Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Albinas Antanaitis (Proceso Nr. 1-20-3-00010-2013-3)

2014 m. gegužės 9 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės, sekretoriaujant Agnei Ramanauskienei, dalyvaujant privačiam kaltintojui (nukentėjusiajam) R. K., jo atstovui advokatui Gintarui Algirdui Peredniui, išteisintosios N. K. gynėjui advokatui Gintarui Dabkevičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo nukentėjusiojo R. K. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 11 d. nuosprendžio, kuriuo N. K. išteisinta pagal BK 155 str. 1 d., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Taip pat R. K. civilinis ieškinys N. K. dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.

Taip pat priteista iš R. K. 1500 Lt už advokato pagalbą N. K..

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. K. buvo kaltinama pagal BK 155 str. tuo, kad 2012-10-28 (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), salėje, R. K. rinkimų salėje žodžiu užgauliai pažemino viešai pasakydama, kad jis yra girtas. Taip pat N. K. buvo kaltinama tuo, kad tą pačią dieną, iškvietusi į rinkiminę apylinkę policijos pareigūnus jiems pasakė, kad R. K. yra girtas, nors policijos pareigūnams patikrinus jis buvo blaivus ir taip savo veiksmais N. K. jį pažemino jo paties ir šalia buvusių žmonių akyse.

Atsikirtimais į apeliacinį skundą išteisintoji N. K. prašo R. K. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas ir jo atstovas prašė skundą tenkinti, išteisintosios gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti ir priteisti patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Motyvuojamoji dalis

R. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvadas dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, dėl nuosprendyje aptartų aplinkybių konstatavimo, kaltinamosios išteisinimo. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, BPK 20, 301 str. nuostatos nepažeistos. Apeliaciniame skunde nurodyti motyvai niekaip nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų ir tėra privataus kaltintojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija, ir tai nėra pagrindu, dėl kurio reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip, naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, ar bylą kaip, kad prašoma skunde – perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams, todėl jų nekartoja.

Pažymėtina, kad nusikaltimo sudėtis yra vienintelis patraukimo baudžiamojon atsakomybės pagrindas. BK 2 str. 4 d. nurodo, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį - objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą (baudžiamąjį nusižengimą), visumą. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

Pagal BK 155 str. 1 d. įžeidimu laikomas viešas, užgaulus žmogaus pažeminimas, pasireiškęs bet kuria iš nurodytų formų: žodžiu, raštu ar veiksmu. Įžeidimu pažeidžiamos įstatymų saugomos vertybės: žmogaus garbė ir/ar orumas. Asmens garbė - tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas. Orumas suprantamas kaip asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas (LAT senato 1998-05-15 nutarimas). Teisės aktai sąvoką „įžeidimas“ sieja su užgauliu žmogaus, jo garbės ir orumo pažeminimu, t. y. siekiu paniekinti asmenį, pakirsti pasitikėjimą jo reputacija, įžeidimu akivaizdžiai žeminama kito asmens garbė ir orumas, vien tik turint tikslą kitą žmogų pažeminti. Tuo įžeidimas skiriasi nuo panašaus pobūdžio teisėtų veiksmų - kritikos ar nuomonės reiškimo apie asmenį. Pagal teismų praktiką užgaulumas reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams. Padoria forma išsakytas, kad ir neigiamas žmogaus vertinimas, nors ir sukėlęs neigiamų emocijų, įžeidimu nepripažįstamas (Kauno apygardos teismo nutartis byloje Nr. 1A-1059-238/2012). Įžeidimo žodžiu atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes. Reikšmės neturi, ar toks įvertinimas atitinka tiesą (Vilniaus apygardos teismo nutartis byloje Nr. 1A-641-468/2012). Sprendžiant klausimą ar yra nusikaltimo, numatyto BK 155 str. 1 d. sudėtis, yra labai svarbi ir subjektyvioji pusė - tyčia. Įžeidimas yra padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas viešai, nepadoriai apibūdindamas asmenį suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad priešingai nei teigia apeliantas, pirmos instancijos teisme apklausti liudytojai (liudytojai Ž. K., R. M. T., A. J., L. S., St. E. L., A. Š., L. V.) nurodė, jog negirdėjo, kad kaltinamoji būtų sakiusi jog R. K. yra neblaivus. Iš paminėtų liudytojų parodymų seka, kad paties nukentėjusiojo elgesys nebuvo adekvatus ir jiems (liudytojai G. J., D. G., R. D.), kilo įtarimų dėl galimo jo neblaivumo, tačiau toks manymas ar dėl tokio manymo susiformavusi nuomonė bei jos išsakymas, policijos iškvietimas, nėra pagrindu padaryti išvadą, kad tokiais veiksmais yra padaroma nusikalstama veika, numatyta BK 155 str. 1 d.. Nuomonės išreiškimas nėra priešingas nei moralės, nei visuomenės nuostatoms, todėl nėra priešingas ir baudžiamosios teisės ginamoms vertybėms, todėl negali būti vertinamas kaip neatitinkantis tikrovės ir galintis paniekinti ar pažeminti asmenį. Subjektyviąja prasme, bet koks žodis gali įžeisti žmogų, tai priklauso nuo aplinkybių visumos, tačiau tai dar nereiškia, kad tai užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 155 str. 1 d..

