Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2007 m. gegužės 30 d. nuosprendžio, kuriuo

A. K. nuteistas pagal BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 6 metams, pagal BK 129 str. 2 d. 5 p., 7 p., 9 p., 11 p. laisvės atėmimu iki gyvos galvos.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., 3 p., šias bausmes subendrinus griežtesne bausme apimant švelnesnę, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

Vadovaujantis BK 64 str. 5 d., ši subendrinta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 2002 m. liepos 5 d. nuosprendžiu paskirta neatlikta bausme, ir galutinė subendrinta bausmė A. K. paskirta laisvės atėmimas iki gyvos galvos, bausmę nustatant atlikti kalėjime.

Vadovaujantis BK 27 str. 2 d. 2 p., 3 d., A. K. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Iš nuteistojo A. K. nukentėjusiosioms L. M. ir A. G. priteista po 2824,50 Lt turtinės ir po 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusiosioms L. M. ir A. G. taip pat pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl išlaidų namo remontui patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio šioje dalyje perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. nuteistas už plėšimą įsibrovus į patalpą ir už kvalifikuotą nužudymą. Šias nusikalstamas veikas jis padarė tokiomis aplinkybėmis:

2006 m. gruodžio 4 d., apie 21 val. 30 min., A. K. , būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą – J. T. ir I. R. S. T. pinigus, laužtuvu išlaužęs duris, įsibrovė į šių nukentėjusiųjų gyvenamąjį namą, esantį Pakruojo m. (duomenys neskelbtini). Įsibrovęs į gyvenamąjį namą, A. K. pareikalavo pinigų ir panaudojo prieš nukentėjusiuosius fizinį smurtą. Jis tyčia rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip tris smūgius į įvairias kūno vietas J. T. , padarydamas nukentėjusiajam dešinės pusės 4, 5, 6 šonkaulių ir kairės pusės 4, 5, 6 šonkaulių lūžius, atvirą kairės blauzdos abiejų kaulų lūžį, pakauškaulio lūžį ir trauminę kraujo išlają po kietuoju galvos smegenų dangalu bei povoratinklinę kraujosruvą, dėl kurių J. T. vietoje mirė. Po to A. K. tyčia rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip tris smūgius į įvairias kūno vietas I. R. S. T. , padarydamas jai muštinę žaizdą, nubrozdinimą ir kraujosruvą pakaušio kairėje pusėje ir dešinės pusės 2, 3, 7, 8, 9 šonkaulių lūžius, t. y. padarydamas nukentėjusiajai nesunkų sveikatos sutrikdymą. I. R. S. T. dėl sumušimo praradus sąmonę, jis pagrobė 5 Lt vertės J. T. rankinį elektroninį laikrodį ir I. R. S. T. rankinėje buvusius 20 litų. Po to, siekdamas nuslėpti J. T. nužudymą ir I. R. S. T. sužalojimą, nuteistasis tyčia padegė gyvenamąjį namą, o dėl to nuo ūmaus apsinuodijimo anglies monoksidu (kraujyje rasta 45,37 procentai karboksihenoglobino) vietoje mirė ir nukentėjusioji I. R. S. T. . Tokiu būdu A. K. padarė plėšimą įsibraunant į patalpą, o taip pat plėšimo metu dėl savanaudiškų paskatų, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu ir siekdamas nuslėpti kitus nusikaltimus nužudė du žmones.

Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis prisipažįsta kaltu. Jis tikrai sumušė T. suduodamas jiems po tris smūgius, taip pat pripažįsta, kad I. R. S. T. galėjo uždusti gaisro metu. Nors sutinka, kad abu nukentėjusieji galėjo mirti dėl jo veiksmų, jam keista, kodėl jiems buvo nustatyta tiek daug kūno sužalojimų. Be to, I. R. S. T. šio įvykio metu buvo labai girta. Nors nuosprendyje nurodytus nusikaltimus jis padarė, tačiau mano, kad teismas jam paskyrė per griežtą bausmę. Anksčiau pas nukentėjusiuosius jis nėra buvęs, ten jį nusivedė jo pažįstamas K. K. . Kartu girtaujant, nukentėjusieji kalbėjo, kad jiems tokie žmonės, kaip jis, nepatinka. Kodėl jie taip sakė, jis nežino, galbūt todėl, kad jis buvo teistas, tačiau jis suprato, kad nukentėjusiesiems jis nepatiko ir tai jį nuliūdino. Skiriant bausmę teismas neatsižvelgė į tai, kad anksčiau pagal BK 129 str. 2 d. jis nebuvo teistas ir dėl padarytų nusikaltimų labai gailisi. Ateityje išėjęs į laisvę jis dirbtų ir atlygintų padarytą žalą. Prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Teismo posėdyje nuteistasis A. K. prašo jo apeliacinį skundą patenkinti ir sušvelninti jam paskirtą bausmę. Gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, nuosprendį pakeisti, pašalinti kaltinimų dalį pagal BK 129 str. 2 d. 7, 9 ir 11 punktus ir paskirti nuteistajam švelnesnę bausmę. Prokuroras prašo nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas šios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus bei jų visumą, todėl nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. A. K. pagrįstai pripažintas kaltu, o jo padarytas nusikalstamas veikas teismas kvalifikavo teisingai, tinkamai taikydamas baudžiamuosius įstatymus.

