Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-11-03 · Administracinė byla Nr. I-7499-463/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-11-03
Bylos Nr.
I-7499-463/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolanta Malijauskienė
Pareiškėjas
Ž. A.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS(S)SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. lapkričio 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas Ž. A. kreipėsi į teismą su skundu (b. 1. 1–16, 33–50), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – Ligoninė), 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2012 m. rugsėjo 12 d. iki 2014 m. kovo 19 d. tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas Ligoninėje nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis ir kankinimams prilygstančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas teigė, kad jam individualiai nebuvo išaiškintos teisės, pareigos ir atsakomybė, todėl jis neturėjo galimybės sužinoti apie gydymo sąlygų netinkamumą. Skunde nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 1.131 straipsnio 2 dalimi, teismas nustatęs, jog pareiškėjui tinkamai neišaiškinus jo teisių, pareigų ir atsakomybės, yra pagrindas ieškinio senaties terminą atnaujinti.

Pareiškėjas paaiškino, kad buvo laikomas Ligoninėje netinkamomis sąlygomis. Palatos yra neremontuotos, inventorius netinkamas naudoti, minkštas inventorius yra netvarkingas. Visą laiką buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimus. Į kameros plotą buvo įskaičiuoti ir baldai. Nebuvo galimybių judėti ir varžomas pareiškėjo privatumas. Be to, buvo įrengti pertekliniai baldai – metaliniai dviaukščiai gultai vietoje lovų. Baldai ir sanitarinis mazgas turi būti išskaičiuoti iš ploto. Kamerose buvo drėgna, nebuvo įrengtos vėdinimo sistemos. Per langus išsivėdinti neįmanoma, dėl to veisėsi pelėsis, grybelis ir tai neigiamai atsiliepė pareiškėjo sveikatai. Netinkamas apšvietimas. Sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai įrengtas, tualetas nuo bendros patalpos atskirtas sienele, kuri neužtikrino pareiškėjo privatumo atliekant gamtinius reikalus. Be to, nebuvo unitazo, o tiesiog įrengta skylė. Taip buvo žeminama pareiškėjo garbė ir orumas. Akcentavo, kad Ligoninės kieme veikia rąstų pjaustymo cechas–lentpjūvė, todėl keliamas triukšmas viršijo leistiną garso lygį. Pažymėjo, kad laikino sulaikymo kameros ir laikino paskirstymo patalpos neatitinka higienos reikalavimų: nėra įrengto sanitarinio mazgo, perpildytos, tamsios, niūrios, jose nešvaru, rūkoma. Dėl to kildavo konfliktai, pareiškėjas patirdavo nervinį šoką, orumo pažeminimą. Teigė, kad vieną kartą per savaitę 15 min. praustis duše yra per mažai. Pareiškėjas pabrėžė, kad dėl ligos daug prakaituodavo ir dėl to buvo priverstas būti antisanitarinėmis sąlygomis ir nebuvo užtikrinta teisė privačiai bei tinkamai pasinaudoti dušu. Be to, nebuvo įrengto pakankamo skaičiaus dušo patalpų. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimų kiemeliai netinkamai įrengti, per mažas plotas ir suteikiama per maža pasivaikščiojimų trukmė.

Be to, pareiškėjas teigė, kad buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, nebuvo įrengtų specialių rūkymo patalpų. Be to, parduotuvėje pardavinėjami tabako gaminiai. Pareiškėjui Ligoninė neužtikrino tinkamos gydymo aplinkos. Nurodė, kad jam nebuvo sudarytos tinkamos galimybės plautis ir džiovintis rūbus. Rūbus tekdavo skalbti ir džiovinti kamerose. Teigė, kad Ligoninė neefektyviai vykdė skalbinių skalbimo ir džiovinimo funkciją. Pabrėžė, kad Ligoninė turėjo turėti galiojantį leidimą-higienos pasą.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas jam nesudarė tinkamų gydymo sąlygų. Jis buvo laikomas sveikatą žalojančioje aplinkoje, buvo sudarytos kankinimo ir orumo žeminančios nežmoniškos sąlygos ir dėl to pareiškėjui kilo žala.

