Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-529-557/2013

Teisėja K. Baškienė Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00119-2012-1

2013 m. lapkričio 11 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Remigijaus Preikšaičio ir Eduardo Maškevičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 29 d. nuosprendžio, kuriuo N. B. nuteistas pagal BK 185 str. areštu 30 parų, pagal BK 202 str. 2 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams, pagal BK 253 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 9 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įpareigojant nuteistąjį dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. N. B. pagal BK 189 str. 2 d. išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Vadovaujantis BK 72 str. 2 d., nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus konfiskuoti nusikalstamos veikos įrankį – metalo ieškiklį.

Nuosprendžiu procesas dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pareikšto 1750 Lt civilinio ieškinio nutrauktas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. B. nuteistas už tai, kad vertėsi uždrausta komercine veikla: jis, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-11-27 nutarimo Nr. 1480 „Prekybos antikvariniais daiktais taisyklių“ 3 p., kuriuo „draudžiama prekiauti archeologiniais radiniais, išskyrus archeologinius radinius, kurie teisėtai įgyti kitose valstybėse ir įvežti į Lietuvos Respubliką“, tyčia, žinodamas, kad prekiauti archeologiniais radiniais, rastais Lietuvos Respublikos teritorijoje, draudžiama, 2012-03-14 internetinėje svetainėje „Mainyk.lt“, prisistatydamas „Numizmato“ vardu, patalpino ietigalio bei pentinių kirvių nuotraukas ir, siekdamas gauti pajamų, nurodė, kad parduoda ietigalį už 1000 Lt. 2012-05-16 Klaipėdos m. Danės g. 15 pirkėju prisistačiusiam policijos pareigūnui pardavė ietigalį ir du pentinius kirvius už 1000 Lt, tokiu būdu vertėsi uždrausta komercine veikla.

N. B. nuteistas ir už tai, kad pasisavino rastas didelės istorinės, mokslinės ir kultūrinės reikšmės turinčias vertybes: jis nenustatytu laiku ir vietoje Lietuvoje rado 3 siauraašmenius pentinius kirvius, V-X a. (Lietuva), kurių, pažeisdamas Lietuvos Respublikos 1996-01-23 Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo Nr. I-1179 12 str. 4 p. reikalavimą, kad „visi žemėje, jos paviršiuje, vandenyje, pastatuose ir statiniuose arba jų dalyse rasti šio įstatymo 3 str. nurodyti kilnojamieji daiktai, turintys kultūrinę vertę, kurių savininkas ar valdytojas negali būti nustatytas arba pagal įstatymus yra netekę teisės į juos, pereina valstybės nuosavybėn. Asmenys, atsitiktinai radę šio įstatymo 3 str. nurodytus kilnojamuosius daiktus, privalo per savaitę juos pateikti įvertinti Kultūros paveldo departamentui“, neperdavė Kultūros paveldo departamentui, o juos pasisavino.

N. B. nuteistas ir už tai, kad neturėdamas leidimo laikė sprogstamąsias medžiagas: jis, laikotarpiu nuo nenustatytos dienos iki 2012 m. gegužės 16 d., savo gyvenamojoje vietoje, (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė 3 polietileninius maišelius po 22,6 g, 27,4 g ir 28 g, iš viso laikė 78 g pramoninės gamybos nenustatytos markės bedūmio parako, kuris priklauso svaidomojo poveikio sprogstamųjų medžiagų grupei, t. y. priskirtinos nedidelę sprogstamąją galią turinčioms sprogstamosioms medžiagoms, kol 2012 m. gegužės 16 d. 11.05 val. kratos metu sprogstamąsias medžiagas rado ir paėmė policijos pareigūnai.

