Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Raimondo Blauzdžiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Rasos Ragulskytės-Markovienės, Halinos Zaikauskaitės, dalyvaujant pareiškėjos atstovei advokatei J. G., atsakovės atstovei E. N., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą pareiškėjai D. U., trečiajam suinteresuotam asmeniui R. U., dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Paaiškina, kad VAGK Sprendimu įpareigojo Fondo administraciją panaikinti 2012-09-05 sprendimą Nr. V2-10912 ir išmokėti R. U. iki 2012-08-22 priklausančią išmoką. Nurodo, kad vadovaujantis 2012-08-29 Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - Gyventojų registro tarnyba) išrašu apie asmenį Nr. D1-19256, Fondo administracijos direktorius 2012-09-05 priėmė sprendimą Nr. V2-10912 „Dėl sprendimo pakeitimo ir išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo“, kuriuo nuo 2011-01-21 R. U. buvo nutrauktas išmokų mokėjimas, nes Gyventojų registro tarnybos duomenimis, pareiškėja išvyko į Norvegiją. Teigia, kad nors gyvenamosios vietos pakeitimas, kaip tiesioginis Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas įstatyme nėra nurodytas, tačiau įstatymas įtvirtina pareiškėjo pareigą raštu pranešti Fondo administracijai apie aplinkybes, turinčias įtakos Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimui, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurios sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą. Fondo administracija savo iniciatyva patikrinusi duomenis Gyventojų registre, apie aplinkybes, turinčias įtakos Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimui, t.y. pareiškėjos D. U. išvykimą į užsienio valstybę sužinojo tik 2012 m. rugpjūčio 29 d. Atkreipia dėmesį, kad D. U. Fondo administracijos apie minėtas aplinkybes neinformavo. Pažymi, kad pareiškėja 2011 m. sausio 21 d. deklaravo išvykimą į užsienio valstybę, t. y. Norvegiją ir nuo tos dienos D. U. neatitinka nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančiam asmeniui keliamų reikalavimų bei neatitinka Vaikų išlaikymo fondo įstatyme nustatytos pareiškėjo sąvokos. Tvirtina, kad atsižvelgiant į tai, jog D. U. neturi teisės gauti išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo, todėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukiamos nuo tos dienos, kada pareiškėja deklaravo savo išvykimą į užsienio valstybę, t.y. nuo 2011 m. sausio 21 d.

Pažymi, kad Fondo administracijos direktoriaus 2012-09-05 sprendimas Nr. V2-10912 buvo priimtas vadovaujantis Vaikų išlaikymo fondo įstatymo, Išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo sustabdymo ir nutraukimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. A1-356 (Žin., 2007, Nr. 131-5314; 2010, Nr. 100-5178), 10.1 ir 13 punktais, o taip pat atsižvelgiant į Gyventojų registro tarnybos 2012 m. rugpjūčio 29 d. išrašą Nr. D1-19256, todėl mano, jog skundžiamas Fondo administracijos sprendimas yra teisėtas.

Atkreipia dėmesį, kad VAGK formuoja nevienodą praktiką analogiškose situacijose, kadangi priima skirtingus sprendimus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. U. atsiliepimo į atsakovės skundą nepateikė. Teismo posėdyje trečiasis suinteresuotas asmuo nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką jam pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl VAGK 2012 m. spalio 23 d. sprendimo Nr.235(AG-214/05-2012), kuriuo VAGK nusprendė įpareigoti atsakovę Fondo administraciją panaikinti 2012 m. rugsėjo 5 d. Sprendimą ir išmokėti R. U. iki 2012 m. rugpjūčio 22 d. priklausančią išmoką, teisėtumo ir pagrįstumo.