Pareiškėjui apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai. Jis pateikė prašymą bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (b. l. 138). Byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Ligoninės, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. 1. 71–76).

Teigė, kad sanitarinis mazgas įrengtas laikantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010, ginčui aktuali redakcija galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 21 punkto reikalavimų.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas buvo gydomas nuo 2012 m. rugsėjo 12 d. iki 2012 m. rugsėjo 26 d. Ligoninės Vidaus ligų skyriaus 29 kamerų tipo palatoje (15,45 kv. m, 8 lovos); nuo 2013 m. spalio 30 d. iki 2013 m. lapkričio 8 d. bei nuo 2014 m. kovo 12 d. iki 2014 m. kovo 19 d. Chirurgijos skyriaus 4 palatoje (34,06 kv. m, 8 lovos). Paaiškino, kad Ligoninė neturi duomenų, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma asmenų, ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Pabrėžė, kad Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis asmenų skaičiui, nes Ligoninėje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems ir dėl to galėjo būti viršytas minimalus ploto reikalavimas, turintis tekti vienam asmeniui.

Pažymėjo, kad pareiškėjas visais gydymosi laikotarpiais buvo supažindintas su Ligoninės vidaus tvarkos taisyklėmis bei pacientų teisėmis ir pareigomis ir tai patvirtino parašu. Ligoninėje yra iškabinta informacija, draudžianti rūkyti, ir teigė, kad užtikrino šio draudimo įgyvendinimą. Pabrėžė, kad bausmių vykdymo sistemą reglamentuojantys teisės aktai nedraudžia parduotuvėje prekiauti tabako gaminiais. Tabako kontrolės įstatymas nenustato galimybės skirstyti į rūkančiųjų ir nerūkančiųjų kameras bei nenumato ir specialių rūkymo vietų, kadangi minėtas draudimas galioja visoje Ligoninės teritorijoje ir jos patalpose. Kameros vėdinamos per langus. Be to, kamerose yra įrengta mechaninė vėdinimo sistema, kuri užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą patalpoje. Visose kamerose yra langai. Apšvietimas, temperatūra bei santykinė oro drėgmė atitinka Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 nustatytus reikalavimus. Pažymėjo, kad laikantis minėtos higienos normos reikalavimų pareiškėjui buvo sudaryta galimybė praustis duše. Ligoninė yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką. Nurodė, kad Ligoninės direktorius yra nustatęs Pacientų asmeninių rūbų skalbimo tvarkos aprašą, pagal kurį, asmenys pagal jų sveikatos būklę, gali patys rūbus išsiskalbti. Be to, jeo patalpa atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Patalpos dezinfekuojamos laikantis teisės aktų reikalavimų. Nurodė, kad Ligoninė turi išduotą Vilniaus visuomenės sveikatos centro Leidimą-higienos pasą, patvirtinantį Ligoninės veiklos vykdymo teisėtumą. Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas nepagrįstas jokiais įrodymais. Jis skunde taip pat nepagrindė žalos atsiradimo bei jos dydžio. Skundą grindė abstraktaus pobūdžio teiginiais.

Be to, atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas yra praleidęs Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą. Kadangi pareiškėjas teismui skundą išsiuntė 2016 m. gegužės 22 d., tai pareiškėjo reikalavimui priteisti žalą laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 12 d. iki 2012 m. rugsėjo 26 d. yra suėjęs ieškinio senaties terminas.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, neatvykimo priežastys nežinomos. Byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka atsakovės atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurią jis teigia patyręs Ligoninėje laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 12 d. iki 2014 m. kovo 19 d., kai, pareiškėjo teigimu, netinkamomis sąlygomis buvo laikomas Ligoninėje.

Pareiškėjas 2016 m. gegužės 17 d. kreipėsi į teismą su skundu (išsiuntė paštu, b. l. 28) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad nagrinėjant administracinių teismų kompetencijai priskirtas bylas dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio) atlyginimo, taikomos Civilinio kodekso normos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad šiose bylose taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį.

Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Pareiškėjas prašo priteisti jam žalą, atsiradusią laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 12 d. iki 2014 m. kovo 19 d., o skundą teismui išsiuntė 2016 m. gegužės 17 d., t. y. praleidęs ieškinio senaites terminą. Ligoninė prašo taikyti Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjas prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, nes, jo teigimu, jam buvo apsunkinta gynybos teisė, kadangi jis pasirašytinai nebuvo supažindintas ir jam neišaiškintos jo teisės, pareigos ir atsakomybė. Ligoninė atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas buvo supažindintas su Ligoninės vidaus tvarkos taisyklėmis bei pacientų teisėmis. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad Ligoninė pareiškėją tinkamai supažindino su Vidaus tvarkos taisyklėmis bei pacientų teisėmis. Įvertinus pareiškėjo skundo turinį, matyti, kad jam neturtinė žala kilo dėl, jo vertinimu, netinkamų laikymo sąlygų, neužtikrinant įtvirtintų higienos reikalavimų, t. y. konkrečius pažeidimus, reglamentuojančių teisės aktų nuostatų.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad jis tuo metu, kai buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis, galėjo suvokti, jog jo teisės yra pažeidžiamos ir šią teisę tinkamai ginti, paduodamas skundą teismui. Pareiškėjas nepaaiškino ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pažeidimų metu jis nežinojo ar negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus bei nepagrindė, kodėl tuo metu jis galimai pažeistų teisių negynė teismine tvarka. Pareiškėjas tris kartus buvo laikomas Ligoninėje. Tad, net jei pirmą kartą nežinojo apie galimą savo teisių pažeidimą, tačiau antrą kartą paguldytas į Ligoninę tomis pačiomis sąlygomis, turėjo galimybę dėl netinkamų laikymo sąlygų kreiptis į administraciją ir prašyti jas užtikrinti.

Atsižvelgus į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, jo prašymas netaikyti ieškinio senaties netenkinamas. Kadangi Ligoninė prašo taikyti senatį, tai reikalavimui priteisti neturtinę žalą, kai pirmą kartą buvo gydomas laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 12 d. iki 2012 m. rugsėjo 26 d., taikytina ieškinio senatis. Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz., 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2066-662/2015).

Taigi, šioje byloje pareiškėjo pažeista teisė ginama, kai jis buvo gydomas antrą ir trečią kartus, t. y. laikotarpiais nuo 2013 m. spalio 30 d. iki 2013 m. lapkričio 8 d. bei nuo 2014 m. kovo 12 d. iki 2014 m. kovo 19 d. Byloje vertinami būtent šie laikotarpiai.

Pareiškėjas teigia, kad visą laiką buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko nustatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo.

Ligoninė iš esmės neneigia, kad galėjo būti viršytas vienam asmeniui turintis tekti minimalus kameros ploto reikalavimas. Ligoninėje nurodė, kad neturi duomenų, su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas.

Pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, be kita ko, privalomos ir Ligoninei. Taisyklių 11¹.4 punktas (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. balandžio 30 d.) nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Ligoninė teismui nepateikė informacijos, kiek nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma tose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nes, Ligoninės teigimu, tokie duomenys nėra fiksuojami, todėl nustatyti, ar iš tiesų nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkanti minimalaus ploto norma buvo pažeista, nėra galimybės.

Pareiškėjo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas Ligoninėje nepaneigti byloje esančiais įrodymais, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui gydantis Ligoninėje buvo pažeista jo teisė į minimalų plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-566-14). Pažymėtina, kad minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Akivaizdu, kad pareiškėjui esminiai nepatogumai (negalėjimas judėti) kilo dėl per mažo kameros ploto. Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato reikalavimo baldų neįskaityti į bendrą plotą.

Nustatytos minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos nesilaikymas visų pirma lemia Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto, įpareigojančio užtikrinti sveikatai saugią aplinką, pažeidimą, nes, esant mažesniam plotui, neišvengiamai blogėja visos gyvenimo sąlygos, jos laikytinos žeminančiomis, ypač kai asmuo tokiomis sąlygomis laikomas ilgesnį laiką. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas V. prieš Lietuvą, 44558/98).

Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Ligoninėje buvo gydytas laikotarpiais nuo 2013 m. spalio 30 d. iki 2013 m. lapkričio 8 d. bei nuo 2014 m. kovo 12 d. iki 2014 m. kovo 19 d., Chirurgijos skyriaus 4 palatoje, kurios plotas 34,06 kv. m. ir yra 8 lovos (b. l. 101, 104, 105), nesant tikslių duomenų dėl buvusių asmenų skaičiaus kameroje, atsižvelgus į kamerose buvusį lovų skaičių, konstatuotina, kad vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko minimalaus ploto reikalavimo. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas iš viso 18 parų Ligoninėje buvo laikomas pažeidus ploto reikalavimą. Konstatuotina, kad kiti pareiškėjo nurodyti nepatogumai kameroje (negalėjimas judėti, baldai) neišvengiamai susiję su per mažu kamerų plotu. Reikalavimo, kad baldai nebūtų įskaityti į bendrą kameros plotą, teisės aktai nenustato. Pažymėtina, kad kameroje Nr. 4 buvo aštuonios vieno aukšto lovos, todėl pareiškėjo teiginiai dėl gultų įrengimo atmestini kaip nepagrįsti. Teismas esminiu pažeidimu pripažįsta ploto reikalavimo pažeidimą.

Žemesnės instancijos teismas

Pažymėtina Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010-12-16 sprendimas byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014-09-15 sprendimas byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją).

Pareiškėjas teigė, kad netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, nėra unitazo, o yra tik duobė, todėl atliekant gamtinius reikalus ribojamas jo privatumas.

Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Ši higienos norma taikoma naujai statomoms arba rekonstruojamoms įstaigoms (Higienos normos HN 76:2010 2 punktas).

Pagal Taisyklių 14.5 punktą kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.

Pareiškėjas skunde neneigė, kad yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa, kuri atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara. Nuotraukose matyti, kad yra įrengta pertvara (b. l. 14, 15). Be to, nuotraukose matyti, kad kamerose nėra įrengto unitazo, yra tik skylė, todėl konstatuotina, kad sanitarinis mazgas neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų ir pripažintina, jog pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis sąlygomis bei buvo pažeista jo teisė į saugią ir tinkamą gydymosi aplinką. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatuoja, kad Ligoninėje sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai įrengtas ir pareiškėjas buvo priverstas naudotis tualetu, kuris pažeidė jo teisę į nustatytus higienos reikalavimus atitinkančias sąlygas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad vėdinimas per langus yra netinkamas. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktą, kameros vėdinamos per langus. Minėta, kad Ligoninė yra eksploatuojamas ir nėra finansinių galimybių atlikti kapitalinį remontą, taigi ir įrengti atskirą vėdinimo sistemą, o natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) atitinka Higienos normos reikalavimus. Tinkamai kameras vėdinant per langus, išvengiama ir didelio drėgmės susidarymo, pelėsio veisimosi. Įvertinus patikrinimo aktus, matyti, kad šio reikalavimo pažeidimų neužfiksuota kameroje Nr. 4, kurioje buvo laikomas pareiškėjas (b. l. 79–81).

Pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai dėl netinkamo apšvietimo yra abstraktūs. Lietuvos higienos normos HN76:2010 22 punkte nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Teismas, įvertinęs Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktą (b. l. 79–81), daro išvadą, kad nebuvo nustatyta dirbtinės apšvietos pažeidimų kameroje Nr. 4. Pažymėtina, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, jog dėl šių pažeidimų kreipėsi į administraciją. Pažymėtina, kad ginčui neaktualūs duomenys dėl kameroje Nr. 29 nustatytų pažeidimų, kadangi ginčui aktualus laikotarpis, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 4.