Kad A. K. tikrai padarė plėšimą įsibraunant į patalpą ir kvalifikuotą nužudymą, patvirtina paties nuteistojo parodymai, jo parodymų patikrinimo vietoje protokolas ir kiti įrodymai: nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas, specialistų išvados ir kiti teisme išnagrinėti bei nuosprendyje išdėstyti ir aptarti bylos duomenys.

Teismo nustatytų plėšimo ir nužudymo aplinkybių savo apeliaciniame skunde faktiškai neginčija ir pats nuteistasis A. K. . Teisme jis pats parodė, kad kaltinime nurodytą dieną iki vakaro kartu su pažįstamu K. K. girtavo nukentėjusiųjų T. namuose. Vakare grįžus pas K. K. , ten jie dar gėrė dviese. K. K. užmigus, A. K. vienas grįžo prie T. gyvenamojo namo, laužtuvu išlaužė duris ir įsibrovė į namo vidų, abu T. rado virtuvėje. A. K. parodė, kad iš karto trenkė kumščiu į stalą, pasakė, kad ,,į jo kiemą atėjo šventė“ ir liepė T. nešti jam pinigus. Net ir dar kartą pareikalavus pinigų, nukentėjusieji jam jų nedavė. Tada jis spyrė J. T. į krūtinę, šis nugriuvo, po to atsikėlė ir tada jis jam dar sudavė smūgius rankomis į krūtinę ir nugarą. J. T. vėl pargriuvo, dar judėjo, bet nuo grindų daugiau nepasikėlė. Po to jis du kartus koja spyrė į šoną ir į nugarą I. R. S. T., sudavė jai į krūtinę smūgį ranka ir ši nukentėjusioji taip pat pargriuvo. Tada jis susirado I. R. S. T. rankinuką, rado jame 20 litų ir juos pasiėmė, nuo stalo dar paėmė vyrišką laikrodį. Užsidegęs cigaretę, degtuką numetė ant skuduro ir išėjo iš namo. Už pagrobtus pinigus nusipirko alaus, degtinės ir cigarečių, nuėjo pas pažįstamą D. A. , ten toliau girtavo ir liko nakvoti. Kitą dieną jį, bandžiusį pasislėpti namo malkinėje, sulaikė policija.

Kad A. K. parodymai neišgalvoti ir yra teisingi, patvirtina jo parodymų patikrinimo vietoje protokolas. Apie girtavimą T. namuose jo parodymus patvirtino liudytojas K. K. ir tą dieną pas T. užėję ir A. K. su K. K. ten matę T. dukra nukentėjusioji L. M. ir jos vyras liudytojas G. M. . Apie tai, kad tą dieną vėlai vakare pas ją atėjo labai girtas A. K. , parodė liudytoja D. A. . Ji dar parodė, kad vienas A. K. batas buvo kruvinas, ant stalo jis numetė kažkokį laikrodį. Kitą dieną malkinėje A. K. sulaikė policija. Įvykio vietos apžiūros protokolas ir liudytojo R. R. parodymai patvirtino, kad T. gyvenamasis namas buvo užgesintas po jame kilusio gaisro, namo viduje buvo surasti abiejų nukentėjusiųjų kūnai. Gaisro židinys nustatytas toje vietoje, kurioje surastas J. T. lavonas. Specialistų išvadomis nustatyta, kad nors J. T. kvėpavimo takuose buvo surasta smalkių, gaisro pradžioje jis dar buvo gyvas, tačiau mirė nuo pakauškaulio lūžio ir trauminės kraujo išlajos po kietuoju galvos smegenų dangalu. Buvo nustatyti ne tik J. T. padaryti sužalojimai galvos srityje, tačiau ir daugybiniai abiejų pusių šonkaulių bei atviras kairės blauzdos abiejų kaulų lūžiai. I. R. S. T. nustatyta muštinė žaizda, nubrozdinimai ir kraujosruva pakaušyje ir keleto dešinės pusės šonkaulių lūžiai, sukėlę nesunkų sveikatos sutrikdymą. Specialisto išvadoje nurodyta, kad ši nukentėjusioji mirė ne dėl jai padarytų kūno sužalojimų, o nuo ūmaus apsinuodijimo anglies monoksido, t. y. jos mirties priežastimi buvo name kilęs gaisras. Specialistų išvadose taip pat nurodoma, kad abiem nukentėjusiesiems nustatyti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti kiekvienam iš jų suduodant po tris smūgius kietais bukais daiktais. Teisme šias išvadas dar kartą patvirtino apklaustas teismo medicinos ekspertas.

