Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ieškinį atsakovui V. P. dėl žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Šalių atstovų paaiškinimais bylos dokumentais nustatyta, kad 2009 m. sausio 31 d. atsakovas pasipriešino Klaipėdos apskrities Vyriausiojo policijos komisariato policijos vyresniajam patruliui A. M.. Atsakovui vengiant paklusti ir priešinantis sulaikymui, policijos pareigūnas susižalojo (sulaužė) kairės rankos II pirštą. Vengimą paklusti teisėtiems policijos pareigūno reikalavimas ir pasipriešinimą sulaikymui, patvirtina įsiteisėjęs Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 19 d. nutarimas, administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.11.-838-606/2009 m. (b.l. 7). Sužalojimo faktą patvirtina tarnybinio patikrino išvada 2009-03-31 Nr. 30-IS-57 ir Centrinės medicinos ekspertizės komisijos 2009-05-26 pažyma Nr. 1882 (b. l. 8-13). Remiantis Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalimi, Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu patvirtintomis Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygomis, Klaipėdos apskrities VPK viršininko 2009 m. birželio 12 d. įsakymu, minėtam policijos pareigūnui išmokėta 10 371,08 Lt, t. y. jo keturių mėnesinių vidutinių darbų užmokesčių dydžio kompensacija. Ieškovas nurodė, kad, išmokėjęs pareigūnui kompensaciją, jis įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį – atsakovą V. P., pagal civilinio kodekso 6.127 straipsnio 4 dalį, 6.280 straipsnį.

Dėl policijos įstaigos, specialiųjų teisės aktų pagrindu išmokėjusios pareigūnui kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo, atgręžtinio reikalavimo teisės įgyvendinimo pagrindo

Lietuvos Respublikos Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto aštuntajame skirsnyje reglamentuojama pareigūnų sveikatos priežiūra ir su tuo susijusios socialinės garantijos, be kitų – ir garantijos dėl gyvybės netekimo ar sveikatos sutrikdymo. Vidaus tarnybos statuto aštuntojo skirsnio 40 straipsnyje nustatytos kompensacijų pareigūno ar kursanto mirties arba sveikatos sutrikdymo atvejais mokėjimo sąlygos, orientaciniai dydžiai, taip pat atvejai, kai kompensacijos nemokamos. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, priklausomai nuo sveikatos sutrikdymo laipsnio ir netekto darbingumo, išmokama nuo vieno iki šešiasdešimt mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Šios nuostatos detalizuotos ir jų įgyvendinimo tvarka įtvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintose Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygose (toliau – Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygos, Sąlygos), taip pat Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymais. Pagal Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygų 2 punktą draudimo objektai yra apdraustųjų sveikata ir gyvybė. Šiame teisės akte nurodyta, kokių asmenų sveikata ir gyvybė draudžiama valstybės lėšomis, išvardyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai, išdėstyta draudimo ir kompensacijų sumų apskaičiavimo bei mokėjimo tvarka. Policijos pareigūnai priskirti asmenims, kurių sveikata ir gyvybė nurodytų teisės aktų pagrindu draudžiama valstybės lėšomis (Vidaus tarnybos statuto 1 straipsnis, 2 straipsnio 2, 4 dalys, Asmenų draudimo valstybės lėšomis taisyklių 1.1 punktas).

