Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB ,,Idea&Realty“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 15 d. nutarčių, kuriomis atsisakyta priimti ieškinį bei panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, priimtų civilinėje byloje pagal ieškovo UAB ,,Idea&Realty“ ieškinį atsakovui UAB ,,Swedbank lizingas“ dėl įpareigojimo vykdyti susitarimus ir lizingo sutarčių sąlygų pakeitimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-12-15 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ir palikti galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-10-06 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo. Teigia, jog atsakovas klaidina teismą. Ieškovas pareiškė, kad 2009-09-16 pranešimą apie lizingo sutarčių nutraukimą gavo 2009-10-12 – jau po to, kai buvo įsigaliojusios laikinosios apsaugos priemonės. Be to, atsakovas savo konkliudentiniais veiksmais pagrindė, kad sutartys yra veikiančios ir nenutrauktos. Taip pat pažymi, kad atsisakydamas priimti ieškinį ir tuo pagrindu naikindamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas palieka žymiai ekonomiškai silpnesnį ūkio subjektą be teisinės apsaugos.

Ieškovo nuomone, teismas turėjo pirmiausia pasinaudoti ieškinio trūkumų šalinimo institutu.

Atskirieji skundai netenkinami, pirmosios instancijos teismo nutartys paliekamos nepakeistos (CPK 337 str. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Įstatymų normos neriboja asmenų teisės ginti galimai pažeistų materialiųjų subjektinių teisių įstatymuose numatytais būdais (CK 1.138 str.). Dar daugiau, įstatymai iš esmės nenustato draudimų asmenims pasirinkti tokius įstatymuose įtvirtintus civilinių teisių gynimo būdus, kurie jiems atrodo priimtini ir tinkami. Gindami galimai pažeistas civilines teises įstatymuose numatytais būdais, asmenys privalo vykdyti vienintelį reikalavimą – elgtis sąžiningai ir nepiktnaudžiauti subjektine teise (CK 1.137 str.). Asmuo, pasirinkęs galimai pažeistos subjektinės teisės teisminį gynimo būdą, privalo laikytis proceso įstatyme nustatytų reikalavimų.

Teisė į teisminę gynybą ir teisingą procesą teisėje pripažįstama prigimtine teise, kuri įtvirtinta ne tik aukščiausią galią turinčiuose nacionaliniuose įstatymuose, bet ir tarptautiniuose dokumentuose (Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 8 str., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., CPK 5 str.). Net ir ši teisė, būdama visų materialiųjų subjektinių teisių garantas, nėra absoliuti. Jos įgyvendinimo tvarką bei sąlygas nustato nacionaliniai įstatymai. Teisė į teisminę gynybą nereiškia, kad teismas privalo priimti ir nagrinėti bet kurį suinteresuoto asmens pareikštą reikalavimą. Teismas yra nepriklausomas ir nešališkas, įstatymų nustatyta tvarka sprendžia ginčus tarp šalių ir neformuluoja reikalavimų už ieškovą (pareiškėją). Suinteresuotas asmuo, siekiantis apginti galimai pažeistą subjektinę teisę ar įstatymų saugomą interesą, turi pateikti teismui procesinį dokumentą, kuris atitiktų įstatyme nustatytus formos ir turinio reikalavimus. Teismas, spręsdamas suinteresuoto asmens pateikto ieškinio (pareiškimo) priėmimo klausimą, turi patikrinti, ar egzistuoja visos teisės kreiptis į teismą prielaidos ir šios teisės įgyvendinimo sąlygos, ar nėra procesinių kliūčių priimti ieškinį (pareiškimą). Nustatęs, kad nėra bent vienos iš CPK 137 straipsnio antrojoje dalyje nurodytos teisės kreiptis į teismą prielaidos ar šios teisės įgyvendinimo sąlygos, teismas turi atsisakyti priimti ieškinį. Nesant pagrindo atsisakyti priimti ieškinį, teismas patikrina, ar nėra ieškinio (pareiškimo) formos ir turinio trūkumų, o juos nustatęs, numato terminą trūkumams pašalinti (CPK 115, 138 str.). Tik tuomet, jeigu suinteresuoto asmens pateiktas ieškinys (pareiškimas) neturi formos ir turinio trūkumų, teismas priima jį nagrinėti (CPK 137 str. 1 d.).