N. B. buvo kaltinamas ir tuo, kad įgijo didelės istorinės, mokslinės ir kultūrinės vertės turinčias vertybes, žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu: jis, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, veikdamas tyčia, žinodamas, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-11-27 nutarimu Nr. 1480 patvirtintų „Prekybos antikvariniais daiktais taisyklių“ 3 p. draudžiama prekiauti archeologiniais radiniais, bet siekdamas verstis uždrausta komercine veikla ir iš šios veiklos gauti pajamų, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, įgijo nusikalstamu būdu gautus archeologinius radinius: siauraašmenį pentinį kirvį V-X a. (Lietuva) už 150 Lt ir ietigalį VII-IX a. (Lietuva) už 700 Lt, kurie yra didelės mokslinės, istorinės ir kultūrinės reikšmės vertybės.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, taip pat pats atlikęs įrodymų tyrimą ir iš naujo įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas N. B. kaltu pagal BK 202 str. 2 d. bei BK 185 str., netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, ko pasekoje netinkamai išsprendė N. B. kaltės klausimą, o dėl BK 253 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo nuteistojo N. B. atžvilgiu apylinkės teismas nepagrįstai netaikė BK 37 str. nuostatų.

Dėl N. B. nuteisimo pagal BK 202 str. 2 d. pagrįstumo

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis baudžiamosios bylos medžiaga, sprendžia, jog apylinkės teismas N. B. pagal BK 202 str. 2 d. nuteisė nesant byloje jokių duomenų, kad jis uždrausta komercine veikla – archeologinių radinių pardavimu vertėsi sistemingai. Nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų, t. y. nei policijos pareigūnas V. U., nei B. kaimynai V. Š. ir K. M., nei muziejininkė A. P., nei civilinio ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovai Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio vyriausiasis valstybinis inspektorius L. K. bei Kauno teritorinio padalinio vedėjas S. S., nei liudytoja A. P. - Klaipėdos teritorinio padalinio vedėja teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 95-97, 133, 3 t., b. l. 23-26) nenurodė, kad jiems būtų žinoma, jog N. B. sistemingai internetiniame tinklalapyje talpina skelbimus ir pardavinėja archeologinius radinius. Kartu pažymėtina, jog iš N. B. ir policijos pareigūno V. U. pokalbio (t. 2, b. l. 97-99) matyti, jog pareigūnui pasiteiravus apie galimybę iš N. B. įsigyti dar kokių tai daiktų, pastarasis nurodė apie galimybę įsigyti „akmeninę bobą“, kuri, remiantis specialisto išvada (t. 1, b. l. 164-166), Lietuvai istorinės bei kultūrinės vertės neturi. Pokalbyje jokių užuominų apie tai, kad N. B. be minėtos „akmeninės bobos“ būtų ateityje ketinęs parduoti pirkėju prisistačiusiam policijos pareigūnui kokius kitus istorinę, kultūrinę ar mokslinę reikšmę turinčius daiktus, nėra. Teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje nėra įrodymų, kad nuteistasis N. B. dar kam nors būtų pardavęs ar ketinęs pardavinėti archeologinius radinius ir tokiu būdu sistemingai verstęsis uždrausta komercine veikla. Teismų praktikoje suformuotas „vertimosi“ sąvokos aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog byloje surinktais įrodymais nustatytas vienkartinis archeologinių radinių pardavimo sandoris ir vienkartinis pajamų gavimas, nesant duomenų, kad tokia veikla nuteistasis užsiėmė ir iš jos gavo pajamas sistemingai ir nuolat ar ilgą laiką, negali būti pripažįstamas vertimusi uždrausta komercine veikla BK 202 str. 2 d. prasme. N. B. veikoje galima įžvelgti tik ATPK 91 str. numatyto administracinio teisės pažeidimo požymius.

Remdamasi aukščiau aptartu, teisėjų kolegija laiko, jog nenustatyta, kad nuteistasis N. B. uždrausta komercine veikla būtų vertęsis – archeologiniais radiniais prekiavęs -sistemingai ir iš to pelnęsis, todėl jis dėl kaltinimo pagal BK 202 str. 2 d. išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.), Kultūros paveldo departamentui pavedant spręsti klausimą dėl N. B. atsakomybės pagal ATPK 91 str.