Šioje administracinėje byloje nustatyta, kad pareiškėja D. U. 2008-04-16 kreipėsi į Fondo administraciją su prašymu išmokai iš Vaikų išlaikymo fondo gauti (b. l. 6). Pareiškėja Fondo administracijai kartu su prašymu pateikė ir pažymą apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą, kurioje nurodyta, jog pareiškėja kartu su dukra R. U. gyvena adresu J. B. g. 60, Joniškis (b. l. 7). Taip pat pateikta antstolės V. Š. pažyma apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą (b. l. 8). Šioje pažymoje nurodyta, kad pagal Joniškio r. apylinkės teismo 1997-11-17 išduotą vykdomąjį dokumentą vaikui išlaikyti nustatyta iš R. U. R. U. mokėti po 1/4 dydžio visų rūšių pajamų, bet ne mažiau kaip 1 MGL kas mėnesį iki jos pilnametystės, išieškotojai D. U..

2008-09-01 Fondo administracijos direktoriaus sprendimu „Dėl išmokos iš Fondo mokėjimo“ Nr. 1.35-11124 nuspręsta R. U. nuo 2008-03-04 kiekvieną mėnesį mokėti po 130 Lt dydžio išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo, kol atsiras įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą, išmokas pervesti į R. U. sąskaitą (b. l. 9).

2009-02-09 Fondų administracijoje gauta 2009 m. sausio 14 d. antstolės pažyma „Apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą“, kurioje nurodyta, kad pagal Joniškio r. apylinkės teismo 2008-12-19 išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. L2-1144-308/2008 iš R. U. vaikui R. U. išlaikyti nustatyta mokėti po 1/4 dydžio visų rūšių pajamų, bet nemažiau kaip 1 MGL kas mėnesį iki pilnametystės, nuo 2008-12-18 išlaikyti nustatyta mokėti po 500 Lt iki pilnametystės (VAGK byla, b. l. 39).

2009-04-16 Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijos direktorius sprendimu „Dėl sprendimo pakeitimo“ Nr. 1.35-4884 nusprendė pakeisti 2008-09-01 sprendimą ir R. U. skirti 195 Lt dydžio išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo už 2008 m. gruodžio mėnesį bei nuo 2009 m. gruodžio 1 d. kiekvieną mėnesį mokėti po 195 Lt dydžio išmokas iš šio fondo, kol atsiras įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą (VAGK byla, b. l. 40).

2012-08-29 Fondo administracijoje gautas Gyventojų registro tarnybos 2012-08-29 išrašas, kuriame nurodyta, jog D. U. 2011-01-21 išvyko į užsienio valstybę – (duomenys neskelbtini) (b. l. 15, VAGK, b. l. 42).

2012-09-05 Fondo administracijos direktorius sprendimu „Dėl sprendimo pakeitimo ir išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo“ Nr. V2-10912, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vaikų išlaikymo fondo įstatymo (toliau – Vaikų išlaikymo fondo įstatymas) 2 str. 5 d., 3 str. 2 ir 4 d., 4 str. 2 d., 6 str. 1 d. 3 p., Vaikų išlaikymo fondo administracijos sprendimo dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo priėmimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. A1-356 (Žin., 2007, Nr. 131-5314) 3 p., Išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo sustabdymo ir nutraukimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. A1-356 10.3 p. ir 13 p. bei atsižvelgdamas į Gyventojų registro tarnybos 2012 m. rugpjūčio 29 d. išrašą, nusprendė pakeisti Fondo administracijos direktoriaus 2009-04-16 sprendimą ir R. U. nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. sausio 20 d. išmokėti 125,81 Lt dydžio išmoką bei nuo 2011 m. sausio 21 d. nutraukti išmokų mokėjimą (b. l. 16).

2012-09-05 Fondo administracija raštu Nr. (1.34-9582)D2-26308 informavo D. U. apie susidariusią 3384,19 Lt dydžio permoką iš Vaikų išlaikymo fondo, už laikotarpį nuo 2011-01-21 iki 2011-01-31, 2011 m. vasario – gruodžio mėn., 2012 m. sausio – birželio mėn. ir pareikalavo šią permoką grąžinti (VAGK byla, b. l. 8). 2012-10-15 raštu Nr. (1.34-9582)D2-26308 Fondo administracija patikslino susidariusios permokos dydį - 3579,19 Lt (VAGK byla, b. l. 45).