Pareiškėjo teiginiai dėl drėgmės ir netinkamos temperatūros atmestini kaip nepagrįsti.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metų periodu nuo 18 iki 28 °C temperatūros, šaltuoju – 18–22 °C laipsniai, santykinė drėgmė šiltuoju metų laiku 36–55 %, šaltuoju metų laiku – 35–60 %. Tokių pažeidimų patikrinimo metu nebuvo nustatyta, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad jam nepakako vieno karto per savaitę praustis duše. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Analogiškos nuostatos taip pat įtvirtintos Suėmimo vykdymo įstatyme. Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo suteikta teisė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Teismo vertinimu, Ligoninė nepažeidė nustatytų teisės aktų reikalavimų, todėl valstybei civilinė atsakomybė šiuo aspektu nekyla. Be to, pareiškėjas nepateikė papildomų duomenų, kad jam, kaip besigydančiajam, buvo būtina dažniau praustis duše. Asmeniniai pareiškėjo poreikiai negali pagrįsti, kad Ligoninė neveikė taip kaip privalėjo veikti. Pareiškėjas abstrakčiai aiškino dėl netinkamų dušo įrengimų, šie jo teiginiai laikytini nepagrįstais. Pateiktose nuotraukose matyti, kad dušai yra tvarkingi (b. l. 121–123) ir pareiškėjas galėjo jais naudotis. Teisės aktai nenustato reikalavimo, kad kiekvieną dieną asmenys galėtų naudotis dušu.

Pareiškėjo teiginiai dėl rūbų išsiskalbimo yra abstraktūs ir nepagrįsti.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 64 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Taisyklių 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė gauti išskalbtą patalynę. HN 76:2010 X dalyje „Gyvenamųjų patalpų valymas, dezinfekavimas ir priežiūra. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų higiena“ 67 punkte nurodyta, kad lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Laisvės atėmimo vietų ligoninės vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Ligoninės direktoriaus 2014 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. V-191, nustatyta, kad hospitalizuotam pacientui išduodami Ligoninės drabužiai ir avalynė, pacientai, su savimi atsivežę asmeninius drabužius, atitinkančius ligoninėse naudojamus (baltinius, pižamas, chalatus, šlepetes ir kt.), gali juos dėvėti ligoninėje. Drabužiai turi būti švarūs ir tvarkingi. Pareiškėjas neneigė, kad jam buvo išduoti drabužiai, bei švari ir tvarkinga patalynė. Neginčijo, kad rankšluosčiai buvo keičiami. Pažymėtina, kad pareiškėjas buvo laikomas du kartus: aštuonias ir dešimt parų. Taigi, neilgi laikotarpiai, kurių metu pareiškėjas negalėjo išgyventi itin didelių nepatogumų, jei negalėjo nuolatinai naudotis skalbimo paslaugomis. Esminė aplinkybė švari patalynė ir rankšluosčiai pareiškėjui buvo išduoti, o dėl asmeninių drabužių išsiplovimo tuo metu, kai buvo laikomas Ligoninėje, jis nesikreipė. Teismas nenustatė šio nurodyto pareiškėjo pažeidimo.

Pareiškėjas teigė, kad pasivaikščiojimo trukmė yra per trumpa, o pasivaikščiojimo kiemeliai netinkamai įrengti.

Remiantis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neginčija, kad jam buvo užtikrinta minėta teisė pasivaikščioti gryname ore, tačiau mano, jog laikas pasivaikščioti yra per trumpas. Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jis norėtų ne mažiau kaip 8 val. praleisti lauke. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis sąlygomis CPT bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92)3 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose (angl. outside their cells). Be to, įvertinus atsakovo atstovo atsiliepime pateiktą informaciją, darytina išvada, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra pakankami ir tinkamai įrengti. Pareiškėjo teiginiai dėl vietos pasivaikščiojimo kiemelyje trūkumo nepagrįsti, kadangi teisės aktuose nėra nustatyto minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo. Taigi, šiuo aspektu pareiškėjo teisių pažeidimų nenustatyta.

Pareiškėjas teigė, kad kamerose buvo rūkoma, jis buvo priverstas kvėpuoti užterštu oru. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustatė pareigą juridinio asmens valdymo institucijoms užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte buvo įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Patikrinimo akte nenustatyta, kad kameroje Nr. 4 buvo rūkoma. Šiuo atveju pareiškėjo teiginiai laikytini abstrakčiais ir teismas negali konstatuoti, kad Ligoninė neužtikrino tinkamos aplinkos, kad kamerose nebūtų rūkoma. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad būtų kreipęsis į administraciją su prašymais perkelti į kitą kamerą, kadangi kameroje Nr. 4 buvo rūkoma. Ligoninė pateikė duomenis, patvirtinančius apie draudimą rūkyti Ligoninės teritorijoje ir jos patalpose (b. l. 107, 108, 109, 117). Teismas neturi pagrindo, kad Ligoninė užtikrino teisės aktų laikymąsi dėl draudimo rūkyti. Be to, pareiškėjo teiginiai, kad parduotuvėje parduodami tabako gaminiai nepatvirtina, jog Ligoninė padarė pareiškėjo nurodomą pažeidimą. Tabako kontrolės įstatymas nedraudžia prekiauti tabako gaminiais. Šiuo atveju pareikėjo teiginiai yra abstraktūs. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad būtų kreipęsis į administraciją su prašymu perkelti jį į kitą kamerą.