Dėl N. B. nuteisimo pagal BK 185 str. pagrįstumo

N. B. nuteistas pagal BK 185 str. už tai, kad pasisavino rastas didelės istorinės, mokslinės ir kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, t. y. tris siauraašmenius pentinius kirvius, Lietuva V-X a. Apylinkės teismas konstatavo, jog tokiu būdu N. B. pažeidė Lietuvos Respublikos 1996-01-23 Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo Nr. I-1179 12 str. 4 p. reikalavimą, kuris numato, jog visi žemėje, jos paviršiuje, vandenyje, pastatuose ir statiniuose arba jų dalyse rasti šio įstatymo 3 str. nurodyti kilnojamieji daiktai, turintys kultūrinę vertę, kurių savininkas ar valdytojas negali būti nustatytas arba pagal įstatymus yra netekę teisės į juos, pereina valstybės nuosavybėn. Asmenys, atsitiktinai radę šio įstatymo 3 str. nurodytus kilnojamuosius daiktus, privalo per savaitę juos pateikti įvertinti Kultūros paveldo departamentui.

Apylinkės teismas nenustatė, kada nuteistasis N. B. pasisavino rastas didelės istorinės, mokslinės ir kultūrinės reikšmės turinčias vertybes - tris siauraašmenius pentinius kirvius, konstatavo, jog N. B. nenustatytu laiku ir vietoje Lietuvoje rado tris siauraašmenius pentinius kirvius ir, neperdavęs jų Kultūros paveldo departamentui, juos pasisavino.

Nuteistasis N. B. teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 97-98) nurodė, jog jis turėjo vieną ietigalį ir keturis kirvius. Tie daiktai pas jį jau buvo seniai. Kirvukai ir ietigalis rasti jų žemėje. Kas juos rado, neįvardins, labai seniai jam juos perdavė tėvas. Be to, vienas žmogus, t. y. Š. (V. Š.) prieš 5-6 metus dovanojo vieną kirvuką. Kiti daiktai tėvo laikų, sovietiniais laikais rasti. Ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (t. 2, b. l. 30-31), kad ietigalį prieš 2 metus atidavė asmuo iš Vilniaus ir pentinį kirvuką įsigijo iš to paties asmens, bei kad antrąjį kirvuką jis pats atrado, netvirtina.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis aukščiau aptartais liudytojų S. B. ir V. Š. bei paties nuteistojo N. B. parodymais laiko, jog nepaneigta, kad pentinius kirvius N. B. galimai įgijo iš tėvo, senelių, dirbant žemės darbus arba iš kaimyno prieš 5-6 metus, galimai ir seniau. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog byloje nėra jokių įrodymų, kuriais remiantis patikimai būtų galima nustatyti, kada tiksliai nuteistasis N. B. įgijo kaltinime inkriminuotus tris siauraašmenius pentinius kirvius (Lietuva V-X a.), kurie, kaip nustatyta specialisto išvada bei Kilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo komisijos, turi didelę išliekamąją istorinę, kultūrinę bei mokslinę vertę, ir juos pasisavino.

Baudžiamoji atsakomybė už didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčių vertybių pasisavinimą nustatyta 2007 m. birželio 28 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7, 38, 47, 63, 66, 70, 75, 82, 93, 129, 166, 167, 172, 178, 180, 181, 182, 183, 184, 185, 189, 194, 196, 197, 198, 198(1), 198(2), 199, 202, 213, 214, 215, 225, 227, 228, 231, 233, 235, 252, 256, 257, 262, 284, 285, 312 straipsnių, priedo pakeitimo ir papildymo, XXVI, XXX skyrių pavadinimų pakeitimo ir Kodekso papildymo 256(1), 257(1) straipsniais įstatymu Nr. X-1233, kuris įsigaliojo 2007-07-21 (Žin., 2007, Nr. 81-3309). Iki tol galiojusi BK 185 str. redakcija numatė baudžiamąją atsakomybę tik už rasto lobio, kito didelės vertės radinio ar atsitiktinai patekusio didelės vertės svetimo turto pasisavinimą (Žin., 2000, Nr. 89-2741). Remdamasis aptartu, apeliacinės instancijos teismas laiko, jog iki 2007-07-21 baudžiamoji atsakomybė kilo už tokio didelės vertės radinio pasisavinimą, kurio vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą (BK 190 str.). Taigi buvo svarbi ne radinio mokslinė, istorinė ar kultūrinė reikšmė, o piniginė vertė. Remiantis specialisto išvada (t. 1, b. l. 164-166) nustatyta, jog N. B. turėti pentiniai kirviai 250 MGL dydžio sumos nesiekia. Todėl, nepaneigus versijos, kad nuteistasis N. B. jam inkriminuotus tris siauraašmenius pentinius kirvius (Lietuva V-X a.), turinčius didelės istorinės, mokslinės ir kultūrinės reikšmės, įgijo dar iki 2007-07-21, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 185 str. (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) negalima. Jo veiksmuose nėra ir nusikaltimo, numatyto BK 185 str., kurio redakcija galiojo iki 2007-07-21, sudėties. Todėl N. B. dėl kaltinimo pagal BK 185 str. išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Dėl N. B. nuteisimo pagal BK 253 str. 1 d. pagrįstumo