Pareiškėja 2012-10-08 su skundu kreipėsi į VAGK, prašydama panaikinti Fondo administracijos 2012-09-05 sprendimą Nr. V2-10912 (VAGK byla, b. l. 1-5)

VAGK, išnagrinėjusi D. U. skundą, priėmė 2012-10-23 sprendimą Nr. 235(AG-214/05-2012), kuriuo įpareigojo Fondo administraciją panaikinti 2012-09-05 sprendimą Nr. V2-10912 ir išmokėti R. U. iki 2012-08-22 priklausančią išmoką. VAGK sprendime konstatavo, kad Fondo administracija nepagrįstai plečiamai aiškino įstatyminę nuostatą, prie Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 str. numatytų Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindų priskirdama deklaruotos gyvenamosios vietos pakeitimą, t. y. iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybę. Nurodė, jog Fondo administracijos 2012-09-05 sprendimas Nr. V2-10912 nėra pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis (b. l. 20-25).

Nesutikdama su VAGK 2012-10-23 sprendimu Nr. 235(AG-214/05-2012), Fondo administracija 2012-11-05 skundu Nr. (4.2)D2-33851 kreipėsi į teismą (b. l. 1-5).

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo 9 str. 1 d. VAGK nagrinėja skundus (prašymus) dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat dėl minėtų subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo atveju pareiškėja kreipėsi dėl valstybinio administravimo subjekto (Fondo administracijos) priimto individualaus administravimo akto (2012-09-05 sprendimo Nr. V2-10912) viešojo administravimo srityje, taigi šis ginčo nagrinėjimas buvo žinybingas VAGK.

Ginčas byloje kilo dėl to, ar pagrįstai atsakovė Fondo administracija nutraukė R. U. išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo dėl D. U. deklaruotos gyvenamosios vietos pakeitimo, t.y. iš Lietuvos valstybės į užsienio valstybę.

Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo pagrindus bei tvarką reglamentuoja Vaikų išlaikymo fondo įstatymas (2006 m. gruodžio 19 d. Nr. X-987), kurio 1 straipsnyje apibrėžta šio įstatymo paskirtis – užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą. Kartu valstybė įgyja teisę reikalauti, kad asmenys, privalantys išlaikyti vaiką, sugrąžintų valstybei jos išmokėtas vaiko išlaikymo lėšas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškindamas Vaikų išlaikymo fondo įstatymo paskirtį, nurodė, jog šio įstatymo 1 str. 1 d., išskyrus nuorodą į įstatymo nustatytus tokio išlaikymo pagrindus, nėra jokių kitų nuostatų ar sąlygų šiam išlaikymui teikti. Todėl galima daryti išvadą, kad tai yra imperatyvi, visų kitų šio įstatymo nuostatų aiškinimą nulemianti įstatymų leidėjo nuostata, kuri taip pat atskleidžia įstatymų leidėjo atitinkamą ketinimą. Tai reiškia, kad jeigu kitaip nėra specialiai aptarta šiame įstatyme, vaiko teisė į nurodytą išlaikymą (esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams) yra absoliuti ir nėra saistoma jokių kitų aplinkybių, tuo pačiu ir aplinkybių, dėl kurių vaikas nustojo gauti atitinkamą išlaikymą iš asmenų, įpareigotų jį teikti pagal įstatymą (tėvų, įtėvių) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-743/2009).

Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo pagrindai ir išmokų dydžiai. Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo tvarka. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjas, turintis teisę kreiptis į Fondo administratorių dėl Vaikų išlaikymo fondo išmokų, Fondo administratoriui pateikia dokumentus, nustatytus kreipimosi į Fondo administratorių dėl Fondo išmokų tvarkos apraše.