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju, net jei ir būtų buvę nustatyta, jog išteisintoji išsakė savo nuomonę dėl galimo R. K. neblaivumo, atsižvelgiant išsakymo aplinkybes, kontekstą, nukentėjusiojo elgesį rinkimų metu, šių žodžių poveikį įvykio metu buvusiems žmonėms (toks poveikis nenustatytas), išteisintosios veiksmai negalėtų būti traktuojami kaip siekis nukentėjusįjį įžeisti, o galėtų būti laikomi nuomone ir veiksmais, kuriais buvo siekiama užtikrinti normalų ir netrukdomą rinkimų komisijos darbą, o tai nesurado nusikaltimo, numatyto BK 155 str. 1 d. sudėties.

Skunde teigiama, kad atlikdamas įrodymų tyrimą, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino šališkai, nepilnai dėl jų pasisakė, tačiau su tokiu teiginiu sutikti negalima. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teisiamojo posėdžio protokolų, teismas ištyrė visus, tiek kaltinamąją teisinančius, tiek ją kaltinančius įrodymus, vertino kiekvieną jų atskirai ir viseto kontekste. Teismas pagrįstai rėmėsi teisme apklaustų ir dėl melagingų parodymų davimo įspėtų asmenų parodymais, kurių suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, todėl tai, kad teismas nesivadovavo išimtinai privataus kaltinamojo duotais parodymais, kuriuos paneigė liudytojais apklaustų asmenų parodymai, tik patvirtina, kad teismas bylą nagrinėjo nešališkai. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių tariamą teismo šališkumą. Neesminiai liudytojų parodymų neatitikimai, nėra pakankamu pagrindu abejoti jų parodymais. Skunde kaip teismo šališkumas nurodoma ir tai, kad teismas nuosprendyje nepilnai įtraukė liudytojos R. M. T. teisme duotus parodymus ir jais nesivadovavo, tačiau kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio – minimos liudytojos parodymai yra nurodomi, juos sulyginus su teismo posėdžių metu užfiksuotais parodymais, matyti, kad nurodomi esminiai parodymų akcentai, tuo tarpu įstatymas nereikalauja, kad nuosprendyje būtų pažodžiui nurodoma visa ką liudytojas pasakė. Nors apeliantas apeliacinės instancijos teismo posėdyje kaip teismo šališkumą nurodė ir tariamą išteisintosios, ir teisėjo bendravimą, tačiau nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, tokių aplinkybių nenurodė, ir nušalinimo bylą nagrinėjančiam teismui nepareiškė, todėl tokie teiginiai vertintini kaip deklaratyvūs. Skunde nurodoma, kad teismo šališkumą neva patvirtina ir tai, kad teismas rėmėsi G. K. telefoniniu pranešimu policijai, nes ji procese nedalyvavo, apklausta nebuvo, tačiau kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio – teismas kaip vieną iš įrodymų nurodė ne G. K. parodymus, o policijos registruojamų įvykių išrašo duomenis, kurie buvo išreikalauti proceso teisme metu, pagal N. K. prašymą, t.y. gauti teisėtu būdu ir teismo pagrįstai pripažinti tinkamu įrodymu (BPK 20 str.). Pažymėtina, kad nors skunde nurodoma, kad toks pranešimas buvo gautas jau po to, kai buvo atliktas R. K. testavimas dėl alkoholio vartojimo, tačiau kaip matyti iš testavimo alkoholio matuokliu žurnalo duomenų (b. l. 14), testavimas buvo atliktas 2012-10-28, 20:01 val., tuo tarpu pranešimas iš G. K. apie viešosios tvarkos pažeidimą, buvo gautas 2012-10-28, 19.03 val., t.y. priešingai nei nurodoma skunde, pranešimas buvo gautas anksčiau nei atliktas testavimas.

Be to, skunde teigiama, kad teismas buvo šališkas ir dėl to, kad priteisė iš R. K. išteisintajai 1500 Lt už advokato pagalbą, nors ji to neprašė. Lietuvos Respublikos BPK 105 str. 6 d. numatyta, kad kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Nagrinėjamu atveju N. K. pagrįstai išteisinta dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d., todėl esant į bylą pateiktiems išlaidų dydį patvirtinantiems įrodymams (kas laikytina konkliudentiniu veiksmu išreikštu prašymu tokias išlaidas esant pagrindui priteisti), pirmos instancijos teismas pagrįstai šias išlaidas priteisė iš privataus kaltintojo, juolab, kad šių išlaidų priteisimo klausimą išspręsti įstatymas įpareigoja būtent teismą, net ir nesant išteisintojo prašymo (BPK 105 str. 6 d.), tuo tarpu BPK 104 str. 2 d. taikytina išlaidų priteisimo klausimui iš nuteistojo išspręsti.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Apylinkės teismas tinkamai (kaip jau ne kartą paminėta šioje nutartyje) vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nuosprendį, kuriame savo išvadas pagrindė bylos duomenimis, ir tinkamai jas motyvavo. Nuosprendį naikinti ar keisti skundų motyvais pagrindo nėra, todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl proceso išlaidų priteisimo

Kadangi privataus kaltintojo apeliacinis skundas atmetamas, jo turėtos išlaidos apeliaciniame procese nepriteisiamos. Išteisintosios gynėjas į bylą pateikė dokumentus, patvirtinančius, jog išteisintoji turėjo 600 Lt išlaidų advokatui dėl apeliacinio proceso, todėl šios išlaidos pripažintinos pagrįstomis proceso išlaidomis ir priteistinos iš apelianto.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

privataus kaltintojo (nukentėjusiojo) R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš R. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) 600 Lt (šešis šimtus litų) proceso išlaidų N. K. (a.k. (duomenys neskelbtini)