Nurodytais teisės aktais valstybė, pripažindama atitinkamų kategorijų valstybės pareigūnų tarnybos pobūdžio nulemtą potencialų pavojų jų sveikatai, taip pat įvertindama tai, kad gera pareigūnų sveikatos būklė yra būtina sąlyga tinkamam jų pareigų, turinčių neabejotiną svarbą visuomenei, vykdymui, įsipareigojo nurodytų kategorijų pareigūnams suteikti papildomą (palyginus su kitais asmenimis) sveikatos ir gyvybės draudimo valstybės biudžeto lėšomis apsaugą. Atsižvelgiant į nurodytų teisės aktų tikslus ir paskirtį, darytina išvada, kad juose reglamentuojama asmenų draudimo valstybės lėšomis sistema priskirtina socialinei apsaugai. Tokios pozicijos kasacinis teismas nuosekliai laikėsi ir pirmiau nagrinėtose bylose, nurodydamas, kad dėl tarnybos nukentėjusiems policijos pareigūnams iš valstybės lėšų mokamų kompensacijų sistema laikoma valstybės socialinio draudimo rūšimi, nes policijos įstaigos tam tikra prasme vykdo socialinio draudimo įstaigų funkciją (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos v. M. L., bylos Nr. 3K-3-584/2009; kt.). Tokio aiškinimo nesudaro pagrindo keisti ir naujausia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo formuojama doktrina (žr. Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimą). Konstatuotina, kad policijos ir kitos valstybės įstaigos, draudžiančios darbuotojus pagal Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygų reikalavimus, specialiaisiais teisės aktais prilyginamos socialinio draudimo įstaigoms, vykdančioms socialinio draudimo funkcijas.

Policijos įstaigos išmokėtos sveikatos draudimo išmokos paskirtis – atlyginti pareigūnui turtinę žalą, patirtą dėl sveikatos sužalojimo tarnybinių pareigų vykdymo metu ar kitais įstatyme nustatytais draudžiamaisiais atvejais. Tačiau policijos įstaiga paprastai nėra žalą padaręs ar už ją atsakingas asmuo, o žalai atlyginti skirtą išmoką sumoka pareigūnui ne civilinės atsakomybės pagrindu, bet vykdydama įstatyme įtvirtintą socialinio draudimo funkciją. Taigi kyla policijos įstaigos, išmokėjusios specialiaisiais teisės aktais reglamentuotą draudimo išmoką sužalotam pareigūnui, teisių ir pareigų, susijusių su žalos atlyginimo mokėjimu, ir realiai žalą padariusio ar už ją atsakingo asmens civilinės atsakomybės santykio klausimas.

Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygų 26 punkte nurodyta, kad įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis CK nustatyta tvarka. Atgręžtinio reikalavimo teisė į žalą padariusį asmenį policijos įstaigai kyla ir iš bendrosios civilinės atsakomybės sampratos bei principo, pagal kurį žalą padaręs ar už ją atsakingas asmuo turi ją atlyginti (CK 6.245 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 2 dalis), todėl tais atvejais, kai už kaltąjį asmenį žalą atlygino trečiasis asmuo, jis įgyja teisę reikalauti sumokėto žalos atlyginimo iš atsakingo už žalą asmens, priešingu atveju būtų pažeista nuostata, kad niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų – nullus commodum capere de sua injuria propria (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto VPK ir kt. v. P. S., bylos Nr. 3K-7-496/2008). Nustačius, kad policijos įstaigos specialiųjų įstatymų pagrindu vykdo socialinio draudimo funkciją, konstatuotina, kad Policijos departamentas, išmokėjęs valstybės lėšomis apdraustam pareigūnui kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo, atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalą asmenį įgyja ir įgyvendina CK 6.290 straipsnio, reglamentuojančio socialinio draudimo išmokų įskaitymą į žalos atlyginimą ir jas išmokėjusių įstaigų regreso teisę, nuostatomis.

