Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2007 m. gegužės 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 178 str. 3 d. ir 187 str. 1 d. bei nuteistas:

pagal BK 178 str. 3 d. – laisvės atėmimu penkeriems metams ir šešiems mėnesiams;pagal BK 187 str. 1 d. – laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 3 d., 5 d. 2 p. bausmes subendrinus jas apimant, A. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas penkeriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. M. UAB DK „Baltic polis“ priteista 974,72 Lt, o V. J. individualiai įmonei „Fortūnatas“ - 43616,00 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. nuteistas už tai, kad 2006 m. rugpjūčio 18 d., apie 4 val. 18 min., veikdamas su bendrininkų grupe - dviem ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatytais asmenimis, išardęs ir sugadinęs lango apsauginę žaliuzę ir išdaužęs lango stiklą, įsibrovė į saugomas patalpas - individualios V. J. įmonės „Fortūnatas“ juvelyrinių dirbimių parduotuvę „999“, esančią Šiauliuose, Vilniaus g. 174, iš kurios, sudaužęs prie lango stovėjusios vitrinos stiklą, pagrobė didelės vertės svetimą turtą - V. J. individualiai įmonei „Fortūnatas“ priklausančius juvelyrinius gaminius: 84,44 g svorio kolje už 11000 Lt, 28,71 g svorio apyrankę už 3790 Lt, 68,00 g svorio apyrankę už 5500 Lt, 30,10 g svorio apyrankę už 3217 Lt, 5,28 g svorio pakabuką už 1900 Lt, 3,24 g svorio pakabuką už 997 Lt, 1,45 g svorio pakabuką už 138 Lt, 11,67 g svorio žiedą už 3330 Lt, 8,77 g svorio žiedą už 1592 Lt, 9,79 g svorio žiedą už 1900 Lt, 4,78 g svorio žiedą už 840 Lt, 12,17 g svorio žiedą už 2300 Lt, 4,43 g svorio žiedą už 1200 Lt, 6,65 g svorio žiedą už 1550 Lt, 10,96 g svorio auskarus už 1900 Lt, 1,34 g svorio auskarus už 1057 Lt, 4,94 g svorio auskarus už 800 Lt, 2,03 g svorio grandinėlę už 189 Lt, 2,59 g svorio grandinėlę už 243 Lt, 1,87 g svorio grandinėlę už 173 Lt, 80,17 g svorio apyrankę už 8500 Lt, 5,02 g svorio auskarą už 695 Lt, 6,29 g svorio žiedą už 1900 Lt, 37,61 g svorio apyrankę už 4000 Lt, 38,12 g svorio apyrankę už 2859 Lt, iš viso turto, kurio vertė 61570 Lt, tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 3 d. Be to, A. M. nuteistas už tai, kad, tuo pačiu turto grobimo metu ir toje pačioje vietoje, t. y. 2006-08-18, apie 4 val. 18 min., veikdamas su bendrininkų grupe - dviem ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatytais asmenimis, Šiauliuose, Vilniaus g. 174 esančioje individualios V. J. įmonės „Fortūnatas“ parduotuvėje „999“, išardydamas ir sugadindamas lango apsauginę žaliuzę, kurios vertė - 111,26 Lt, išdauždamas lango stiklą, kurio vertė - 600 Lt, sudaužydamas ir sugadindamas parduotuvės patalpose buvusią vitriną, kurios vertė - 1000 Lt, sugadino svetimą - V. J. individualiai įmonei „Fortūnatas“ priklausantį turtą, kurio bendra vertė 1711,26 Lt, tai yra, padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 str. 1 d.

Byloje dalyvaujantis prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, o nuteistasis A. M. ir jo gynėjas - skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. M. apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl A. M. kaltės

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, atlikusi joje papildomą įrodymų tyrimą ir įvertinusi visus, tarp jų ir Apeliaciniame teisme surinktus, įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. M. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 178 str. 3 d. ir BK 187 str. 1 d.

Kaip pagrįstai nuosprendyje nurodė apygardos teismas, byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti kategorišką išvadą, kad A. M. , kartu su dviem nenustatytais asmenimis, buvo tiesioginis jam inkriminuotų nusikalstamų veikų vykdytojas.

Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats nuteistasis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme neneigė buvęs įvykio vietoje, bėgęs iš jos ir buvęs policijos pareigūnų sulaikytas. Tačiau jis aiškino, kad joje vagystės metu atsidūrė visiškai atsitiktinai ir nebuvo vienas iš jam inkriminuoto nusikaltimo vykdytojų. Iš tiesų, byloje nėra įvykio liudytojų, kurie būtų tiesiogiai matę ir atpažinę A. M. , kaip asmenį, kuris išardė vitrinos žaliuzes, išdaužė vitrinos stiklą ir pagrobė iš parduotuvės juvelyrinius dirbinius. Tačiau byloje surinktų duomenų visuma paneigia nuteistojo versiją apie tai, kad jis buvo tik atsitiktinis praeivis, ir patikimai patvirtina, jog A. M. buvo jam inkriminuoto nusikaltimo vykdytoju.

Šioje byloje, nustatant įvykio aplinkybes ir A. M. įvykio vietoje atliktus veiksmus, svarbūs yra byloje surinkti įrodymai dėl įvykio laiko ir jo trukmės, taip pat duomenys apie laikotarpį, praėjusį nuo vitrinos stiklo išdaužimo iki A. M. sulaikymo momento bei duomenys apie liudytojos K. Š. įvykio vietoje tuo metu matytus asmenis.

Liudytoja K. Š. parodė, kad ji gyvena greta juvelyrinių gaminių parduotuvės „999“. Pro jos langą matosi parduotuvė „999“. 2006-08-18 naktį išgirdo duslų garsą ir dūžtančio stiklo garsus. Ji iš karto pažvelgė pro langą ir pamatė, kad trys asmenys nubėga nuo parduotuvės „999“. Visi trys K. Š. stebimi vyriškiai, skersai perbėgę pėsčiųjų bulvarą, nubėgo prie parduotuvės „E5 mode“, kuri yra priešingoje pėsčiųjų bulvaro pusėje ir kiek dešiniau, nei jos buto langas, maždaug 70 metrų nuo parduotuvės „999“. Po kiek laiko, visiems trims ten pastovėjus, vienas iš jų grįžo prie parduotuvės „999“, o kiti palaukė kelias minutes ir sugrįžo taip pat. Vienu metu to vyro, kuris pirmas grįžo, nebesimatė, jis galėjo būti įlindęs ar pasilenkęs per langą į parduotuvės vidų, nes tik todėl pro jos langą ir galėjo jo nesimatyti. Daugiau kitų asmenų nei prie parduotuvės, nei šalia jos liudytoja teigė nebuvus. K. Š. iš karto mobiliuoju telefonu paskambino policijai ir vėliau, visą laiką stebėdama vyriškius, jų veiksmus tuo pačiu metu telefonu komentavo policijos pareigūnams. Kuomet atvyko policija, minėti trys asmenys pradėjo bėgti. Du nubėgo į Dvaro gatvės pusę, o vienas nubėgo skersai bulvaro, užlipo laipteliais ant priestato ir dingo. Visi trys vyriškiai nubėgo nuo tos pačios vietos – nuo juvelyrinių dirbinių parduotuvės „999“.

Iš Šiaulių m. VPK informacinio žurnalo matyti, kad K. Š. pranešimas į budėtojų dalį gautas 2006-08-18, 4.18 val. (t. 1, b. l. 60). Signalizacija apsaugos policijos skyriuje suveikė 4.19 val. (t. 2, b. l. 86). Pagal tokius byloje esančius policijos pateiktus duomenis liudytoja K. Š. apie vykdomą vagystę pranešė vieną minutę anksčiau, nei suveikė parduotuvės signalizacija. Tokia įvykių chronologija nėra logiška. Labiau tikėtina, kad K. Š. apie vykdomą nusikaltimą pranešė po to, kai buvo išdaužti vitrinos langai bei dėl to suveikė signalizacija. Tačiau toks įvykių laiko fiksavimas gali būti paaiškinamas įrašo netikslumu pranešimų registracijos žurnale. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad garsinė signalizacija parduotuvėje buvo atjungta, o tai, kada tiksliai – po žaliuzių sulaužymo, išorinio ar vidinio vitrinos stiklo sudaužymo – apsaugos techninės priemonės sureagavo į įsibrovimą ir perdavė signalą į apsaugos policiją, byloje duomenų nėra. Tačiau, bet kuriuo atveju, labai artimas signalizacijos suveikimo ir liudytojos pranešimo apie vykdomą vagystę laikas rodo tai, kad liudytoja K. Š. iš tiesų stebėjo įvykį praktiškai nuo pat jo pradžios. Kitaip tariant, nuo stiklo išdaužimo iki to momento, kada liudytoja pažvelgė pro langą, praėjo labai trumpas laiko tarpas. Ši aplinkybė ir tai, kad prie parduotuvės daugiau pašalinių asmenų nebuvo, paneigia galimybę, jog parduotuvės stiklą išdaužti galėjo kiti asmenys, kurių liudytoja, prieš pažvelgdama pro langą, galėjo nepastebėti. Ir atvirkščiai, nors liudytoja ir nematė paties daužimo veiksmo, tačiau pirmiau minėtos faktinės aplinkybės patvirtina tai, jog parduotuvės vitriną išdaužė liudytojos K. Š. matyti trys vyriškiai.

