Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Evaldas Gražys rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo G. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarimo G. S. administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas pareiškėjo kaltę grindė rašytiniais bylos duomenimis, nukentėjusiosios M. V. paaiškinimais. Atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Skunde teigiama, jog teismas pažeidė ATPK 257 straipsnio nuostatas, nes neteisingai įvertino pareiškėjo paaiškinimus. Pareiškėjas teigia, jog buvo nuoseklus aiškindamas, kad nukentėjusioji pagrindiniu keliu važiavo neįsijungusi artimųjų šviesų, todėl jis ją pastebėjo likus 4-5 m, abi transporto priemonės stabdė ir susidarė avarinė situacija. Pareiškėjas teigia, jog galėjo smūgio nepajusti, išlipęs apžiūrėjo automobilius ir įsitikinęs, kad automobiliai nesilietė, nuvažiavo. Pareiškėjas teigia, jog transporto priemonės stovėjo 20 cm. atstumu ir jokių susidūrimo žymių nebuvo. Pareiškėjas nurodo, jog jo automobilis buvo draustas, todėl jeigu būtų įtaręs, kad buvo eismo įvykis, jis būtų iškvietęs policijos pareigūnus.

Skunde taip pat teigiama, jog teismas nevertino ir to, jog avarinė situacija kilo laikotarpiu nuo 8.20 val. iki 8.50 val., nors administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta, kad įvykis vyko 9.35 val., o nukentėjusiosios teiginiai, kad ji skambino iš karto po įvykio policijai ir jai buvo leista išvykti, visiškai nepagrįsti jokiais kitais duomenimis. Be to, pati nukentėjusioji tvirtino, kad įvykis vyko apie 8.20 val. Pareiškėjas pažymi, jog nukentėjusioji nesikreipė į draudimo bendrovę dėl nuostolių atlyginimo.

Skunde taip pat pažymima, jog byloje nebuvo atlikta ekspertizė, nebuvo išaiškinta, ar ant automobilių likę kontakto žymės, ar ant nukentėjusiosios automobilio fiksuoti pažeidimai yra jų sąlyčio pasekmė, automobilio apgadinimas įvertinas tik 2013 m. vasario mėnesį.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

ATPK 284 straipsnio 1 dalis nustato, kad organas (šiuo atveju apylinkės teismas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas pažeidėju asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Teismas kiekvienu atveju turi visapusiškai įvertinti visus byloje surinktus įrodymus ir nuspręsti, ar jų pakanka konstatuoti, kad buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas. Administracinio teisės pažeidimo byloje priimtas nutarimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 straipsniai). ATPK 286 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išnagrinėjus administracinio teisės pažeidimo bylą, organo (pareigūno) priimtame nutarime turi būti bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių išdėstymas ir motyvuotas jų įvertinimas. Šia įstatymo nuostata yra realizuojama asmens teisė į motyvuotą, argumentuotą teismo sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šios normos pripažįstant kaltu padarius ATPK 127 str. 2 d. numatytą pažeidimą, nepažeistos, pritaikytos tinkamai. Teismas nagrinėdamas šį pažeidimą, išsamiai išanalizavo surinktų įrodymų visumą, teismo išvados pagrįstos ir motyvuotos.