Dėl atgręžtinio reikalavimo teisės apimties

CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Pagal to paties straipsnio 3 dalį draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Sprendžiant dėl socialinio draudimo įstaigos regreso teisės, įgyvendinamos nurodytų normų pagrindu, apimties, šios teisės normos aiškintinos ir taikytinos atsižvelgiant į socialinio draudimo įstaigų ir už žalą atsakingų asmenų prievolių mokėti nukentėjusiajam žalos atlyginimą atsiradimo pagrindus bei sąlygas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad žala gali būti atlyginama skirtingomis formomis ir būdais. Be Civiliniame kodekse nustatytų žalos atlyginimo (civilinės atsakomybės) pagrindų ir principų, kurie, be kita ko, reikalauja, kad būtų atlyginama tiek žalos, kiek jos yra padaryta (kompensacinė civilinės atsakomybės funkcija), žala gali būti atlyginama ir kitais – alternatyviais žalos kompensavimo būdais. Tokie atvejai paprastai įtvirtinti ne civilinius teisinius santykius reglamentuojančiuose, bet viešosios teisės aktuose. Vienas alternatyvių žalos atlyginimo būdų yra žalos atlyginimas remiantis žalos dydžio nustatymo metodikomis. Tokiu būdu žala atlyginama ne individualizuotai, bet remiantis standartizuotais kriterijais; tai reiškia, kad toks žalos atlyginimas gali atitikti realiai padarytos žalos dydį, bet gali jo ir neatitikti – būti mažesnis ar didesnis. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatydamas išmokėtos socialinio draudimo kompensacijos įskaitymo į atlygintinos žalos dydį sąlygą, numatė, jog kompensacijos dydis gali neatitikti realiai padarytos žalos dydžio.

Vidaus tarnybos statute, Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygose ir juos konkretizuojančiuose vidaus reikalų ministro įsakymuose įtvirtinti kompensacijų pareigūnams už sveikatos sutrikdymą mokėjimo pagrindai ir jų dydžio nustatymo kriterijai nesiejami su žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės sąlygomis, t. y. draudimo išmoka mokama ne vadovaujantis CK nustatytais civilinės atsakomybės pagrindais, bet pagal šiuose teisės aktuose įtvirtintus imperatyviųjų normų reikalavimus. Šiais teisės aktais valstybė prisiėmė pareigą, įvykus juose nurodytam draudžiamajam įvykiui, išmokėti pareigūnui kompensaciją, apskaičiuotą remiantis objektyvaus pobūdžio neindividualizuotais kriterijais (medicinos ekspertizės komisijos nustatytu sveikatos sutrikdymo laipsniu, pobūdžiu ir pan.) pagal patvirtintą metodiką, kurios privalo laikytis institucija, apskaičiuojanti ir išmokanti kompensaciją.

Nagrinėjamoje byloje Policijos departamentas apskaičiavo ir išmokėjo pareigūnui A. M. kompensaciją už sveikatos sutrikdymą vadovaudamasis pirmiau nurodytuose teisės aktuose įtvirtinta tvarka ir sąlygomis. VRM medicinos centro centrinė medicinos ekspertizės komisija 2009 m. gegužės 26 d. nustatė, kad pareigūnui A. M. padarytas lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymas (b.l. 13). Atsižvelgiant į 2009 m. kovo 31 d. išvados ir Klaipėdos apskrities VPK viršininko 2009 m. birželio 12 d. įsakymo Nr. 30-TE-164 pagrindu pareigūnui A. M. išmokėta keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija, t. y. 10371,08 Lt ( b.l. 17). Byloje nėra ginčo dėl to, kad kompensacija būtų išmokėta neteisėtai ar jos dydis apskaičiuotas netinkamai, pažeidžiant specialiųjų teisės aktų reikalavimus. Tačiau ginčas kilo dėl kompensaciją išmokėjusio Policijos departamento atgręžtinio reikalavimo, nukreipto į žalą padariusį asmenį (atsakovą), dydžio, priežastinio ryšio bei atsakovo kaltės.

Policijos departamento prievolė mokėti socialinio draudimo išmoką nukentėjusiam pareigūnui, minėta, atsiranda viešosios teisės normų pagrindu, t. y. valstybė savanoriškai prisiima pareigą mokėti socialines išmokas, kurių dydis nustatomas atsižvelgiant į valstybės lėšomis draudžiamų interesų svarbą, valstybės biudžeto galimybes ir kitus reikšmingus kriterijus. Tačiau ši prievolė saisto tik valstybės institucijas, bet ne privačius asmenis, kurių civilinė atsakomybė reglamentuojama CK normų. Dėl to nėra teisinio pagrindo išvadai, kad pareigūną sužalojęs asmuo turėjo suvokti tokių savo veiksmų padarinius ir privalo prisiimti prievolę atlyginti specialiaisiais teisės aktais nustatyto dydžio žalą.

Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas kitų CK normų, nustatančių padarytos žalos atlyginimo pagrindus, kontekste, t. y. vadovaujantis CK įtvirtinta nuostata, kad tiesioginius nuostolius ir negautas pajamas turi visiškai atlyginti atsakingas asmuo (visiško žalos atlyginimo principas), taip pat kitomis CK normomis, reglamentuojančiomis civilinę atsakomybę. Taigi policijos pareigūną sužalojusio asmens (šiuo atveju V. P.) atsakomybė nustatoma pagal CK normas, o ne specialiųjų teisės aktų, reglamentuojančių policijos pareigūnams išmokamas kompensacijas jų sveikatos sutrikdymo atveju, pagrindu. Priešingas aiškinimas reikštų, kad žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės apimtis taptų priklausoma nuo to, kas jam pareiškė reikalavimą atlyginti žalą – nukentėjęs asmuo ar socialinio draudimo išmoką nukentėjusiajam išmokėjusi valstybės institucija. Toks civilinės atsakomybės aiškinimas neturi jokio teisinio pagrindo. Žalą padariusio asmens civilinė atsakomybė visais atvejais atsiranda tik nustačius visas jos sąlygas, reglamentuojamas CK normų, t. y. kaltę, neteisėtus veiksmus, žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį (CK 6.245–6.250 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus miesto VPK ir kt. v. P. S., bylos Nr. 3K-7-496/2008, aiškindama CK 6.290 straipsnio 1 ir 3 dalių normas, nurodė, kad valstybės įstaiga turi regreso teisę į žalos padariusį asmenį sužalotam pareigūnui atlygintos žalos dydžiu, nes pagal CK 6.251 straipsnio 1 dalį ir 6.263 straipsnio 2 dalį asmeniui visiškai atlyginama tik padaryta žala, o trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 straipsnis). Išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad tuo atveju, jeigu valstybės lėšomis apdraustam pareigūnui išmokėta kompensacija viršija jam padarytą žalą, tai įstaiga regreso tvarka iš kalto dėl žalos asmens gali reikalauti tos kompensacijos dalies, kuria atlyginta žala. Nagrinėjamoje byloje yra analogiškos faktinės aplinkybės, todėl pirmiau nurodyti išaiškinimai joje turi būti taikomi.

Policijos departamentas, atlyginęs dėl atsakovo veiksmų atsiradusią žalą specialiųjų įstatymų pagrindu išmokėdamas pareigūnui kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo, turi teisę regreso tvarka reikalauti iš žalą padariusio asmens tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiajam turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo, t. y. atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkintas tik nustačius atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais. Žalos padariusio asmens atsakomybės dydžio klausimas nustatytinas vadovaujantis CK normomis, reglamentuojančiomis civilinę atsakomybę, ir nepriklauso nuo to, kas pareiškė jam reikalavimą atlyginti žalą – nukentėjęs asmuo tiesiogiai ar sveikatos sutrikdymo kompensaciją nukentėjusiajam išmokėjusi socialinio draudimo įstaiga, įgyvendindama atgręžtinio reikalavimo teisę.