Kaip minėta, K. Š. skambutis į komisariatą gautas ir signalizacija suveikė 4.18 - 4.19 val. Aupsaugos policijos ekipažas „Bitė 16“ pranešė, kad patrulis „Alksna 30“ buvo įvykio vietoje jau 4.23 val. (t. 2, b. l. 85-86). Taigi, kaip matyti iš šių duomenų, visi liudytojos K. Š. nurodyti įvykiai truko apie 4-5 minutes. Nors pati liudytoja ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad policija atvyko tik praėjus maždaug 12 minučių nuo jos skambučio, tačiau papildomai apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje K. Š. teigė galėjusi ir klysti. Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos duomenis, sprendžia, kad liudytoja sąžiningai klydo dėl įvykio trukmės, todėl jį nustatydamas teismas remiasi policijos užfiksuotais duomenimis, pagal kuriuos, kaip minėta, nustatyta, kad įvykis truko apie 4-5 minutes.

Kaip matyti iš liudytojos K. Š. parodymų, ji nuo pat vitrinos išdaužimo momento iki policijos atvykimo ir trijų jos matytų vyriškių pabėgimo, t. y. visas tas 4-5 minutes, nenutrūkstamai stebėjo įvykius pro langą ir pranešinėjo policijos budėtojui. Liudytojos paminėti vyriškiai bei visa įvykio vietovė visą tą laiką buvo jos akiratyje. Kitų asmenų, apart šių vyriškių, visą tą laiką liudytoja teigė nebuvus. Į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai L. Š. ir R. V. taip pat teigė, jog jiems atvykus, pašalinių asmenų, išskyrus vieną bėgantį vyriškį, įvykio vietoje jie nematė.

Taigi, nepaisant to, kad nė vienas iš liudytojų nematė paties vitrinos išdaužimo įvykio, nematė ir to, kaip tiksliai iš parduotuvės buvo grobiami juvelyriniai dirbiniai ir kas konkrečiai tai padarė (liudytoja K. Š. tik matė prie šios parduotuvės „kažką“ darančius tris vyrus, kurių vienas vėliau įlipo į parduotuvę, nes priėjęs prie vitrinos dingo iš liudytojos akiračio), įvertinus pirmiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog šį nusikaltimą padarė ne kas kitas, o būtent K. Š. matyti trys vyriškiai, o vienas iš jų buvo nuteistasis A. M. .

Iš tiesų, kaip pagrįstai skunde nurodo apeliantas, niekas iš liudytojų negalėjo atpažinti A. M. , kaip vieno iš trijų įvykio vietoje buvusių asmenų. Tačiau tai, kad būtent A. M. buvo tas asmuo, kuris bėgo nuo policijos pareigūnų skersai bulvaro, lipo laiptais bei stogu į kiemus, kur ir buvo sulaikytas policijos pareigūno E. R. , įrodo bylos duomenys. Pagal liudytojos K. Š. parodymus, visi trys asmenys, kuriuos ji stebėjo po vitrinos lango išdaužimo, pamatę policijos pareigūnus, pradėjo bėgti. Du iš jų nubėgo į Dvaro gatvės pusę, o vienas nubėgo skersai bulvaro prie siūlų parduotuvės ir, užlipęs laipteliais, dingo iš liudytojos akiračio. Tai patvirtino ir į įvykio vietą atvykę policijos patruliai L. Š. ir R. V. , kurie teigė matę, kaip nuo juvelyrinės parduotuvė skersai per bulvarą nubėgo tamsiai apsirengęs žmogus. Iš liudytojų K. Š. , L. Š. , R. V. parodymų matyti, kad A. M. nuo pat to momento, kuomet pabėgo nuo juvelyrinių dirbinių parduotuvės, iki jo pasislėpimo momento kitoje bulvaro pusėje esančio „Hansa“ banko kieme, buvo stebimas liudytojų K. Š. bei R. V. .

Netrukus kitoje namo pusėje per tvorą persisvėrusį vyriškį sulaikė iš policijos komisariato atbėgęs policijos pareigūnas E. R. . Kaip vėliau paaiškėjo, sulaikytasis ir buvo A. M. . Tai, kad jis bėgo pirmiau liudytojų nurodytu maršrutu ir perlipęs per stogelį bei tvorą kitoje namo pusėje buvo sulaikytas policijos pareigūno, patvirtino ir pats A. M. . Kitų pašalinių asmenų, kurie būtų vienu ar kitu momentu atsidūrę įvykio vietoje, be jau minėtų trijų vyrų, nebuvo. Taigi, pirmiau aptarti įrodymai patikimai patvirtina, jog vienas iš trijų vyrų, plėšusių parduotuvę „999“, buvo būtent A. M. .

Kaip minėta, byloje apklausti liudytojai nematė, kokius konkrečius veiksmus ardant parduotuvės žaliuzes, daužiant jos stiklą bei grobiant iš jos juvelyrinius dirbinius atliko A. M. , tačiau iš bylos duomenimis nustatytų visų trijų nusikaltime dalyvavusių asmenų objektyviai atliktų veiksmų bei kitų duomenų matyti, kad apeliantas nebuvo atsitiktinis praeivis, bet buvo vienas iš nusikaltimo bendrininkų.

Kaip matyti iš liudytojos K. Š. parodymų ir kitų byloje surinktų duomenų, visi trys jos matyti vyriškiai, tarp kurių, kaip minėta, buvo ir apeliantas A. M. , veikė kartu, sutartinai, laikydamiesi atsargumo priemonių. Po to, kai išdaužė parduotuvės vitrinos stiklą, visi trys nubėgo atokiau nuo parduotuvės „999“ ir, sustoję prie kitos atokiau esančios parduotuvės „E5 mode“, norėdami įsitikinti, ar nesuveiks signalizacija, kiek palaukė. Garsinė signalizacija nesuveikė, nes, kaip matyti iš bylos duomenų, ji, dėl gyventojų skundų, buvo išjungta. Signalizacija buvo pajungta tik į apsaugos policijos skyriaus centralizuotą stebėjimo punktą. Neišgirdę garsinio signalo ir pamanę, kad parduotuvėje signalizacija nesuveikė, bendrininkai tęsė toliau savo nusikalstamą veiką. Vienas iš jų grįžo prie parduotuvės „999“, o kiti du, likę kiek atokiau, prie tuo metu rekonstruojamame bulvare pastatytų tvorų, stebėjo aplinką. Tuo metu pirmasis vyras per langą persisvėrė į parduotuvės vidų, tačiau, atvykus policijos ekipažui, visi trys vyriškiai pradėjo bėgti. Du iš jų nubėgo Dvaro gatvės link, o vienas jų (A. M. ), skersai Vilniaus gatvės. Kaip matyti iš šių aptartų vyriškių veiksmų, nė vienas iš jų nesielgė taip, kaip nurodė elgęsis A. M. . T. y. nė vienas iš jų nebuvo atsitiktinis praeivis, einantis pro parduotuvę ir pakeliantis prie jos gulinčias pirštines ir juvelyrinio dirbinio dėžutę. Visi trys buvo pasiskirstę vaidmenimis ir veikė išvien. Kitų asmenų, kaip minėta, įvykio vietoje nebuvo. Tokie vyriškių (tarp jų ir A. M. ) veiksmai parodo ir tai, kad tarp jų buvo išankstinis susitarimas bendrais nusikalstamais veiksmais apvogti parduotuvę „999“, todėl apeliacinio skundo teiginys, jog pirmosios instancijos teismas, nesant jokių įrodymų konstatavo, jog nusikalstamai veikai buvo ruoštasi iš anksto, planuota ir, kad apeliantas tiesiogiai dalyvavo ir ruošiantis ir vykdant nusikaltimą, nepagrįstas.