Aukštesnysis teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog byloje surinktų duomenų visuma patvirtina, kad eismo įvykis, kurio metu susidūrė G. S. vairuojamas automobilis „Kia carnival“ ir M. V. vairuotas automobilis „Nissan Almera“, įvyko dėl G. S. kaltės, dėl to, jog jis pažeidė KET 158 p. reikalavimą, nedavė pagrindiniu keliu važiavusiam automobiliui kelio ir su juos susidūrė. Pats susidūrimo faktas ir tai, kad kelių eismo taisykles pažeidė G. S. ir tai buvo šio eismo įvykio priežastis, įrodyta nuosekliais nukentėjusiosios paaiškinimais, tiek eismo įvykio tyrimo pradžioje, tiek teisme, iš dalies paties pareiškėjo paaiškinimais bei parodymais, rašytine bylos medžiaga – transporto priemonės „Kia carnival“ techninės apžiūros aktu, iš kurio matyti, jog automobilio priekinis bamperis pastumtas į priekį ir šviežiai nubrauktas priekinio bamperio dešinės pusės kampas (b. l. 5), eismo įvykio vietos schema, iš kurios matyti, jog G. S. suko iš šalutinio kelio į pagrindinį, kuriuo važiavo nukentėjusioji (tai pripažino ir pats pareiškėjas), o taip pat ir prie schemos pridėtomis fotonuotraukomis, iš kurių matyti, jog G. S. vairuoto automobilio priekinio buferio dešinės pusės apgadinimai, kurie įvardinti kaip švieži, išsidėstę tokiame pačiame aukštyje kaip ir nukentėjusiosios vairuotos transporto priemonės apgadinimai priekinėje kairėje jos automobilio pusėje. Šie duomenys patvirtina nukentėjusiosios nurodytą susidūrimo mechanizmą - G. S. suko į kairę, į pagrindinį kelią, tuo sudarė kliūtį nukentėjusiajai, kuri važiavo tiesiai pagrindiniu keliu, dėl ko pastaroji, važiuodama dešiniąja kelio puse siekdama išvengti susidūrimo dar labiau suko į šalį, į dešinę, tačiau susidūrimo išvengti nepavyko. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusioji nuosekliai teigė, jog ji susidūrė būtent su pareiškėjo vairuojamu automobiliu šio incidento metu, šią aplinkybę bei susidūrimo mechanizmą patvirtina aptarti objektyvūs rašytiniai duomenys, ir byloje nėra jokių kitų duomenų, kad nukentėjusiosios automobilis galėjo būti apgadintas kitomis aplinkybėmis, be to, pareiškėjas pripažįsta buvus tokį incidentą, tai yra sukęs tokioje vietoje į kairę į pagrindinį kelią ir nepamatęs pagrindiniu keliu tiesiai važiavusios nukentėjusiosios, darytina išvada, jog automobilių kontaktas byloje neginčytinai įrodytas. Taip pat įrodyta ir tai, kad dėl šio įvykio kaltas G. S., nes jis nevykdė KET 9 p. bei 158 p. reikalavimo paleisti pagrindiniu keliu važiuojančią transporto priemonę ir tai buvo pagrindinė priežastis kilti šiam įvykiui.

Aukštesniojo teismo nuomone, anksčiau aptartų duomenų visuma pakankama atmesti pareiškėjo parodymus, jog jokio kontakto nebuvo ir tai vertinti kai jo gynybinę versiją. Pažymėtina, jog K. S. yra artimas pareiškėjo šeimos narys, dukra, be to, nepilnametė, kuriai be jokios abejonės didelę įtaką vertinant bet kokią gyvenimo situaciją turi tėvai, o ypač sprendžiant vieno iš tėvų atsakomybės klausimą, todėl jos parodymai, kad susidūrimo nebuvo, vertinami kritiškai, kaip neobjektyvūs ir todėl nepatikimi.

Tai, kad nukentėjusioji galimai nebuvo įsijungusi šviesų, šiuo atveju šioje situacijoje kvalifikuojant pareiškėjo veiką pagal ATPK 127 str. 2 d. reikšmės neturi, nes iš bylos duomenų matyti, jog ši aplinkybė nebuvo esminė, sutrukdžiusi pastebėti pareiškėjui nukentėjusiąją. Nukentėjusiosios automobilis buvo šviesios spalvos, brėško, o gatvės apšvietimas, kaip nurodė liudytoja K. S., nebuvo išjungtas. Be to, pats pareiškėjas nurodė, jog nukentėjusiosios automobilis matėsi, tik iš tolo jo nepastebėjo, nes buvo pusnys (b. l. 56). Tokiu būdu tai, kad nukentėjusioji galimai nebuvo įsijungusi šviesų, nebuvo pagrindinė, lemiama priežastis, sukliudžiusi šį automobilį pastebėti ir tai nebuvo pagrindinė eismo įvykio priežastis. Skundo autorius turėjo pareigą įsitikinti savo manevro saugumu atsižvelgdamas ir į reljefo bei oro sąlygas.

G. S. atsakomybės dėl šio pažeidimo nepašalina ir tai, kad apie įvykį sukėlusį automobilį nukentėjusioji pranešė tik po geros valandos, tada kai ji dar kartą sutiko pareiškėją Kalniečių poliklinikos aikštelėje ir galėjo įsidėmėti automobilio modelį bei valstybinį numerį. Be to, iš bylos duomenų matyti, jog policijai nukentėjusioji skambino iš karto po susidūrimo. Tai parodė ir K. S., tačiau įvertinus buvusias oro sąlygas, tai, kad buvo piko laikotarpis, kada eismas buvo intensyvus, nukentėjusiosios parodymai, jog jai buvo leista iš įvykio vietos pasišalinti, laikomi patikimais. Be to, suprantama, jog esant situacijai, kada eismo įvykį sukėlęs vairuotojas užsipuolė nukentėjusiąją ir taip ją įbaugino, pats iš įvykio vietos pasišalino, ji neįsidėmėjo numerio, buvo piko valandos, kai toje vietoje daug automobilių ir jos automobilis trukdė eismui, natūralu, jog nukentėjusioji įvykio vietoje galėjo ir neapžiūrėti automobilio iš baimės, streso ir pasimetimo. Nepaisant to, aukščiau aptarti įrodymai neabejotinai patvirtina, jog jos vairuotas automobilio apgadinimai padaryti būtent šio įvykio metu. Be to, nukentėjusioji nenurodė visiškai su įvykiu nesusijusio asmens. Tą pripažino ir pats pareiškėjas. Ji nurodė konkrečias įvykio aplinkybes, kaip suko pareiškėjo automobilis, kur ji važiavo, kurioje vietoje būtent susidarė avarinė situacija ir tai sutapo su pareiškėjo paaiškinimais, todėl netikėti nukentėjusiąja teismas neturėjo jokio pagrindo.