N. B. pagal BK 253 str. 1 d. nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo laikė sprogstamąsias medžiagas - 3 polietileninius maišelius po 22,6 g, 27,4 g ir 28 g, iš viso 78 g, pramoninės gamybos nenustatytos markės bedūmio parako, kuris priklauso svaidomojo poveikio sprogstamųjų medžiagų grupei, yra priskirtas nedidelę sprogstamąją galią turinčioms sprogstamosioms medžiagoms.

Nuteistasis N. B. apeliaciniame skunde savo kaltės padarius jam inkrinimuotą nusikaltimą, numatytą BK 253 str. 1 d., neneigia, tačiau prašo jo atžvilgiu taikyti BK 37 str. nuostatas ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nuskaltimo mažareikšmiškumo. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje paskutinio žodžio metu (t. 3, b. l. 92-93, 94, kalba prijungta prie posėdžio protokolo) N. B. prašė bylą dėl BK 253 str. 1 d. numatyto nusikaltimo nutraukti nesant nusikaltimo sudėties.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis baudžiamosios bylos medžiaga, sprendžia, jog apylinkės teismas, vadovaudamasis byloje surinktų duomenų visuma, pagrįstai konstatavo, kad N. B. padarė jam inkriminuojamą veiką, numatytą BK 253 str. 1 d., tačiau neįvertino realaus nuteistojo padarytos veikos pavojingumo.

BK 253 str. 1 d. yra įtvirtinta atsakomybė už neteisėtą, t. y. neturint leidimo, šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų gaminimą, įgijimą, laikymą, nešiojimą, gabenimą ar realizavimą. Šiame BK straipsnyje nustatyto nusikaltimo objektas yra visuomenės saugumas, kuriam kyla pavojus dėl neteisėto šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų disponavimo. Šio nusikaltimo dalykas yra tinkami naudoti šaunamieji ginklai, šaudmenys, sprogmenys ar sprogstamosios medžiagos.

Kratos protokole (t. 1, b. l. 105-113) užfiksuota, kad N. B. gyvenamojoje vietoje atlikus kratą, be kita ko, rasti ir paimti trys maišeliai su galimomis parako granulėmis.

Nuteistasis N. B. teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 97-98) patvirtino radęs ir dvi dienas iki kratos atlikimo namuose laikęs paraką, parodė, kad parakas buvo rastas prieš dvi dienas iki kratos atlikimo. Paraką ir šovinius rado laukuose, rinkdamas akmenis. Taip pat nurodė, jog turėjo tikslą juos atiduoti į „Memelio“ muziejų.

Specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 145-148) konstatuota, kad tirti pateiktuose trijuose polietileniniuose maišeliuose esančios medžiagos yra svaidomojo poveikio sprogstamosios medžiagos – pramoninės gamybos nenustatytos markės bedūmiai parakai, skirti šaudmenų užtaisymui - dviejuose maišeliuose yra vienarūšiai parakai, viename – dviejų rūšių parako mišinys. Tirti pateikto parako masės 22,6 g, 27.4 g ir 28,0 g. Tirti pateikti parakai priklauso svaidomojo poveikio sprogstamųjų medžiagų grupei - tai reiškia, kad jie priskiriami nedidelę sprogstamąją galią turinčioms sprogstamosioms medžiagoms. Parakai naudojimui yra sąlyginai tinkami (tam tikro produkto tinkamumą naudojimui dalinai ar iš esmės apsprendžia gamintojo nustatytas gaminio galiojimo laikas ir saugojimo sąlygos). Tiriamojoje dalyje taip pat nurodyta, kad parakai yra sausi, birūs, su nežymiais erozijos požymiais. Pakaitinus parako mėginius, šie sudegė ryškia intensyvia liepsna. Tai rodo, jog tirti pateikti parakai yra sąlyginai tinkami.

Apeliacinės instancijos teisme (t. 3, b. l. 89) apklaustas specialistas V. B. paaiškino, jog parakas yra svaidomojo poveikio sprogstamoji medžiaga. Jis naudojamas tam tikroje uždaroje erdvėje, nesuardant sąveikaujančių kūnų, tradiciškai naudojamas šoviniui iššauti. Parako paskirtis - būti šaudmens sudėtyje kaip užvedantysis užtaisas. Atlikus keletą eksperimentų nustatyta, kad parako cheminės savybės nėra itin pakitusios, dėl ko jį dar būtų galima panaudoti. Tačiau kaip šaudmens sudėtinė dalis, šaudmens komponentas, parakas naudojimui nebūtų tinkamas. Pagal tiesioginę paskirtį parakas šovinių užtaisymui nebėra tinkamas. Sąlyginis tinkamumas naudoti reiškia, kad parakas dega, kardinaliai nėra praradęs savo savybių ir galima panaudoti priklausomai nuo užmačių, kur leidžia fantazija, pvz., laužui įkurti, tačiau tai nebus tiesioginė parako paskirtis.

Iš aukščiau aptarto matyti, jog nuteistojo N. B. namuose laikyta sprogstamoji medžiaga – 78 g bedūmio parako, kuris priskiriamas nedidelę sprogstamąją galią turinčioms sprogstamosioms medžiagoms, naudojimui tinkama sąlyginai, pagal tiesioginę paskirtį – šaudmenų užtaisymui, anot specialisto, jis nebetinkamas, dėl erozijos poveikio parakas tinkamas naudoti tik pagal netiesioginę paskirtį jį uždegant. Anot nuteistojo N. B., rastą paraką bei šovinius jis ketino atiduoti muziejui kaip istorinę vertę turinčius daiktus. Ši jo versija nepaneigta, netgi priešingai, liudytojas T. B. tokius N. B. ketinimus patvirtino. Apeliacinės instancijos teismas laiko, jog N. B. veika – neteisėtas sprogstamųjų medžiagų laikymas formaliai atitinka BK 253 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį, tačiau ja iš esmės jokios žalos visuomenės saugumui padaryta nebuvo ir joks realus pavojus tokiai žalai atsirasti nekilo. Formuojama teismų praktika patvirtina, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo, teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad N. B. veika – pakankamai nedidelio kiekio sprogstamosios medžiagos - parako, kuris naudojimui tik sąlyginai tinkamas, ir tai ne pagal tiesioginę paskirtį, laikymas nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vadovaujantis protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatomis, būtų tikslinga N. B. už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme.

Remiantis BK 37 str., padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo sudėties požymių ypatumų padarytas nusikaltimas pripažįstamas mažareikšmiu. Taigi nors N. B. veiksmai atitinka BK 253 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau padaryta veika nėra tiek pavojinga, kad būtų tikslinga N. B. už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn, jo veika pripažįstama mažareikšme, todėl jis nuo baudžiamosios atsakomybės atleistinas dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 str.), o baudžiamoji byla jo atžvilgiu šioje dalyje nutrauktina (BPK 303 str. 4 d.).