Iš specialisto išvados Nr. 7801 matyti, jog ant A. M. įvykio metu avėtų batų „NIKE“ rastos stiklo mikrodalelės yra nevienarūšės dalelėms, paimtoms iš įvykio vietos, o ant džemperio, kurį jis buvo užsivilkęs įvykio metu, mikrodalelių visai nerasta. Tačiau šios specialistų išvados nepaneigia kitais byloje surinktais duomenimis nustatytų faktinių įvykio aplinkybių apie A. M. atliktus nusikalstamus veiksmus.

Apeliantas nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad jo avalynės pėdsakas buvo rastas ant takelio, greta parduotuvės „999“ vitrinos, o ne ant stiklo šukių, paimtų nuo įvykio vietoje buvusio stelažo. Specialisto išvadoje Nr. 40-9-IS-1-0836 nustatyta, kad du avalynės pėdsakų fragmentai, aptikti ant stiklo šukių, paimtų iš įvykio vietos, galėjo būti palikti tos pačios rūšies avalyne, kaip ir A. M. įvykio metu avėtoji. Lyginamojo tyrimo metu, sugretinant tiriamuosius avalynės pėdsakų fragmentus su eksperimentiniais A. M. batų padų atspaudais, buvo nustatyta visa eilė bendrųjų požymių sutapimų (pado rašto elementų matmenys, dydis, tarpusavio išsidėstymas). Tačiau tik dėl individualiųjų požymių trūkumo ekspertai negalėjo duoti kategoriškos išvados, jog tai ta pati avalynė (t. 1, b. l. 109-113).

Pažymėtina, kad paties A. M. parodymai dėl jo batų pėdsakų atsiradimo įvykio vietoje nebuvo vienodi ir nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu jis aiškino, kad buvo užlipęs ant stelažo, žiūrėjo pro išdaužtą vitrinos langą į parduotuvės vidų, o vėliau, išgirdęs grasinančius riksmus, pabėgo. Pabėgdamas su savimi pasiėmė prie parduotuvės rastas pirštines bei dėžutę. Apygardos teisme A. M. jau teigė, kad ant stelažo galėjo padėti tik vieną koją, bet užlipęs ant jo nebuvo. Iš apeliacinio skundo argumentų sektų, kad jis apskritai ant stelažo užlipęs nebuvo ir jo batų pėdsakų ten likti negalėjo. Tačiau apeliacinės instancijos teisme jis jau teigė, kad dėl bulvare atliekamo remonto, nebuvo kito praėjimo, todėl jis buvo priverstas stelažą perlipti. Tokie A. M. parodymai paneigiami specialisto išvada Nr. 7801 ir įvykio vietos apžiūros protokolo duomenimis (t. 1, b. l. 36-45). Jais nustatyta, kad stiklo šukės, rastos ir paimtos nuo įvykio vietoje buvusio stelažo, o ant šių šukių rasti batų padų pėdsakai palikti tos pačios rūšies avalyne, kaip ir avalynė, paimta iš A. M. . Iš įvykio vietos apžiūros metu darytų fotonuotraukų matyti, kad stelažas po įvykio buvo rastas prie pat parduotuvės pastato sienos, o tarpas tarp stelažo ir tvoros, kuria buvo atitverta remontuojama bulvaro dalis, buvo pakankamo pločio, kad pro parduotuvę laisvai būtų galima praeiti nelipant ant stelažo. Be to, kaip minėta, A. M. versija apie atsitiktinį buvimą įvykio vietoje paneigta pirmiau aptartais bylos duomenimis. Taigi, tas nustatytas faktas, jog apeliantas buvo užsilipęs ant prie parduotuvės stiklo rasto stelažo, įvertinus jį visumoje su kitais byloje surinktais įrodymais, taip pat patvirtina, kad A. M. dalyvavo grobiant juvelyrinius dirbinius iš parduotuvės „999“.

Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pas nuteistajį rasta viena dėžutė iš apvogtos parduotuvės, bei pirštinės. Apeliantas aiškino, jog dėžutę ir pirštines jis rado prie jau apiplėštos parduotuvės ir įsidėjo į kišenę. Tačiau byloje apklaustas nuteistąjį sulaikęs policijos pareigūnas E. R. parodė, jog sulaikant apeliantą vieną pirštinę jis buvo apsimovęs, o ne laikė ją kišenėje. Turint galvoje tai, kad įvykis buvo vasarą, rugpjūčio mėnesį, darytina išvada, kad jis pirštines ne rado, bet turėjo su savimi ir tikslingai naudojo, kaip atsargumo priemonę, siekdamas įvykio vietoje nepalikti pėdsakų.

