- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-03
- Bylos Nr.
- 1A-61-282-2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Žindulienė (pirm.), Nijolė Matuzevičienė, Irena Ivanovienė
- Nuteistasis
- V. K.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams 8 mėnesiams;
pagal BK 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, paskirtą už BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, galutinė bausmė V. K. paskirta laisvės atėmimas 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
Kolegija nustatė:
V. K. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2011 m. vasario 24 d. apie 03.00 val. lombarde UAB „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), atvirai pagrobė iš pardavėjo I. G. UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį svetimą turtą – 250 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 8800“, tuo padarydamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ 250 Lt turtinę žalą.
Be to, jis 2011 m. kovo 14 d. apie 17 val. (duomenys neskelbtini) prie UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekybos centro, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, įgijo narkotinės medžiagos – heroino, kurio masė skystyje yra 0,025 g, ir tęsdamas savo nusikalstamą veiką nuo įgijimo momento laikė ir gabeno su savimi minėtas narkotines medžiagas iki kol 2011 m. kovo 14 d. 18.10 val. policijos pareigūnai sulaikė prie (duomenys neskelbtini) namo, (duomenys neskelbtini) bei asmens kratos metu rado striukės vidinėje kišenėje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo pakeisti nuosprendį dalyje dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto vagystės, pritaikyti kitą baudžiamąjį įstatymą ir paskirti jam naują bausmę. Teigia, kad nuosprendis yra neteisingas ir neobjektyvus, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, neteisingai paskirta bausmė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo, kaip kaltinamojo, teisės. Nurodo, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl mobiliojo ryšio telefono atviros vagystės, rėmėsi liudytojų A. A. ir I. G. parodymais. Teigia, kad šių liudytojų parodymai neįrodo jo kaltės dėl vagystės, o tik patvirtina kai kurias faktines įvykio aplinkybes. Mano, kad teismas neobjektyviai ir neišsamiai įvertino visą įvykių eigą ir tokiu būdu negalėjo teisingai kvalifikuoti nusikalstamą veiką. Tvirtina, kad teismas nepagrįstai jo parodymus vertino kaip gynybinę versiją, nes jo parodymai ir jo veiksmai įrodo jo ketinimų suklaidinimą, lydimą keliais apgaulės elementais – norėdamas nukreipti pardavėjo dėmesį ir įgauti jo pasitikėjimą, jis ištraukė iš kišenės kvietimus į teismą ir juos padavė pardavėjui, nors ant kvietimų nėra asmens fotonuotraukų, kurios aiškiai būtų leidusios pardavėjui nustatyti jo (apelianto) tapatybę, tačiau pardavėjui užteko tų kvietimų ir leido liudytojui patikėti dėl jo (apelianto) ketinimų, dėl to jis be jokių suvaržymų išėjo iš lombardo, o pardavėjas liko laukti, kol jis (apeliantas) pagal susitarimą jam atveš dalį žadėtų uždarbio pinigų. Buvus tokį jo ir pardavėjo susitarimą patvirtina liudytojo I. G. parodymai, nes liudytojas teisme patvirtino, jog iš karto po įvykio į policiją nesikreipė, kadangi nežinojo ką gali sakyti, o ko ne. Dėl to mano, kad teismas tokiuose parodymuose turėjo įžvelgti dviprasmybę. O kiekviena dviprasmybė sukelia abejonių, kurios, kaip priimta teismų praktikoje, yra ir turi būti teisiamojo naudai. Tvirtina, kad jokių ketinimų pavogti mobiliojo ryšio telefoną neturėjo, o norėjo telefoną perparduoti, bet aplinkybės taip susiklostė, kad jis sutartu laiku nebegalėjo sugrįžti į lombardą ir tą telefoną užvaldė apgaulės būdu nežinodamas ir nenumatydamas tolimesnių to pasekmių.
Taip pat nurodo, kad, jei jo veika negali būti perkvalifikuota į BK 182 straipsnį, tai mano, kad pagal vagystės aplinkybes ir bylos medžiagą, jo veika turėjo būti kvalifikuota ne pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, o pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, kadangi jis tą mobiliojo ryšio telefoną nepavogė slapta ar iš saugomo objekto, o atvirai iš rankų į rankas paėmus. Dėl šių aplinkybių mano, kad teismas neteisingai kvalifikavo jo nusikalstamą veiką, padarė BPK esminių pažeidimų, dėl kurių ne tik buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo, kaip kaltinamojo teisės, bet ir tie pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir objektyviai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, kadangi netinkamai buvo išspręsta daugelis nuosprendžio klausimų.