Šioje byloje nors atsakovo atstovai ir teigė, kad tarp atsakovo veiksmų ir pasekmių nėra priežastinio ryšio, tačiau bylos medžiaga, tiksliau įsiteisėjęs Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 19 d. nutarimas, administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.11.-838-606/2009 m. (b.l. 7) patvirtina, kad 2009 m. sausio 31 d. atsakovas pasipriešino Klaipėdos apskrities Vyriausiojo policijos komisariato policijos vyresniajam patruliui A. M.. Atsakovui vengiant paklusti ir priešinantis sulaikymui, policijos pareigūnas susižalojo (sulaužė) kairės rankos II pirštą. Taigi byloje pateikti įrodymai patvirtina atsakovo kaltę bei priežastinį ryšį tarp kaltės ir pasekmių (CPK 185 str.). Tačiau ieškovas teigė, kad žalos dydį sudaro suma sumokėta kaip kompensacija. Tačiau kaip minėta žalos padariusio asmens atsakomybės dydžio klausimas nustatytinas vadovaujantis CK normomis, reglamentuojančiomis civilinę atsakomybę, ir nepriklauso nuo to, kas pareiškė jam reikalavimą atlyginti žalą – nukentėjęs asmuo tiesiogiai ar sveikatos sutrikdymo kompensaciją nukentėjusiajam išmokėjusi socialinio draudimo įstaiga, įgyvendindama atgręžtinio reikalavimo teisę.

Įvertinus tai, kad atsakovas taip pat prašė taikyti ieškinio senatį, tikslinga iš pradžių išspręsti klausimą ar yra pagrindas taikyti ieškinio senatį, jei taip ar yra pagrindas tenkinti prašymą atnaujinti ieškinio senatį ir tik tuomet jei ieškinio senatis bus atnaujinta spręsti dėl žalos dydžio.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime išaiškino, kad pagal teisinį reguliavimą, nustatytą Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Sąlygų 26 punkte, policijos įstaigos, išmokėjusios draudimo išmokas, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas tarnybos metu (išskyrus nedraudžiamuosius įvykius), ar kompensacijas – tik tais atvejais, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas (susižaloja) tarnybinių pareigų vykdymo metu, jei tarnybinių pareigų vykdymas susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūnų gyvybei ar sveikatai, arba yra nužudomas, jo sveikata yra sutrikdoma dėl tarnybinių pareigų vykdymo ar pareigūno statuso, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis dėl tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiam asmeniui turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo.

Tai reiškia, kad policijos įstaigų mokamų išmokų paskirtis inter alia yra kompensuoti patirtą turtinę žalą arba, kitaip tariant, padaryta žala gali būti kompensuojama ne tik civilinės atsakomybės institutu, bet ir alternatyviais žalos kompensavimo būdais. Be žalos kompensavimo, tokios išmokos atlieka ir socialinę funkciją, t. y. jos veikia kaip socialinės garantijos asmenims, kurių darbas susijęs su padidinta rizika, tačiau policijos įstaiga, išmokėjusi išmoką žalą patyrusiam pareigūnui, regreso teisę į žalą padariusį asmenį (jo draudiką) įgyja tik dėl tos dalies, kuria atlygino padarytą žalą.

Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Sąlygų 26 punkte nustatyta, kad, įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka, vadinasi, policijos įstaigos regreso teisės įgyvendinimas, įskaitant senaties terminų skaičiavimą, reglamentuojamas Civilinio kodekso normų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. UADB „Seesam Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-368/2012, aiškinant socialinio draudimo įstaigų regreso teisės įgyvendinimo sąlygas, konstatuota, kad CK 6.290 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, aiškintina plačiąja prasme, t. y. kaip subrogacinio reikalavimo pateikimas, kai kreditorius įstatymo pagrindu perima pradinio kreditoriaus (nukentėjusio) teises ir pareigas tiek žalos atlyginimo prievolėje, tiek draudimo santykiuose.