Aiškindamas savo pabėgimo iš įvykio vietos aplinkybes, apeliantas nurodė, jog išgirdo kažką šaukiant „stok, užmušiu!“, todėl išsigando ir pradėjo bėgti. Šis A. M. paaiškinimas taip pat nelogiškas ir jį paneigia byloje surinkti įrodymai. Apklausti policijos pareigūnai, kurie vijosi nuteisąjį, neigė šaukę tokius žodžius, o kitų asmenų, galėjusių taip surikti, įvykio vietoje nebuvo. Taigi A. M. bėgimas iš įvykio vietos, turint galvoje tai, kad, jo teigimu, jis ten atsirado atsitiktinai ir nusikaltimo nedarė, būtų nelogiškas, kadangi taip jis tik būtų sukėlęs bereikalingus įtarimus. Byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad jis bėgo siekdamas išvengti sulaikymo, o ne dėl kitų jo nurodytų priežasčių.

Apeliantas skunde kaip savo nekaltumo įrodymą nurodo faktą, kad nei pas jį betarpiškai, nei jo namuose jokių pagrobtų daiktų ar nusikaltimo įrankių rasta nebuvo. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka, jog tai įrodo A. M. nekaltumą. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teisme apklaustos liudytojos K. Š. parodymų, prieš pasišalindami iš įvykio vietos visi trys nusikaltime dalyvavę vyriškiai buvo suėję į vieną vietą, prie parduotuvės „999“. Būtent tuo metu A. M. ir galėjo perduoti pagrobtus daiktus savo bendrininkams, kurie nebuvo sulaikyti.

Skunde taip pat abejojama galimybe remtis liudytojų parodymų patikrinimo vietoje protokolais. Anot apelianto, atliekant šiuos procesinius veiksmus, bulvare nebevyko remonto darbai, todėl aplinka buvo pasikeitusi. Teisėjų kolegija nesutinka ir su šiais nuteistojo argumentais. Nors atliekant parodymų patikrinimą vietoje įvykio aplinka ir nebuvo visiškai identiška tai, kuri buvo įvykio metu, tačiau ši aplinkybė nedaro minėtų procesinių veiksmų neteisėtais. Šių procesinių veiksmų pagalba buvo gauta svarbių duomenų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai ištirti: patikslinti liudytojų parodymai apie įvykio aplinkybes, nustatytos jų judėjimo trajektorijos, pastatų išsidėstymas, atstumai tarp objektų ir pan., todėl jie atlikti pagrįstai ir teisėtai, todėl apygardos teismas, priimdamas nuosprendį, šiais duomenimis rėmėsi pagrįstai.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartus duomenis, konstatuoja, kad visuma byloje surinktų įrodymų leidžia daryti kategorišką išvadą, kad A. M. , priešingai nei teigia jis pats, buvo nusikaltimo vietoje ne atsitiktinai, bet buvo nusikaltimo, kuris jam inkriminuotas, bendravykdytoju, tiesiogiai dalyvavusiu visuose nusikalstamuose veiksmuose (ir įsilaužime, ir vertybių grobime), o jo padaryta nusikalstama veika kvalifikuota tinkamai ir teisingai.

Dėl pagrobto turto vertės ir civilinių ieškinių

Apeliantas skunde nesutinka su byloje nustatyta pagrobto turto verte, teigdamas, jog nukentėjusysis ją daug kartų keitė, pateikė skirtingus skaičiavimus. Šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas. Kaip matyti iš bylos duomenų, pagrobto turto vertė ir civilinio ieškinio dydis iš tiesų buvo kelis kartus tikslinamas ir nurodomas skirtingai. Tačiau taip atsitiko todėl, kad iš pradžių nukentėjusysis pateiktuose skaičiavimuose dėl pagrobto turto vertės nebuvo įtraukęs juvelyrinių dirbinių, kurie buvo surasti išmėtyti lauke įvykio vietoje. Akivaizdu, kad nustatant pagrobto turto vertę buvo būtina įskaičiuoti ir šiuos dirbinius, kaip pagrobtus, nors jų nusikaltimo vykdytojams ir nepavyko pasiimti su savimi dėl to, kad jie buvo užklupti darant šį nusikaltimą. Po to, jis jau pateikė visų 25 dirbinių kainas ir bendrą vertę. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad į pastarąjį skaičiavimą jis nebuvo įtraukęs PVM, todėl dar kartą tikslino pagrobto turto vertę, kol, galiausiai, ji buvo pateikta tokia, kokią pirmosios instancijos teismas ir pripažino pagrįsta, t. y. 61570 Lt.