Dėl didelę išliekamąją istorinę, mokslinę ir kultūrinę vertę turinčių archeologinių dirbinių ir civilinio ieškinio

Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos byloje yra pareiškęs civilinį ieškinį dėl visuomenės (valstybės) patirtų 1750 Lt žalos atlyginimo. Teisiamajame posėdyje baigiamųjų kalbų metu (t. 2, b. l. 27) civilinio ieškovo atstovas L. K. paaiškino, jog radiniai įvertinti 1750 Lt, tačiau žala mokslui padaryta didesnė, pinigais nematuojama. Taip pat prašė, kad ietigalis ir keturi kirviai būtų perduoti Lietuvos nacionaliniam muziejui. Skundžiamame nuosprendyje pažymėta, jog teisiamojo posėdžio metu civilinio ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovas L. K. paaiškino, kad perdavus daiktus - keturis pentinius kirvius ir vieną ietigalį Kultūros paveldo departamentui, Kultūros paveldo departamentas civilinio ieškinio atsisako.

Apeliaciniame skunde nuteistasis N. B. nurodo, jog radiniai yra ne pasisavinti, o S. B. senelių palikimas, todėl, anot jo, teismas juos privalo grąžinti tikrajam savininkui - dvarininkų palikuonims B..

Nustatyta, jog archeologiniai dirbiniai - keturi siauraašmeniai pentiniai kirviai bei įmovinis ietigalis turi didelę išliekamąją istorinę, mokslinę ir kultūrinę vertę. Siauraašmeniai pentiniai kirviai yra V-X a., o įmovinis ietigalis – VII-IX a. dirbiniai. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju nepavyko tiksliai nustatyti, iš kur N. B. gavo pentinius kirvius ir ietigalį - iš tėvo, senelių, kaimyno, rado dirbant žemės ūkio darbus, įsigijo nelegalioje rinkoje ar rado pats, nelegaliai užsiimdamas archeologinių radinių paieška.

Iš byloje esančių Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų (t. 2, b. l. 161-172), kuriuos teisiamojo posėdžio metu pateikė civilinio ieškovo atstovas S. S. (t. 3, b. l. 22), matyti, jog žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 25/44 dalys priklauso Lietuvos Respublikai, o 19/44 dalių – B. ir S. B.. Įregistravimo pagrindas – 2005-12-16 valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis; žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso B. ir S. B.. Įregistravimo pagrindas – 2005-12-16 valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis; žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso B. ir S. B.. Įregistravimo pagrindas – 2005-12-16 valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis. Kaip matyti, dalis vieno žemės sklypo, kuriuo naudojasi B., priklauso ir valstybei, teisę į nurodytus žemės sklypus B. įgijo tik 2005-12-16, iki tol tai buvo valstybinė žemė.

Remdamasis aptartu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog tikrasis archeologinių radinių – pentinių kirvių ir ietigalio - savininkas negali būti nustatytas šioje baudžiamojoje byloje.

BPK 94 str. 1 d. 5 p. nustatyta, jog priimant nuosprendį ar nutraukiant procesą, daiktai grąžinami teisėtiems savininkams, o jeigu šie nenustatyti, pereina į valstybės nuosavybę. Dėl šių daiktų priklausomybės kilę ginčai sprendžiami civilinio proceso tvarka.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tarp Kultūros paveldo departamento ir N. B. kilęs ginčas dėl daiktų – keturių kirvių ir ietigalio - priklausomybės paliekamas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Iki ginčo dėl daiktų priklausomybės išnagrinėjimo, siekiant apsaugoti didelę išliekamąją istorinę, mokslinę ir kultūrinę vertę turinčius archeologinius dirbinius, keturi pentiniai kirviai ir ietigalis, saugomi Klaipėdos apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo biuro Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriuje, perduotini saugoti Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos. Kadangi daiktų, su kurių tolesniu likimu tiesiogiai susijęs ir civilinis ieškinys, priklausomybės klausimas lieka neišspręstas, o N. B. dėl ieškinį liečiančių epizodų išteisinamas, nenustačius jo veiksmuose nusikalstamos veikos požymių. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu, kaip tai numato BPK 115 str. 3 d. 2 p.