Visi išvardinti įrodymai jau yra išdėstyti ir išsamiai aptarti bei įvertinti teismo nuosprendyje. Išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistasis tikrai pagrobė nukentėjusiųjų turtą ir juos abu nužudė, nes J. T. mirė nuo A. K. jam padarytų kūno sužalojimų, o I. R. S. T. mirties priežastimi buvo nuteistojo sukeltas namo gaisras.

Visų jau aptartų bylos aplinkybių, smurto naudojimo prieš nukentėjusiuosius, savo kaltės dėl jų mirties ir T. turto pagrobimo neginčija ir pats apeliantas. Apeliaciniame skunde nuteistasis mini tik kai kurias aplinkybes, kurios ir nekelia jokių abejonių, ir neturi jokios reikšmės sprendžiant A. K. kaltės klausimą. Apeliantas nurodė, kad tikrai sudavė abiem T. po tris smūgius, tačiau stebisi, kad buvo nustatyta tiek daug jiems padarytų kūno sužalojimų. Tačiau jau buvo nurodyta, kad visi J. T. ir I. R. S. T. nustatyti kūno sužalojimai, remiantis specialisto išvadomis, kaip tik ir buvo padaryti suduodant jiems po tris smūgius, kuriuos pripažįsta sudavęs pats apeliantas. Kita vertus, negalima atmesti galimybės, kad tie sužalojimai buvo padaryti ir sudavus didesnį smūgių skaičių. Teisme apklaustas ekspertas parodė, kad specialisto išvadose nurodytas tik pats galimai mažiausias suduotų smūgių skaičius, o kad tų smūgių sudavė dar daugiau, ikiteisminio tyrimo metu buvo parodęs ir pats A. K. . Bet kuriuo atveju, nėra jokių abejonių, kad visus nukentėjusiesiems nustatytus sužalojimus padarė tik A. K. ir jokie kiti asmenys nusikaltimų padaryme nedalyvavo. Apeliantas dar nurodo, kad nužudytosios I. R. S. T. kraujyje rastas didelis kiekis alkoholio. Specialisto išvadose tikrai nurodyta, kad I. R. S. T. kraujyje rasta 3,34, o J. T. kraujyje 2,84 promilės alkoholio. Tai sunkus girtumo laipsnis, tačiau apsvaigimas nuo alkoholio niekaip nesusijęs su nukentėjusiųjų mirties priežastimi. Nuteistasis prisipažįsta, kad ir pats buvo labai girtas ir netgi gėrė kartu su T. jų namuose, o nusikaltimus padarė tik vėliau ten sugrįžęs. Taip pat pažymėtina, jog pats nuteistasis parodė, kad jam įsibrovus į nukentėjusiųjų namus, T., nors ir būdami girti, prieš jį neatliko jokių veiksmų ir net aktyviai jam nesipriešino.