Aukštesnysis teismas taip pat pažymi, jog dėl įrodymų pakankamumo sprendžia teismas. Kaip jau aptarta anksčiau, byloje pakanka įrodymų išvadai, jog G. S. sukėlė eismo įvykį, dėl ko buvo apgadintas nukentėjusiosios automobilis ir papildomi tyrimo veiksmai būtų pertekliniai, reikštų nepamatuotą valstybės išteklių švaistymą, todėl skundo argumentai dėl to, jog neskirtos ir neatliktos ekspertizės išsiaiškinti apgadinimų ant nukentėjusiosios automobilio atsiradimo mechanizmą, atmetami kaip nepagrįsti.

Taip pat aukštesnysis teismas pažymi, jog kreiptis į draudimo kompaniją dėl žalos atlyginimo yra automobilio savininko teisė, o ne pareiga, todėl veikos kvalifikavimui visiškai jokios reikšmės neturi tai, ar kreipėsi ir kada kreipėsi apgadinto automobilio savininkė ar nukentėjusioji į draudimo kompaniją.

Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs skundą ir bylos medžiagą, konstatuoja, jog pareiškėjo skundo argumentas dėl neteisingai nustatyto pažeidimo laiko iš dalies pagrįstas. Tiek nukentėjusiosios paaiškinimai, tiek ir paties pareiškėjo paaiškinimai patvirtina, jog įvykis įvyko visa valanda anksčiau nei nurodyta administracinio teisės pažeidimo protokole. Nukentėjusiosios aprodymais taip pat nustatyta, jog protokole nurodytas laikas, kada ji antrą kartą kreipėsi į policiją dėl šio eismo įvykio ir neatitinka paties įvykio laiko, todėl šis trūkumas ištaisytinas apeliacinėje instancijoje.

Įvertinus aptartus argumentus, daroma išvada, jog byloje išsamiai ištirti įrodymai patvirtina, jog G. S. pažeidė KET 9, 158 punktų reikalavimus ir sukėlė eismo įvykį, dėl ko buvo apgadinta kita transporto priemonė, todėl jo veika kvalifikuota ir nuobauda skirta pagal ATPK 127 str. 2 d. teisėtai ir pagrįstai.

Skiriant nuobaudą atsižvelgta į pažeidėjo asmenybę, veikos pavojingumą, tai, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, todėl pagrindo teigti, kad sankcijos minimumą atitinkanti nuobauda būtų per griežta, nėra. Tai, kad pareiškėjas baustas administracine tvarka, atsižvelgta vertinant pareiškėjo asmenybę, be to, pažymėta, jog galiojančių nuobaudų pareiškėjas neturi, tokia atsakomybę sunkinanti aplinkybė nenustatyta, todėl skundo argumentas, jog teismas netinkami pritaikė ATPK 36 str. nuostatas, nepagrįstas ir yra atmetamas.

Motyvuojamoji dalis

Nutarimas šioje dalyje pripažįstamas teisėtu, pagrįstu, todėl nekeičiamas.

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, jog jis nepagrįstai nubaustas pagal ATPK 130 str. 1 d., nes nenustatyta jo tyčia pasišalinti iš eismo įvykio vietos.

Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs skundą ir pateiktą medžiagą, konstatuoja, jog šie skundo argumentai pagrįsti. Apylinkės teismas spręsdamas dėl pareiškėjo tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos neanalizavo ir nepasisakė dėl pareiškėjo psichinio santykio su šia veika, tai yra neanalizavo, kaip jo sąmonėje šis įvykis atsispindi. Be to, transporto priemonių apgadinimus, užfiksuotus nuotraukose ir kituose rašytinuose dokumentuose, įvertino atsietai nuo kitų įrodymų, neatsižvelgdamas tiek į pareiškėjo, tiek į nukentėjusiosios paaiškinimus, buvusias oro sąlygas ir kitas aplinkybes. Toks įrodymų vertinimas laikytinas pažeidžiančiu ATPK 257 str. nuostatas ir nutarimas šioje dalyje negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu.