Dėl konfiskavimo

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 72 str. 2 d., nusprendė nuosprendžiui įsiteisėjus konfiskuoti metalo ieškiklį kaip nusikalstamos veikos, numatytos BK 185 str., įrankį.

Nuteistasis N. B. su tokiu teismo sprendimu nesutinka, prašo metalo ieškiklį grąžinti jo savininkui S. B.. Nurodo, jog niekas jo nėra matęs su metalo ieškikliu ieškant lobių, kadangi jis niekada jų ir neieškojo. B. priklausančioje dirbamoje žemėje anksčiau buvo pastatytos kalvės, dėl šios priežasties ir buvo nupirktas metalo ieškiklis, kurio dėka galima išgelbėti žemės ūkio techniką nuo žemėje esančio metalo. Taip pat N. B. skundžia kratos, atliktos jo tėvų namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), teisėtumą, kurios metu buvo paimtas metalo ieškiklis.

Visų pirma pažymėtina, jog skundas dėl kratos teisėtumo galėjo būti paduodamas ikiteisminio tyrimo metu aukštesniajam teismui, tačiau šia teise proceso dalyviai nepasinaudojo, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartis, kuria patvirtintas B. ir S. B. priklausančiose patalpose atliktos kratos teisėtumas, šiuo metu yra įsiteisėjusi ir apeliacinis teismas neturi pagrindo jos revizuoti.

BK 72 str. 2 d. inter alia nustatyta, jog konfiskuotinu turtu laikomas šio Kodekso uždraustos veikos įrankis ar priemonė.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, laiko, jog byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad N. B. pentinius kirvius ir ietigalį įgijo, naudodamas konfiskuotą metalo ieškiklį. Nepaneigta N. B. versija, kad metalo ieškiklis yra naudojamas metalui dirbamoje žemėje ieškoti, siekiant apsaugoti žemės ūkio techniką. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad metalo ieškiklį N. B. būtų naudojęs kaip nusikalstamos veikos įrankį, todėl nepagrįstai buvo taikytos BK 72 str. 2 d. nuostatos.

N. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad metalo ieškiklis priklauso jo tėvui S. B.. Pastarasis teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 134) patvirtino, kad jis juo faktiškai naudojasi dirbdamas, rinkdamas metalą iš dirbamų laukų. Atsižvelgiant į tai, jog N. B. neginčija metalo ieškiklio priklausomybės jo tėvui, bei į tai, kad metalo ieškiklis buvo rastas ir paimtas ne N. B. gyvenamojoje vietoje, o jo tėvų namuose, metalo ieškiklio savininku pripažįstamas jo faktinis valdytojas S. B., metalo ieškiklis grąžintinas pastarajam.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 1 p., 2 p., 4 d., 327 str. 2 p., 328 str. 1 p., 4 p., 329 str. 1 p., 331 str.,

nusprendžia:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 29 d. nuosprendį dalyje dėl N. B. nuteisimo pagal BK 202 str. 2 d., BK 185 str. panaikinti, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – N. B. dėl kaltinimų pagal BK 202 str. 2 d., BK 185 str. išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti šių nusikaltimų požymių.

Panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 29 d. nuosprendį dalyje dėl N. B. nuteisimo pagal BK 253 str. 1 d. Vadovaujantis BK 37 str., N. B. nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos BK 253 str. 1 d. atleisti, ir baudžiamąją bylą šioje dalyje nutraukti.

Kitoje dalyje Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 29 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria daiktai – keturi pentiniai kirviai ir ietigalis - grąžinti savininką (valstybę) atstovaujančiam asmeniui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, ir kuria procesas dėl civilinio ieškinio nutrauktas. Ginčą dėl daiktų - keturių pentinių kirvių ir ietigalio – priklausomybės palikti spręsti civilinio proceso tvarka. Iki ginčo išsprendimo civilinio proceso tvarka keturis pentinius kirvius ir ietigalį perduoti saugoti Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Metalo ieškiklį, saugomą Klaipėdos apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo biuro Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriuje, grąžinti savininkui S. B..

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.