2005 m. birželio 23 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato nutarimo Nr. 52 „dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 6 p. 5 p. p. nurodyta, kad kvali­fi­kuo­jant vei­kas pa­gal BK 178, 180 straips­nius, pa­grob­to tur­to ver­tė nu­sta­to­ma re­mian­tis daik­to rin­kos ver­te vei­kos pa­da­ry­mo me­tu. Pagal 1999 m. gegužės 25 d. „Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo“ 2 str. 13 p., rinkos vertė yra apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų. Taigi, galima daryti išvadą, kad šiuo atveju juvelyrinių dirbinių parduotuvės nustatytos kainos ir laikytinos rinkos verte. Tokį turto vertės nustatymo būda teisingu pripažino ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje Nr. 2 K-394/2006, nurodydamas, jog nusistovėjusioje teismų praktikoje laikoma, kad kvalifikuojant veikas pagal BK 178 straipsnį, pagrobto turto vertė nustatoma taikant daikto rinkos vertės dydį veikos padarymo metu. Šioje byloje Aukščiausiasis teismas daiktų, kuriuos kėsintąsi pagrobti, vertę prilygino tai kainai, kuri buvo nurodyta ant atitinkamų prekių prekybos centro salėje. Teismas taip pat konstatavo, kad, vadovaujantis PVM mokesčio įstatymu, šis mokestis sumokamas valstybei nepriklausomai, ar gaminys buvo parduotas, nuo jo užpajamavimo įmonėje, o gaminiai buvo pagrobti jau iš prekybos salės, todėl į pagrobto turto vertę pagrįstai buvo įskaičiuotas ir pridėtinės vertės mokestis. Analogiška situacija yra ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog nukentėjusiojo pateiktos pagrobtų dirbinių kainos, už kurias jis ketino parduoti šias prekes, yra laikytinos šių vertybių tuometine rinkos verte. Nustatyta, kad bendra pagrobtų dirbinių suma buvo 61570 Lt, t. y. daugiau negu 250 MGL, todėl A. M. nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 178 str. 3 d., kaip didelės vertės svetimo turto pagrobimas.

Kita vertus, iš bendros sumos net ir išskaičiavus PVM, bendra pagrobto turto vertė viršytų 250 MGL.

Priteistos turtinės žalos dydis nustatytas taip pat pagrįstai, iš visos pagrobto turto sumos atmetus dirbinių, kurie buvo grąžinti savininkui, kainą. Todėl Apeliacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ir šios pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies.

Be V. J. individualios įmonės, civilinį ieškinį byloje buvo pareiškusi ir UAB DK „Baltic polis“, kuri sumokėjo draudimo išmoką (974,72 Lt) V. J. individualiai įmonei, už nuteistojo ir jo bendrininkų sugadintą turtą – žaliuzes, išdaužtą langą, sudaužytą vitriną. Apeliantas skunde teigia, jog draudimo bendrovės patirta žala nėra tiesiogiai susijusi su padarytu nusikaltimu, be to, jos atstovai nedalyvavo teismo posėdžiuose, todėl bendrovės civilinis ieškinys turėjo būti perduotas nagrinėti civiline tvarka. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais. Baudžiamojo proceso įstatymo 109 str. numato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. O pagal BPK 110 str. civiliniu ieškovu pripažįstamas fizinis arba juridinis asmuo, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl įtariamojo arba kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą. Taigi, įstatymas nenurodo, jog civiliniu ieškovu byloje gali būti tik asmuo dėl nusikalstamų veiksmų patyręs tiesiogės žalos. Pagal CK 6.280 str. 1 d. atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Šiuo atveju draudikas atlygino nukentėjusiajam A. M. nusikalstamais veiksmais padarytą žalą, todėl perėmė iš tiesiogiai žalą patyrusio asmens reikalavimo teisę į žalos atlyginimą. Taigi, draudimo bendrovė pagrįstai pripažinta civiliniu ieškovu ir pagrįstai patenkintas jos civilinis ieškinys, kurio dydis ir pagrįstumas įrodytas byloje surinktais duomenimis. Tai, kad bendrovės atstovas nedalyvavo teismo posėdžiuose, nėra pagrindas atmesti civilinį ieškinį.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.