Iš bylos matosi, kad nors ir neginčydamas savo veikų kvalifikavimo, savo parodymuose A. K. su dalimi kaltinimų nesutiko ir kai kurias įvykių aplinkybes bandė aiškinti sau palankesne linkme. Teisme jis parodė, kad vakare dar kartą eidamas pas T. ir netgi reikalaudamas iš jų pinigų, jis tariamai neturėjo tikslo nukentėjusiuosius apiplėšti, taip pat neturėjo tikslo juos nužudyti. A. K. parodė, kad tada, kai pas T. dar dieną gėrė kartu su K. K. , jis girdėjo kaip T. priekaištavo K. K. , kad šis pas juos atsivedė teistą asmenį, dar sakė, kad ,,tas, kas sėdėjęs – tai ne žmogus“. A. K. parodė, kad tokios T. kalbos jį labai įžeidė ir todėl jis nusprendė jiems atkeršyti. Vėliau vakare eidamas pas T., lauždamas jų namo duris, mušdamas nukentėjusiuosius jis norėjo jiems atkeršyti už įžeidimą, o jų turto pagrobimas taip pat buvo tik jo keršto forma. Teisme A. K. taip pat parodė, kad numesdamas ant kambaryje buvusio skuduro degantį degtuką, jis nelaukė, kol skuduras užsidegs ir išėjo iš namo. Nuteistasis aiškino, kad specialiai namo nepadegė ir tokiu būdu tik ką padarytų kitų nusikaltimų nuslėpti nesiekė.

Iš nuosprendžio matosi, kad visas šias nuteistojo versijas teismas motyvuotai ir pagrįstai atmetė, A. K. nusikalstamas veikas įvertino tinkamai ir jas kvalifikavo teisingai.

Apelianto versija apie tai, kad jis įsibrovė į gyvenamąjį namą ir sumušė nukentėjusiuosius ne turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, o darė tai iš keršto, pagrįstai atmesta dėl keleto priežasčių. Liudytojas K. K. parodė, kad dieną girtaujant nukentėjusiųjų namuose tarp T. ir A. K. nebuvo kilę jokių konfliktų ir nukentėjusieji A. K. niekaip neįžeidinėjo, nebuvo jo kaip nors negražiai pavadinę. Taigi liudytojo K. K. parodymai A. K. versiją visiškai paneigia. Atkreiptinas dėmesys ir į paties nuteistojo parodymus. Nors jis aiškina, kad įsižeidė dėl kažkokių T. pasakytų žodžių, tačiau pats pripažįsta, kad dėl to išgertuvių metu jokių konfliktų neįvyko ir jis toliau girtavo T. namuose. Be to, net ir tikint nuteistuoju apie tai, kad nukentėjusieji pasakė savo nuomonę apie anksčiau teistus asmenis, jų pasakyti žodžiai, kuriuos nurodo pats apeliantas, tirai negalėjo A. K. įžeisti, o juo labiau įžeisti taip, kad dėl to nuteistasis būtų specialiai ėjęs T. keršyti. Taip pat nustatyta, kad nuteistasis kartu su K. K. išėjo iš T. namų, toliau girtavo su K. K. ir pas T. grįžo praėjus jau pakankamai ilgam laiko tarpui. Tai irgi paneigia, kad nuteistasis siekė nukentėjusiesiems tik atkeršyti už dar dieną tariamai įvykusį jo įžeidimą. Ir galiausiai, tikruosius nuteistojo nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus parodė jo konkretūs veiksmai išlaužus duris ir įsibrovus į namo vidų. Pats nuteistasis parodė, kad dėl jokių įžeidimų jis su T. net nebandė aiškintis, o įsibrovęs į namo vidų iš karto garsiai pareikalavo iš nukentėjusiųjų pinigų. Šiems atsisakius, jis abu T. sumušė, apieškojo I. R. S. T. rankinuką, pagrobė ten surastus 20 litų, nuo stalo pagrobė laikrodį ir tokiu būdu užvaldė svetimą turtą, pagrobtus pinigus tą patį vakarą pragėrė. Visos aptartos aplinkybės patvirtina, kad tikrasis A. K. nusikalstamų veikų motyvas buvo ne kokios nors asmeninės, o būtent savanaudiškos paskatos, o jo tikslas buvo ne atkeršyti nukentėjusiesiems, o pagrobti jų turtą. A. K. nusikalstamą veiką įsibraunant į T. gyvenamąją namą, fizinio smurto prieš nukentėjusiuosius panaudojimą ir jų turto pagrobimą teismas tinkamai įvertino kaip plėšimą įsibraunant į patalpą ir šią nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 180 str. 2 d.