Teismo posėdyje nuteistasis V. K. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti.
Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstas išvadas dėl V. K. kaltės atvirai pagrobus svetimą turtą bei narkotinių medžiagų neteisėto įsigijimo, laikymo bei gabenimo neturint tikslo parduoti ar kitaip jų platinti, teisingai kvalifikavo jo nusikalstamus veiksmus pagal BK 178 straipsnio 2 dalį bei BK 259 straipsnio 1 dalį.
Iš nuteistojo V. K. apeliacinio skundo matyti, jog jis nesutinka su apylinkės teismo padarytomis išvadomis dėl jo veiksmų kvalifikacijos pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir prašo sumažinti jam paskirtą bausmę, todėl teisėjų kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, patikrino bylą dėl nuteistojo nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį bei dėl jam paskirtos bausmės, neviršydama apeliacinio skundo ribų.
Nors nuteistasis V. K. tvirtina, kad jis mobiliojo ryšio telefono nepavogė, o užvaldė apgaulės būdu, t. y. sukčiavo, tačiau tokį jo aiškinimą paneigia byloje surinktų, apylinkės teismo ištirtų ir nuosprendyje aptartų įrodymų visuma.
Už sukčiavimą baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo, kuris apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai patys perleidžia turtą ar teisę į turtą kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti. Apgaulė pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan.
Iš bylos matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 65-66, 67-68, 72-73, 76-77 b. l.) ir teisme apklausiamas liudytoju I. G. parodė, kad nakties metu į lombardą atėjęs V. K. išsirinko vitrinoje esantį mobiliojo ryšio telefoną, paprašė tą telefoną parodyti, apžiūrėdamas telefoną, į jį įsidėjo savo kortelę ir kažkam paskambino. I. G. taip pat pripažino, jog nuteistasis jam siūlė, kad jam pardavus telefoną brangiau, jiedu pasidalins gautus pinigus, tačiau liudytojas kategoriškai paneigė sutikęs su tokiu V. K. pasiūlymu bei iš karto pareikalavo sumokėti pinigus už telefoną. Liudytojo I. G. teigimu, tada V. K. dar kartą apžiūrėjo telefoną, ištraukė iš kišenės sulankstytą popieriaus lapą ir padavė nurodęs, jog tas dokumentas atstoja jo asmens dokumentą. Liudytojas teigė, kad jis nespėjo gerai peržiūrėti koks dokumentas jam buvo pateiktas, kai V. K. pasišalino iš lombardo nesumokėjęs už telefoną.
Nors liudytojas I. G. pripažino, kad V. K. jam siūlė pasidalinti gautus pinigus brangiau pardavus telefoną, tačiau liudytojas parodė, kad jis kategoriškai nesutiko su nuteistojo tokiu pasiūlymu ir pareikalavo sumokėti pinigus už mobiliojo ryšio telefoną. Po to V. K. atlikti veiksmai – sulankstyto popieriaus lapo pateikimas liudytojui – patvirtina, kad liudytojas nesutiko su V. K. pasiūlymu. Dėl to nėra pagrindo manyti, kad tarp liudytojo I. G. ir nuteistojo buvus kokį nors susitarimą.
