Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Atsiliepimas

4.2. Atsakovas nesutinka su ieškovės prašomu priteisti išlaikymo dydžiu – 300 Eur per mėnesį kiekvienam vaikui. Mano, kad toks dydis yra nepagrįstai aukštas ir neatitinkantis atsakovo finansinių galimybių. Atsakovas negauna tokių didelių pajamų, kaip įsivaizduoja ieškovė, ir pateiks į bylą tai patvirtinančius duomenis. Atsakovas sutinka savo dukterų išlaikymui mokėti po 200 Eur per mėnesį, tokią išlaikymo sumą sutuoktiniai buvo preliminariai aptarę ir mediacijos, kurią R. N. staiga nutraukė, metu. Apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neturėjo nei jokių objektyvių duomenų apie atsakovo finansines galimybes teikti ieškovės prašomą gerokai didesnį nei vidutinis išlaikymo dydį, nei duomenų apie gerokai didesnius nei vidutinius vaikų poreikius, todėl priėmė iš esmės nepagrįstą ir keistiną procesinį sprendimą.

4.3. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negali tapti priemone be bylos nagrinėjimo iš esmės išspręsti (visiškai patenkinti) ieškinio reikalavimus. Tokia procesinė situacija neskatintų proceso šalių racionaliai ir operatyviai nagrinėti bylą, sudarytų sąlygas tuo suinteresuotai šaliai vilkinti procesą ir pan. Šiuo konkrečiu atveju ieškovei R. N. buvo sudarytos sąlygos piktnaudžiauti procesu ir jį vilkinti. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu negali būti sprendžiami klausimai, į kuriuos bus atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu, kai nagrinėjant bylą bus ištirtos visos ieškinyje ir atsiliepime į ieškinį kiekvienos iš šalių nurodytos aplinkybės, išklausytos šalys, liudytojai, proceso nustatyta tvarka išklausyta vaikų nuomonė, pateiktos išvadą teikiančios institucijos argumentuotos išvados, išklausyti ekspertai ir pan.

4.4. Dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo atskirajame skunde nurodoma, jog nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko interesams konkrečioje byloje. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama laikinai sureguliuoti ginčo situaciją bylos nagrinėjimo metu. Iš teismui pateiktų procesinių dokumentų akivaizdžiai matyti, jog tiek ieškovė, tiek atsakovas gyvena tame pačiame bute, adresu (duomenys neskelbtini). Net ieškinyje pareikštais savo turtiniais reikalavimais ieškovė teismo prašo po santuokos nutraukimo minėtą butą natūra bendrosios dalinės nuosavybės teise priteisti abiem sutuoktiniams po ½ dalį. Tai reiškia, jog pati ieškovė ir po santuokos nutraukimo ketina gyventi su atsakovu viename būste. Ieškovė nepateikia jokių argumentų, kad vaikų gyvenimas (tiesioginis bendravimas) su tėvu atsakovu G. N. kaip nors kenktų vaikų interesams, kad atsakovas piktnaudžiautų savo, kaip tėvo, pareigomis, jų nevykdytų ir pan. Jokios aplinkybės, susijusios su grėsme vaikų interesams, šiuo atveju ieškovės niekaip nebuvo įrodinėjamos ir (ar) įrodytos. Todėl byloje teismui nebuvo jokio faktinio ir teisinio pagrindo taikyti būtent tokias laikinąsias apsaugos priemones, kaip laikiną vaikų gyvenamosios vietos nustatymą, iki byla bus išnagrinėta iš esmės. Be to, šiuo klausimu nebuvo gauta nei atsakovo, nei nepilnamečių vaikų (nors vaikai yra gana brandaus amžiaus – (duomenys neskelbtini) m. ir (duomenys neskelbtini) m.), nei išvadą byloje teikiančios institucijos, atsakingos už vaikų teisių apsaugą, nuomonė ir išvados.

4.5. Ieškovė neįrodė, kad tik pritaikius specialiąją priemonę bus apsaugotos vaiko teisės ir interesai, iki tėvų ginčas dėl santuokos nutraukimo bus išspręstas iš esmės. Atsakovas pageidauja ir siekia toliau tiesiogiai ir lygiavertiškai auklėti ir auginti savo dukras. Jo įsitikinimu, tokia procesinė priemonė yra visiškai nereikalinga, perteklinė ir sudaranti prielaidas kilti papildomiems nesusipratimams ir įtampai tiek tarp santuokos nutraukimo procesą pradėjusių sutuoktinių, tiek tarp tėvo ir nepilnamečių dukterų.