Ginčo teisenos tvarka pareikštas ieškinys (lot. k. „actio“) be bendrų procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų turi atitikti ir specialiuosius (CPK 115 str., 135 str. 1 d.). Ieškinio turinį sudaro ieškovo reikalavimas ir jį pagrindžiančios aplinkybės. Šios dvi sudedamosios ieškinio dalys vadinamos ieškinio elementais – ieškinio dalyku ir pagrindu. Kiekvieną konkretų ieškinį individualizuoja jo elementai. Ieškinio dalykas (lot. k. „petitium“) – tai atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas (CPK 135 str. 1 d. 4 p.). Šiame reikalavime ieškovas turi nurodyti konkretų asmenį, kuris galimai pažeidė jo subjektines teises ar įstatymų saugomus interesus, taip pat aiškiai suformuluoti patį reikalavimą, t.y. ko jis prašo teismo. Ieškinio pagrindas (lot. k. „causa petendi“) – faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia materialųjį teisinį reikalavimą (CPK 135 str. 1 d. 2 p.). Ieškovas neprivalo nurodyti ieškinio juridinio pagrindo, t.y. konkrečių materialiosios teisės normų, kurios reguliuoja ginčijamą materialųjį teisinį santykį ir kurių pagrindu teismas tenkina ieškinį, tačiau turi įvardyti įrodymus, kurie patvirtina ieškovo išdėstytas faktines aplinkybes (CPK 135 str. 1 d. 3 p.).

Teismų praktikoje, kuri pagrįsta civilinio proceso teisės doktrina, išskiriamos trys ieškinių rūšys: ieškiniai dėl priteisimo; dėl pripažinimo; dėl teisinių santykių modifikavimo. Civiliniame procese vyraujantis dispozityvumo principas reiškia, jog tik šalys turi teisę inicijuoti civilinės bylos iškėlimą, jos nustato nagrinėjimo dalyką, paprastai pasirenka bylos nagrinėjimo tvarką, bylos užbaigimo būdą, ieškinio rūšį ir pan. (CPK 13 str.). Laisvai disponuodamas procesinėmis teisėmis, ieškovas turi teisę pasirinkti tokį civilinės teisės gynimo būdą ir reikšti tokius reikalavimus, kurie jam atrodo tinkami bei pagrįsti. Teismas tik vykdo išaiškinimo pareigą, bet neturi įgaliojimų nurodyti ieškovui reikšti vienokį ar kitokį reikalavimą, keisti ieškinio dalyką. Teismo pareiga – vykdyti iš byloje pareikštų reikalavimų atsiradusių, pasikeitusių ar pasibaigusių santykių teisinį kvalifikavimą.

Nagrinėjamoje situacijoje ieškovas reiškia ieškinį prašydamas pripažinti jam teisę atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ vardu už ieškovo lėšas įsigyti iš valstybės žemės sklypus, esančius po pastatais, įsigytais pagal lizingo sutartis. Todėl kolegija daro išvadą, kad toks ieškinio reikalavimas, koks jis suformuluotas ieškinyje yra reikalavimas, kylantis iš daiktinių teisinių santykių dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą – žemės sklypus, esančius po ieškovo lizingo sutarčių pagrindu naudojamais pastatais.

Taigi apeliacinės instancijos teismui sutinkant su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovo pareikštas ieškinys yra ieškinys dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą, ieškovo ieškiniui taikomas išimtinis teismingumas (CPK 31 str.). Išimtinis teritorinis teismingumas reiškia, kad yra įstatymo įsakmiai nurodytas teismas, kuris turi nagrinėti bylą. Šios taisyklės pažeidimas yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 6 p., 360 str.). Esant imperatyvioms išimtinio teritorinio teismingumo taisyklėms, ginčo šalys neturi teisės rinktis, į kurį teismą kreiptis, - jos privalo kreiptis į tą teismą, kuriam byla yra teisminga pagal išimtinio teismingumo taisykles. Kaip matyti iš ieškinio pagrindo, pastatai-patalpos, po kuriais ieškovas siekia įsigyti žemės sklypus, yra Panevėžyje, (duomenys neskelbtini). Taigi ieškovo ieškinys yra teismingas žemės sklypų buvimo vietos teismui – tai yra Panevėžio miesto teismui (Panevėžio apygardos teismui) (CPK 31 str.). Ieškovui nenurodžius žemės sklypų, kuriuos siekia įsigyti, rinkos vertės, yra neaišku, kuriam teismui – Panevėžio miesto apylinkės ar Panevėžio apygardos teismui teismingi ieškovo keliami reikalavimai (CPK 27 str. 1 d. 1 p.).

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias teismingumą bei laikinąsias apsaugos priemones, todėl žemesnės instancijos teismo nutartys paliekamos nepakeistos (CPK 83 str. 1 ir 3 d., 337 str. 1 p.).

Atmetus atskiruosius skundus, iš ieškovo priteistina 5 Lt 80 ct išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės pajamas (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis palikti nepakeistas.

Priteisti iš ieškovo UAB ,,Idea&Realty“ 5 (penkis) litus 60 centų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės pajamas.