Pripažinęs A. K. kaltu dėl nužudymo ir nustatęs šį nusikaltimą kvalifikuojančius požymius, teismas irgi tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos įvertinimo bei kvalifikavimo atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinimus. Iš bylos matosi, kad formaliai pripažinęs savo kaltę ir neneigdamas, kad nužudė abu T., A. K. teisme neigė turėjęs tikslą atimti nukentėjusiesiems gyvybę ir neprisipažino, kad jų namą padegė tyčia. Tačiau ir šias nuteistojo versijas teismas pagrįstai atmetė. Teismas rėmėsi duomenimis apie gaisro židinio vietą ir kitomis nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, taip pat ir paties A. K. ankstesniais parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Iš teisme perskaitytų ikiteisminio tyrimo metu duotų A. K. parodymų matosi, kad tuomet kai kurias įvykių aplinkybes jis buvo nurodęs kitaip. Jis pats buvo parodęs, kad sumušęs abu T., palikęs juos gulinčius ant grindų ir pagrobęs laikrodį bei pinigus, tame pačiame kambaryje jis susirado skudurą, jį padegė, palaukė kol tas skuduras įsidegs, ir tik įsitikinęs, kad kils gaisras, išėjo iš namo. Tuomet A. K. parodė, kad, jog manė kad T. jau negyvi ir sukeldamas gaisrą jis tokiu būdu norėjo nuslėpti padarytą nusikaltimą (t. 1, b. l. 111-113). Tą patį A. K. patvirtino ir parodė įvykio vietoje parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 114-126). Dėl nužudymo kaltu A. K. visiškai prisipažino ir apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 1, b. l. 130-131). Nuteistojo aiškinimus, kad jo ankstesni parodymai neteisingai užrašyti ir kad duoti tokius parodymus darydama psichologinį spaudimą jį vertė ikiteisminio tyrimo pareigūnė, teismas atmetė kaip visiškai neįtikinamus ir nepagrįstus. Juos paneigė ir teisme liudytoja apklaustos ikiteisminį tyrimą šioje byloje atlikusios tyrėjos R. S. parodymai. Kad teismas pagrįstai atmetė šias nuteistojo versijas ir patikėjo jo ankstesniais parodymais, visiškai pasitvirtino jau nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. K. jau pats parodė, kad T. namą jis padegė tyčia ir specialiai. Jis tyčia padegė skudurą ir išėjo iš namo tik įsitikinęs, kad kils gaisras. Nuteistasis taip pat parodė, kad padegęs namą ir palikęs jame gulinčius jo paties sumuštus nukentėjusiuosius, jis nežinojo, ar jie gyvi, apie tai jis iš viso negalvojo. Šie paskutiniai A. K. parodymai ir kiti teisme išnagrinėti įrodymai visiškai patvirtina teismo išvadas dėl apelianto kaltės formos ir tyčios rūšies. Jau buvo nurodyta, kad J. T. mirė nuo A. K. jam padarytų kūno sužalojimų, o I. R. S. T. , kurią nuteistasis irgi sumušė ir sužalojo, liko gulėti ant kambario grindų. Galima manyti, kad nuteistasis tuo metu tikrai galėjo nežinoti, ar nukentėjusieji dar gyvi, jis pats parodė, kad apie tai net negalvojo. Tačiau palikęs abu nukentėjusiuosius sumuštus ir jau nejudančius bei gulinčius ant grindų ir specialiai padegęs namą, nuteistasis be jokios abejonės suprato, kad tokiais savo veiksmais jis tikrai atims abiem nukentėjusiesiems gyvybę, numatė šias pasekmes, jų norėjo ir būtent tokių pasekmių siekė. Todėl teismas padarė teisingą išvadą, kad T. A. K. nužudė veikdamas tiesiogine tyčia.