Kreipimosi į Vaikų išlaikymo fondo administraciją dėl Vaikų išlaikymo fondo išmokų tvarkos apraše, patvirtintame 2007 m. gruodžio 11 d. įsakyme Nr. A1-356 (su vėlesniais pakeitimais (Žin., 2008, Nr. 36-1313; 2010, Nr. 100-5178; 2011, Nr. 20-969)) (toliau - Aprašas) detalizuojama kreipimosi į Vaikų išlaikymo fondą tvarka. Šio aprašo 5 punkte nustatytas baigtinis sąrašas dokumentų, kuriuos kreipdamasis pareiškėjas turi pateikti, norėdamas gauti išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo. Pareiškėjas kreipdamasis į Fondo administraciją dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo gavimo, privalo pateikti ir 5.3 punkte numatytus dokumentus, t. y. seniūnijos (savivaldybėse, kuriose yra įsteigtos seniūnijos) arba kito savivaldybės administracijos padalinio (savivaldybėse, kuriose seniūnijos neįsteigtos, arba savivaldybių teritorijose, kurios nepriskirtos seniūnijoms) išduotą pažymą apie pareiškėjo deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturintis gyvenamosios vietos – pažymą apie įtraukimą į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą (tie pareiškėjai, kurie neturi Lietuvos Respublikos pase arba leidime nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje įrašo apie gyvenamąją vietą).

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja D. U. kreipdamasi į Fondo administraciją dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo skyrimo, pateikė tiek Vaikų išlaikymo fondo įstatyme, tiek Apraše nurodytus būtinus pateikti dokumentus, įskaitant pažymą apie deklaruotą gyvenamąją vietą, ir atitiko Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje pateiktą sąvokos „pareiškėjas“ apibrėžimą: pareiškėjas - vienas iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu gyvena vaikas, arba globėjas (rūpintojas), kurie nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje ir kurie kreipiasi į Vaikų išlaikymo fondo administratorių dėl vaiko išlaikymo lėšų mokėjimo (Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 str. 3 d.).

Taip pat byloje nėra paneigta, jog pareiškėjos vaikas (R. U.) visą Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo laikotarpį iki kol suėjo pilnametystė (2012-08-22) atitiko Vaikų išlaikymo fondo įstatyme pateiktą sąvoką „vaikas“ apibrėžimą: vaikas – nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje jaunesnis nei 18 metų asmuo, taip pat vyresnis nei 18 metų nedarbingas asmuo, kuriam iki sukankant 18 metų buvo nustatytas invalidumas (neįgalumas) (Vaikų išlaikymo įstatymo 2 str. 5 d.). Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, kad visą Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo laikotarpį R. U. gyveno ir mokėsi Lietuvos Respublikoje (b. l. 53).

Išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo sustabdymo ir nutraukimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. A1-356, 10 punkte nustatyta, kad Vaikų išlaikymo fondo administracijos direktorius ar jo įgaliotas valstybės tarnautojas privalo nutraukti Fondo išmokų mokėjimą, jeigu išnyksta Fondo išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 straipsnyje, t. y. vaikui pradėjus gauto išlaikymą pagal teismo sprendimą ar teismo patvirtintą vaikų išlaikymo sutartimi nustatytą išlaikymą.; skolininkas miršta; atsiranda Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatyti vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindai.

Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 str. 1 d. įtvirtinta, kad Vaikų išlaikymo fondo administratorius privalo nutraukti Fondo išmokų mokėjimą, jeigu yra bent vienas iš šių pagrindų: 1) išnyksta Fondo išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti šio įstatymo 3 straipsnyje; 2) skolininkas miršta; 3) atsiranda Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyti vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindai.

Kaip matyti iš Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 str. 1 dalies turinio, Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindų sąrašas yra baigtinis.