5. Ieškovė R. N. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo nesutinka su atskiruoju skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimo motyvai:

5.1. Dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo nurodo, kad teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo kiekvienai iš dukrų po 300 Eur per mėnesį išlaikymą iki teismo sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo dienos. Nurodo, jog iš kartu su ieškiniu pridėtos darbo sutarties matyti, kad G. N. per mėnesį gaunamos pajamos sudaro 31 350 Norvegijos kronų arba 3 216,72 Eur. Dėl šių aplinkybių ieškovė teikdama ieškinį ir nurodė, kad atsakovo darbo užmokestis sudaro apie 3 000 Eur ir prašė atsakovą pateikti aktualius duomenis apie gaunamą tikslų atlyginimą. Teismas neturėjo jokio pagrindo nesivadovauti ieškovės pateiktais paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais. G. N., nesutinkančiam su priteisto išlaikymo dydžiu, tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kurias jis nurodo atskirajame skunde. Atsakovui nepakanka vien teigti, kad ieškovės teismui pateikti duomenys nėra teisingi, jog jis negauna 3 000 Eur dydžio atlyginimo, o ieškovės į bylą pateikta iš norvegų kalbos versta darbo sutartis yra netinkamas dokumentas. Visa tai atsakovas ne tik turi paneigti nurodydamas egzistuojant priešingas ieškovės nurodytoms faktines aplinkybes, bet ir pateikdamas į bylą jo nurodytas aplinkybes patvirtinančius įrodymus.

5.2. Atsakovo teiginiai, jog skundžiamą nutartį priėmęs teismas negalėjo priteisti didesnio išlaikymo nei viena minimali mėnesinė alga, yra visiškai nepagrįsti ir prieštaraujantys galiojančiam teisiniam reguliavimui, teismų praktikai ir byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Atskirajame skunde dėstomi teiginiai, esą teismo priteisto laikino išlaikymo dydis – po 300 Eur kas mėnesį – neatitinka atsakovo finansinių galimybių, taip pat nepagrįsti, nes ieškovė pateikė duomenis, kad jo darbo užmokestis sudaro apie 3 000 Eur. Be to, G. N. yra jaunas, darbingo amžiaus asmuo, turintis visas galimybes užsidirbti pakankamai, kad sugebėtų išlaikyti ne tik save, bet ir nepilnamečius vaikus. Sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikams išlaikyti, todėl atsakovas turi imtis realių veiksmų savo turtinei padėčiai pagerinti. Todėl atsakovo argumentai nesuteikia pagrindo mažinti priteisto laikino išlaikymo dydį iki prašomo atskiruoju skundu.

5.3. Dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ieškovė nurodo, kad šioje byloje laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos išimtinai nepilnamečių vaikų interesams ir apsaugai užtikrinti. Ginčo šalys nesutaria, jų bendravimą lydi įsisenėję nesutarimai ir konfliktai. Mediacijos metu šalims nepavyko išspręsti ginčo, tad ieškovė, siekdama nutraukti santuoką ir išspręsti visus su tuo susijusius klausimus, įskaitant nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir išlaikymo jiems teikimo klausimus, buvo priversta kreiptis su ieškiniu į teismą. Teismo procesas, tikėtina, užtruks, tai patvirtina ir atsakovo pateiktas atskirasis skundas. Vien tai, kad šalims bendrosios nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), ir ten deklaruota jų gyvenamoji vieta, savaime nereiškia, jog šalys kartu gyvena tame bute. Šalys kartu negyvena ir jokių šeiminių santykių nepalaiko. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad atsakovas dirba, taigi faktiškai gyvena Norvegijoje. Atsakovas atskirajame skunde taip pat nurodė, kad tiek ieškinio pateikimo metu, tiek skundžiamos nutarties priėmimo metu buvo ir yra išvykęs iš Lietuvos, gyvena ir dirba užsienyje. Šios aplinkybės itin svarbios ir turi esminę reikšmę, nes šalims (tėvams) gyvenant skirtingose valstybėse, jų santykiams esant įtemptiems ir konfliktiškiems, kyla natūralus poreikis apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, nustatant laikiną gyvenamąją vietą su tuo iš tėvų, su kuriuo iš tikrųjų ir gyvena vaikai, t. y. su ieškove. Šiuo atveju nenustačius vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų, vaikai atsidurtų teisiškai neapibrėžtoje padėtyje, reiškiančioje, kad atsakovas teoriškai bet kada galėtų pareikšti išsivežantis dukras gyventi kartu su juo į Norvegiją su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis (mokslo vietos keitimas, atskyrimas nuo mamos, šeimos narių, draugų ir kt.).