Nužudymą kvalifikuojančius požymius teismas irgi nustatė teisingai. T. A. K. nužudė toje pačioje vietoje, tuo pačiu laiku, veikdamas tiesiogine tyčia ir realizuodamas savo vieningą sumanymą jiems abiem atimti gyvybę. Todėl nusikalstama veika teisingai įvertinta kaip dviejų žmonių nužudymas. Sumanymas užvaldyti nukentėjusių turtą nuteistajam kilo ir tas turtas buvo pagrobtas dar iki atimant nukentėjusiųjų gyvybę. Abu T. buvo nužudyti plėšimo metu, todėl teismas padarė teisingą išvadą, kad nužudymas buvo padarytas dėl savanaudiškų paskatų. Kolegijos nuomone, du kitus nužudymą kvalifikuojančius požymius teismas irgi nustatė pagrįstai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 7 p. (kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu), kai, siekdamas nužudyti asmenį, kaltininkas panaudoja tokį būdą, kuris pavojingas ne tik siekiamo nužudyti žmogaus, bet ir bent vieno kito žmogaus gyvybei. Grėsmė kitų žmonių gyvybei turi būti reali. Pavojus kitų žmonių gyvybei paprastai kyla, kai nužudoma sprogdinant, padegant, šaudant, jei šalia nukentėjusiojo esama kitų žmonių, ir pan. Veika kvalifikuojama pagal šį punktą nepriklausomai nuo to, ar panaudojus tokį būdą faktiškai nukentėjo bent vienas kitas žmogus. Taip pat išaiškinta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 11 p. (siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą) tik nustačius tokį tikslą, kuris yra būtinas šios nužudymo sudėties požymius. Toks tikslas yra tada, kai iki nužudymo teisėsaugos institucijai arba nėra, arba, kaltininko manymu, dar nėra žinoma apie kitą (baigtą, pasikėsintą padaryti bet kokį, o rengiamą – tik sunkų ar labai sunkų) nusikaltimą, kurį kaltininkas siekė nuslėpti. Kitas nusikaltimas kvalifikuojamas atskirai. Kitas nusikaltimas, kurį kaltininkas siekė nuslėpti, gali būti padarytas jo paties ar kito asmens, taip pat tuo pačiu kaip nužudymas ar skirtingu laiku. Išvardintos aplinkybės kaip tik ir buvo nustatytos šioje byloje. Nukentėjusiąją I. R. S. T. A. K. nužudė padegdamas nukentėjusiųjų gyvenamąjį namą. Jau pats pasirinktas nužudymo būdas padegant namą kelia pavojų kitų žmonių gyvybei. O kad ši grėsmė tikrai buvo reali, patvirtina kitos bylos aplinkybės. A. K. padegė namą, esantį Pakruojo mieste, nustatyta, kad gaisrą užgesino miesto priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba, nors ugnis namo viduje jau buvo išsiplėtojusi, pro duris smelkėsi liepsnos ir medinis namas netrukus galėjo dar labiau užsiliepsnoti. Ne tik iš prie įvykio vietos apžiūros, bet ir iš A. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolų, prie jų pridėtų fotonuotraukų matosi, kad T. namas iš visų pusių apsuptas kitais gyvenamaisiais namais, už keleto metrų nuo jo stovi kitas medinis gyvenamasis namas. Liudytoja R. S. parodė, kad užsiliepsnojus padegtam namui, tikrai galėjo užsidegti ir gretimas namas, tą patį parodė ir liudytojas K. K. . Iš bylos matosi, kad apie gaisrą priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai naktį pranešė būtent gretimo namo gyventojas. Pats A. K. teisme pripažino, kad matė aplink stovinčius kitus medinius gyvenamuosius namus, todėl negalėjo nesuprasti, kad padegdamas T. namą, jis kelia realią grėsmę ir gretimuose namuose gyvenančių žmonių gyvybei. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nužudymas buvo padarytas kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu. Tuo metu, kai padegdamas namą nuteistasis tokiu būdu nužudė I. R. S. T. , jis jau buvo nužudęs J. T. , be to, jis buvo jau sumušęs ir padaręs nesunkų sveikatos sutrikdymą tai pačiai I. R. S. T. ir plėšimo būdu pagrobęs T. turtą. Šioje nutartyje jau buvo aptartos bylos aplinkybės, patvirtinančios, kad padegdamas namą, A. K. siekė sunaikinti jau padarytų nusikaltimų pėdsakus tikėdamasis, kad tie nusikaltimai nebus išaiškinti ir kad jam pavyks išvengti atsakomybės. Ikiteisminio tyrimo metu apie tai buvo parodęs pats A. K. . Todėl teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nužudymą nuteistasis padarė dar ir siekdamas nuslėpti kitus savo paties padarytus nusikaltimus. Pagrįstai nustatęs visus jau nurodytus nužudymą kvalifikuojančius požymius, teismas nuteistojo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 2 d. 5, 7, 9 ir 11 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija).

Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matosi, kad nors apeliantas mini kai kurias faktines šios bylos aplinkybes, tačiau skunde faktiškai suformuluotas vienintelis prašymas sušvelninti paskirtą bausmę. Skunde nuteistasis nurodo, kad anksčiau už nužudymus jis nebuvo teistas, dėl padarytų nusikaltimų labai gailisi, be to, nori pradėti dirbti, nes tik tokiu atveju galėtų atlyginti nukentėjusiosioms padarytą žalą. Šiuos apelianto argumentus kolegija taip pat atmeta.