G. S. inkriminuota, jog jis pažeidė KET 232 p. reikalavimus, nes jis iš eismo įvykio vietos pasišalino nesiaiškinęs įvykio aplinkybių su nukentėjusiąja. KET nustatyta, jog, jeigu eismo įvykio metu nežuvo ir nebuvo sužeistas žmogus, o su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir nekviečia policijos į eismo įvykio vietą, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai privalo eismo įvykio deklaracijoje nubraižyti eismo įvykio schemą, aprašyti eismo įvykio aplinkybes ir duoti visiems su eismo įvykiu susijusiems eismo dalyviams pasirašyti. Jeigu nė vienas su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis neturi eismo įvykio deklaracijos, eismo įvykio aplinkybės gali būti aprašomos ir eismo įvykio schema nubraižoma ant švaraus popieriaus lapo, kuriame nurodomi su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai, transporto priemonės, eismo įvykio liudininkai, pateikiama informacija ir eismo įvykio aplinkybės patvirtinamos su eismo įvykiu susijusių eismo dalyvių parašais. Jeigu dėl eismo įvykio aplinkybių nesutariama, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai kviečia policiją į eismo įvykio vietą.

Vadovaujantis teismų praktika Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas asmens pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos. Asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Taigi teismų praktikoje, sprendžiant dėl asmens veikos kvalifikavimo pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, akcentuojamas asmens siekis išvengti administracinės atsakomybės pasitraukiant iš įvykio vietos, pažeidžiant KET taisykles. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas analizuojant įvykio aplinkybes, bylos medžiagą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartis byloje Nr. 2AT-7-3-2013).

Iš byloje surinktų duomenų matyti, jog pareiškėjas nuosekliai teigė, jog buvo įsitikinęs, kad susidūrimo nebuvo ir automobiliai neapgadinti, todėl įsitikinęs, kad nieko nepažeidžia, iš eismo įvykio vietos pasišalino. Byloje tiek nukentėjusiosios paaiškinimai dėl kontakto pobūdžio, tiek ir dėl tuo metu buvusių oro bei eismo sąlygų, apgadinimų pobūdis leidžia pagrįstai manyti, jog pažeidėjas galėjo iš tiesų nematyti automobilių apgadinimų.

Bylos duomenys patvirtina, jog eismo įvykis įvyko brėkštant, tačiau dar nebuvo diena ir nebuvo šviesu. Nukentėjusioji teigė, jog tai buvo švelnus susilietimas, o turint omenyje, jog buvo sniego, eismas buvo intensyvus, buvo stresinė situacija (ką patvirtina ir pareiškėjo netinkamas elgesys iš karto po įvykio), automobiliai trukdė eismui, skundo autorius, net ir apžiūrėjęs automobilius galėjo nesuprasti, kad susidūrė jų automobiliai bei nepastebėti, jog automobiliai apgadinti, ypač atsižvelgiant į tai, kad tiek automobilio „Kia carnival“ apgadinimai, išsidėstę 50-60 cm aukštyje, kurie atitinka tame pačiame aukštyje išsidėsčiusiu „Nissan Almera“ apgadinimus, tiek ir „Nissan Almera“ automobilio apgadinimai yra nežymūs – nedideli nubraukimai. Juolab, kad kaip matyti iš G. S. paaiškinimo (ką iš esmės patvirtino ir nukentėjusioji M. V.), jam išlipus, tarp sustojusių abiejų automobilių – „Nissan Almera“ ir „Kia carnival“ jokio kontakto nebuvo, automobiliai stovėjo neliesdami vienas kito Be to, pareiškėjas nurodė jo automobilyje manė esant senus nubraukimus, ką patvirtina ir transporto priemonės techninės apžiūros aktas (b. l. 5).

Šios aplinkybės suteikia pagrindą tikėti pareiškėjo aiškinimu, jog jis iš įvykio vietos pasišalino manydamas, jog jis kito automobilio neapgadino, todėl neprivalo laikytis tokiais atvejais KET 232 p. numatytų reikalavimų. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjo veikoje nebuvo tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos ir ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtis negali būti konstatuota, todėl bylos dalis dėl šio pažeidimo nutrauktina.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 6 punktu,

nutaria:

G. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarimą pakeisti.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarimo dalį, kurioje G. S. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, ir šioje dalyje bylą nutraukti.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarimo dalį, kurioje G. S. skirta galutinė subendrinta nuobauda – 3000 Lt (trijų tūkstančių litų) dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams.

Patikslinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarime nurodytą veikos laiką, vietoj „9 val. 35 min.“ nurodant „apie 8.30 val.“

Kitoje dalyje nutarimo nekeisti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.