Fondo administracija priėmė 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimą „Dėl sprendimo pakeitimo ir išmokų iš vaikų išlaikymo fondo nutraukimo“ Nr. V2-10912, kuriuo nutraukė išmokos mokėjimą iš Vaikų išlaikymo fondo R. U. pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 str. 1 d. 3 punktą, t. y. atsiradus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatytiems vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindams, kadangi pareiškėja D. U. 2011 m. sausio 21 d. deklaravo išvykimą į Norvegiją.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 3.194 str. 4 d. nustatyta, jog priteisto išlaikymo išieškojimas nutraukiamas, jeigu nepilnametis emancipuojamas (1 p.); vaikas sulaukė pilnametystės (2 p.); vaikas įvaikinamas (3 p.); vaikas miršta (4 p.). Taigi, kaip matyti iš CK 3.194 str. 4 d. turinio, deklaruotos gyvenamosios vietos iš Lietuvos valstybės į užsienio valstybę pakeitimas priteisto išlaikymo išieškojimo nenutraukia. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė negalėjo priimti 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. V2-10912 vadovaudamasi Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 str. 1 d. 3 punktu, kadangi nebuvo tam pagrindo.

Atkreiptinas dėmesys, kad Fondo administracija kartu su 2008 m. rugsėjo 1 d. ir 2009 m. balandžio 16 d. sprendimais dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo pareiškėjai siuntė raštus 2008-10-14 Nr. 1.38-7514 (b. l. 10) ir 2010-07-12 Nr. (1.34-9582)D2-13897, kuriuose buvo nurodytos aplinkybės, apie kurias pareiškėja ne vėliau kaip per 3 darbo dienas privalėjo raštu informuoti Fondo administraciją: 1) skolininkas pradėjo mokėti priteistą išieškojimą arba jo dalį; 2) skolininkas miršta; 3) nepilnametis emancipuojamas; 4) vaikas įvaikinamas; 5) vaikas miršta; 6) pareiškėjui apribota tėvų valdžia arba globėjas (rūpintojas) atleistas ar nušalintas nuo globėjo (rūpintojo) pareigų atlikimo ir kt. Taigi, kaip matyti, tarp šių paminėtų aplinkybių nėra nurodytas deklaruotos gyvenamosios vietos pasikeitimas, kai pareiškėja išvyksta iš Lietuvos valstybės į užsienio valstybę. Todėl darytina išvada, kad šioje nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog pareiškėja būtų netinkamai vykdžiusi Vaikų išlaikymo fondo įstatyme nustatytas kaip pareiškėjos pareigas, būtų pranešusi klaidingą informaciją arba būtų nepranešusi apie atsiradusį Vaikų išlaikymo fondo įstatyme nustatytą Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindą.

Teisėjų kolegija, apibendrinusi išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad VAGK priimdama Sprendimą pagrįstai konstatavo, jog vėliau įvykęs D. U. išvykimo į kitą valstybę faktas negali paneigti Vaikų išlaikymo fondo įstatymo garantuojamos vaiko, nuolat gyvenančio Lietuvos Respublikoje, teisės gauti išlaikymą iš Vaikų išlaikymo fondo ir negali būti pagrindu, kuriuo remiantis išmokų mokėjimas iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimas vaikui R. U. nutraukiamas. Teisėjų kolegija mano, kad kitoks šios administracinės bylos aplinkybių vertinimas, pažeistų Vaikų išlaikymo fondo įstatymo paskirtį – užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą.

VAGK darbo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-05-04 nutarimu Nr. 533, 40 punkte įtvirtinta, kad VAGK priima vieną iš šių sprendimų: atmesti skundą (prašymą) kaip nepagrįstą; įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį komisijos nurodymą; įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą per VAGK nustatytą laiką priimti sprendimą dėl šio subjekto atsisakymo ar vilkinimo atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus; nutraukti bylą kaip nežinybingą. Taigi, VAGK veikė savo kompetencijos ribose įpareigodama Vaikų išlaikymo fondo administraciją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos panaikinti 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. V2-10912 bei išmokėti R. U. iki 2012 m. rugpjūčio 22 d. (iki R. U. pilnametystės) priklausančią išmoką.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad VAGK tinkamai taikė bei aiškino teisės normas ir priėmė pagrįstą, motyvuotą bei teisėtą 2012 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 235(AG-214/05-2012), todėl atsakovės Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. ir 129 str., teisėjų kolegija

nusprendė:

atsakovės Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.