Pažymėtina, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį ir finansines galimybes. Byloje nustatyta, kad kameroje Nr. 4 buvo atliktas remontas (b. l. 97–98, 99–100), kamera buvo tvarkinga (b l. 118–120). Be to, patikrinimo akte nebuvo nustatyta, kad kameroje veisėsi pelėsis, nebuvo nustatyta, kad yra tarakonų ir graužikų.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas tik 2016 m. sausio 24 d. kreipėsi į Ligoninės administraciją su klausimais dėl laikymo sąlygų Ligoninėje ir ji jam 2016 m. vasario 22 raštu atsakė (b. l. 17–19). Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad anksčiau dėl skunde nurodytų netinkamų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į administraciją.

Higienos normos HN 76:2010 46 punkte yra reikalavimas, kad Ligoninė privalo turėti leidimą-higienos pasą. Tai nustatyta ir Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 21 straipsnio 4 dalies 2 punkte. Šio įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad reikalavimus, keliamus patalpoms ir jų įrengimui, asmenims vykdantiems ūkinę komercinę veiklą, naudojamoms priemonėms ir įrangai, vykdant tą veiklą, kuriai būtinas leidimas-higienos pasas, nustato visuomenės sveikatos saugos reglamentai (higienos normos) ir kiti visuomenės sveikatos saugos teisės aktai. Taigi, Ligoninei, kurios veiklai būtina turėti leidimą-higienos pasą, gali būti keliami ir bendro pobūdžio teisės aktuose nustatyti reikalavimai (nebūtinai tik laisvės atėmimo vietoms taikomi). Byloje pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotas leidimas-higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690 patvirtina, kad Ligoninėje pacientai gydomi sąlygomis, atitinkančiomis sveikatos saugos teisės aktų reikalavimams (b. l. 103). Be to, pateikta ir Licencija, kuri patvirtina, kad Ligoninei suteikta teisė verstis asmens sveikatos priežiūros veikla (b. l. 102).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pareiškėjo teiginius dėl laikino sulaikymo patalpų, lentpjūvės-cecho keliamo garso vertina kritiškai, kadangi pareiškėjas abstrakčiai nurodė teiginius, jų neindividualizavo, nenurodė, ar dėl šių pažeidimų jis kreipėsi į administraciją tuo metu, kai, pareiškėjo teigimu, buvo padaryti pažeidimai. Byloje nėra jokių duomenų, kurie pareiškėjo teiginius pagrįstų. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nurodyti pažeidimai yra abstraktūs, neindividualizuoti, todėl negali būti laikomi pagrįstais.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, iš jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendime byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013-02-19 sprendime byloje Z. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 16262/05) konstatuota, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje.

Atsižvelgus į anksčiau nustatytas faktines aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas 18 parų buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, ir neužtikrinus tinkamo tualeto įrengimo, darytina išvada, jog tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės.

Teismas konstatuoja, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi netinkamos kalinimo sąlygos pareiškėjui kėlė diskomfortą ir psichologinę kančią bei sumenkino jo žmogiškąjį orumą. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Ligoninė siekia, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir atsižvelgęs į esminę sąlygą –kalinimo trukmę, pažeidus ploto reikalavimą (18 parų) bei neužtikrinus tinkamo tualeto įrengimo, daro išvadą, kad pareiškėjui priteistina 220 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 2 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra aiškiai per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 str., 88 str. 1, 2 p., 132 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo Ž. A. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti Ž. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 220 Eur (du šimtus dvidešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja Jolanta Malijauskienė