Pagal BK 180 str. 2 d. A. K. teismas paskyrė laisvės atėmimo bausmę, artimą sankcijos viršutinei ribai, o pagal BK 129 str. 2 d. 5, 7, 9, 11 punktus nuteistajam paskirta pati griežčiausia sankcijoje numatyta bausmė laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Tokia pati paskirta ir galutinė subendrinta bausmė. Skirdamas nuteistajam A. K. bausmes, teismas BK 54 str. ir kitų BK normų, reguliuojančių bausmės skyrimo taisykles, nepažeidė. Nuosprendyje išdėstyti išsamūs ir įtikinantys bausmių skyrimo motyvai.

Nors apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad prisipažino kaltu ir dėl padarytų nusikaltimų labai gailisi, teismas tokios atsakomybę lengvinančios aplinkybės nenustatė pagrįstai. Iš bylos matosi, kad iš karto po nusikaltimų padarymo teisėsaugos institucijos jau turėjo pakankamai duomenų tiek apie tų nusikaltimų padarymo aplinkybes, tiek ir apie tuos nusikaltimus padariusį asmenį, iš karto buvo ieškoma A. K. ir jis iš karto tapo įtariamuoju. Todėl galima daryti išvadą, kad jau patį prisipažinimą kaltu nulėmė ne nuteistojo gailėjimasis dėl padarytų nusikaltimų ir noras duoti teisingus parodymus, o tai buvo nulemta kitų jau surastų įrodymų. Kita vertus, ir pats A. K. prisipažinimas kaltu vertintinas formaliu. Nors jis nurodo, kad prisipažįsta kaltu, tačiau įvairių apklausų metu ir iki šiol nepripažino ir nepripažįsta kai kurių esminių nusikaltimų padarymo aplinkybių. A. K. išgalvotos versijos, kad jis tariamai neturėjo tikslo pagrobti Tamošiūnų turto ir kad nusikaltimus padarė dėl įžeidimo, t. y. tik dėl asmeninių paskatų, šioje nutartyje jau buvo aptartos. Todėl daryti išvadą, kad nuteistasis šioje byloje prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi, nėra pagrindo. Teismas nenustatė ir jokių kitų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau pagrįstai nustatė nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamų veikų padarymą apsvaigus nuo alkoholio. A. K. prisipažino, kad buvo labai girtas ir netgi pats parodė, kad nusikaltimus padarė dėl girtumo. Akivaizdu, kad apsvaigimas nuo alkoholio šiuo atveju turėjo tiesioginės įtakos nusikalstamų veikų padarymui, todėl nurodyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė nustatyta pagrįstai. Skirdamas bausmes teismas atsižvelgė ir į visas kitas BK 54 str. išvardintas aplinkybes, taip pat ir į nuteistojo asmenybę. A. K. padarė du nusikaltimus, pagal BK 11 str. priskiriamus sunkių ir labai sunkių nusikaltimų kategorijoms. Ypatingą padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį parodo konkrečios šių nusikaltimų padarymo aplinkybės. Abu nusikaltimai buvo pabaigti, o dviejų žmonių gyvybių atėmimas šiuo atveju sukėlė jau iš viso neatstatomas pasekmes, tuo buvo padaryta ypatingai didelė žala nužudytųjų artimiesiems ir visuomenei. A. K. pripažintas kaltu net pagal keturis BK 129 str. 2 d. punktus. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį ir į kitas faktines nusikaltimų padarymo aplinkybes, nors jos ir nebuvo pripažintos nužudymą kvalifikuojančiais požymiais. Nuteistasis apiplėšė, o po to nužudė du jau senyvo amžiaus žmones, kurie jau vien dėl savo amžiaus faktiškai neturėjo galimybės aktyviau pasipriešinti. Prieš abu nukentėjusiuosius buvo naudojamas intensyvus fizinis smurtas, nuteistasis juos spardė ir mušė rankomis, abiem T. nustatyti daugybiniai šonkaulių lūžiai ir kiti kūno sužalojimai. Net negalvodamas, ar nukentėjusieji dar gyvi, nuteistasis dar ir padegė namą suprasdamas, kad abiem T. gyvybė neišvengiamai bus atimta. Jau buvo nurodyta, kad nužudymas, kaip ir plėšimas, buvo padarytas tiesiogine tyčia. Abu šie nusikaltimai taip pat padaryti ir dėl savanaudiškų paskatų, tačiau atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad plėšimo ir nužudymo metu A. K. pagrobė tik 20 litų ir mažavertį laikrodį. Pagrobto turto vertė labai nedidelė, tačiau tai, kad tik dėl jo nuteistasis nužudė du žmones, leidžia