Nagrinėjamoje byloje išmokas pareigūnui išmokėjo ir regreso teise siekia pasinaudoti ne socialinio draudimo įstaiga (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba), bet Policijos departamentas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju tiek Socialinio draudimo, tiek policijos įstaigų mokamų išmokų paskirtis yra tapati, taip pat į tai, kad regreso teisė įgyvendinama vadovaujantis tomis pačiomis CK normomis, teismas sprendžia, kad byloje Nr. 3K-7-368/2012 pateikti išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimai dėl to, kad žalą atlyginęs asmuo įstatymo pagrindu perima pradinio kreditoriaus (nukentėjusiojo) teises ir pareigas, yra aktualūs ir nagrinėjamu atveju. Tai reiškia, kad policijos įstaigos regresinis reikalavimas gali būti patenkinamas tik tuo atveju, jei tokį reikalavimą galėjo reikšti pradinis kreditorius – žalą patyręs asmuo. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Kadangi policijos įstaiga, pareikšdama reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, perima pradinio kreditoriaus (nukentėjusiojo) teises ir pareigas tiek žalos atlyginimo prievolėje, tiek draudimo santykiuose (jei nukreiptų reikalavimą į žalą padariusio asmens draudiką), tai suponuoja išvadą, kad išmoką išmokėjusiai įstaigai taikomi ne tik tie patys ieškinio senaties terminai, bet ir jų skaičiavimo tvarka. CK 1.127 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, ieškinio senaties terminai policijos įstaigai, išmokėjusiai išmoką, skaičiuojami nuo tos dienos, kada žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Nagrinėjamu atveju žalą patyręs asmuo (pareigūnas) apie savo teisės pažeidimą sužinojo V. P. administracinio teisės pažeidimo metu, per kurį buvo sužalota jo sveikata, metu, t. y. 2009 m. sausio 31 d., taigi, trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui atlyginti žalą, padarytą minėto teisės pažeidimo metu, pasibaigė 2012 m. sausio 31 d. Regreso (arba plačiąja prasme – subrogacijos) teisę įgyvendinanti policijos įstaiga perima tokios apimties teises ir pareigas, kiek jų turėjo nukentėjęs asmuo. Kadangi pagal CK 1.128 straipsnį prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, jeigu įstatymai nenumato ko kita. Taigi ieškovas prašyme dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo neteisingai skaičiavo ieškinio senaties termino pradžią, jį skaičiuodamas ne nuo žalos padarymo dienos, o nuo 2009 m rugpjūčio 4 d., t.y. nuo piniginės kompensacijos išmokėjimo dienos. Tokiu būdu ieškovo teiginys, kad ieškinio senaties terminas praleistas nežymiai 10 dienų neatitinka tikrovės.

Kaip minėta ieškinio senatis prasidėjo, žalos padarymo momentu, t.y. 2009 m. sausio 31 d., o pasibaigė 2012 m. sausio 31 d. ieškinys teisme gautas 2012-08-17 (pagal voką išsiųstas paštu 2012-08-16). Taigi ieškinio senaties terminas praleistas daugiau kaip šešis mėnesius. Esant tokiam, palyginus ženkliam ieškinio senaties termino praleidimui, ieškovo atstovo nurodyta aplinkybė, jog ieškovo atstovas nuo 2012-07-02 iki 2012-08-11 d. (40 kalendorinių dienų ) atostogavo nesudaro pagrindo, minėtas atostogas pripažinti svarbia ieškinio senaties termino praleidimo priežastimi. Nepripažintina svarbia priežastimi, dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo ir ta aplinkybė, kad konkretus ieškovo atstovas yra vienintelis specialistas dirbantis Klaipėdos apskrities VPK, teisės grupėje, kadangi ieškovas šioje byloje yra Policijos departamentas prie VRM o ne Klaipėdos apskrities VPK. Policijos departamentas prie VRM yra teisinė institucija, turinti daug darbuotojų, tame tarpe ir teisininkų, kuriai taikytini griežtesni reikalavimai, sprendžiant, ar ji tinkamai įgyvendina savo teises ir pareigas. Policijos departamente nuolat veikia Teisės valdyba – skyrius, kurio tiesioginis darbas yra ginti institucijos pažeistas teises, taigi ji galėjo ieškinį pareikšti laiku.

Dėl išdėstytų motyvų ieškovo atstovo prašymas, atnaujinti ieškinio senaties terminą kaip praleistą dėl svarbių priežasčių atmestinas. Ieškinio senaties termino praleidimas yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.).

Atmetus ieškinio reikalavimą dėl ieškinio senaties termino praleidimo, teismui nėra pagrindo svarstyti klausimo dėl žalos dydžio.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.