Nuteistojo teigimu, jo apgaulė pasireiškė liudytojui I. G. pateikiant sulankstytą popieriaus lapą, kuriame nėra jo fotonuotraukos, dėl to liudytojas negalėjo nustatyti jo tapatybės. Byloje nustatyta, kad liudytojui I. G. buvo pateiktas V. K. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, kuris, kaip teisingai nurodo apeliantas, nėra asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas. Tačiau pats nuteistasis V. K. patvirtino, kad tą popieriaus lapą padavė todėl, kad jame yra nurodyti visi jo anketiniai duomenys – vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamosios vietos adresas, t. y. visi duomenys, leidžiantys jį identifikuoti ir šie duomenys reikalingi sudarant pirkimo-pardavimo sutartį. Taigi, pateikdamas tokį dokumentą nuteistasis nesiekė apsunkinti asmens identifikavimo. Iš byloje nustatytų nuteistojo atliktų veiksmų – mobiliojo ryšio telefono išsirinkimas, apžiūrėjimas, išbandymas skambinant bei sulankstyto popieriaus lapo pateikimo liudytojui I. G., po to kai liudytojas pareikalavo sumokėti už telefoną, matyti, kad tokiais veiksmais V. K. sukūrė potencialaus telefono pirkėjo įvaizdį ir siekį įsigyti išsirinktą telefoną. Kadangi jokio susitarimo tarp liudytojo ir nuteistojo nebuvo, telefono pirkimo-pardavimo sutartis taip pat nebuvo sudaryta, daroma išvada, kad V. K. atlikti veiksmai vertintini ne kaip apgaulė, o kaip siekis nukreipti liudytojo I. G. dėmesį ir neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą.
Nors liudytojas I. G. parodė, kad iš karto į policiją nesikreipė, nes nežinojo, ką gali sakyti, ko negali, tačiau liudytojas paaiškino, kad jis buvo pasimetęs, nežinojo ką daryti, nes buvo neseniai pradėjęs dirbti, be to, jam buvo pasakyta, kad jei kas nutiks, skambinti direktoriui. Šiuos liudytojo I. G. parodymus patvirtino įmonės direktorius A. A., kuris parodė, jog I. G. nebuvo patyręs darbuotojas bei, kad, sužinojęs apie telefono vagystę, jis (A. A.) liepė I. G. rašyti pareiškimą policijai. Be to, iš pranešimo apie pradėtą ikiteisminį tyrimą matyti, kad policijai buvo praneštą tą pačią dieną, kada buvo pavogtas mobiliojo ryšio telefonas, bei tą pačią dieną I. G. buvo apklaustas liudytoju ir davė tokius pat parodymus kaip ir apklausos teisme metu. Pastebėtina, kad liudytojas I. G. parodė, jog jis spaudė durų užblokavimo mygtuką, tačiau jis nesuveikė dėl pravirų lombardo durų. Taigi, I. G. ėmėsi visų būtinų priemonių dėl neteisėtų V. K. veiksmų. Įvertinus šias aplinkybes, daroma išvada, kad I. G. pranešimas apie vagystę policijai ne iš karto po nusikaltimo, nepatvirtina nuteistojo teiginio, kad tarp jų buvo susitarimas dėl pinigų pasidalinimo brangiau pardavus telefoną.
Nors nuteistasis tvirtina, kad mobiliojo ryšio telefono nebegrąžino dėl susiklosčiusių nepalankių aplinkybių – dėl žaizdos turėjo važiuoti į ligoninę, kad nebesutiko draugo, kuris ketino pirkti tą telefoną – tačiau nuteistasis nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog jis tą pačią dieną kreipėsi į medikus dėl žaizdos. Be to, nuteistasis turėjo galimybę mobiliojo ryšio telefoną grąžinti iš karto nebesusitikus su draugu, tačiau to nepadarė, o pasisavintu mobiliojo ryšio telefonu naudojosi kaip savu – užstatė lombarde, iš kur jį išpirko ikiteisminio tyrimo metu apklaustas N. K.. Pastebėtina, kad nuteistojo V. K. parodymai dėl mobiliojo ryšio telefono neteisėto užvaldymo yra skirtingi, nes iš pradžių jis tvirtino, kad telefoną atidavė T., kurio anketinių duomenų bei telefono numerio nežino, tačiau tas T. telefoną atidavė kitam pažįstamam asmeniui, kuris žadėjo telefoną parduoti Rietave (1 t. 91 b. l.). Vėliau V. K. apklausos metu nurodė, kad po kelių dienų susitikęs N. K. tą telefoną jam padavė pasakydamas, jog reikia parduoti, bet su N. K. daugiau nebuvo susitikęs (1 t. 133-134 b. l.). Dar vėlesnės apklausos metu V. K. pripažino, kad tą telefoną užstatė lombarde, iš kur kartu su N. K. jį atsiėmė ir N. K. jį pasiliko sau (1 t. 136 b. l.). Tačiau teisme V. K. teigė, kad telefono ar pinigų negrąžino, nes išvažiavo į ligoninę. Taigi, paties nuteistojo parodymai yra nenuoseklūs, juose yra prieštaravimų, priešingai nei liudytojų parodymai, kurie yra nuoseklūs, juos patvirtina kiti byloje surinkti bei ištirti ir skundžiamame nuosprendyje nurodyti įrodymai, todėl teismas pagrįstai liudytojų parodymus vertino kaip patikimus ir nuteistojo kaltę patvirtinančius, o paties V. K. parodymus vertino kaip jo pasirinktą gynybos versiją siekiant išvengti griežtesnės baudžiamosios atsakomybės.