padaryti išvadas apie nuteistojo vertybinę orientaciją. Atkreiptinas dėmesys ir į nuteistojo elgesį iki ir po nusikaltimo padarymo. Visą dieną girtavęs, A. K. specialiai ėjo pas T. iš anksto ruošdamasis juos apiplėšti. Tai padaręs ir abu nukentėjusiuosius nužudęs, jis už pagrobtus pinigus iš karto pirko alkoholinius gėrimus ir toliau girtavo, kol buvo sulaikytas policijos. Dar atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis nužudė T., pas kuriuos tą pačią dieną svečiavosi ir kurių svetingumu tik ką pats buvo pasinaudojęs. Visos šios aplinkybės teismui leido padaryti pagrįstą išvadą apie visišką nuteistojo asmenybės degradaciją. Iš bylos matosi, kad kaltininko asmenybę išimtinai neigiamai apibūdina ir visi kiti duomenys. Apeliantas nurodo, kad jis už nužudymą nuteistas pirmą kartą. Tačiau iš bylos matosi, kad anksčiau A. K. jau du kartus buvo teistas už kitus sunkius nusikaltimus. 1998 m. jis buvo nuteistas už plėšimą ir išžaginimą, o neišnykus šiam teistumui, 2002 m. liepos 5 d. nuosprendžiu vėl buvo nuteistas už kvalifikuotą plėšimą, vėlesne teismo nutartimi ši nusikalstama veika buvo perkvalifikuota į BK 180 str. 2 d. ir BK 135 str. 2 d. 9 p. Neatlikęs visos paskirtos laisvės atėmimo bausmės ir paleistas lygtinai 2006 m. rugpjūčio 2 d., tų pačių metų gruodžio 4 d. nuteistasis vėl padarė naujus nusikaltimus, šį kartą taip pat ir sunkinančiomis aplinkybėmis nužudydamas du žmones. Tai akivaizdžiai parodo, kad nusikaltimų, ir vis sunkesnių, darymas nebuvo atsitiktinis, o tai yra jau anksčiau susiformavusių kaltininko antivisuomeninių nuostatų, jo gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Įvertinusi visas išvardintas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad teismas A. K. pagrįstai paskyrė pačios griežčiausios rūšies bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Apelianto argumentai, kad paskyrus tokią bausmę jis negalės dirbti ir todėl negalės atlyginti nukentėjusiosioms padarytos žalos, yra deklaratyvūs ir taip pat atmestini. Nors teismas iš nuteistojo priteisė nukentėjusiosioms dideles turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sumas, iki šiol tą žalą net nebuvo pradėta atlyginti, duomenų, kad A. K. galėtų sumokėti iš jo priteistas pinigų sumas, nėra. Vien tik deklaratyvūs apelianto pažadai ateityje bandyti atlyginti padarytą žalą negali būti pagrindu paskirtos bausmės švelninimui. Nuosprendyje teismas pagrįstai nurodė, kad šiuo konkrečiu atveju griežčiausios rūšies bausmės paskyrimas A. K. neprieštaraus bausmės paskirčiai ir nukentėjusiųjų interesams, o kaip tik užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą. Su tokia išvada kolegija sutinka, nes iš bylos matosi, kad baigiamosiose kalbose pačios nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės L. M. ir A. G. prašė teismo paskirti A. K. kuo griežčiausią bausmę.

Iš viso teismas daro išvadą, kad ir už atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės, ir A. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė atitinka nuteistojo padarytas nusikalstamas veikas bei nuteistojo asmenybę, šios bausmės negali būti laikomos per griežtomis ir jas švelninti pagrindo nėra.

Vadovaudamasis BK 27 str. 2 d. 2 p., 3 d., teismas taip pat pripažino A. K. pavojingu recidyvistu. Toks teismo sprendimas nuosprendyje motyvuotas. Jau buvo nurodyta, kad A. K. jau anksčiau du kartus buvo teistas už kitus tyčinius nusikaltimus ir pagal BK 27 str. 1 d. nuostatas buvo laikomas recidyvistu. Būdamas recidyvistu jis vėl padarė naują labai sunkų nusikaltimą, todėl pripažinti jį pavojingu recidyvistu teismas turėjo pagrindą, numatytą BK 27 str. 2 d. 2 p. Būtent tokį sprendimą teismas ir priėmė įvertinęs visas jau aptartas bylos aplinkybes ir jau aptartus bylos duomenis apie nuteistojo asmenybę. Kolegijos nuomone, teismo sprendimas pripažinti nuteistąjį A. K. pavojingu recidyvistu yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.