo į kamerą, o dirbtinė apšvieta buvo per silpna. Kameros neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, grybeliu, dažai atsilupę, dėl ko pareiškėjui nuolat pasireikšdavo galvos ir gerklės skausmai, pakildavo temperatūra. Kameroje daug parazitų, Šiaulių TI administracija nevykdo deratizacijos, dezinsekcijos arba vykdo tik po daugkartinių prašymų. Maistas nebuvo tinkamai užtikrinamas ir nebuvo kaloringas, todėl dienos norma buvo apie 1300–1500 kcal ir neatitiko numatytų fiziologinių normų.
2.2. Šiaulių TI nebuvo užtikrinamas socialinių reabilitacinių programų įgyvendinimas. Nebuvo signalizacijos mygtuko, todėl pareigūnus tekdavo kviesti beldžiant į duris. Pasivaikščioti buvo galima tik vieną valandą per parą, kiemeliuose nebuvo šiukšlių kibirėlių, suoliukų, jie nebuvo valomi ar drėkinami, stogo konstrukcijose, sienose, kanalizacijoje yra asbesto. Apatinių ir viršutinių rūbų nemokomai neskalbdavo, o jei neturint pinigų galėdavai skalbtis nemokomai, kildavo biurokratinės kliūtys. Pareiškėjui per mažai išduodavo higienos priemonių ir tualetinio popieriaus, per mėnesį buvo skiriamas tik vienas rulonėlis. Šalia kameros langų buvo pastatyti šiukšlių konteineriai.
2.3. Atvykstantiems ir išvykstantiems asmenims kratos atliekamos patalpose, kuriose labai šalta, dėžės daiktams susidėti būdavo nešvarios. Karantino ir laikino sulaikymo kamerose sanitariniai mazgai visiškai neatitverti nuo likusios patalpos, daug dulkių. Gyvenamosiose kamerose nėra kabliukų, kur būtų galima pasikabinti rankšluostį, nėra atskiros oro šalinimo sistemos iš sanitarinio mazgo, todėl kameroje būdavo nemalonus kvapas, privatumas sanitariniame mazge taip pat neužtikrinamas. Dušu buvo galima naudotis tik kartą per savaitę, jei nebūdavo karšto vandens, tai į dušą nenuvesdavo, papildomos galimybės nusiprausti duše nebuvo, grindys duše slidžios.
2.4. Dėl nurodytų pažeidimų pareiškėjas pasidarė konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo jo kaip žmogaus orumas, reputacija, patyrė dvasinius sukrėtimus, emocinius išgyvenimus, fizinius skausmus, bendravimo galimybių sumažėjimą.
Atsiliepimas
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:
3.1. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktas nustato, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, šis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui. Kaip matyti iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2018 m. spalio 15 d. pažymos „Dėl S. B.“, pareiškėjas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 21 d. iki 2018 m. rugsėjo 27 d. buvo laikomas kamerose Nr. 24, Nr. 46, Nr. 65, Nr. 18, Nr. 88, Nr. 52, kuriose būdavo 1–6 asmenys. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 3,67 kv. m iki 22,6 kv. m gyvenamojo ploto.
3.2. Kiekvienoje kameroje yra valymo inventorius, kuris išduodamas pagal suimtųjų prašymus, kameras valyti privalo patys suimtieji / nuteistieji. Dirbtinis apšvietimas įrengiamas pagal teisės aktų reikalavimus, tačiau patys suimtieji dažnai gadina inventorių. Sanitariniai mazgai kamerose įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, ventiliacija vyksta natūraliu būdu per langus. Vidinio ryšio įrengimo būtinumas numatytas tik naujai statomiems ir rekonstruojamiems pastatams.
3.3. Pasivaikščiojimai vykdomi teisės aktų nustatyta tvarka, kiemeliai švarūs, asbesto konstrukcijose nėra, užimtumo programos yra vykdomos. Švarą kamerose turi palaikyti patys suimtieji, kamerų pagrindinis valymas atliekamas ne rečiau kaip kartą per mėnesį, esant reikalui organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo šalinimas.
3.4. Pareiškėjo buvimo Šiaulių TI metu atliktas atitikimo higienos normoms patikrinimas: 2018 m. vasario 20 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 88 dirbtiniam apšvietimui naudojamos lempos su gaubtais, o kameroje Nr. 18 lempos be gaubtų; 2018 m. kovo 27 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 65 dirbtinė apšvieta, oro temperatūra atitinka teisės aktų reikalavimus, pelėsio nėra, patalpą galima vėdinti per langą; 2018 m. balandžio 16 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 52 dirbtinė apšvieta, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė atitinka reikalavimus, pelėsio nėra; 2018 m. rugpjūčio 7 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 46 dirbtinė apšvieta atitinka reikalavimus. Daugiau skundų dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams nebuvo gauta.
3.5. Šiaulių TI apatiniai rūbai skalbiami nemokomai, viršutiniai – turint asmeninėje sąskaitoje lėšų, tokių neturint – kartą per tris mėnesius suteikiama teisė išsiskalbti viršutinius drabužius nemokomai. Dėl teisės skalbti rūbus nemokomai pareiškėjas nesikreipė į Šiaulių TI administraciją. Tualetinis popierius ir kitos higienos priemonės išduodamas pagal nustatytas teisės aktų normas. Dušu naudojamasi pagal nustatytą tvarką, dušuose yra kilimėliai. Maitinimas atitinka fiziologines normas. Laikino sulaikymo ir karantino patalpoms netaikomi gyvenamosioms kameroms taikomi reikalavimai, sanitariniai mazgai šiose kamerose atitverti nuo likusios patalpos.
3.6. Šiaulių TI administracija niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių kalinimo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatyme nenumatytų apribojimų. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, pareiškėjas žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.
II.
4. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisę pareiškėjui iš atsakovo 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
5. Pirmosios instancijos teismas iš atsakovo atstovo pateiktos 2018 m. spalio 15 d. pažymos Nr. 60/09-36989 „Dėl S. B.“ nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 21 d. iki 2018 m. rugsėjo 27 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), iš viso 304 dienas, bausmę atliko kamerose Nr. 24, Nr. 46, Nr. 65, Nr. 18, Nr. 88, Nr. 52, kuriose buvo kalinama po 1–6 asmenis, ir per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,67 kv. m iki 22,6 kv. m kameros ploto. Teismas pripažino, kad Šiaulių TI administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kamerose, kuriose jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
6. Dėl pareiškėjo argumentų, kad baldai ar sanitarinis mazgas varžė jo judėjimo laisvę daugiau, nei tai yra būtina, teismas pažymėjo, kad Įsakymas nustato, jog suimtiesiems ir nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, o teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Teismas nurodė, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas plotas dalijamas tik iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista, jam teko ne mažiau kaip 3,67 kv. m kameros ploto. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, apskaičiuojant pareiškėjui tekusį kameros plotą, šiuo atveju iš bendro kameros ploto neatimamas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.
7. Vertindamas sanitarinių mazgų įrengimą teismas nustatė, kad tualetai nuo kameros atskirti mūrine ar OSB sienele, sienelės aukštis nuo 1,80 m (kamerose Nr. 18, Nr. 52) iki 2,30 m (kameroje Nr. 46). Iš pažymos „Apie gyvenamose kamerose esančių baldų užimtą plotą“ matyti, kad baldų perteklius nustatytas kameroje Nr. 52, kur įrengti 4 dviaukščiai gultai vietoje galimų trijų. Kameros Nr. 52 plotas yra 18,5 kv. m, pertekliniai baldai užima 1,29 kv. m, todėl kameros plotas mažėja iki 17,21 kv. m. Pareiškėjas kameroje buvo laikomas 12 dienų, kameroje buvo 4–5 asmenys, todėl vienam asmeniui teko nuo 3,44 kv. m (kai kameroje buvo 5 asmenys) iki 4,30 kv. m (kai kameroje buvo 1 asmenys) kameros ploto. Teismas vertino, kad 7 dienas pareiškėjo judėjimas buvo ribojamas daugiau nei būtina.
8. Teismas iš pateiktos Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018 m. spalio 3 d. pažymos Nr. 60/09-35219 nustatė, kad pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI negalimas dėl įstaigos statuso. Socialinis darbas ir užimtumas su suimtaisiais Šiaulių TI yra organizuojami. Iš Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2017 m. sausio 6 d. pažymos Nr. 62/08-8 „Apie 2016 metais atliktus remonto darbus“ ir Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2017 m. sausio 29 d. pažymos Nr. 62/08-82 „Apie 2017 metais atliktus remonto darbus“ matyti, kad remonto darbai buvo vykdomi: 2016 m. birželio mėn. įrengti sanitarinių mazgų atitvarai laikino sulaikymo ir karantino kamerose, jose išdažytos sienos, lubos, grotos; 2016 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn. kameroje Nr. 52 nuvalytos lubos, užtepta hidroizoliacija, sienos, lubos išlygintos, nuglaistytos ir išdažytos, aptvertas sanitarinis mazgas, pastatytas naujas klozetas, pagaminti ir sumontuoti nauji baldai. Į šią kamerą pareiškėjas buvo patalpintas po remonto atlikimo.
9. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Šiaulių TI direktoriaus 2017 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 1/01-358 (pakeista 2018 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 1-01-130) nustatytą tvarką suimtiesiems užtikrinamas 2 val. pasivaikščiojimas gryname ore per parą. Duomenų, kad įsakymas nebuvo vykdomas, nepateikta. Pagal Šiaulių TI direktoriaus 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 1/01-236 ir 2012 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1/01-210 nustatytą tvarką asmeninė patalynė ir apatiniai rūbai suimtiesiems skalbiami nemokamai, viršutinių rūbų skalbimas ir cheminis valymas atliekami už turimas asmenines lėšas. Šiaulių TI direktoriaus 2015 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 1/01-243 nustatyta papildoma tvarka, pagal kurią viršutinių rūbų skalbimas ir cheminis valymas atliekami nemokamai suimtajam neturint pinigų. Pagal patvirtintą Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. kovo 31 d. įsakymą Nr. 1/01-88 Šiaulių TI vykdoma „Suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa“. Įrodymų, kad pareiškėjas neturėjo galimybės pasinaudoti šia programa teismui nepateikta, o iš pateiktų laisvalaikio užimtumo grafikų matyti, jog pareiškėjas dalyvavo užimtumo programose.
10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas atliko patikrinimus dėl kalinimo sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams pareiškėjo buvimo kamerose metu: 2018 m. vasario 20 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 88 dirbtiniam apšvietimui naudojamos lempos su gaubtais, o kameroje Nr. 18 lempos be gaubtų; 2018 m. kovo 27 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 65 dirbtinė apšvieta, oro temperatūra atitinka reikalavimus, pelėsio nėra, patalpą galima vėdinti per langą, Šiaulių TI laikomi asmenys valymo priemonėmis aprūpinti, valikiai išduodami pagal poreikį, dušinės švarios, dezinfekuojamos; 2018 m. balandžio 16 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 52 dirbtinė apšvieta, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė atitinka reikalavimus, pelėsio nėra, Šiaulių TI laikomi asmenys valymo priemonėmis aprūpinti, valikiai išduodami pagal poreikį; 2018 m. rugpjūčio 7 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 46 dirbtinė apšvieta atitinka reikalavimus; 2018 m. balandžio 26 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad nuolatinį nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų stebėjimą ir naikinimą vykdo licencijuota įmonė; 2018 m. gegužės 14 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad nuolatinį nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų stebėjimą ir naikinimą vykdo licencijuota įmonė, darbai registruojami, patalynė išduodama dezinfekuota, Šiaulių TI laikomi asmenys valymo priemonėmis aprūpinti, sanitariniai įrenginiai dezinfekuojami; 2018 m. birželio 13 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad Šiaulių TI laikomi asmenys valymo priemonėmis aprūpinti, galimybė nusivalyti langus sudaroma, pateikus prašymus; 2016 m. gegužės 30 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs, jie valomi, yra šiukšliadėžės; 2017m. gruodžio 4 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs, valomi kasdien; 2017 m. gegužės 19 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad kratos patalpose naudojamas inventorius (vonelės) švarus; 2018 m. birželio 6 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs; 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad dušinių patalpų sienos ir grindys padengtos plytelėmis, maudymosi vietose patiesti guminiai kilimėliai, ventiliacija yra. Šiaulių valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba 2018 m. balandžio 24 d. ir 2018 m. spalio 23 d. Maisto tvarkymo subjekto dėl vartotojo pranešimo patikrinimo aktais nustatė, kad patikrinimo metu higienos ir laikymo sąlygų pažeidimo nenustatyta. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Šiaulių skyrius Cheminių tyrimų protokolu, surašytu 2017 m. lapkričio 20 d., nustatė, kad maisto davinio energetinė vertė yra 2512 kcal., o protokolu, surašytu 2018 m. gegužės 18 d., nustatė, jog maisto davinio energetinė vertė yra 3564 kcal.
11. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo skundo teiginys dėl kamerų neatitikimo sveikatos ir higienos normoms iš dalies paneigtas nustačius, jog kameroje Nr. 52 oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, dirbtinis apšvietimas atitiko teisės aktų reikalavimus, kameroje Nr. 65 oro temperatūra, dirbtinis apšvietimas atitiko teisės aktų reikalavimus, kameroje Nr. 46 dirbtinis apšvietimas atitiko teisės aktų reikalavimus, visose šiose kamerose pelėsio nerasta. Be to, pats pareiškėjas nėra pateikęs skundų dėl netinkamų sąlygų gyvenamosiose kamerose. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad kai kuriose kamerose pažeidimai nustatyti, t. y. nustatytas pažeidimais, kad lempos be gaubtų, nors pareiškėjas nepagrindė dėl šio pažeidimo patirtos neturtinės žalos.
12. Vertindamas tualetų įrengimą teismas pažymėjo, kad nors tualetai kamerose įrengti pagal teisė aktų reikalavimus, kurie numato, kad tualetas turi būti atitvertas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, visgi pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Teismui pateiktoje Šiaulių TI sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelėje užfiksuota, kad žemiausia sanitarinio mazgo sienelė buvo 1,80 m aukščio (kamerose Nr. 52, Nr. 18), o kitose kamerose nuo 2,10 cm, todėl privatumo pažeidimo dėl sienelės aukščio teismas nenustatė. Tačiau atsižvelgdamas, į tai, kad sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, teismas pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog iš tualeto sklido blogas kvapas, vertino kaip pagrįstą.
13. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamo pasivaikščiojimo laiko, kadangi šis laikas yra nustatytas Šiaulių TI direktoriaus įsakymu, todėl teisės aktų reikalavimų buvo laikomasi. Teismui nepateikti įrodymai dėl nešvarių pasivaikščiojimo kiemelių, priešingai, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2016 m. gegužės 30 d., 2017 m. gruodžio 4 d. ir 2018 m. birželio 6 d. patikrinimo aktai patvirtina, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra švarūs. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ar inventoriaus juose buvimo. Be to, neaišku, kuo remdamasis pareiškėjas nurodo, jog yra asbesto šiferyje, kanalizacijoje ir sienose.
14. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl socialinio užimtumo programų trūkumų, nustatęs, kad Šiaulių TI yra vykdomos minėtos programos. Be to, pareiškėjo kamera taip pat dalyvavo šiuose užsiėmimuose. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl nesuteikimo galimybės skalbtis rūbus, nesudarymo galimybės pasinaudoti dušu, kadangi byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog pareiškėjas nebūtų galėjęs naudotis nustatyta Šiaulių TI rūbų skalbimo tvarka ar būtų teikęs skundus dėl negalėjimo pasinaudoti dušu. Tačiau teismas nurodė, jog argumentas dėl slidžių grindų, atsakovo atstovo nebuvo paneigtas. Dėl pareiškėjo argumento, kad po kameros langais buvo šiukšlių konteineriai, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas buvo laikomas penkiose skirtingose kamerose, tačiau po kokios kameros langais galėjo būti šie konteineriai, nenurodė. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamo maitinimo, kadangi byloje nėra pateikta jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo pateiktas raciono energetinės vertės vertinimas yra teisingas. Skundų dėl maisto trūkumo nei atsakovo atstovui, nei gydymo įstaigoms pareiškėjas neteikė. Atlikti maisto kokybės patikrinimai pažeidimų nenustatė.
15. Vertindamas sąlygas laikino sulaikymo ir karantino kamerose teismas pažymėjo, kad sanitarinių mazgų atitvarai įrengti dar 2016 m. birželio mėn., t. y., prieš tai, kai pareiškėjas pateko į Šiaulių TI. Argumentą dėl nešvarių dėžių kratos patalpose teismas atmetė, kadangi atliktų patikrinimų metu nustatyta, jog dėžės yra švarios. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo argumentus dėl netinkamų sąlygų laikino sulaikymo ir karantino kamerose grindžia 2015 m. atliktų patikrinimų aktais, nors pats į Šiaulių TI pateko tik 2017 m. lapkričio mėn. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas argumentų dėl neišduotų higienos priemonių ir vidinio ryšio sistemos nebuvimo kamerose visiškai nedetalizavo.
16. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir sudarė jam netinkamas kalinimo sąlygas, taip pat į tai, kad pareiškėjui visą laiką buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas kamerose, tačiau dėl perteklinių baldų buvimo jo judėjimo laisvė 7 dienas buvo apribota, kitos sąlygos Šiaulių TI kamerose tik dalinai buvo užtikrintos (blogas kvapas iš sanitarinio mazgo, netinkamos higienos sąlygos kameroje, slidžios grindys duše), įvertinęs tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta neginčytinų duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai ir dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai buvimo Šiaulių TI aptariamu laikotarpiu metu, pareiškėjas į gydytojus nesikreipė, o jei kreipėsi, tai nenurodė, jog simptomai būtų susiję su netinkamomis kalinimo sąlygomis), vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, pareiškėjui priteisė 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
III.
17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Apeliaciniame skunde nurodyta:
17.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis. Šioje byloje turėtų būti taikoma 4 kv. m vienam asmeniu tenkanti gyvenamojo ploto norma pagal Europos Sąjungos teisės aktus, tačiau teismas vis tiek nepagrįstai taikė nacionalinį reglamentavimą. Pareiškėjas neprašė remtis Lietuvos teise, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuota praktika yra aukščiau nacionalinės teisės.
17.2. Teismas, atmesdamas kitus pareiškėjo skundo argumentus, savo išvadų nemotyvavo. Vertindamas neturtinės žalos atlyginimo dydį teismas turėjo vadovautis EŽTT Canali byla.
18. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir atmesti pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą arba sumažinti priteistą neturtinės žalos atlyginimą. Apeliaciniame skunde nurodyta:
Atsiliepimas
18.1. Atsakovo atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pripažinta, jog pareiškėjo galimybė judėti dėl perteklinių baldų buvo suvaržyta, taip pat su konstatuotu pažeidimu, susijusiu su blogu kvapu kamerose.
18.2. Pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Administracinėje byloje nenustatyta aplinkybių dėl žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją ir pan. Teismas nenustatė jokių sveikatos sutrikimų, kurie būtų priežastiniame ryšyje su pareiškėjo nurodytais pažeidimais, todėl pareiškėjas nepatyrė tokių neigiamų pasekmių, dėl kurių turėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėja kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimo priteisimo.
Žemesnės instancijos teismas
20. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad 7 dienas buvo apribota pareiškėjo judėjimo laisvė dėl kameroje esančių perteklinių baldų, taip pat iš sanitarinių įrenginių kamerose sklido nemalonus kvapas ir duše buvo slidžios grindys, dėl ko pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri jam atlygintina priteisiant 300 Eur kompensaciją.
21. Pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniais skundais apskundė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad nustatant gyvenamojo ploto normą turėjo būti taikoma 4 kv. m vienam asmeniu tenkanti gyvenamojo ploto norma pagal Europos Sąjungos teisės aktus, o neturtinės žalos atlyginimo dydis turėjo būti parinktas vadovaujantis EŽTT Canali byla. Atsakovo atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytais pažeidimais ir pareiškėjui priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.
22. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
23. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytais pažeidimais, pažymi, kad pagal Įsakymo 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Minimame asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei kiti baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodiką ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo ir kitų kameroje esančių baldų užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017; 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017; 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017). Į sanitarinį mazgą ir kitus baldus, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2017).
24. Bylos medžiaga patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar pareiškėjo teisė į minimalią ploto normą kamerose nebuvo pažeista, vadovavosi atsakovo atstovo pateikta 2018 m. spalio 15 d. pažyma Nr. 60/09-36989 „Dėl S. B.“ apie laikotarpius ir kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI, taip pat kamerų plotus ir juose buvusius asmenis. Pateikti duomenys yra pakankamai išsamūs, kad būtų galima įvertinti, ar buvo minimalaus ploto pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2017 m. lapkričio 21 d. iki 2018 m. rugsėjo 27 d., iš viso 304 dienas, pareiškėjui buvo užtikrinamas 3,6 kv. m kameros plotas.
25. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas pareiškėjo judėjimo laisvės apribojimą dėl kameroje Nr. 52 buvusių perteklinių baldų, išsamiai nemotyvavo šio pažeidimo nustatymo. Iš pažymos „Apie gyvenamose kamerose esančių baldų užimtą plotą“, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, matyti, jog kameroje Nr. 52 buvo įrengti 4 gultai, tačiau minėta pažymą nepatvirtina teismo nurodytos aplinkybės, jog kameroje Nr. 52 turėjo būti įrengti 3 gultai. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenurodė, kuo remdamasis vertino, jog kameroje Nr. 52 turėjo būti įrengti 3 gultai, ir dėl kokių priežasčių įrengti 4 gultai apribojo pareiškėjo judėjimo laisvę kameroje. Akcentuotina, kad teisės aktai nereglamentuoja gultų skaičiaus kamerose, išskyrus tik tiek, jog kiekvienam nuteistajam turi būti suteikta miegamoji vieta.
26. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis ir atsižvelgdama į suformuotą teismų praktiką, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 7 paras pareiškėjo judėjimo laisvė kameroje Nr. 52 buvo apribota dėl perteklinių baldų. Kaip jau buvo minėta, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžiant dėl asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto, yra atsižvelgiama į sanitarinio mazgo ir kitų kameroje esančių baldų plotą tik tuo atveju, kai asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m laisvo kameros ploto. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad visu ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko ne tik daugiau nei 3 kv. m, bet ir daugiau nei 3,6 kv. m ploto, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjo judėjimo laisvė 7 dienas kameroje Nr. 52 buvo apribota dėl perteklinių baldų.
27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama kitus pirmosios instancijos teismo nustatytus pažeidimus, t. y. kad iš sanitarinių įrenginių kamerose sklido nemalonus kvapas ir duše buvo slidžios grindys, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl šių pažeidimų nustatyto. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos įrodymų, kurie paneigtų šias pirmosios instancijos teismo išvadas. Atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad Šiaulių TI pastate negali būti atlikti tokie darbai, kurie susiję su patalpų rekonstrukcijos darbais (pvz., papildomų ventiliacijos sistemų, atskirų sanitarinių mazgų įrengimas), netraktuotini kaip pateisinantys nustatytą pažeidimą dėl kamerose buvusio nemalonaus kvapo.
28. Vertindama pareiškėjo argumentus, kad jam turėtų būti taikoma 4 kv. m vienam asmeniu tenkanti gyvenamojo ploto norma pagal Europos Sąjungos teisės aktus, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau buvo minėta, vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto normą tardymo izoliatoriuje ir areštinėje nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, pagal kurio 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
29. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).
30. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.
31. Vadovaujantis nurodytu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu bei EŽTT praktika, atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad skaičiuojant vienam asmeniui tekusį kameros plotą, iš bendro kameros ploto turėjo būti atimtas baldų užimamas plotas, pareiškėjui turėjo tekti ne mažiau kaip 4 kv. m kameros ploto. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tinkamai taikė Konvencijos ir nacionalinės teisės normas ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.
32. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįsto vadovavimosi Lietuvos teise, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Tačiau Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos.
33. Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr., pvz., EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).
34. Pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį teismas nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai; jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją (ABTĮ 4 str. 1–2 d.). ABTĮ 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, vykdydami teisingumą, teisėjai ir teismai yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymų; teisėjai ir teismai sprendžia administracines bylas remdamiesi įstatymais. Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.).
35. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina, atsižvelgusi į Konvencijos, ABTĮ reglamentavimą, taip pat į EŽTT praktiką, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo vadovautis ne Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurie, anot pareiškėjo, prieštarauja EŽTT praktikai, o tik Konvencija ir EŽTT praktika. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo priimtame skunde pats pareiškėjas kaip reikalavimo teisinį pagrindą nurodė CK 6.250 ir 6.271 straipsnius. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pagrįstai vadovavosi CK, Įsakyme įtvirtintomis nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.
36. Pareiškėjas, remdamasis EŽTT sprendimu Canali byloje, prašo priteisti jam 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
37. EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Pažymėtina, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, kuri patiriama individualiai.
38. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal EŽTT visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr., pvz., EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją) ir EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams, nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl žalos kompensavimo formos, privalėjo vadovautis EŽTT suformuota praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, įskaitant ir 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą Canali prieš Prancūziją.
39. Vertinant pirmosios instancijos teismo už nustatytus pažeidimus pareiškėjui priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą (300 Eur), pareiškėjo nurodomus argumentus dėl jo patirtų dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, akcentuotina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
40. Šiame kontekste pabrėžtina, jog kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
41. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, EŽTT tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).
42. Vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau nesant kitų pažeidimų, administracinių teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra priteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1819-520/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1874-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1005-756/2017).
43. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju konstatavus, jog pareiškėjo teisė į teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas buvo pažeista dėl nemalonaus kvapo, sklindančio iš sanitarinių mazgų, kamerose ir slidžių grindų dušuose, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei jo nurodytos dvasinės kančios turėjo poveikį jo sveikatai, nėra jokių duomenų, kad būdamas Šiaulių TI pareiškėjas būtų kreipęsis į gydytojus dėl ligų, kurių simptomai būtų susiję su netinkamomis kalinimo sąlygomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo kalinimo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo S. B. apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimą pakeisti.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo S. B. teisė į teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas.
Nutartis neskundžiama.