Nepagrįstas nuteistojo prašymas jo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, nes telefoną pavogė atvirai, o ne slapta ar iš saugojamo objekto.
BK 178 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris pagrobė svetimą turtą. Atvirą vagystę, kaip kvalifikuojantį nusikaltimo požymį, įstatymo leidėjas numatė BK 178 straipsnio 2 dalies dispozicijoje. Kadangi pats nuteistasis pripažįsta, kad mobiliojo ryšio telefoną užvaldė atvirai, matant liudytojui I. G., daroma išvada, kad nėra teisinio pagrindo jo nusikalstamą veiką iš BK 178 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 178 straipsnio 1 dalį. Taigi, pagrįstai V. K. nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.
Skirdamas bausmę V. K., apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad padaryti tyčiniai nesunkus ir apysunkis nusikaltimai veikiant tiesiogine tyčia, į apelianto asmenybę, t. y., kad jis nusikalstamas veikas padarė būdamas praeityje teistas 6 kartus, teistumui neišnykus, dėl to jis laikomas recidyvistu (BK 27 straipsnio 1 dalis), baustas administracine tvarka, apylinkės inspektoriaus charakterizuojamas neigiamai, nedirba, darbo biržoje registruotas, tačiau nedarbo socialinio draudimo išmokų negauna. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę V. K. atsižvelgė ir į nustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – V. K. prisipažino padaręs nusikaltimą, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, ir nuoširdžiai gailėjosi, bei į atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą.
Pagrįstai apylinkės teismas, parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį, vadovavosi BK 56 straipsnio 1 dalies nuostata, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, ir parinko griežčiausias BK 178 straipsnio 2 dalies ir BK 259 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytas bausmes – laisvės atėmimą, nes V. K. BK 27 straipsnio 1 dalies prasme yra recidyvistas. Atsižvelgus į byloje esančius duomenis, kad apeliantas nusikaltimus padarė neišnykus teistumui už ankstesnius nusikaltimus, kad išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė, kolegija daro išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam paskyrus laisvės atėmimo bausmę. Taigi, pirmosios instancijos teismas V. K. tinkamai parinko bausmės rūšį.
Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimas iki 6 metų (bausmės vidurkis 3 metai 1 mėnuo ir 15 dienų), o BK 259 straipsnio 1 dalies sankcijoje – laisvės atėmimas iki 2 metų (bausmės vidurkis 1 metai 7 mėnesiai 15 dienų). Esant nustatytai tik vienai nuteistojo atsakomybę lengvinančiai aplinkybei tik už vieną iš jo padarytų nusikaltimų bei atsižvelgus į kitas nustatytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo V. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurios savo dydžiais yra mažesnės nei bausmių vidurkiai, savo dydžiais nėra aiškiai per griežtos ir jų mažinti nėra pagrindo. Taip pat subendrindamas nuosprendžiu paskirtas bausmes ir nustatydamas V. K. galutinę subendrintą bausmę apylinkės teismas nepažeidė BK 63 straipsnio 4 dalies nuostatos, pagrįstai bausmes subendrino dalinio sudėjimo būdu. Pastebėtina, kad apeliantui paskirta subendrinta bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta, nes ji savo dydžiu net mažesnė už BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės vidurkį. Dėl to nėra pagrindo mažinti ir V. K. paskirtos galutinės subendrintos bausmės.
Remiantis išdėstytu, kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį nuteistojo V. K. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija,
nutaria:
atmesti nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio.